IX a. viduryje (apie 847–852 m.) Prancūzijoje pasirodė milžiniškas bažnytinės teisės rinkinys. Jo autorius pasirašė Izidoriaus Merkatoriaus (Isidore Mercator) pseudonimu. Šis paslaptingas raštininkas (ar jų grupė) turėjo ambicingą tikslą: apsaugoti Bažnyčią ir jos vyskupus nuo pasaulietinių valdovų savivalės.
Klastotojas ne šiaip išgalvojo tekstus – jis naudojo genialų „mozaikos“ metodą. Jis surinko apie 10 000 autentiškų frazių iš Biblijos, bažnyčios tėvų raštų ir senų įstatymų, o tada jas supynė į naujus, suklastotus dokumentus. Rezultatas atrodė toks tikras, kad net patys popiežiai patikėjo, jog tai jų pirmtakų parašyti žodžiai.
Rinkinio struktūra: Trys melo sluoksniai
Kolekcija susideda iš trijų dalių, kuriose tiesa yra sumaišyta su pramanu:
- I dalis: 60 visiškai suklastotų ankstyvųjų popiežių laiškų. Čia teigiama, kad popiežiai nuo pat krikščionybės pradžios turėjo galias, kurias realiai įgijo tik po daugelio šimtmečių.
- II dalis: Tikri bažnyčios susirinkimų (tarybų) nutarimai, tačiau klastotojas į juos slapta įterpė sau palankias taisykles (interpoliacijas).
- III dalis: Laiškai nuo popiežiaus Silvestro iki Grigaliaus II. Čia tikri istoriniai faktai yra meistriškai „pagardinti“ maždaug 30 grynų klastočių.
Kodėl ši apgaulė buvo sėkminga?
Viduramžiais nebuvo galimybės lengvai patikrinti faktų ar nustatyti rašto amžiaus. Klastotojas pasinaudojo tuo, kad popiežiai pirmaisiais amžiais citavo dokumentus, kurie pasirodė tik po 400 metų. Šis milžiniškas falsifikatas suteikė popiežiams teisinį pagrindą teigti, kad jie yra aukščiau už karalius, o vyskupai – neliečiami pasaulietinių teismų.
Šis melas sėkmingai valdė protus iki pat Renesanso, kai humanistai pagaliau suprato anachronizmus – pavyzdžiui, tai, kad popiežiai iš III a. naudojo IX a. Prancūzijos teisinę terminiją. Perskaitę šį tekstą suprasite, kaip plunksna ir pergamentas viduramžiais galėjo būti galingesni už tūkstančio karių armiją.
Klastotos dekretalijos
Pseudoizidoriaus dekretalijos
Klastotos dekretalijos (angl. False Decretals) – tai pavadinimas, suteiktas tam tikriems apokrifiniams popiežių laiškams, esantiems kanonų teisės rinkinyje. Jį apie IX amžiaus vidurį sudarė autorius, rinkinio įžangoje naudojantis Izidoriaus Merkatoriaus (Isidore Mercator) slapyvardį. Šio rinkinio tyrinėtojams geriausias ir, tiesą sakant, vienintelis naudingas leidimas yra Hinschius „Decretales Pseudo-Isidorianæ“ (Leipcigas, 1863 m.). Šiame straipsnyje skliausteliuose esantys skaičiai nurodo skaitytojui Hinschius leidimo puslapius. Pavadinimas „Klastotos dekretalijos“ kartais taikomas ne tik popiežių laiškams, kuriuos suklastojo Izidorius ir įtraukė į savo rinkinį, bet ir visam rinkiniui, nors jame yra ir kitų, autentiškų ar apokrifinių, dokumentų, parašytų dar prieš Izidoriaus laikus.
Izidoriaus kolekciją galima suskirstyti į tris dalis:
(1) 60 apokrifinių laiškų ar dekretų, priskiriamų popiežiams nuo šv. Klemento (88–97 m.) iki Melchiado (311–314 m.) imtinai, sąrašas. Iš šių 60 laiškų 58 yra klastotės; jie prasideda Aurelijaus iš Kartaginos laišku, kuriame prašoma popiežiaus Damazo (366–384 m.) atsiųsti jo pirmtakų Apaštalų soste laiškus; po to seka atsakymas, kuriame Damazas patikina Aurelijų, kad pageidaujami laiškai yra siunčiami. Šis susirašinėjimas, kuris buvo paties Izidoriaus kūrinys, turėjo suteikti klastotoms dekretalijoms tikroviškumo įspūdį.
(2) Izidoriaus parašytas traktatas apie ankstyvąją Bažnyčią ir Nikėjos susirinkimą, po kurio eina autentiški 54 susirinkimų kanonai. Tačiau reikėtų pastebėti, kad tarp Antrojo Sevilijos susirinkimo kanonų (p. 438) VII kanonas yra intarpas, nukreiptas prieš chorepiskopus (kaimo vyskupus).
(3) Daugiausia 33 popiežių, nuo Silvestro (314–335 m.) iki Grigaliaus II (715–731 m.), laiškai. Iš jų apie 30 laiškų yra klastotės, o visi kiti – autentiški. Tai tik labai apytikslis jų turinio aprašymas, paliečiantis tik ryškiausius šio itin sudėtingo literatūrinio klausimo aspektus.
Jų apokrifinis pobūdis
Šiandien visi sutinka, kad šie vadinamieji popiežių laiškai yra klastotės. Šie dokumentai, kurių yra apie šimtas, staiga atsirado IX amžiuje ir niekur nebuvo minimi prieš tai. Patys seniausi turimi jų rankraščiai yra iš IX amžiaus, o jų sudarymo metodas, apie kurį kalbėsime vėliau, rodo, kad jie buvo sudaryti iš ištraukų ir citatų, kurių šaltiniai mums žinomi; taigi galime įrodyti, kad Pseudoizidorius naudoja dokumentus, parašytus praėjus daug laiko po tų popiežių, kuriems jis juos priskiria. Dėl to pirmuosius tris šimtmečius valdę popiežiai neva cituoja dokumentus, kurie atsirado tik IV ar V amžiuje; o vėlesni popiežiai iki pat Grigaliaus I (590–604 m.) neva naudoja dokumentus, datuojamus VI, VII ir VIII amžiais bei IX amžiaus pradžia. Be to, ten apstu anachronizmų. Viduramžiais ši didžiulė klastotė žmones klaidino, tačiau Renesanso laikais mokslininkai ir kanonistai apskritai pradėjo atpažinti apgaulę. Du kardinolai, Jonas Torkvemada (1468 m.) ir Mikalojus Kuzietis (1464 m.), ankstyvuosius dokumentus paskelbė klastotėmis, ypač tuos, kurie buvo priskiriami Klementui ir Anakletui. Tuomet įtarimai ėmė augti. Erazmas (m. 1536 m.) ir prie Reformacijos prisijungę kanonistai, tokie kaip Šarlis Diumulenas (Charles du Moulin, m. 1568 m.), ar katalikų kanonistai, tokie kaip Antuanas Lekontas (Antoine le Conte, m. 1586 m.), o po jų – Magdeburgo centuriatoriai 1559 m., tiesiai iškėlė šį klausimą mokslo pasauliui. Nepaisant to, oficialus 1580 m. „Corpus Juris“ leidimas vis dar palaikė klastotų dekretalijų (kurių daugybė fragmentų randama Graciano „Decretum“ rinkinyje) autentiškumą. Iš dalies tai galima paaiškinti prisiminus Antonijaus Agustino (Antonio Agustin, m. 1586 m.), didžiausio to meto kanonisto, atvejį. Agustinas rimtai abejojo dokumentų autentiškumu, bet niekada oficialiai jų neatmetė. Jis manė neturįs pakankamai įrodymų, todėl tiesiog išvengė šio sunkumo. Taip pat reikia atsiminti, kad dėl to meto erzinančių kontroversijų, nešališka ir metodinė tokios temos diskusija buvo visiškai neįmanoma. 1628 m. protestantas Blondelis (Blondel) paskelbė savo lemiamą studiją „Pseudo-Isidorus et Turrianus vapulantes“. Nuo to laiko apokrifinė Izidoriaus dekretalijų prigimtis yra pripažintas istorinis faktas. Paskutines klastotas dekretalijas, išvengusias aštrios Blondelio kritikos, XVIII amžiuje nurodė du katalikų kunigai, broliai Ballerini.
Kaip buvo įvykdyta klastotė
Izidorius buvo per daug protingas, kad išgalvotų šiuos dokumentus in toto (visiškai) vien iš savo galvos. Dažniausiai jis plagijavo jų turinį, o dažnai ir formą. Kaip foną jis naudojo tam tikrus duomenis, pavyzdžiui, „Liber Pontificalis“ (Popiežių knygą) – popiežių nuo šv. Petro kroniką, pradėtą rašyti Romoje per pirmuosius dvidešimt VI amžiaus metų. Pavyzdžiui, „Liber“ knygoje įrašyta, kad koks nors popiežius išleido tokį ir tokį dekretą, kuris buvo prarastas, pasimetęs, ar galbūt niekada ir neegzistavo. Izidorius pasinaudodavo proga ir pateikdavo situacijai tinkamą pontifikalinį laišką, priskirdamas jį popiežiui, kurio vardas buvo paminėtas knygoje. Taip jo darbas turėjo šiokį tokį istorinį pagrindą. Tačiau būtent laiškų formoje klastotojas elgėsi kaip tikras plagiatorius. Jo darbas yra tikra mozaika, sudaryta iš frazių, pavogtų iš įvairių dvasininkų ar pasauliečių parašytų kūrinių. Apskaičiuota, kad šis citatų tinklas susideda iš daugiau nei 10 000 pasiskolintų frazių, ir Izidoriui pavyko jas sujungti savo laisvu, lengvu stiliumi taip, kad daugybė klastočių, kurias įvykdė jis ar jo padėjėjai, turi neabejotiną giminystės panašumą. Be abejonės, jis buvo vienas labiausiai išsilavinusių savo meto žmonių. Nuo Blondelio XVII amžiuje iki Hinschiaus XIX amžiuje, ir net iki pat pastarųjų dienų, buvo dedamos pastangos atrasti visus tekstus, kuriais pasinaudota Klastotose dekretalijose. Jie sudaro ištisą biblioteką. Aišku, kad klastotojas negalėjo po ranka turėti visų tekstų originalų, iš kurių sėmėsi. Jis turėjo tenkintis ištraukomis, rinktiniais tekstais (florilegia). Tačiau dėl to galime tik daryti prielaidas.
