Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) traktatas „Apie monarchiją“ (De Monarchia) yra intelektualinis ginklas, parašytas pačiame viduramžių galios kovų įkarštyje. Poetas, kuris „Dieviškoji komedija“ (Divina Commedia) drąsiai skirstė popiežius į pragaro ratus, šiame darbe pateikė sistemingą įrodymą, kodėl Bažnyčia privalo atsisakyti pasaulietinės valdžios. Tai buvo toks pavojingas kūrinys, kad praėjus vos keleriems metams po autoriaus mirties, popiežiaus legatas jį viešai sudegino, o vėliau knyga šimtmečiams pateko į draudžiamų raštų sąrašą (Index Librorum Prohibitorum). Dantė čia kalba ne kaip eiliuotojas, o kaip griežtas logikas bei filosofas, kuriam teisingumas yra aukščiau už bet kokią instituciją.
Kūrinys suskirstytas į tris logines dalis. Pirmojoje knygoje Dantė įrodinėja, kad universali monarchija yra būtina pasaulio taikai. Be vieno aukščiausio teisėjo, pasak jo, kils amžini karai dėl godumo, o tikra laisvė bus neįmanoma. Antroji knyga skirta Romos imperijos (Imperium Romanum) teisių pagrindimui. Čia Dantė teigia, kad romėnai pasaulį užvaldė ne smurtu, o Dievo valia, siekdami bendrojo gėrio. Jis įžvelgia dievišką apvaizdą tame, kad Kristus pasirinko gimti būtent Romos taikos laikais, taip neva patvirtindamas imperijos jurisdikciją.
Pati aštriausia yra trečioji knyga, kurioje Dantė sudaužo popiežiaus pretenzijas į žemiškąjį sostą. Jis tiesiogiai atmeta popiežiaus dvaro pamėgtą „Saulės ir Mėnulio“ metaforą. Bažnyčia teigė, kad imperatorius (Mėnulis) gauna valdžią tik iš popiežiaus (Saulės). Dantė atsikirto savo „Dviejų saulių“ teorija: abi valdžios yra savarankiškos, abi gauna šviesą tiesiai iš Dievo. Taip pat jis negailestingai analizuoja „Konstantino dovaną“ (Constitutum Constantini), įrodydamas, kad imperatorius neturėjo teisės dalyti savo valstybės, o Bažnyčia – jos priimti. Šis argumentas buvo revoliucinis, nes kvestionavo pačius Bažnyčios turto bei galios pamatus.
Ši knyga yra modernios, pasaulietinės valstybės pamatai. Dantė Aligjeris (Dante Alighieri) pirmasis taip aiškiai pasakė, kad popiežius neturi jokios galios virš karalių žemiškuose reikaluose. Tai traktatas apie laisvę, teisingumą bei proto viršenybę prieš religinį dogmatizmą.
Apie monarchiją (Ištrauka)
Dantės Aligjerio traktato „Apie monarchiją“ (De Monarchia) trečiosios knygos skyrių (X, IV ir XVI) vertimas.
X SKYRIUS
Argumentas, kildinamas iš Konstantino dovanos
- Be to, kai kurie asmenys teigia, kad imperatorius Konstantinas, išgydytas nuo raupsų užtariant tuometiniam Vyriausiajam Pontifikui Silvestrui, atidavė Bažnyčiai pačią imperijos sostinę – Romą, kartu su daugeliu imperatoriškųjų orumų bei privilegijų. Todėl jie įrodinėja, kad niekas neturi galios priimti šių orumų, nebent gautų juos iš Bažnyčios, kuriai, kaip teigiama, jie priklauso. Iš to natūraliai sektų, kaip jie ir nori, kad viena valdžia yra priklausoma nuo kitos.
- Taigi, išdėsčius ir paneigus argumentus, kurie atrodė kylantys iš dieviškojo apreiškimo, dabar lieka pateikti ir paneigti tuos, kurie remiasi romėnų darbais ir žmogiškuoju protu. Ką tik kalbėjome apie pirmąjį iš jų, kurio silogizmas skamba taip: „Tai, kas priklauso Bažnyčiai, niekas negali teisėtai turėti, nebent tai suteiktų Bažnyčia“; ir su tuo mes sutinkame. „Romos valdymo galia priklauso Bažnyčiai; todėl niekas negali jos teisėtai turėti, nebent ją suteiktų Bažnyčia“. O mažąją prielaidą jie įrodo aukščiau minėtais faktais apie Konstantiną.
