Knyga Apie protą (De l’esprit) yra vienas skandalingiausių ir įtakingiausių XVIII amžiaus Švietimo epochos tekstų, kurį 1758 metais išleido prancūzų filosofas Klodas Adrianas Helvecijus. Šis veikalas iš karto po pasirodymo sukėlė didžiulį pasipiktinimą tarp tuometinės Prancūzijos religinių ir politinių autoritetų, nes jame išdėstytos idėjos kvestionavo tradicinę moralę bei sielos nemirtingumą. Autorius knygoje siekė sukurti mokslinį … [Skaityti toliau…]
Voltero Filosofijos žodynas (pranc. Dictionnaire philosophique, angl. Philosophical Dictionary) yra vienas iš ryškiausių Apšvietos epochos kūrinių, parašytas kaip alfabetinis straipsnių rinkinys, kuriame autorius nagrinėja religiją, moralę, istoriją ir žmogaus protą. Tai nėra sisteminis traktatas, o laisvos formos žodynas, leidžiantis Volterui kalbėti tiesiai, aštriai ir be jokių atsarginių formuluočių. Knyga pasirodė 1764 metais ir iškart sukėlė … [Skaityti toliau…]
Pensées (lietuviškai Mintys) yra Blaise Pascalio (Bleizas Paskalis) po mirties išleistas fragmentų rinkinys, kuriame sukauptos jo teologinės, filosofinės ir egzistencinės pastabos. Pascalis planavo parašyti didelį apologetinį veikalą, skirtą krikščionybės pagrindimui, tačiau mirtis 1662 metais nutraukė šį projektą. Todėl Pensées yra nebaigto darbo užrašai, išlikę įvairaus ilgio fragmentais, nuo vienos eilutės iki ilgų argumentų. Ši nebaigtumo … [Skaityti toliau…]
De servo arbitrio (Apie valios nelaisvę) yra vienas svarbiausių Martyno Liuterio teologinių traktatų, parašytas 1525 m. kaip atsakas į Erazmo Roterdamiečio veikalą De libero arbitrio. Šis tekstas laikomas kertiniu Reformacijos dokumentu, nes jame Liuteris formuluoja savo radikaliausią žmogaus prigimties, valios ir Dievo visagalybės sampratą. Erazmas gynė žmogaus gebėjimą rinktis gėrį ar blogį, o Liuteris teigė, … [Skaityti toliau…]
Dialogas (lot. Dialogus) yra vienas reikšmingiausių XIV amžiaus politinės teologijos tekstų, parašytas Vilhelmo Ockhamo apie 1334–1340 metus. Šis kūrinys atsirado intensyvių konfliktų tarp popiežiaus Jono XXII ir pranciškonų ordino kontekste, kai buvo ginčijamasi dėl neturto doktrinos, popiežiaus valdžios ribų ir tikinčiųjų pareigos paklusti ar nepaklusti pontifikui. Ockhamas, pats būdamas pranciškonas ir teologas, parašė šį veikalą … [Skaityti toliau…]
Raupsuotųjų paminėjimai Šventajame Rašte leidžia giliau suprasti žmonių bendruomenės požiūrį į ligą ir atskirtį. Senajame Testamente aptinkami nurodymai, kaip elgtis su sergančiaisiais raupsais. „Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui“ (Kun 13:1) – taip prasideda mokymas apie raupsų atpažinimą ir atitinkamas priemones, padedančias saugoti visų gerovę. Tais laikais, jei žmogus turėdavo odos pažeidimų, jis būdavo apžiūrimas kunigo. … [Skaityti toliau…]
Dominica in albis (lotyniškai „Sekmadienis baltais drabužiais“) – tai sekmadienis po Velykų, Bažnyčios liturgijoje užbaigiantis Velykų oktavą, kitaip dar vadinamas Baltojo sekmadienio arba Atvelykio vardu. Senosiose krikščionių apeigose ką tik pakrikštyti tikintieji, priėmę krikštą Velyknaktį, iki pat kito sekmadienio nešiodavo baltas krikšto aprangas, kad iš išorės parodytų vidinį atsinaujinimą, gautą per sakramentą. Todėl sekmadienį po … [Skaityti toliau…]
Kaldėjų Ūras (dar vadinamas Ūru iš Chaldėjos) – Biblijoje minimą miesto vardą sutinkame Pradžios knygoje, kur aprašomas Abraomo (tuomet dar vadinto Abramu) kilmės pasakojimas. Teigiama, kad Abraomas kilęs „iš Ūro, Chaldėjos žemėje“ (plg. Pr 11,31; 15,7), iš kurio su šeima vėliau iškeliavo į Haraną, o galiausiai – į Pažadėtąją žemę. Istoriškai Ūras – vienas iš … [Skaityti toliau…]
Druska Biblijoje iškyla kaip universali metafora, jungianti daugelį iškalbingų akcentų. Ji turi ir teigiamą, ir įspėjantį matmenį. Viena vertus, ji atlieka apsaugos, skonio suteikimo funkciją, antra vertus – ji perspėja dėl galimo nykimo ar sprendžiamojo teismo. Senajame Testamente ryškiausias deginančios druskos momentas – Sodomos likimas (Pr 19,26). Lotui traukiantis iš žlugčiai pasmerktos vietovės, jo žmona, … [Skaityti toliau…]
Taboras – kalnas Izraelyje, minimas Biblijoje keliose vietose, tačiau labiausiai siejamas su Naujajame Testamente aprašytu Atsimainymo įvykiu. Dėl ypatingos geografinės padėties (jis vienas iškilęs virš žemumų Galilėjoje), Taboras nuo seno turėjo strateginę reikšmę. Senajame Testamente kalnas įtrauktas į karinių veiksmų pasakojimus (pvz., Teisėjų knygoje minima, kad pranašė Debora ir karvedys Barakas prie Taboro telkė karius … [Skaityti toliau…]
Istorija apie Jėzaus kelionę į Egiptą pirmiausia minima Evangelijoje pagal Matą, kur pasakojama, kad Kūdikėlį Jėzų drauge su Juozapu ir Marija teko išgabenti iš Betliejaus, kai karalius Erodas, išgirdęs apie gimusį „žydų karalių“, ėmė siekti sunaikinti galimą konkurentą (Mt 2,13–15). Tai vadinama „Šventosios Šeimos bėgimu į Egiptą“. Nors Naujojo Testamento tekste daugiau detalių apie jų … [Skaityti toliau…]
„Taip, aš esu karalius” (Jn 18, 37) – tai Jėzaus atsakymas Poncijui Pilotui, keliamas kontekste, kuriame nagrinėjamas Kristaus pašaukimas bei misija žemėje. Daugelis tą akimirką tikėjosi politinio išgelbėtojo, kuris išlaisvintų iš romėnų priespaudos. Tačiau Kristus netenkino tokių lūkesčių. Jis liudijo karalystę, kurios prigimtis nesiekė užimti sostų ar naudoti jėgos priemones, o kvietė į meilės ir … [Skaityti toliau…]