Izidorius galėjo sujungti šimtą suklastotų dokumentų į vieną homogenišką rinkinį, kuris būtų buvęs išskirtinai jo darbas, ir tuomet jį platinti, tačiau jis, būdamas protingas žmogus, pasirinko kitą planą. Siekdamas išsklaidyti įtarimus, visas savo klastotes jis įterpė arba įkomponavo į jau egzistuojančią kolekciją. Egzistavo autentiška kanoninė kolekcija, sudaryta Ispanijoje apie 633 m. ir žinoma kaip „Hispana“ (Ispaniškoji). Joje buvo (plg. Migne, P.L., LXXXIV, 93-848) pirmiausia susirinkimų tekstai nuo Nikėjos; antra, popiežių dekretalijos nuo Damazo (366–384 m.). Izidorius paėmė šį tomą ir prie jo priekio pridėjo pirmąsias šešiasdešimt suklastotų dekretalijų nuo Klemento iki Miltiado imtinai; tai tapo pirma Izidoriaus kolekcijos dalimi. Kaip II savo kolekcijos dalį jis paliko „Hispana“ I dalį, t. y. autentišką susirinkimų nuo Nikėjos (325 m.) kolekciją. Kaip III dalį jis pridėjo senosios „Hispana“ II dalį, t. y. autentiškus pontifikų laiškus nuo popiežiaus Damazo, tačiau šen bei ten tarp jų įterpė savo suklastotus laiškus, priskirtus įvairiems popiežiams nuo Damazo iki Grigaliaus I (590–604 m.). Tačiau jis vis dar nebuvo saugus. Tad siekdamas suteikti darbui dar įspūdingesnę išvaizdą, jis įterpė ir kitų, ne jo suklastotų, bet iš kitų kanonų teisės rinkinių pasiskolintų dokumentų. Be viso to, jis įterpė daug papildymų į autentiškus dokumentus ir pridėjo keletą pratarmių, kad paremtų šią apgaulę. Siekiant supaprastinti šį aprašymą, buvo daroma prielaida, kad klastotojas naudojo originalų „Hispana“ tekstą. Bet iš tikrųjų jis naudojo prancūzišką, ir dar labai netaisyklingą, „Hispana“ leidimą, kuris dėl to buvo žinomas kaip „Hispana Gallica“ (Prancūziškoji Hispana), kuris niekada nebuvo redaguotas ir kurį galima rasti Vienos bibliotekos lotynų dokumentų rankraštyje Nr. 411. Be to, klastotojas pakeitė šios prancūziškosios „Hispana“ tekstą taip, kad jo kopija tampa, taip sakant, trečiuoju senosios „Hispana“ leidimu ar peržiūra. Ši versija žinoma kaip „Hispana Gallica Augustodunensis“ (arba Auteno, nes Vatikano lotyniškas rankraštis Nr. 1341, kuriame ji yra, atkeliavo iš Auteno miesto). Ši kolekcija taip pat liko neredaguota.
Izidoriaus kolekcija buvo išleista tarp 847 ir 852 metų. Viena vertus, ji turėjo būti išleista iki 852 m., nes Hinkmaras (Hincmar) cituoja klastotą Stepono I dekretaliją (p. 183) tarp susirinkimo statutų (Migne, P.L., CXXV, 775), o kita vertus, ji negalėjo būti išleista prieš 847 m., nes joje naudojami klastoti Benedikto Levitos kapitularijai, kurie buvo baigti tik po 847 m. balandžio 21 d. Dėl vietos, kur dekretalijos buvo suklastotos, kritikai vieningai sutaria, kad tai įvyko kažkur Prancūzijoje. Klastotojo naudoti dokumentai, ypač tie, kurie labiau siejasi su jo paties epocha, beveik visi yra prancūziškos kilmės. Ir, kaip jau nurodėme, klastotėms pasirinktas rėmas buvo prancūziškas „Hispana“ leidimas. Jis taip pat naudoja „Dionysio-Hadriana“ kolekciją, kuri buvo frankų Bažnyčios kodeksas, ir Quesnel (Kenelio) kolekciją, kuri buvo prancūziškos kilmės. Be to, jis remiasi Mo (Meaux) ir Acheno susirinkimais (836 m.), Paryžiaus susirinkimu (829 m.) ir kt. Teisiniais klausimais jis cituoja Alariko „Breviarium“. Kai jis kalba apie civilinius reikalus, pateikia Prancūzijos pavyzdžius. Galiausiai, būtent Prancūzijoje jo darbas buvo pirmą kartą pacituotas ir ten sulaukė didžiausio populiarumo. Tačiau nors visi kritikai sutinka, kad klastojimas atliktas Prancūzijoje, jie labai nesutaria dėl konkrečios vietovės. Kai kurie pasisako už Le Maną ir Turo (Tours) provinciją, kiti linksta prie Reimso provincijos. Vėliau turėsime progos aptarti šiuos skirtumus; kol kas galime pasitenkinti išvada, kad Klastotos dekretalijos buvo sukurtos Šiaurės Prancūzijoje tarp 847 ir 852 m.
Kokia gi tuo metu buvo Bažnyčios padėtis Prancūzijoje? Buvo praėję vos keleri metai po Verdeno sutarties (843 m.), kuri, įkurdama tris atskiras karalystes, galutinai užbaigė Karolingų imperijos erą. Krikščioniškasis pasaulis buvo plėšomas normanų ir saracėnų išpuolių, bet apskritai pilietinių karų era buvo pasibaigusi. Bažnytiniuose sluoksniuose vis dar buvo kalbama apie Bažnyčios reformą, nors ja vargiai tikėta. Ypač po Karolio Didžiojo mirties (814 m.) pradėta svarstyti apie reformą, bet taisytini piktnaudžiavimai atsirado dar gerokai prieš Karolio Didžiojo laikus ir siekė pačias frankų bažnyčios ištakas valdant Merovingams. Asmeninis karaliaus ar imperatoriaus valdymas turėjo daug rimtų trūkumų religiniu požiūriu. Vyskupų nuomone, reforma ir bažnytinė laisvė buvo tapatūs dalykai, ir šios laisvės jie reikalavo tiek sau asmeniškai, tiek Bažnyčiai. Be abejo, Karolio Didžiojo valdymas buvo naudingas Bažnyčiai, bet tai vis tiek buvo slegianti ir brangiai nupirkta apsauga. Bažnyčia buvo atvirai pavaldi valstybei. Iniciatyvas, kurios turėjo būti dvasinės valdžios funkcija, Karolis Didysis uzurpavo. Jis šaukdavo sinodus ir tvirtindavo jų sprendimus. Jis plačiai skirstė bažnytines beneficijas. O svarbiose bylose jis pats pirmininkaudavo bažnytiniams teismams. Kol gyveno didysis imperatorius, šie nepatogumai turėjo juos atsveriančių pranašumų ir buvo toleruojami. Bažnyčia turėjo galingą rėmėją. Bet jam mirus, Karolingų dinastija pradėjo rodyti vis didėjančio silpnumo ženklus, o Bažnyčia, susijusi su politine valdžia ir jai pavaldi, buvo įtraukta į kilusius pilietinius neramumus ir susiskaldymą. Bažnyčios turtas žadino įvairių frakcijų godumą, kiekviena iš jų norėjo vyskupus naudoti kaip įrankius, o pralaimėjus nugalėtojai keršydavo nugalėtos pusės vyskupams. Jiems buvo metami kaltinimai, skelbiami nuosprendžiai, o sinoduose valdė ne kanonų teisė, bet politiniai interesai. Tai buvo pasaulietinio elemento triumfas Bažnyčioje. Net ir sėkmė turėjo savo trūkumų. Kad galėtų atsiduoti politiniams klausimams, vyskupai privalėjo apleisti savo dvasines pareigas. Juos dažniau buvo galima išvysti ambasadose nei vizitacijose. Kaip pavaduotojus savo vyskupijose jie turėjo kviestis pagalbininkus, vadinamus chorepiskopais (kaimo vyskupais). Tad kas nuostabaus, kad šie piktnaudžiavimai sukėlė skundų? Ypač po 829 m. vyskupai ėmė reikalauti bažnytinės laisvės, teisinių garantijų, bažnyčios turto imuniteto, bažnytinio administravimo tvarkingumo, chorepiskopų skaičiaus ir jų privilegijų sumažinimo. Bet viskas veltui; Karolingų didikai, kurie pelnėsi iš šių piktnaudžiavimų, priešinosi reformai. Nepajėgi pagerinti savo padėties pati, ar frankų bažnyčia galėjo kliautis Roma? Būtent tuo metu ir pačios popiežijos padėtis anaiptol nebuvo įkvepianti; Bažnyčia Romoje buvo didžiąja dalimi pavaldi pasaulietinei valdžiai, atstovaujamai imperatoriškųjų missi (pasiuntinių). Sergijus II (844–847 m.) neišvengė kaltinimų simonija. Leonui IV (847–855 m.) teko gintis pačiam, lyg paprastam frankų vyskupui. Susidūrus su tokia apgailėtina situacija, Izidoriaus teisiniai nurodymai atrodė idealūs.
Kanonų teisė pagal klastotas dekretalijas
Čia nagrinėjame ne visą kolekciją, o tik tas taisykles, kurios yra suklastotuose dokumentuose. Pradžioje reikėtų pažymėti, kad Izidoriaus nurodymai susiję su labai ribotu atvejų skaičiumi ir kartojasi vėl ir vėl šiek tiek skirtingomis formomis. Visgi klastotojo teisinei sistemai toli gražu trūksta tobulo nuoseklumo. Joje galima aptikti nenuoseklumų ir net prieštaravimų. Šioje apžvalgoje, kuri neišvengiamai trumpa, nekreipsime dėmesio į šiuos Izidoriaus teisinius suklupimus; tiesiog apibendrinsime klastotų dekretalijų mokymą pagal pagrindines temas.