- Taigi, šią mažąją prielaidą aš neigiu. Jų įrodymas nėra joks įrodymas, nes Konstantinas neturėjo galios perleisti imperatoriškojo orumo, nei Bažnyčia turėjo galią jį priimti. Į jų atkaklų prieštaravimą tam, ką sakau, galima atsakyti taip. Niekas negali naudodamasis jam priskirtomis pareigomis daryti to, kas toms pareigoms prieštarauja, nes tuomet tas pats dalykas, būdamas tuo pačiu, prieštarautų pats sau, o tai neįmanoma. Tačiau padalinti imperiją prieštarautų imperatoriui priskirtoms pareigoms, nes, kaip lengvai galima matyti iš pirmosios traktato knygos, jo pareiga yra išlaikyti žmoniją pavaldžią vienai valiai visuose dalykuose. Todėl imperatoriui neleidžiama dalinti savo imperijos. Jei, kaip jie teigia, Konstantinas atskyrė tam tikrus orumus nuo imperijos ir perleido juos Bažnyčios valdžiai, tai „besiūlis drabužis“ būtų buvęs perplėštas, o jo išdraskyti neišdrįso net tie, kurie savo ietimis perdūrė Kristų, patį Dievą. Be to, kaip Bažnyčia turi savo pamatą, taip ir imperija turi savąjį. Bažnyčios pamatas yra Kristus, kaip rašo Apaštalas korintiečiams: „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“. Jis yra uola, ant kurios pastatyta Bažnyčia, bet imperijos pamatas yra žmogiškoji Teisė. Tad sakau, kad kaip Bažnyčia negali veikti priešingai savo pamatui, bet privalo juo remtis (…), taip ir imperija negali veikti prieštaraudama žmogiškajai Teisei. Todėl imperija negali pati savęs sunaikinti, nes, jeigu taip padarytų, ji veiktų prieš žmogiškąją Teisę. Kadangi imperijos esmė yra visuotinės Monarchijos nedalomumas, ir kadangi imperijos padalijimas ją sunaikintų, akivaizdu, kad tam, kuris atlieka imperatoriaus pareigą, padalijimas yra neleidžiamas.
- Be to, kiekviena jurisdikcija egzistuoja anksčiau už jos teisėją, nes teisėjas yra paskirtas jurisdikcijai, o ne atvirkščiai. Kadangi imperija yra jurisdikcija, apimanti teisingumo vykdymą visuose pasaulietiniuose dalykuose, ji yra pirmesnė už savo teisėją, kuris yra imperatorius; ir imperatorius yra paskirtas jai, o ne atvirkščiai. Aišku, kad imperatorius, kaip imperatorius, negali pakeisti imperijos, nes iš jos jis gauna savo būtį ir statusą. Tad sakau: arba jis buvo imperatorius, kai padarė minėtą nuolaidą Bažnyčiai, arba nebuvo. Jei nebuvo, aišku, kad jis neturėjo jokios galios nieko suteikti imperijos atžvilgiu. O jei buvo, tai, būdamas imperatoriumi, jis negalėjo to padaryti, nes ta nuolaida būtų susiaurinusi jo jurisdikciją.
- Be to, jei vienas imperatorius turi galią atpjauti dalelę nuo imperijos jurisdikcijos, kitas dėl tos pačios priežasties gali padaryti tą patį. Ir kadangi pasaulietinė jurisdikcija yra baigtinė, ir kiekvienas baigtinis dalykas gali būti sunaikintas per baigtinius praradimus, tai reikštų, kad pradinę jurisdikciją galima visiškai sunaikinti. Bet tai yra neįsivaizduojama.
