Terminas acefalai (gr. akephaloi, lot. acephali) kyla iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „begalviai“ (iš a- – neigiamas priešdėlis ir kephale – galva). Nors skamba kaip siaubo filmo personažai, krikščionybės istorijoje tai buvo viena labiausiai užsispyrusių ir principingų grupių, kuri geriau sutiko likti be oficialios vadovybės (galvos), nei daryti nuolaidas savo tikėjimui. Šis terminas apibūdina ne vieną konkrečią sektą, o istorinį reiškinį, kai tikintieji atsiriboja nuo savo patriarchų ar vyskupų dėl jų padarytų politinių ar teologinių kompromisų.
Didysis konfliktas Aleksandrijoje: Henotikonas (482 m.)
Pati ryškiausia acefalų grupė susiformavo V a. pabaigoje Egipte. Viskas prasidėjo po Chalkedono susirinkimo (Concilium Chalcedonense, 451 m.), kuris suskaldė krikščionių pasaulį. Bizantijos imperatorius Zenonas (Zeno), norėdamas nuraminti aistras ir suvienyti kariaujančias puses, 482 m. išleido dokumentą, vadinamą Henotikonu (gr. Henōtikon – vienybės raštas).
Tai buvo politinis kompromisas: dokumente buvo apeinami patys aštriausi teologiniai klausimai, tikintis, kad visos pusės tiesiog nustos ginčytis. Aleksandrijos patriarchas Petras Mongas (Petrus Mongus), kuris buvo miafizitų lyderis, priėmė šį kompromisą, kad išlaikytų taiką su imperatoriumi.
Tačiau dalis jo sekėjų – radikaliausių vienuolių ir tikinčiųjų – tai palaikė išdavyste. Jie manė, kad Petras Mongas pardavė tikėjimą už ramią kėdę. Ši grupė atsiskyrė nuo patriarcho ir pareiškė, kad nebeturi virš savęs jokio žemiško vadovo. Kadangi jie liko be patriarcho (galvos), juos pradėjo vadinti acefalais.
Teologinis užsispyrimas: Kas jie buvo?
Acefalai buvo radikalūs miafizitai. Jie tikėjo, kad bet koks bandymas Kristuje įžvelgti dvi prigimtis yra nukrypimas nuo tiesos. Jiems Henotikonas atrodė per silpnas, nes jame nebuvo tiesiogiai pasmerktas Chalkedono susirinkimas.
Tai buvo dvasiniai „anarchistai“, kuriems tiesa buvo svarbesnė už Bažnyčios hierarchiją. Jie tikėjo, kad geriau melstis urvuose ar dykumose be oficialių leidimų, nei priklausyti Bažnyčiai, kuri eina į sandėrius su imperijos politika. Jie išliko savarankiški kelis dešimtmečius, kol galiausiai dalis jų susiliejo su severijonų judėjimu, kai Severas iš Antiochijos sugebėjo juos vėl suvienyti po viena teologine vėliava.
Acefalai kaip dvasinis statusas
Vėliau terminas „acefalai“ pradėtas naudoti plačiau, ne tik konkrečiai Aleksandrijos grupei apibūdinti. Viduramžių kanonų teisėje šis žodis įgijo teisinį atspalvį:
- Vyskupai be sosto: Tai vyskupai, kurie buvo įšventinti, bet neturėjo savo vyskupijos ar parapijos, kuriai vadovautų. Jie klaidžiodavo iš vietos į vietą, atlikdami apeigas, tačiau nepriklausydami jokiai oficialiai struktūrai.
- Klaidžiojantys vienuoliai: Vienuoliai, kurie palikdavo savo vienuolynus ir gyvendavo nepriklausomai, nepripažindami jokio abato ar vyresniojo valdžios.
- Kunigai be pavaldumo: Dvasininkai, kurie nepriklausė jokiai konkrečiai vyskupijai ir nepakluso jokiam ordinarui.
Bažnyčia į tokius acefalus žiūrėjo labai neigiamai, nes jie buvo sunkiai kontroliuojami, dažnai skleisdavo nepatvirtintas idėjas ir griovė griežtą bažnytinę piramidę. IX a. Pavijos susirinkime (Concilium Ticinense) netgi buvo uždrausta acefalams atlikti kunigystės pareigas, nes „be galvos kūnas negali judėti teisinga kryptimi“.
Acefalai moksle ir mitologijoje
Įdomu tai, kad terminas pasirodo ne tik religijoje. Viduramžių žemėlapiuose ir aprašymuose (pavyzdžiui, pas Herodotą ar Plinijų Vyresnįjį) egzistavo legenda apie blemis (Blemmyes) – gentį Libijoje, kurios nariai neturėjo galvų, o jų veidai (akys ir burna) buvo ant krūtinės. Jie taip pat buvo vadinami acefalais. Nors tai gryna mitologija, viduramžių krikščionys kartais naudojo šį vaizdinį kaip metaforą tiems, kurie atsiskyrė nuo Bažnyčios: žmogus be Bažnyčios vadovybės yra toks pat monstriškas ir nenatūralus kaip žmogus be galvos.
Acefalų fenomenas parodo amžiną įtampą tarp asmeninio įsitikinimo ir institucinės valdžios. Kiekvieną kartą, kai Bažnyčios ar politikos lyderiai bando rasti vidurio kelią, atsiranda „begalvių“ grupė, kuri sako: „Jokių kompromisų“. Būtent iš tokių griežtų acefalų pozicijų vėliau susiformavo tvirtas koptų ir sirų ortodoksų identitetas, leidęs jiems išgyventi persekiojimus ir išlaikyti savo tradiciją nepakitusią tūkstantį metų.
Nors terminas buvo sugalvotas kaip patyčia, acefalai jį nešiojo kaip garbės ženklą – jie demonstravo, kad jų tikroji Galva yra ne žemiškas patriarchas, o pats Kristus danguje.