Klausimuose, susijusiuose su politinės ir bažnytinės valdžios santykiais, Izidorius išdėsto įprastas savo laiko idėjas apie dvasinės valdžios viršenybę prieš pasaulietinę. Vien tik savo autoritetu valdovas negali sušaukti reguliaraus sinodo; tam jis privalo gauti pontifiko leidimą (p. 228). Tai naujas reikalavimas. Vyskupas negali būti nei kaltinamas, nei smerkiamas pasaulietiniame teisme (pp. 98, 485). Teodosijaus kodeksas, iš kurio klastotojas šiuo klausimu skolinosi, privilegium fori (išimtinę teismo teisę) teikė tik už smulkius nusižengimus. Tokiais klausimais frankų teisė nebuvo labai aiški ir leido įvairias interpretacijas. Izidoriaus naujovė yra bendrasis įstatymo pobūdis, atitraukiantis vyskupus nuo pasaulietinių teismų jurisdikcijos. Be to, jis pripažįsta vyskupams tam tikrą jurisdikciją pasaulietiniuose reikaluose. Romėnų teisė tai jau buvo pripažinusi. Toliau jis aptaria bažnyčios turto imunitetą, kurio nebegalima nukreipti nuo pradinės paskirties be šventvagystės. Krikščioniškojo pasaulio evangelizacija yra sudėtinga istorija, kurią šiuolaikinė kritika mums papasakojo iš naujo, parodydama lėtą Tikėjimo sklidimą. Tačiau Izidoriaus idėjos šia tema buvo būdingos jo laikmečiui, taigi didžiąja dalimi – legendinės. Pasak jo, parapijų organizaciją nustatė Klementas Romietis dar pirmojo amžiaus pabaigoje ir ji turėjo būti modeliuojama pagal Romos ir katakombų bažnytinius padalijimus. Tai reiškė, kad ir vyskupijos buvo primityvi institucija, ir kad metropoliniai padalijimai taip pat egzistavo nuo seniausių laikų. Buvo manoma, kad Apaštalai priėmė teritorinius Romos imperijos padalijimus, kurie nuo to laiko buvo perduoti kaip bažnytinės provincijos. Tokiam aiškinimui istorinio pagrindo nedaug. Suprantama, kad Izidoriaus tekstuose privalome aiškiai atskirti šį fantastišką požiūrį į istoriją nuo jo hierarchinės organizacijos aiškinimo. Visais esminiais punktais klastotojas atkuria to meto vyraujančias idėjas. Tačiau jis vertas dėmesio, kai kalba apie chorepiskopus, arba tuos vyskupų pagalbininkus, apie kuriuos jau užsiminėme. Pasak jo, jie yra uzurpatoriai; kalbant apie šventimų galią, jie turi tik kunigo šventimus ir nieko daugiau. Bet kokia jų vykdoma vyskupiškos galios funkcija yra niekinė; visus jų sakramentinius veiksmus reikėtų pakartoti. Iš tikrųjų Izidorius klydo; chorepiskopai turėjo pilną šventimų galią ir galėjo galiojančiai teikti tiek sutvirtinimo, tiek šventimų sakramentus. Izidorius klastojo ne tik laiškus, bet ir teologiją. Jis tvirtai gina vyskupų autoritetą. Tai jo pagrindinis rūpestis. Jam niekas kitas nesvarbu (pp. 77, 117, 145, 243). Vyskupas yra monarchas savo vyskupijoje, bet jis nestovi vienas; ryšiai jį jungia su kaimynais, ir taip atsiranda metropolito idėja. Kiekvienos bažnytinės provincijos sostinė turi juridinę teisę arba titulą būti vyskupų susirinkimų centru; ši teisė kildinama iš primityvaus popiežių atlikto padalijimo. Provinciją turi valdyti provincijos susirinkimas, kuriam pirmininkauja metropolitas. Kalbant apie šio dignitorjaus prerogatyvas, Izidorius atkartoja senovės teisės, buvusios iki VIII amžiaus, nuostatas. Po VIII amžiaus vidurio metropolitai išplėtė savo prerogatyvas, ir Izidorius bando ignoruoti šią de facto situaciją; jam niekas nesvarbu, išskyrus kanoninius tekstus; metropolitas yra primus inter pares (pirmasis tarp lygių), ir jis negali nieko daryti be savo kolegų sutikimo. Klastotojas toliau mini aukštesnes jurisdikcijas – primatų ir patriarchų. Bet šiais klausimais jis parodo menkas žinias apie bažnyčios valdymą Afrikoje ir Rytuose, ir čia matome vieną ryškiausių jo nenuoseklumo pavyzdžių.
Popiežiaus autoritetas
Daugelyje tekstų, kur kalbama apie popiežių, Izidorius išlieka ištikimas savo plagijavimo užduočiai. Labai dažnai jis kopijuoja ištraukas, pasiskolintas iš senovės šaltinių. Vien jau šis faktas labai padeda paaiškinti jo primygtinį reikalavimą paisyti popiežystės teisių. Daugeliu atvejų Izidorius yra tik ruporas, atkartojantis ankstesnių popiežių pasakymus, o mes žinome, kokie aiškūs ir bekompromisiai tie ankstyvieji popiežiai buvo savo prerogatyvų klausimu. Pavyzdžiui, prisiminkite popiežius tarp Inocento I (401–417 m.) ir Hormizdo (514–523 m.) bei jų pareiškimų serijas. Visa tai IX amžiuje buvo gerai žinoma, bent jau teoriškai. Ir visa tai Izidorius įtraukė. Tačiau popiežiaus ir vyskupų santykių klausimu jis rodo tam tikrą nenuoseklumą. Sekdamas tradiciniu mokymu, jis pareiškia, kad Apaštalystę ir vyskupystę tiesiogiai įsteigė Jėzus Kristus. Tačiau kartais atrodo, kad jis pasirengęs neigti potestas ordinaria (ordinarinę vyskupų valdžią). Jis priverčia popiežių Vigilijų (p. 712) pasakyti: „Ipsa namque ecclesia quæ prima est ita reliquis ecclesiis vices suas credidit largiendas ut in partem sint vocatæ sollicitudinis non in plenitudinem potestatis.“ (Mat pati pirmoji bažnyčia taip perdavė savo pareigas kitoms bažnyčioms, kad jos pašauktos dalytis rūpesčiais, o ne valdžios pilnatve).
Priimant šią ištrauką pažodžiui ir atskirai, atrodytų, kad ji neigia potestas ordinaria vyskupams. Vis dėlto šis sakinys nėra tyčinė klastotė; tai tiesiog dar vienas atvejis, kai Izidorius elgiasi kaip plagiatorius. Jis aptiko garsų šv. Leono tekstą (Migne, P.L., LIV, 671), adresuotą Tesalonikų vyskupui. Nuo IV amžiaus pabaigos šį vyskupą popiežiai skirdavo savo atstovu Ilyrijos provincijoje. Vadinasi, Tesalonikų vyskupas delegavimo būdu vykdė tam tikras teises, priklausančias popiežiams šiose šalyse dėl jų Vakarų patriarcho titulo. Apie 446 m. šv. Leonas turėjo priekaištų Tesalonikų vyskupui ne kaip vyskupui, o kaip Šventojo Sosto legatui, arba vikarui. Ta proga popiežius savo vikarui Ilyrijoje nurodė, kad jis gavo tik dalinę delegaciją, o ne valdžios pilnatvę. Taigi aišku, kad aptariamas tekstas nurodė ypatingus popiežiaus ir konkretaus vyskupo santykius. Adresuoti Ilyrijos vikarui, šv. Leono žodžiai yra visiškai tikslūs; bet pritaikyti visiems vyskupams jie tokie nebėra ir gali lengvai sukelti didelę painiavą. Izidorius taip pat reikalauja, kad provincijų susirinkimai būtų rengiami reguliariais intervalais. Jis teigia, kad popiežius turi teisę leisti šaukti visus susirinkimus ir tvirtinti jų sprendimus. Suformuluoti tokiu bendru ir imperatyviu būdu, šie reikalavimai buvo naujiena. Niekada nebuvo jokio panašaus privalomumo provincijų susirinkimams; o kalbant apie susirinkimų dekretų tvirtinimą, tai buvo įprastas reiškinys senovėje. Kai buvo sprendžiami ypač svarbūs klausimai, popiežiai reikalaudavo patvirtinimo teisės, tačiau nebuvo jokio formalaus ar bendro nurodymo, įtvirtinančio tokią teisę. Ir bet kokiu atveju Izidoriaus teisės aktai šiuo klausimu niekada netapo praktika.
Bažnytiniai teismai
Procedūra, kurios turi būti laikomasi teisiant dvasininkus, Izidoriui kėlė ypatingą susidomėjimą. Pasak jo, visų rangų dvasininkų (imtinai iki kunigystės) teisimas kaip paskutinė instancija priklauso provincijų susirinkimams ir primatams. Apie kunigų apeliacijas į Romą jis nieko nesako, ir tuo jis sutinka su keturioliktuoju Sardikos susirinkimo kanonu. Kalbant apie vyskupų teismus, jo įstatymai rodo tam tikrą nenuoseklumą. Viena vertus, jis palaiko teisę, kuri egzistavo prieš jo laiką, o kita vertus, nustato naują teisę. Todėl randame dvi tekstų serijas, kurias nelengva suderinti. Pirmoji serija atitinka egzistuojančią teisę. Provincijos susirinkimas yra ordinarinis vyskupų teisėjas. Popiežius įsikiša tik tada, kai jam apeliaciją pateikia viena iš suinteresuotų šalių. Tačiau tuo atveju, kai teisėjo nešališkumas kelia rimtų abejonių, vyskupui nereikia laukti susirinkimo nuosprendžio, jis gali bylą nešti tiesiai į Romą. Suformuluota taip apibendrintai, pastaroji nuostata yra nauja. Tačiau, kadangi ji paremta paprasto teisingumo idėja, ji nėra visiškai svetima senovės bažnytinei teisei. Apie tai buvo aiškiai užsimenama romėnų teisėje, iš kurios Izidorius ją pasiskolino. Kaip popiežius gali imtis nagrinėti apeliaciją? Senovinė teisė neatmetė, bet ir nenumatė, kad nuosprendis būtų priimamas pačioje Romoje. Ji pripažino popiežiaus teisę paskirti apeliacinį teismą, sudarytą iš vyskupų iš kaltinamojo apylinkių; be to, jis turėjo teisę, kad jį ten atstovautų legatas, kuris natūraliai atliktų pagrindinį vaidmenį teisme. Tokie buvo Sardikos susirinkimo nutarimai. Bet iš tiesų, nuo V amžiaus turime atvejų, kai popiežius šaukdavo nagrinėti vyskupų apeliacijas pačioje Romoje. Tad nenuostabu, kad Izidorius palieka popiežiui laisvę spręsti, kur turėtų vykti galutinis teismas. Tačiau, kaip minėjome, greta šios pirmosios sprendimų serijos, atitinkančios senąją teisę, mes randame kitą seriją, kuri nustato naują teisę. Joje sakoma, kad teisiant vyskupus provincijos susirinkimo funkcija apsiriboja abiejų bylos pusių išklausymu ir jos perdavimu popiežiui sprendimui priimti. Nuosprendis gali būti paskelbtas tik jam pritarus. Tai yra naujas įstatymas. Tačiau vėlgi, Izidorius iš tiesų neišradinėja; jis tiesiog aiškiai ir tiesiogiai išreiškia savo laikmečio tendencijas. Susidūrę su pavojais, kuriuos vyskupams kėlė politiniai neramumai, baimindamiesi būti nuteisti dėl partinių interesų ar keršto motyvų, patys vyskupai troško, kad kaltinimai prieš juos nebūtų sprendžiami be popiežiaus pritarimo.