- Ir kadangi tas, kuris suteikia dalyką, atlieka veikiančiojo (agento) vaidmenį, o tas, kuriam suteikiama – priimančiojo (paciento), kaip sako Filosofas [Aristotelis] „Nikomacho etikos“ ketvirtojoje knygoje, tam, kad dovanojimas būtų teisėtas, būtina atitinkama kvalifikacija ne tik davėjo, bet ir gavėjo. Tačiau Bažnyčia buvo visiškai netinkama priimti pasaulietinę valdžią dėl aiškaus draudžiamojo įsakymo Mato evangelijoje: „Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei vario savo kapšams, nei kelionmaišio…“ Nors iš Luko evangelijos sužinome apie šio įsakymo sušvelninimą dėl tam tikrų dalykų, vis dėlto aš nerandu, kad po šio draudimo Bažnyčiai būtų buvęs duotas leidimas turėti auksą ir sidabrą. Todėl, jei Bažnyčia neturėjo galios priimti, net jeigu Konstantinas būtų turėjęs galią dovanoti pasaulietinę valdžią, veiksmas vis tiek būtų neįmanomas dėl priimančiojo diskvalifikacijos. Taigi įrodyta, kad nei Bažnyčia negalėjo priimti kaip nuosavybės, nei Konstantinas negalėjo perleisti susvetimindamas. Visgi imperatorius turėjo galią patikėti Bažnyčios globai paveldo turtus ir kitus dalykus, su sąlyga, kad jo aukščiausioji valdžia, kurios vienybė nekenčia jokio mažėjimo, liktų nepakitusi. O Dievo vietininkas turėjo galią priimti tokius dalykus ne kaip nuosavybę, bet tam, kad Bažnyčios vardu jų vaisiai būtų išdalyti Kristaus vargšams. Mes žinome, kad būtent taip darė apaštalai.
IV SKYRIUS
Oponentų argumentas, kildinamas iš saulės ir mėnulio
- Tie žmonės, kuriems skirta visa tolesnė diskusija, tvirtina, kad imperijos valdžia priklauso nuo Bažnyčios valdžios, lygiai kaip žemesnio lygio amatininkas priklauso nuo architekto. Prie to juos veda įvairūs priešingi argumentai, kurių dalį jie ima iš Šventojo Rašto, o dalį – iš tam tikrų Vyriausiojo Pontifiko bei paties imperatoriaus veiksmų; ir jie stengiasi savo įsitikinimą paversti pagrįstu.
- Pirmiausia jie teigia, kad pagal Pradžios knygą Dievas sukūrė du didelius šviesulius, didesnį ir mažesnį, kad pirmasis valdytų dieną, o antrasis – naktį. Juos jie alegoriškai interpretuoja kaip du valdovus – dvasinį ir pasaulietinį. Iš to jie daro išvadą, kad kaip mažesnysis šviesulys, mėnulis, neturi jokios šviesos, išskyrus tą, kurią gauna iš saulės, taip ir pasaulietinis valdovas neturi jokios valdžios, išskyrus tą, kurią gauna iš dvasinio valdovo.
- Norint paneigti šį ir kitus jų argumentus, atkreiptinas dėmesys, jog, kaip teigia Filosofas savo raštuose apie sofistiką, „argumento sunaikinimas yra klaidos atskleidimas“. Ir kadangi klaida gali atsirasti tiek argumento materijoje, tiek formoje, galima dvejopa klaida: kylanti iš klaidingos prielaidos ir kylanti iš netaisyklingo silogizmo. Du Filosofo priekaištai Parmenidui ir Melisui buvo tokie: „Jie priima tai, kas klaidinga, ir daro neteisingus silogizmus“. Žodį „klaidinga“ čia vartoju plačia prasme, apimant ir neįtikėtinumus, kurie tikimybės klausimuose tampa klaidingu elementu. Tas, kuris nori sugriauti išvadą, kai klaida yra argumento formoje, turi įrodyti, kad nesilaikyta silogizmo taisyklių. Ten, kur klaida yra materiali, jis turi įrodyti, kad prielaida buvo klaidinga savaime arba klaidinga kito dalyko atžvilgiu. Absoliutų klaidingumą galima sunaikinti paneigiant prielaidą, santykinį klaidingumą – atskiriant reikšmes.
- Turint tai omenyje, kad aiškiau suprastume šio ir kitų argumentų klaidingumą, pastebėkime, jog kalbant apie mistinį aiškinimą gali kilti dvejopa klaida: ieškant jo ten, kur jo nėra, arba aiškinant jį kitaip, nei derėtų.
- Apie pirmąją klaidą Augustinas „Dievo mieste“ sako: „Ne visi aprašyti įvykiai turėtų būti laikomi turinčiais ypatingą reikšmę, nes dėl reikšmingų dalykų įpinamos ir nereikšmingos detalės. Noragas pats vienas pjauna žemę į vagas, bet tam, kad tai būtų padaryta, reikia ir kitų plūgo dalių.“
- Apie antrąją klaidą jis kalba savo „Krikščioniškajame moksle“, sakydamas, kad žmogus, bandantis Raštuose rasti kitų dalykų nei autoriaus prasmė, „apsigauna kaip tas, kuris palieka tikrą kelią tik tam, kad ilgu aplinkkeliu pasiektų tikslą, į kurį kelias vedė tiesiai.“ Ir prideda: „Tokiam žmogui reikia parodyti, kad įprotis nukrypti nuo kelio gali nuvesti jį į klystkelius ir vingiuotus takus.“ Paskui jis nurodo priežastį, kodėl šios klaidos Raštuose reikėtų vengti: „Sudrebink dieviškųjų raštų autoritetą, ir sudrebinsi visą tikėjimą.“ Tačiau aš manau, kad kai tokios klaidos kyla iš nežinojimo, joms reikėtų atleisti po kruopštaus pataisymo, lygiai kaip reikėtų atleisti tam, kuris išsigąsta tariamo liūto debesyse. Bet kai tokios klaidos daromos tyčia, su klystančiuoju reikėtų elgtis kaip su tironais, kurie niekada netaiko viešųjų įstatymų bendrai gerovei, bet stengiasi juos pakreipti asmeninei naudai.
- O, beprecedentis nusikaltimas, nors ir padarytas tik svajonėse – Amžinosios Dvasios intencijos pavertimas blogiu! Tokia nuodėmė būtų nukreipta ne prieš Mozę, ar Dovydą, ar Jobą, ar Matą, ar Paulių, bet prieš Šventąją Dvasią, kuri per juos kalba. Nes nors dieviškojo žodžio rašytojų yra daug, žodžio diktuotojas yra vienas – Dievas, kuris teikėsi apreikšti mums savo tikslą per įvairias plunksnas.
- Po šių įžanginių pastabų aš pereinu prie aukščiau minėtos prielaidos, kad du pasaulio šviesuliai simbolizuoja dvi jo valdymo galias, paneigimo. Visa jų argumento jėga slypi interpretacijoje, tačiau galime įrodyti, kad ji yra neapginama dviem būdais. Pirma, kadangi šios valdymo galios yra lyg ir akcidencijos (šalutiniai dalykai), kurių prireikė pačiam žmogui, atrodytų, kad Dievas panaudojo iškreiptą tvarką, iš pradžių sukurdamas akcidencijas, o po to – subjektą, kuriam jų prireikė. Absurdiška taip kalbėti apie Dievą, bet iš Žodžio akivaizdu, kad du šviesuliai buvo sukurti ketvirtąją dieną, o žmogus – šeštąją.
- Antra, dvi valdymo galios egzistuoja kaip žmonių nukreipėjos link tam tikrų tikslų, kaip bus parodyta vėliau; bet jei žmogus būtų likęs nekaltumo būsenoje, kurioje Dievas jį sukūrė, jam nebūtų reikėję jokio tokio vadovavimo. Todėl šios valdymo galios yra vaistai nuo nuodėmės negalios. Kadangi ketvirtąją dieną žmogus ne tik nebuvo nusidėjėlis, bet jo išvis dar nebuvo, vaisto sukūrimas būtų buvęs beprasmis, o tai prieštarauja dieviškajam gerumui. Išties būtų kvailas tas gydytojas, kuris paruoštų pleistrą dar negimusio žmogaus būsimam pūliniui. Todėl negalima teigti, kad Dievas ketvirtąją dieną sukūrė dvi valdymo galias; ir atitinkamai Mozės prasmė negali būti tokia, kokia ji yra manoma.
- Taip pat, norėdami būti tolerantiški, galime paneigti šią klaidą per atskyrimą (distinkciją). Paneigimas atskiriant švelniau elgiasi su priešininku, nes parodo, kad jis klysta ne absoliučiai, kaip tai daro paneigimas sugriaunant. Tad sakau, kad nors mėnulis gali turėti gausią šviesą tik tiek, kiek ją gauna iš saulės, iš to neseka, kad pats mėnulis yra skolingas savo egzistavimu saulei. Būtina pripažinti, kad mėnulio esmė, jo jėga ir jo funkcija nėra vienas ir tas pats dalykas. Nei savo esme, nei savo jėga, nei savo funkcija, vertinant absoliučiai, mėnulis nėra skolingas savo buvimu saulei, nes jo judėjimą skatina jo paties variklis, o jo poveikį – jo paties spinduliai. Be to, jis turi tam tikrą savo šviesą, kaip matyti per užtemimą. Tik tam, kad geriau ir galingiau atliktų savo funkciją, jis skolinasi iš saulės šviesos gausą ir taip veikia efektyviau.