Vienas būdingiausių klastotų dekretalijų ypatumų yra procedūra, nustatyta teisiant vyskupus. Izidorius nuolat pabrėžia, kad Apaštalų valia buvo, jog prieš vyskupus būtų pateikiama kuo mažiau kaltinimų, o jei jų yra, jų teismai turėtų būti kiek įmanoma sunkesni. Tai verta atsiminti. Apkaltinti vyskupą bus sunku, o jo gynyba – lengvas dalykas. Izidoriaus įstatymai šiuo klausimu, juos susistemintus, taip efektyviai trukdė bet kokiems teisminiams veiksmams prieš vyskupą, kad skaitytojas beveik linkęs tai laikyti pokštu. Tačiau turime būti teisingi; tai nebuvo vien Izidoriaus išradimas. Jo procedūra iš esmės atkartoja romėnų teisės reikalavimus; ji remiasi Simacho (498–514 m.) laikų Romos apokrifų sprendimais ir pasiima idėjų iš barbarų karalysčių įstatymų. Tokiu atveju kruopšti ir išsami kritika reikalauja didelį dėmesį skirti naudotų šaltinių klausimui. Izidorius krauna kliūtis prieš vyskupų apkaltinimą, bet tos kliūtys ne visos yra paties Izidoriaus išgalvotos. Bet kuris vyskupas, prievarta pašalintas iš savo sosto ir šaukiamas į teismą, turi teisę pasiremti actio spolii (ieškiniu dėl atėmimo) teiginiu, t. y. remtis turto nusavinimo faktu, kad išvengtų teismo, kol jam nebus laikinai grąžintas jo turtas ir orumas. Ši apeliacija prieš teismą yra vienas pagrindinių Izidoriaus procedūros taškų. Vienintelis kompetentingas pateikti kaltinimą prieš vyskupą yra jo provincijos susirinkimas. Užsienio teismai atmetami, o provincijos susirinkimas privalo turėti pilną kvorumą. Kaltinimas turi būti pateiktas dalyvaujant kaltinamajam ir kaltintojams. Jei viena iš suinteresuotų šalių pasišalina, visa teismų mašina sustoja.
Kaltinimus reglamentuoja šios taisyklės. Pasaulietis negali pateikti jokio kaltinimo vyskupui. Ši taisyklė, kuri taip pat randama Simacho laikų Romos apokrifuose, gali būti paaiškinama skirtingu dvasininkų ir pasauliečių teisiniu statusu Izidoriaus laikais. Dvasininkai buvo teisiami pagal romėnų teisę, tuo tarpu daugelis pasauliečių buvo pavaldūs germanų teisei, o procedūros pagal šiuos du įstatymus skyrėsi ir net buvo priešiškos. Be to, kartais pasauliečiai nepripažindavo dvasininkams teisių kaltinti juos teismuose; taip dvasininkai galėjo paskelbti pasauliečius nekompetentingais savo teismuose. Be to, nereikia pamiršti, kad Izidoriaus principo praktikoje niekada nebuvo laikomasi; visada būdavo atrandamas modus agendi (veikimo būdas). Antrasis Izidoriaus principas buvo tas, kad dvasininkas niekada negali pateikti kaltinimo savo vyresniajam. Akivaizdu, kad taip galimų kaltintojų skaičius tapo labai ribotas. Kaltinimas turi būti pateiktas ne raštu, o žodžiu. Kaltinimus galėjo pateikti tik tie, kurie atitiko išskirtines sąlygas dėl rango ir padėties. Taip buvo lengva atsikratyti varginančio kaltintojo. Liudytojai privalėjo būti lygiaverčiai kaltintojui, o vyskupui pasmerkti reikėjo net 72 liudytojų. Tai vėlgi nėra Izidoriaus išradimas. Egzistavo senas paprotys, kad vyskupą galėjo pasmerkti tik 70 ar 72 vyskupų taryba. Šie skaičiai yra aliuzija į 70 žydų tautos vyresniųjų arba 72 Jėzaus mokinius. Tačiau Izidorius sugebėjo sukomplikuoti situaciją pritaikydamas šį skaičių liudytojams; nors, net jei tai būtų taikoma ir teisėjams, praktikoje sunkumų nesumažėtų. Sukviesti tokį gausų teismą nebuvo lengva. IX amžiuje Fotijus pareiškė, kad šie du tradiciniai skaičiai nėra būtini; bet kuriuo atveju Izidoriaus įstatymas niekada nebuvo įgyvendintas. Kaltinimo nagrinėjimas seka romėnų teise, buvo parengtos smulkios taisyklės, skirtos užtikrinti reikiamą apimtį ir nešališkumą argumentams „už“ ir „prieš“. Bet koks kaltės pripažinimas turėjo būti absoliučiai spontaniškas, ir joks prievarta išgautas parašas nebuvo galiojantis.
Savo pratarmėje Izidorius nurodo savo darbo tikslą. Jo siekis yra sukurti kanonų rinkinį, išsamesnį už bet kurį kitą, sujungiant visus kanonus, išsklaidytus įvairiose egzistuojančiose kolekcijose. Ką mes turime galvoti apie šį pareiškimą? Jame yra dalis tiesos, bet jo kolekcija įgauna savitą charakterį dėl to, kad joje yra šimtas dokumentų, suklastotų Izidoriaus dirbtuvėse. Jis lengvai galėjo sukurti tą išsamesnę kolekciją, nesigriebdamas dokumentų klastojimo. Ir apskritai, ar jo kolekcija tikrai išsamesnė už bet kurią kitą? Net paviršutiniškas tyrimas greitai parodo, kad šioje kanonų teisės kolekcijoje yra daug spragų (lacunæ). Joje visiškai neužsimenama apie daug svarbių klausimų, tokių kaip kaimo parapijų valdymas, bažnytinės beneficijos, dešimtinė, simonija, vienuolinis gyvenimas, klausimai, susiję su santuokos teisės privilegijomis ir atleidimais, bei palijumi (pallium). Parapijų valdymas ir beneficijų klausimas buvo gyvybiškai svarbūs Izidoriaus laikais. Nors šie teisės punktai nebuvo tokie aštrūs kaip X ir XI amžiais, jie tapo Bažnyčios ir besiformuojančios feodalinės visuomenės konfliktų priežastimi. Jie jau tuomet nedavė ramybės žmonių protams, o kadangi Izidorius jų nemini, vargiai gali pretenduoti norėjęs pateikti išsamų bažnytinį kodeksą. Tad esame priversti daryti išvadą, kad sudarydamas savo dalinį kodeksą, jis turėjo labai konkretų tikslą. Kaip mes galime atrasti, koks buvo šis tikslas? Akivaizdu, nagrinėdami jo suklastotus dokumentus. Būtent ten, jei apskritai kur nors, slypi jo dominuojančios idėjos. Ir atlikti tokį tyrimą anaiptol nesunku po to, ką ką tik kalbėjome apie teisinę klastotų dekretalijų pusę. Izidoriaus tikslas yra taip aiškiai apibrėžtas, kad jį atrasti nereikia varginančios analizės. Pagrindinis jo siekis – užtikrinti vyskupo tarnystės orumą ir vaisingumą. Jo požiūriu, vyskupija yra gyvybę teikiantis viso bažnytinio organizmo centras, ir šio centro gyvybingumas yra jo pagrindinis rūpestis. Visi jo įstatymai turi šį vienintelį tikslą. Tačiau galbūt galima ginčytis, kad, nors jam išties rūpi apsaugoti vyskupų autoritetą, jis dar labiau stengiasi padidinti popiežiaus autoritetą. Tai buvo požiūris, ilgą laiką populiarus tiek tarp galikanų, tiek tarp protestantų, tačiau dabar jis jau nebemadingas. Mūsų dienomis kritikai iš esmės sutaria, kad tiesioginis Izidoriaus tikslas buvo pelnyti pagarbą vyskupų autoritetui. Jei jis ir paliečia popiežiaus prerogatyvas, tai daro niekada ne Romos interesais, o visada tik vyskupų naudai. Būtent todėl jis stengėsi palengvinti apeliacijas į Romą. Bet jo vizijoje popiežiaus atliekamas vaidmuo neribotų vyskupų teisių. Pastebėta, kad Izidorius nemini pasaulietinės popiežių valdžios, kad jis niekada net nesvarsto galimybės pasipelnyti iš tariamos Konstantino donacijos Romos Bažnyčiai, ir, regis, nesiekia padidinti prancūzų protektorato Romoje. Visgi, jei jo tikslas būtų buvęs palaikyti Šventąjį Sostą, kaip visai kitaip jis būtų dirbęs. Dabar, jei palyginsime šiuos Izidoriaus tikslus su tikrąja frankų bažnyčios padėtimi tuo metu, kai klastotojas dirbo, tarp 847 ir 852 metų, taps akivaizdu, kad klastotos dekretalijos tiesiogiai prieštarauja pagrindiniams piktnaudžiavimams, kurių aukomis tuo metu buvo vyskupai: politinio pobūdžio pasmerkimams, vyskupo pareigų apleidimui ir chorepiskopų įsteigimui. Tai paaiškina spragas Izidoriaus bažnytiniame kodekse. Jis kovojo prieš skubius ir akivaizdžius piktnaudžiavimus. Amžininkui visada sunku susidaryti aiškią nuomonę apie savo epochą, apie tas gilias priežastis, kurių lėtas, bet pamatuotas veiksmas neišvengiamai turi pakeisti visuomenę. Dėl to Izidorius ir apsiribojo dalykais, kurie daugiau ar mažiau buvo paviršiuje jo kasdieniame gyvenime. Jei jis ir numatė kitus pavojus Bažnyčios kelyje, jis tikrai nebandė jiems užkirsti kelio.
Tačiau vis vien išlieka tiesa, kad Izidorius buvo klastotojas. Bet klastotojai būna įvairūs. Nepamirškime, kad klastotos dekretalijos yra iš tų pačių dirbtuvių, kurios suklastojo Angibramno (Angilramo) kapitularijus ir klastotus Benedikto Levitos kapitularijus. Kai buvo suklastoti kapitularijai, pereiti prie pontifikalinių laiškų klastojimo buvo natūralus žingsnis. Šiam naujam darbui Izidorius daug skolinosi iš „Liber Pontificalis“, popiežių kronikos. Taigi, kai knyga nurodo, kad koks nors popiežius išleido tokį ir tokį dekretą, kuris jau seniai prarastas, klastotojas užsirašydavo šį faktą ir sėsdavo kurti dekretą savo kolekcijai, vadovaudamasis gairėmis, nurodytomis „Liber“. Tai diplomatiniame darbe gerai žinomas metodas, palikęs mums acta rescripta (perrašytus aktus), kurių daugybę pavyzdžių randame senoviniuose chartijose. Šie acta rescripta yra dokumentai, kurie praėjus daug laiko po juose nurodytos datos (dėl to, kad originalai ar senosios kopijos buvo pažeistos arba prarastos), buvo sudaryti remiantis originalų likučiais, ištraukomis iš jų, analizėmis ar kartais netgi tik tradicija apie jų turinį (plg. Giry, „Manuel de diplomatique“, Paryžius, 1894, p. 12, 867 ir t.t.). Izidoriaus nuomone, daugelis suklastotų dekretalijų buvo tiesiog tokie acta rescripta. Tai nebuvo labai sąžiningas veiksmas, o ir pats Izidorius toli gražu nebuvo skrupulingas. Šiek tiek pakeitus žodžius, apie jį galima būtų pasakyti taip, kaip apie kitą klastotoją XVII amžiuje, gudrųjį tėvą Žeromą Vinjė (Jérôme Vignier): „Jis buvo didžiausias melagis Paryžiuje.“ Tačiau IX amžiaus žmonių negalima vertinti pagal šiuolaikines literatūrinės moralės idėjas. Klastotų dekretalijų negalima laikyti ir vien grynai literatūriniu kūriniu. Tai orientyras teisės evoliucijoje. Kiekvienoje visuomenėje teisė vystosi ir evoliucionuoja kaip ir kiti dalykai, bet pagal savo pačios sąlygas ir koja kojon su visuomenės gyvenimu, kurį ji reguliuoja, ir su kuriuo privalo žengti kartu, kad galėtų jį reguliuoti. Visuomenės padėtis, jos papročių visuma keičiasi labiau ar mažiau priklausomai nuo laiko ir vietos, ir niekada nestovi vietoje. O nedideli pokyčiai, kai jie pasidaugina, galiausiai sukuria prarają tarp ankstesnių teisės aktų ir naujai atsiradusių pasikeitusios visuomenės poreikių. Rašytiniai įstatymai nebeatitinka socialinės padėties, kurią jie turėtų reguliuoti, reikalavimų, todėl tampa būtina teisinių nuostatų korekcija. Istorija rodo, kad tai gali vykti įvairiais būdais, priklausomai nuo norimo pokyčio prigimties ir aplinkos, kurioje jis vyksta. Tai gali būti padaryta laipsniškai keičiant senus įstatymus naujais arba, mažiau drąsiai, pasitelkiant tai, kas vadinama „kūrybingu esamų įstatymų interpretavimu“, ko pavyzdžių gausu romėnų teisėje; o beviltiškais atvejais, kai kitos priemonės neatrodo įmanomos, pokyčius galima pasiekti ir klastojimu. IX amžiaus viduryje kanonų teisės taisyklės neatrodė pačios geriausios galimos siekiant suvaldyti esamą bažnytinių reikalų padėtį. IX amžiaus reformų susirinkimai bandė priimti naujus įstatymus, kurių reikalavo situacija, bet pasaulietinė valdžia pastojo kelią. Taigi teisės evoliucija, radusi kliūtį savo augimui iš vienos pusės, buvo priversta ieškoti laisvės iš kitos. Negalėdamas judėti į priekį įprastu būdu, kanonistas, kurio ketinimai buvo labiau pagirtini nei jo veiksmai, sugalvojo pasitelkti klastotojo pagalbą. Neįmanoma pateisinti tokių klastočių, tačiau bylos istorija leidžia mums geriau jas vertinti ir net atrasti lengvinančių aplinkybių, atkreipiant dėmesį į galingas jėgas, veikusias to meto visuomenėje ir reiškusiasi, galima sakyti, su istoriniu fatalizmu. Be to, klastotos dekretalijos yra privačios iniciatyvos vaisius ir neturi jokio oficialaus statuso. Teorija, kad jos buvo suplanuotos Italijoje, jau seniai atmesta. Jos yra grynai galikaniškos (prancūziškos) kilmės, ir jei jos apgavo Bažnyčią, tai Bažnyčia jas priėmė sąžiningai ir be jokio bendrininkavimo.
Plitimas
Aukščiau matėme, kad Hinkmaro atveju Izidoriaus klastotės buvo žinomos frankams jau 852 m. Vokietijoje apie jas išgirstame kiek vėliau. Randame jų pėdsakų Vokietijos susirinkimų aktuose nuo Vormso susirinkimo 868 m., tačiau Ispanijoje apie jas nerandame jokių nuorodų, ir ten jos, regis, buvo vos žinomos. Į Angliją jos pateko XI amžiaus pabaigoje, greičiausiai per Kenterberio arkivyskupą Lanfranką (Lanfranc). Daug svarbesnis jų priėmimas Italijoje. Tikėtina, kad tai įvyko Mikalojaus I (858–867 m.) pontifikato metu. Atrodo aišku, kad jis žinojo apie dekretalijas, ir gali būti, kad jis net turėjo jų kopiją, ką jis įrodė apeliacijos į Romą atveju, kurią pateikė Suasono vyskupas Rotadas (Rothade), susidūręs su sunkumais dėl savo metropolito Hinkmaro Reimso. Rotadas pasiekė Romą apie 864 m. vidurį. Jis jau buvo pateikęs savo apeliaciją popiežiui, bet dabar detaliai paaiškino savo bylą. Jam buvo naudinga remtis Klastotų dekretalijų autoritetu, ir jis nepraleido progos tai padaryti. Tai įrodo Mikalojaus I laiškas, parašytas 865 m. sausio 22 d. dėl Rotado apeliacijos. Popiežius Adrianas II (867–872 m.) buvo su jomis susipažinęs ir laiške, datuotame 871 m. gruodžio 26 d., tvirtindamas Nanto vyskupo Aktardo (Actard) perkėlimą į Turo metropolijos Sostą, ta proga cituoja vieną iš Klastotų dekretalijų. Stepono V (885–891 m.) citatos nėra įtikinamas įrodymas, kad jis tiesiogiai naudojo Izidoriaus tekstą; tą patį galima pasakyti apie atsitiktines nuorodas į jas X amžiuje, kurios pasitaiko popiežių ar popiežiaus legatų laiškuose. Tačiau kiti autoriai Italijoje rodo mažiau santūrumo naudodami Klastotas dekretalijas. Pavyzdžiui, IX amžiaus pabaigoje ir X amžiaus pradžioje Auxilijus jas cituoja traktatuose, kuriuos parašė gindamas popiežiaus Formozo (891–896 m.) atliktus šventimus. Tiesa, Auxilijus gimė tarp frankų, kaip ir Veronos vyskupas Ratjė (Rathier), kuris taip pat cituoja Izidorių. Tačiau Atonas Verčelietis buvo italas, ir jis jį cituoja. IX amžiaus pabaigoje ir per X amžių ištraukos iš Klastotų dekretalijų pradeda būti įtraukiamos į kanonų teisės rinkinius – į kolekciją, dedikuotą Milano vyskupui Anzelmui, į Reginono (Réginon) kolekciją apie 906 m., tarp Vormso vyskupo Burchardo dekretų. Vis dėlto iki XI amžiaus vidurio Klastotos dekretalijos negavo oficialaus statuso bažnytiniuose įstatymuose. Jos tebuvo tik Galijoje sudarytas rinkinys, ir tik vadovaujant Leonui IX (1048–1054 m.) jos tvirtai įsitvirtino Romoje. Kai Tulio (Toul) vyskupas tapo popiežiumi ir pradėjo Bažnyčios reformą reformuodamas Romos kuriją, jis atsivežė su savimi į Romą apokrifinę kolekciją. Anzelmas Lukietis, Grigaliaus VII draugas ir patarėjas, sudarė išsamią kanonų kolekciją, kurioje smarkiai figūruoja Izidoriaus kanonai. Tas pats nutiko ir kardinolo Deusdedito kolekcijoje, sudarytoje maždaug tuo pačiu metu. Galiausiai, kai 1140 m. Gracianas parašė savo „Dekretą“ (Decretum), jis gausiai skolinosi iš Izidoriaus kolekcijos. Tokiu būdu ji užėmė svarbią vietą teisės ir jurisprudencijos mokyklose. Tiesa, Graciano kolekcija niekada neturėjo oficialaus bažnytinės teisės teksto sankcijos, tačiau ji tapo XII amžiaus mokyklų vadovėliu ir, net su pridėtomis Klastotomis dekretalijomis, išlaikė garbingą vietą kanonų teisės fakultetuose. Būtent ji tiekė kasdieniam instruktoriui tekstus apie tai, ką būtiniausia žinoti. O teisės fakultetas netgi vadino save „Dekreto fakultetu“; tai rodo, kokia svarbi vieta mokyklose buvo teikiama į dekretalijas įterptiems Izidoriaus tekstams.
Įtaka
Ilgą laiką galikanai ir protestantai akcentavo šiuose apokrifuose esančią naujovę ir visiškai naujas teises, kurias jie suteikė popiežiams ir kurios niekada nebūtų atsiradusios, jei ne šios klastotės. Šiandien suprantama, kad Izidoriaus tikslas buvo visai kitoks. Jo pagrindinis rūpestis buvo ginti vyskupus; ir jei popiežija pasipelnė iš to, ką jis padarė, galima įrodyti, kad tai buvo neišvengiama pasekmė to, jog popiežius tapo vyskupo gynėju. Ir net jei reikia pripažinti, kad popiežiai gavo naudos iš klastočių, jų sąžiningumas nekelia abejonių. Izidorius rašė labai toli nuo Romos; jis apgavo savo kaimynus Prancūzijoje, o tarp jų ir mokytąjį Hinkmarą Reimsietį. Tad kas nuostabaus, kad jis apgavo ir popiežius, kai jo darbą į Romą apie 864 m. vasarą atvežė Rotadas Suasonietis? Tiesa, kai kurie leido suprasti, kad Mikalojus I nusikalto tiesai; kad jis apsimetė, jog Izidoriaus tekstai buvo saugomi Romos Bažnyčios archyvuose, o tai yra ne tik netikslus, bet ir neteisingas teiginys (Migne, P.L., CXIX, 901). Tačiau iš tikrųjų jo žodžiai visai nebūtinai reiškia tai. Ką jis sako, vienodai tinka ir autentiškoms dekretalijoms, neįtrauktoms į „Dionysio-Hadriana“ kolekciją. Remiantis abejotina neaiškaus teksto interpretacija, nesąžininga kelti melagingumo kaltinimus tokio charakterio žmogui kaip Mikalojus I. O jei ir būtų priimta nepalanki interpretacija kaip tikra, kaltė tektų pontifikalinių laiškų rengėjui, garsiajam Anastazijui Bibliotekininkui. Kita priežastis, dėl kurios nereikėtų ginčyti Mikalojaus I sąžiningumo tokiomis aplinkybėmis, yra ta, kad jam to nebuvo jokios būtinybės; jis neturėjo jokio intereso tvirtinti Izidoriaus laiškus. Iš tiesų, jis su jais elgėsi kur kas santūriau nei tuo pat metu frankų vyskupai. Tame pačiame 865 m. sausio 22 d. laiške jis atkreipia dėmesį į jų nenuoseklumą: kaip, kai jiems patiems naudinga, jie cituoja ankstyvųjų popiežių laiškus (t. y. Izidoriaus klastotes), o kai laiškai jiems nepalankūs – juos atmeta. Aukščiau matėme, kad pagal Izidoriaus teismų sistemą, vyskupas, prievarta išvarytas iš savo sosto, o paskui iškviestas į teismą, turėjo teisę pasiremti nusavinimo faktu, kad išvengtų pasirodymo prieš teismą, ir kad jam pirmiausia laikinai turi būti grąžintas jo turtas ir garbė, kad jis galėtų tinkamai pasirengti savo gynybai. Be abejo, Izidorius ne viską išgalvojo pats. Romėnų ir kanonų teisė jam suteikė precedentų ir netgi įstatymų. Bet jis padarė tokią procedūrą esminiu kanonų teisės veiksniu. Ir tai yra neabejotinas faktas, kad nuo 864 m., tokiais atvejais, kaip mūsų minimas, Izidoriaus idėjos ir išraiškos darė pastebimą įtaką Mikalojaus I elgesiui ir sprendimams. Nėra nieko, kas dėl to keltų neigiamą Mikalojaus kritiką. Kaip teisės aktas, jis buvo visiškai palankus vyskupams. Kitu požiūriu svarbu apsvarstyti, ar vyskupų apeliacijos į Romą atveju Mikalojaus I elgesiui tikrai turėjo įtakos Izidoriaus klastotės.