- Panašiai, sakau, pasaulietinė valdžia negauna iš dvasinės nei savo egzistavimo, nei savo jėgos, kuri yra jos autoritetas, nei netgi savo funkcijos, vertinant absoliučiai. Tačiau jai tik į gera iš jos gauti jėgų tobuliau atlikti savo funkciją per malonės šviesą, kurią Vyriausiojo Pontifiko palaiminimas išlieja ant jos danguje ir žemėje. Taigi argumentas buvo klaidingas pagal formą, nes išvados predikatas nėra didžiosios prielaidos terminas, kaip akivaizdu. Silogizmas skamba taip: Mėnulis gauna šviesą iš saulės, kuri yra dvasinė valdžia; pasaulietinė valdžia yra mėnulis; vadinasi, pasaulietinė valdžia gauna autoritetą iš dvasinės. Jie įveda „šviesą“ kaip didžiosios prielaidos terminą, bet „autoritetą“ kaip išvados predikatą, o šie du dalykai, kaip matėme, skiriasi savo subjektu ir prasme.
XVI SKYRIUS
Imperijos valdžia kyla tiesiogiai iš Dievo
- Nors privedimo prie absurdo metodu ankstesniame skyriuje buvo parodyta, kad imperijos valdžios šaltinis nėra Vyriausiasis Pontifikas, vis dėlto dar nebuvo visiškai įrodyta, išskyrus per loginę išvadą, kad jos tiesioginis šaltinis yra Dievas. Mat jei valdžia nepriklauso nuo Dievo Vietininko, darome išvadą, kad ji priklauso nuo paties Dievo. Norėdami tobulai pademonstruoti teiginį, mes turime tiesiogiai įrodyti, kad pasaulio Imperatorius, arba Monarchas, turi tiesioginį ryšį su visatos Valdovu, kuris yra Dievas.
- Norint tai suprasti, reikia suvokti, kad žmogus, vienintelis iš visų būtybių, užima vidurinę vietą tarp mirtingumo ir nemirtingumo, ir todėl filosofų jis pagrįstai lyginamas su horizontu, esančiu tarp dviejų pusrutulių. Žmogus gali būti vertinamas pagal bet kurią iš jo esminių dalių – kūną ir sielą. Jei vertinamas tik kūno atžvilgiu, jis yra mirtingas; jei tik sielos atžvilgiu – jis nemirtingas. Todėl Filosofas teisingai kalbėjo apie jos nemirtingumą, kai antrojoje knygoje „Apie sielą“ pasakė: „Ir tik ji viena gali būti atskirta kaip amžinas dalykas nuo to, kas pražūva.“
- Jei žmogus užima vidurinę vietą tarp mirtingumo ir nemirtingumo, tuomet, kadangi kiekvienas vidurys dalijasi kraštutinumų prigimtimi, žmogus turi dalytis abiem prigimtimis. Ir kadangi kiekviena prigimtis yra nukreipta į tam tikrą galutinį tikslą, iš to seka, kad žmogui egzistuoja dvejopas tikslas, idant, kaip jis vienintelis iš visų būtybių dalyvauja mirtingume ir nemirtingume, taip jis vienintelis iš visų būtybių būtų paskirtas dviem galutiniams tikslams. Vienas tikslas skirtas tam, kas jame mirtinga, kitas – tam, kas jame nemirtinga.
- Taip neišsakoma Apvaizda nustatė du tikslus, kurių žmogus turi siekti: pirma, šio gyvenimo laimė, kurią sudaro jo prigimtinių galių veikla ir kurią vaizduoja žemiškasis Rojus; ir, antra, amžinojo gyvenimo palaima, kurią sudaro Dievo veido regėjimas, kurios žmogaus prigimtinės galios negali pasiekti be dieviškosios šviesos pagalbos ir kurią gali simbolizuoti dangiškasis Rojus.