Tai, ką jau sakėme apie klastotojo objektus ir tikslus, gerokai apriboja šio klausimo svarbą. Kaip bendro pobūdžio griežtas įstatymas, Izidoriaus procedūros metodas buvo visiškai naujas. Bet popiežių praktika ir bažnytinių teismų papročiai suteikė precedentų, kurie daugiau ar mažiau atitiko Izidoriaus nustatytus principus. Taigi matome, kad jei Mikalojus I pasinaudojo apokrifais norėdamas pateisinti savo mokymą apie apeliacijas į Romą, mes būtinai turime pripažinti, kad jis rėmėsi suklastotu dokumentu; tačiau net ir tada neprivalėtume sutikti, kad jį paveikė mokymas, visiškai svetimas bažnytinei senovei, bet tik tai, kad per Izidorių jis susidūrė su mokymu, labai panašiu į šv. Leono ir Gelazijaus I, dviejų V amžiaus popiežių, mokymą. Ir apskritai, ar Mikalojus I tikrai gavo savo mokymą apie apeliacijas iš šių apokrifų? Mes neturime jokių įrodymų, kad jis tai padarė. Jos tvirtas ir tvirtas įsitikinimas Šventojo Sosto teisėmis neturėjo ko pasimokyti iš silpnų frankų klastotojo išradimų; jis išmoko šias teises iš romėnų tradicijų, siekiančių V ir VI amžius. Galime pripažinti, kad nors popiežiaus pozicija yra pagrįsta, argumentai, kuriais jis ją remia, kartais atviri kritikai. Pavyzdžiui, laiške, adresuotame 863 m. Suasono susirinkimui, jis nori patvirtinti savo teisę kištis į vyskupų teismus, net ir tada, kai nebuvo kalbos apie apeliaciją į Romą. Tai tolygu Šventojo Sosto absoliučios galios teigimui, pretenzijai, kurią jis galėjo paremti daugeliu solidžių argumentų; tačiau mūsų nuostabai, jis to palaikymui reikalauja Sardikos susirinkimo kanonų, kurie nieko panašaus nesako. Sardikos susirinkimas (343 m.) labai konkrečiai ketino apsaugoti persekiojamų vyskupų teisines teises; tai buvo pagrindinis jo tikslas, ir jis jokiu būdu neketino apibrėžti Romos teisių tokiuose reikaluose. Šie kanonai žymi vieną iš ankstyvųjų žingsnių bažnyčios disciplinos klausimu.
Mikalojaus I pretenzija turėjo būti paremta V ir VI amžiaus tekstais; ir nagrinėjamu atveju jo tikslas buvo daug pagirtinesnis nei jo nurodytos priežastys. Apskritai, nuo pat savo pontifikato pradžios, ir dar prieš sužinodamas apie Izidoriaus tekstus, Mikalojus I visiškai pritarė juose išsakytoms idėjoms. Susipažinimas su tais tekstais jam neturėjo didelės įtakos. Tačiau savo laiške frankų vyskupams, datuotame 865 m. sausio 22 d., dėl Rotado, jis išdėsto teoriją apie apeliacijas panašiu būdu, kokiu ją pateikė Izidorius; taip, kad vienas rašytojas (P. Fournier) kalba apie tą parfum isidorien (Izidoriaus kvapą), kuriuo dvelkia tas laiškas. Jei ankstyvųjų popiežių laiškai (t. y. Izidoriaus dekretalijos) nėra eksplicitiškai cituojami, į juos bent jau užsimenama. Bet iš viso to, kas pasakyta, turime padaryti išvadą, kad Mikalojus I neperėmė iš Izidoriaus nė vienos iš savo esminių idėjų, ir kad bet kokia jo įtaka šiam popiežiui buvo per menka, kad į ją būtų atsižvelgiama pontifikate, taip pripildytame drąsių ir svarbių sumanymų. O ši išvada Mikalojaus atveju mums daugiau ar mažiau atsako į tolesnį klausimą, kiek apokrifai daro įtaką tolesnei Bažnyčios istorijai. Kaip matėme, net ir be Izidoriaus Mikalojus I būtų įvedęs tokį patį valdymo būdą. Ir teisingai pasakyta, kad Mikalojaus I principai buvo Grigaliaus VII ir didžiųjų viduramžių popiežių principai; tai reiškia, kad su Izidoriumi ar be jo Grigalius VII ir Inocentas III nebūtų elgęsi kitaip nei elgėsi. Istoriniu požiūriu tokia išvada yra visiškai pagrįsta, o apologetikos atžvilgiu tai yra visiškai pakankamas atsakymas. Teologijos ir kanonų teisės srityje Izidoriaus klastotės niekada neturėjo jokių rimtų pasekmių.
Tai pasakę, galime atvirai pripažinti, kad mažesnėse srityse nei teologija ir teisė klastotos dekretalijos ne visada turėjo sėkmingą įtaką. Pavyzdžiui, jų įtaka istorijai buvo pražūtinga. Be abejo, joms netenka visa kaltė dėl iškreipto ir legendinio požiūrio, kurį viduramžiais turėjo bažnytinė senovė. Viduramžiais buvo beveik neįmanoma susipažinti su visais informacijos šaltiniais, o esamus buvo sunku patikrinti ir kontroliuoti. Nebuvo lengva atskirti autentiškus dokumentus nuo apokrifinių. Šis sunkumas, kuris buvo didžiausias viduramžių kultūros suklupimo akmuo, visada būtų buvęs kliūtimi istorinių studijų pažangai. Reikia pripažinti, kad Izidoriaus klastotės padidino sunkumus tiek, kad jie tapo beveik neįveikiami. Klastotės iškreipė visą istorinę perspektyvą. Devintajam amžiui būdingi papročiai ir metodai ryškiai išsiskyrė greta pirmųjų Bažnyčios šimtmečių disciplinos. Dėl to viduramžiai labai mažai žinojo apie istorinį popiežystės teisių augimą tais pirmaisiais šimtmečiais. Jų požiūris į senovę buvo labai paprastas, ir galbūt taip buvo geriau teologijos sisteminimui. Apskritai, viduramžiais suformuoti istorinį pojūtį buvo nelengva. Tokio pojūčio trūkumas yra dar nuostabesnis, kai prisimename, ką civilizacija skolinga viduramžiams filosofijos, teologijos ir architektūros srityse.
Kilmės vieta
Šį klausimą specialiai pasilikome pabaigai. Pirma, jis yra mažesnės svarbos nei kiti; antra, nors kritikai dažniausiai sutaria dėl klausimų, kuriuos jau aptarėme, dėl šio paskutinio klausimo jie yra pasidalinę į dvi stovyklas. Kurį laiką manyta, kad dekretalijos buvo suklastotos Maince, tačiau ši teorija jau visiškai atmesta, o dabar ginčytina garbė svyruoja tarp Reimso ir Le Mano (Turo provincijoje). Pateikiame abiejų pusių argumentus. Dauguma Vokietijos ir dalis Prancūzijos kritikų pasisako už Reimsą kaip vietą, kurioje atsirado dekretalijos. Pasak jų, Izidoriaus įstatymai dėl vyskupų teisimo buvo skirti palaikyti Ebono (Ebbon), Reimso arkivyskupo, bylą ir palengvinti šio dvasininko bylos peržiūrėjimą. Ebonas 835 m. buvo nušalintas dėl politinių priežasčių. Jis buvo grąžintas į Reimsą 840 m., bet 845 m. turėjo palikti savo sostą ir 851 m. baigė karjerą kaip Hildesheimo vyskupas. Kritikų teigimu, palyginus jo bylą su Izidoriaus procedūromis teismuose, matomas toks atitikimas, kad jis privalėjo būti tyčinis; pavyzdžiui, laikinas kaltinamojo ir nušalinto vyskupo sugrąžinimas į pareigas, vyskupo areštas, galimybė būti perkeltam iš vieno sosto į kitą (iš Reimso į Hildesheimą). Be to, būtent Reimso provincijoje klastotės pasirodė pirmiausia, ir iš ten jos buvo atvežtos į Romą Rotado Suasoniečio; taip pat toje pačioje vyskupijoje, dar nuo Ebono laikų, kova su chorepiskopais buvo pati intensyviausia. Izidoriaus opozicija arkivyskupo autoritetui taip pat yra labai ryški; ir, kritikų teigimu, Reimso provincija buvo šios opozicijos gimtinė metais tarp Ebono nušalinimo (838–841 m.) ir Hinkmaro paskyrimo (845 m.); tad daroma išvada, kad klastotės buvo padarytos tarp 847 ir 852 m. Ebono šalininkų, ir greičiausiai tų dvasininkų, kuriuos jis įšventino 841 m. ir prieš kurių šventimus Hinkmaras, Ebono įpėdinis, netrukus po savo išrinkimo pareiškė prieštaravimus. Ši sukauptų argumentų masė atrodo įspūdingai; tačiau kad ji būtų tikrai įtikinama, reikėtų įrodyti, jog Izidoriaus teisės aktais šie dvasininkai rėmėsi prieš savo arkivyskupą iki jo mirties 851 m. ar bent iki 853 m., kai įvyko Suasono susirinkimas, kuriame Ebono po jo sugrąžinimo 841 m. Reimse atlikti šventimai buvo paskelbti negaliojančiais. Tokių įrodymų nepateikta. Ebonui palankūs dokumentai, kuriuose aptinkamas panašumas su apokrifų mokymu, yra vėlesni nei 853 m. Tuo metu Izidoriaus darbas jau buvo pradėjęs plisti. Tai, kad jis buvo žinomas ir naudojamas Reimse po 853 m., nėra visai nuostabu ir neįrodo, kad jis buvo sukurtas Reimso provincijoje. Be to, jei šie apokrifai būtų sukurti Ebono ir jo įšventintų dvasininkų naudai, tuomet nušalinto vyskupo atliktų šventimų galiojimo klausimas privalėjo būti nagrinėjamas. Visgi apie tai neužsimenama nė žodžiu; nors, kita vertus, Izidorius visus su dvasininkais imtinai iki kunigų susijusius klausimus perduoda metropolijos susirinkimui ir primatams. Nėra jokios užuominos apie kunigų apeliaciją į Romą, o toks praleidimas yra nepaaiškinamas, jei dokumentai buvo parašyti Ebono įšventintų dvasininkų naudai, ir kurie, kaip manoma, patys ir buvo jų tikrieji autoriai. Pridėkime tai, kad 847–852 m. laikotarpis, kai buvo padaryta klastotė, Reimso dvasininkams, Ebono šalininkams, buvo apeliacijos nagrinėjimo ir susitarimo (entente) su Hinkmaru metas. Tuo momentu jiems nebuvo priežasties reikėti tokio ginklo prieš arkivyskupą. Galiausiai, P. Fournier pažymi, kad teorija, kurioje Reimsas tampa klastojimo scena oponuojant Hinkmarui, prieštarauja tam, ką žinome apie Hinkmaro elgesį. Jei Hinkmaras būtų turėjęs bent menkiausią įtarimą, kad dekretalijos buvo nukreiptos prieš jį, jis būtų su jomis elgęsis kitaip. Nors jis įtarė, kad vienas ar kitas dokumentas buvo iš dalies suklastotas, jis neprieštaravo visai kolekcijai kaip visumai. Tačiau neabejotina, kad jis nebūtų pagailėjęs pastangų diskredituoti kodeksą, skirtą naudoti kaip ginklą prieš jį. Apskritai, ši teorija patraukli, tačiau nors jokių svarių įrodymų jos naudai pateikti negalima, prieš ją galima pateikti daug svarių argumentų.