- Šias palaimos būsenas, kaip ir skirtingas išvadas, žmogus turi pasiekti skirtingomis priemonėmis. Pirmąją pasiekiame filosofijos mokymais, paklusdami jiems ir veikdami pagal moralines bei intelektualines dorybes; antrąją – per dvasinius mokymus, kurie pranoksta žmogaus protą, ir kuriems paklūstame veikdami pagal teologines dorybes: Tikėjimą, Viltį ir Meilę. Šis pirmasis tikslas ir priemonės mums atskleidžiami per žmogaus protą, kurį filosofai mums visiškai paaiškino; o pastarasis – per Šventąją Dvasią, kuri per Pranašus ir Šventuosius Rašytojus, per Jėzų Kristų, amžinąjį Dievo Sūnų, ir Jo mokinius atskleidė mums antgamtinę, bet būtiną tiesą. Vis dėlto žmogiška aistra atmestų visa tai, jei žmonės, lyg išklydę iš kelio žirgai savo gyvuliškume, nebūtų laikomi kelyje žąslais ir vadeliomis.
- Todėl žmogui reikėjo dvigubo vadovaujančiojo veikėjo, atitinkančio jo dvigubą tikslą: Vyriausiojo Pontifiko, kuris apreiškimo pagalba vestų žmoniją į amžinąjį gyvenimą, ir Imperatoriaus, kuris filosofiniais nurodymais nukreiptų ją į pasaulietinę laimę. Ir kadangi niekas arba tik maža dalis – ir tie patys su didžiuliu vargu – galėtų pasiekti šį uostą, jei gundančių troškimų bangos nebūtų nuramintos ir žmonijai nebūtų leista laisvai ilsėtis taikos ramybėje, todėl tai ir yra tikslas, kurio tas, kurį mes vadiname žemės sergėtoju ir Romos Princu, turėtų primygtinai siekti; tuomet gyvenimas šioje mirtingoje žemėje galėtų praeiti laisvėje ir taikoje. Pasaulio tvarka atitinka tvarką, būdingą dangaus skliautų sukimuisi. Norint pasiekti šią tvarką, būtina, kad karalystės sergėtojas laiku ir vietoje taikytų pamokymus, nešančius laisvę ir taiką, kaip numatė Tas, kuris yra nuolat esantis visos dangaus tvarkos Stebėtojas. Ir Jis vienas iš anksto nustatė šią tvarką, kad per ją savo apvaizda sujungtų visus dalykus, kiekvieną savo vietoje.
- Jei taip yra, ir nėra už Jį aukštesnio, tuomet tik Dievas išrenka ir tik Dievas patvirtina. Iš to galime daryti tolesnę išvadą, kad nei tie, kurie dabar vadinami Elektoriais (Rinkėjais), nei tie, kurie kokiu nors būdu tokiais buvo, neturi teisės taip vadintis; verčiau juos reikėtų vadinti dieviškosios apvaizdos šaukliais. Būtent dėl to tie, kuriems patikėta skelbimo garbė, kartais patiria tarpusavio nesutarimų, kai, visus ar dalį jų aptemdžius aistrų debesims, jie neįžvelgia Dievo plano veido.
- Tad nustatyta, kad pasaulietinės Monarchijos valdžia be tarpininkų nusileidžia iš visuotinės valdžios šaltinio. Ir šis šaltinis, vieningas savo ištakų grynumu, iš savo tobulumo gausos išsilieja į daugybę kanalų.
- Manau, kad dabar pakankamai priartėjau prie tikslo, kurį buvau sau išsikėlęs, nes atskyriau tiesos branduolius nuo melo pelų tame klausime, kuriame buvo klausiama, ar Monarchijos institucija yra būtina pasaulio gerovei, ir kitame, kuriame buvo tirta, ar romėnų tauta teisėtai pasisavino Imperiją, ir paskutiniame, kuriuo siekta sužinoti, ar Monarcho valdžia kyla tiesiogiai iš Dievo, ar iš ko nors kito. Tačiau šio paskutinio klausimo tiesa neturi būti apribota iki tokios prasmės, kad Romos Princas jokiu laipsniu nebus pavaldus Romos Pontifikui, nes mirtingoji laimė tam tikru mastu yra pavaldi nemirtingajai laimei. Todėl tegu Cezaris gerbia Petrą taip, kaip pirmagimis sūnus turėtų gerbti savo tėvą, kad, apšviestas tėviškos malonės šviesos, jis galėtų dar skaisčiau apšviesti žemiškąją sferą, kuriai jį paskyrė Tas, kuris vienintelis yra visų dvasinių ir pasaulietinių dalykų Valdovas.