Yra kita kritikų grupė, teigianti, kad klastojimo vieta buvo Turo provincija ir Le Mano (Le Mans) apylinkės. Pagrindiniai iš šių kritikų yra Langen, Döllinger, M. M. Simson, Viollet, J. Havet, P. Fournier ir L. Duchesne. Pasak jų, suklastoti įstatymai dėl vyskupų teisimo ir vyskupijų bei bažnytinių provincijų organizavimo buvo nukreipti į situaciją, egzistavusią Bretanėje po 845 m., kai Bretanės hercogas Nomenoė (Noménoé) iškovojo pergalę prieš Karolį Plikagalvį. Tuo metu Bretanė siekė nepriklausomybės tiek bažnytinėje, tiek civilinėje santvarkoje. Bretanės vyskupijos buvo pavaldžios Turo metropolitui, o Karolingų valdovai laikėsi šio bažnytinio pavaldumo kaip politinio paklusnumo garanto. Kita vertus, Bretanės hercogas troško atsikratyti keturių vyskupų, kuriuos jis įtarė palankumu frankams. Jis surengė jiems greitą teismą ir ištrėmė juos iš savo valdų. Reikalas buvo perkeltas į Romą, ir apie 847 m. Leonas IV parašė laišką Bretanės hercogui primindamas jam Kanonų teisės reikalavimus. Visas šis įvykis sukėlė didelį šurmulį tarp frankų ir Romoje. Kadangi tai buvo viešai žinomas reikalas ir daugiau ar mažiau sutapo su dekretalijų pasirodymu, beveik visi kritikai sutinka, kad Izidorius, rašydamas savo kūrinį, turėjo omenyje šį įvykį, ir kad daugelis jo įstatymų nurodė į tokią situaciją, kokia buvo Turo provincijoje ir Bretanės Bažnyčioje. Tačiau tai tėra prielaidos, mums reikia tikslių įrodymų, kažko konkretesnio. Minėti kritikai mano įžvelgiantys giminystės panašumą tarp dviejų dokumentų, kurie tikrai buvo parašyti Le Mane, ir Izidoriaus dekretalijų. Pirmasis iš jų yra apokrifinė popiežiaus Grigaliaus IV (827–844 m.) bulė, palaikanti Le Mano vyskupą Aldriką (Aldric). Šiame laiške (Migne, P.L., CVI, 853) popiežius pripažįsta Le Mano vyskupo teisę kreiptis su byla į Romą, kai tik jam pareiškiamas kaltinimas. Laiškas neva parašytas 833 m. liepos 8 d. Jis visiškai atitinka Izidoriaus stilių, o jo braižas nuostabiai panašus į klastotojo. Klastota Grigaliaus IV bulė yra autentiškų tekstų mozaika, ir labai dažnai tie tekstai yra tie, kuriuos Izidorius vėl ir vėl naudojo.
Kritikai vieningai sutaria, kad ši suklastota Bulė ir dekretalijos yra nepriklausomi dokumentai; t. y., kad nei vienas nesiremia kitu. Tačiau kritikai, kurių teoriją dabar aptariame, teigia, kad abu jie kilę iš tų pačių dirbtuvių; kad jie panašūs naudota medžiaga ir sudarymo metodais. Be to, jie atkreipia dėmesį į jų datų artumą. Pasak jų, suklastota Bulė tikrai buvo parengta Le Mane apie 850 m., kai Le Manas buvo Bretanės hercogo rankose. Vyskupas, kuris buvo palankus frankams, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, ir siekiant jį apsaugoti, buvo suklastota Grigaliaus IV bulė. Tikrai, dabar esame labai arti dekretalijų atsiradimo datos, ir giminystės panašumą tarp dokumentų paaiškintų tapatumas jų kilmės atžvilgiu. Tie patys kritikai tokius pat argumentus naudoja atsiminimų arba pasakojimo apie ginčą, vykusį 838 m. tarp Le Mano vyskupo Aldriko ir Sen Kalė (St-Calais) abatijos, atveju (Migne, P.L., CXV, 81-82). Teismo proceso metu kanonų autoritetas cituojamas Izidoriaus maniera, t. y. mozaikos būdu iš tų fragmentiškų ištraukų, kurias Izidorius taip mėgo naudoti. Ir šis dokumentas priklauso metams tarp 842 ir 846-ųjų. Mes vis dar esame Le Mane ir maždaug tuo laikotarpiu, kai atsirado dekretalijos. Be to, faktas yra tai, kad tuo metu Le Mane buvo chorepiskopų. Taigi, ką turime manyti apie šiuos argumentus? Jie nėra beverčiai, tačiau ne visos jų prielaidos neginčijamos. Pavyzdžiui, neturime jokių įrodymų, kad suklastota Grigaliaus IV bulė buvo parašyta Aldriko gyvenimo metu. Šio teksto autorius (straipsnio autorius) laikosi nuomonės, kad tai buvo padaryta po jo laiko, kaip parama Robertui, Le Mano vyskupui (Aldriko įpėdiniui), jo ginče su Sen Kalė vienuoliais. Bet klausimas dėl Bulės datos tėra antraeilis. Svarbiausias argumentas yra ne vieno, o net dviejų dokumentų, sukurptų būtent klastotojo Izidoriaus stiliumi, egzistavimas Le Mane beveik tuo pat metu, kai buvo suklastotos dekretalijos. Ir atrodo, kad yra pagrindo manyti, jog Le Manas turi daugiausia teisių vadintis dekretalijų klastojimo scena. Tačiau dėl teisingumo turime pasakyti dar vieną dalyką. Kaip matėme, popiežiaus Mikalojaus I parodytas dekretalijų žinojimas prasideda nuo Rotado vizito į Romą 864 m. Mums tai kelia šiokią tokią nuostabą, nes praėjusiais metais tas pats popiežius turėjo nagrinėti Le Mano vyskupo Roberto (Aldriko įpėdinio) apeliaciją. Jei Klastotos dekretalijos buvo suklastotos Le Mane, kaip išeina, kad vyskupas Robertas jomis nepasinaudojo lygiai taip, kaip po metų pasinaudojo Suasono vyskupas Rotadas? Tiesa, savo 865 m. sausio 22 d. laiške Mikalojus I pareiškia, kad frankų vyskupai apeliuoja į ankstyvųjų popiežių dekretus (t. y. Izidoriaus dekretalijas). Ir gali būti, kad Le Mano vyskupas Robertas įtrauktas į šį apibendrinimą.
Rankraščiai ir leidimai
Klastotų dekretalijų rankraščiai priklauso daugeliui klasių, tačiau mes paminėsime tik tris, kurios parodo, kaip plito šis kūrinys. Pirmoji klasė apima 25 rankraščius. Nors visi jie nebaigti, iš jų galime atkurti pilną tekstą, t. y. anksčiau aprašyto kanonų rinkinio tekstą, atstatytą Hinschius leidime. Antroji rankraščių klasė apima tik dalį Izidoriaus darbo. Ją sudaro 18 rankraščių, kurie pateikia I rinkinio dalį, t. y. apokrifines dekretalijas iki Melchiado, bet praleidžia II dalį ir pateikia tik fragmentą III dalies. Šie rankraščiai nutrūksta 508-ajame Hinschius leidimo puslapyje. Viskas veda prie nuomonės, kad šios antrosios klasės rankraščiai tėra pirmosios klasės ištraukos. Trečioji rankraščių klasė atstovaujama tik lotyniškų Vatikano bibliotekos rankraščių Nr. 1341. Šiame rankraštyje yra „Collectio Hispana Gallica Augustodunensis“, apie kurią jau kalbėjome. Į šią kolekciją galima žiūrėti kaip į pirmąjį leidimą, bandomąjį Klastotų dekretalijų leidimą. Jame nėra I dalies, t. y. apokrifinių dekretalijų nuo Klemento iki Melchiado, o tik tos dalys, kurios atitinka tikrąją „Hispana“, būtent susirinkimai ir popiežių dekretalijos nuo Damazo. Pastarojoje dalyje klastotojas įterpė keletą savo apokrifų, kurie vėliau atsidūrė ir galutiniame Klastotų dekretalijų leidime. Pagrindiniai iš šių apokrifų yra Hinschius leidimo 501–508 ir 509–515 puslapiuose. Verta atsiminti, kad Hinschius leidimas yra kritinis leidimas; t. y. parengtas nuodugniai išstudijavus suklastotų tekstų rankraščius. Autentiškų dokumentų tekstas nebuvo kritikuojamas; redaktorius pasitenkino tiesiog atkurdamas jį tokį, kokį rado jau egzistuojančiose kolekcijose, t. y., kurios egzistavo iki Izidoriaus prisilietimo prie jų.
Pavyzdinės klastotės
PRASIDEDA VIEŠPATIES IMPERATORIAUS KONSTANTINO KOPIJA
Šventosios ir nedalomos Trejybės, būtent Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, vardu, imperatorius Cezaris Flavijus Konstantinas (Flavius Constantinus), Jėzuje Kristuje, viename iš tos pačios šventosios Trejybės, mūsų Išganytojo ir Viešpaties Dievo, ištikimas, gailestingas, didžiausias geradarys, alemanų, gotų, sarmatų, germanų, britų, hunų [valdovas], maldingas, laimingas, nugalėtojas ir triumfuotojas, visada augustas, švenčiausiajam ir palaimintajam tėvų tėvui Silvestrui, Romos miesto vyskupui ir popiežiui, ir visiems jo įpėdiniams pontifikams, kurie sėdės palaimintojo Petro soste iki pasaulio pabaigos, taip pat visiems garbingiems ir Dievui mieliems katalikų vyskupams, per šį mūsų imperatorišką potvarkį pavaldiems tai pačiai šventajai Romos bažnyčiai visame pasaulyje, tiek dabar esantiems, tiek visiems būsimiems vėlesniais laikais, [siunčia] malonę, taiką, meilę, džiaugsmą, kantrybę ir gailestingumą nuo Dievo Tėvo Visagalio ir Jėzaus Kristaus, Jo Sūnaus, ir Šventosios Dvasios su jumis visais.
Tai, ką mūsų Išganytojas ir Atpirkėjas, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Aukščiausiojo Tėvo Sūnus, per savo šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių, tarpininkaujant mūsų tėvui Silvestrui, vyriausiajam pontifikui ir visuotiniam popiežiui, teikėsi stebuklingai padaryti, mūsų maloningiausia šviesybė aiškiu pasakojimu, per šį mūsų imperatoriško įsako puslapį, pasistengė paskleisti visų tautų pažinimui visame pasaulyje. Pirmiausia atskleisdami mūsų tikėjimą, kurio buvome išmokyti minėtojo palaimintojo tėvo ir mūsų maldininko Silvestro, visuotinio pontifiko, giliausiu širdies išpažinimu, kad pamokytume jūsų visų protus, ir taip galiausiai skelbdami Dievo gailestingumą, išlietą ant mūsų. Norime, kad žinotumėte, kaip pranešėme ankstesniu mūsų šventuoju pragmatiniu įsakymu, jog mes atsitraukėme nuo stabų, nebylių ir kurčių rankų darbo atvaizdų, velniškų išsigalvojimų garbinimo ir nuo visos šėtoniškos pompastikos, ir perėjome prie gryno krikščionių tikėjimo, kuris yra tikroji šviesa ir amžinasis gyvenimas, tikėdami tuo, ko mus išmokė tas pats gelbėtojas, mūsų aukščiausiasis tėvas ir mokytojas Silvestras, pontifikas: į Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės, visų matomų ir nematomų dalykų Kūrėją, ir į Jėzų Kristų, Jo vienatinį Sūrių, mūsų Viešpatį, per kurį sukurta visa, ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį ir visos kūrinijos Gaivintoją.
Išpažįstame Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią taip, kad tobuloje Trejybėje yra dievybės pilnatvė ir valdžios vienybė: Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, Šventoji Dvasia yra Dievas, ir trys yra viena Jėzuje Kristuje. Taigi, trys asmenys, bet viena valdžia. Mat išmintingas Dievas nuo amžių išleido iš savęs Žodį, per kurį turėjo būti sukurti visi amžiai. Ir kai tuo pačiu vieninteliu savo išminties Žodžiu iš nieko suformavo visą kūriniją, Žodis buvo su Juo, tvarkydamas viską savo slaptu slėpiniu. Todėl, užbaigęs dangaus galybes ir visas žemės medžiagas savo išminties valia, Jis pagal savo paveikslą ir panašumą pirmiausia iš žemės dulkių nulipdė žmogų ir apgyvendino jį savo valios rojuje. Kuriuo senasis žaltys ir pavydus priešas velnias per patį karčiausią uždrausto medžio vaisių paragavimą padarė jį tremtiniu iš tų džiaugsmų. Ir išvarius jį, nepaliauja svaidyti savo nuodingų strėlių įvairiais būdais, kad atitraukęs žmonių giminę nuo tiesos kelio, įkalbėtų garbinti stabus, tai yra tarnauti kūriniui, o ne Kūrėjui, idant per juos įtraukęs į savo pinkles tuos, kuriuos įstengs, padarytų juos kartu su juo amžinai degančius kankynėje.
Bet mūsų [Dievas], pasigailėjęs savo kūrinio, siuntė savo šventuosius pranašus, per kuriuos skelbdamas būsimojo gyvenimo šviesą, tai yra savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Dievo ir Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimą, atsiuntė tą patį savo vienatinį Sūnų ir Išminties Žodį. Kuris, nužengęs iš dangaus dėl mūsų išganymo, gimęs iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos, Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, neprarado to, kas buvo, bet pradėjo būti tuo, kuo nebuvo: tobulu Dievu ir tobulu žmogumi, kaip Dievas darydamas stebuklus, o kaip žmogus kęsdamas žmogiškas kančias. Taip tikrą žmogų ir Viešpaties Žodį suprantame mūsų tėvui Silvestrui, vyriausiajam pontifikui, skelbiant, kad jokiu būdu neabejojame, jog Jis buvo tikras Dievas ir tikras žmogus. Išsirinkęs dvylika apaštalų, Jis darė stebuklus prieš juos ir nesuskaičiuojamą žmonių minią. Išpažįstame tą patį Viešpatį Dievą Jėzų Kristų išpildžius įstatymą ir pranašus, kentėjusį, nukryžiuotą pagal Raštus, trečią dieną prisikėlusį iš numirusių, paimtą į dangų ir sėdintį Tėvo dešinėje, iš ten ateisiantį teisti gyvųjų ir mirusiųjų, kurio karalystei nebus galo.
Tai ir yra mūsų ortodoksinis tikėjimas, kurį mums pateikė palaimintasis mūsų tėvas Silvestras, vyriausiasis pontifikas. Todėl raginame visus žmones ir įvairias tautas laikytis šio tikėjimo, jį gerbti ir skelbti, ir Šventosios Trejybės vardu gauti krikšto malonę, ir pamaldžia širdimi garbinti Viešpatį Jėzų Kristų, Išganytoją, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per nesibaigiančius amžius, tą, kurį skelbia Silvestras, palaimintasis mūsų tėvas, visuotinis pontifikas.
Pats Viešpats Dievas mūsų, pasigailėjęs manęs nusidėjėlio, atsiuntė savo šventuosius apaštalus, kad mus aplankytų, ir apšvietė mus savo spindesio šviesa, ir džiaugiuosi buvęs ištrauktas iš tamsybių bei atėjęs į tikrąją šviesą ir tiesos pažinimą. Mat kai siaubingas raupsų purvas apėmė visą mano kūną ir, sukvietus daugybę gydytojų, nė vieno jų pastangos nepadėjo pasveikti, tuomet atėjo Kapitolijaus žyniai sakydami, kad man reikia padaryti šriftą Kapitolijuje ir pripildyti jį šilto nekaltų kūdikių kraujo, ir toje vietoje galėsiu apsivalyti. Pagal jų žodžius surinkus daugybę nekaltų kūdikių, kai pagonių žyniai norėjo juos paaukoti ir jų krauju pripildyti šriftą, mūsų šviesybė pamatė jų motinų ašaras. Iškart pasibaisėję šiuo nusikaltimu ir pasigailėję jų, įsakėme grąžinti sūnus motinoms, ir, davę vežimų bei dovanų, džiaugsmingas paleidome namo.
KLEMENTO LAIŠKAS VIEŠPATIES BROLUI JOKŪBUI
Klementas Jokūbui, valdovui, vyskupų vyskupui, vadovaujančiam šventajai hebrajų bažnyčiai Jeruzalėje bei visoms bažnyčioms, kurios visur Dievo apvaizdos yra įkurtos, taip pat presbiteriams, diakonams ir visiems broliams – ramybė tebūna visada.
Leidžiu tau žinoti, viešpatie, kad Simonas, kuris dėl tikro tikėjimo nuopelnų ir pamokslavimo vientisumo buvo paskelbtas bažnyčios pamatu, dėl to paties Viešpaties lūpomis buvo pramintas Petru. Jis buvo pirmasis Viešpaties išrinktų apaštalų vaisius, kuriam pirmam Dievas Tėvas apreiškė Sūnų; kuriam Kristus teisėtai suteikė palaiminimą. Jis buvo pašauktas ir išrinktas, Viešpaties stalo draugas ir bendrakeleivis, geras ir patikimiausias mokinys. Jam buvo įsakyta apšviesti tamsesnę vakarų pasaulio dalį, ir jis, visagalio Viešpaties padedamas, sugebėjo tai padaryti visiškai įvykdydamas nurodymą. Tačiau aš ilgai vengiau pranešti apie tai, kas liūdna, bet dabar, nors ir pavėluotai, privalau tai ištarti. Šis pats Petras, iš begalinės meilės, kurią jautė visiems žmonėms, viešai ir su visu pasitikėjimu, net ir valdant tironui, nenustojo pamokslauti viso pasaulio gėrio. Jis skelbė visų amžių Karalių visoje žemėje, kol pasiekė šio Romos miesto pažinimą, kad ir jis būtų išgelbėtas. Jis, sakau, norėdamas kentėti dėl pamaldumo, baigė šį dabartinį gyvenimą.
Tą dieną, kai jis pajuto artėjančią savo mirtį, būdamas brolių susirinkime, jis staiga paėmė mane už rankos ir, atsistojęs visos bažnyčios akivaizdoje, ištarė tokius žodžius: „Klausykite manęs, broliai ir mano tarnystės draugai, nes manasis Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, kuris mane siuntė, pamokė mane, kad mano mirties diena jau arti. Šį Klementą aš įšventinu jums vyskupu, ir jam vienam perduodu savo pamokslavimo bei mokymo sostą. Juk jis nuo pat pradžios iki pabaigos buvo mano palydovas visur, todėl perprato visą mano pamokslavimo tiesą. Jis visuose mano išbandymuose buvo ištikimas bendražygis, kurį išbandžiau kaip vyrą, labiausiai už kitus garbinantį Dievą, mylintį žmones, skaistų, atsidavusį mokymuisi, blaivų, geranorišką, teisingą, kantrų, gebantį ištverti net ir tų žmonių skriaudas, kurie vis dar tik mokomi Dievo žodžio. Todėl perduodu jam man Viešpaties patikėtą galią surišti ir atrišti, idant viskas, ką jis nuspręs žemėje, būtų nuspręsta ir danguje. Jis suriš tai, ką reikia surišti, ir atriš tai, ką naudinga atrišti, nes aiškiai pažįsta bažnyčios taisyklę. Taigi klausykite jo, žinodami, kad kiekvienas, kuris nuliūdins tiesos mokytoją, nusideda Kristui ir užrūstina visų Tėvą Dievą; dėl to jis neteks gyvenimo. O tam, kuris vadovauja kitiems, pridera veikti kaip gydytojui, o ne pasiduoti laukinio žvėries įniršiui.“
Jam tai kalbant, aš puoliau jam po kojų maldaudamas ir teisindamasis, atmesdamas sosto garbę bei valdžią. Bet jis, atsakydamas, tarė: „Dėl to manęs neprašyk, nes tai man jau yra nustatyta; ir ko tu teisiniesi? Šis sostas nereikalauja to, kuris pats jo trokšta ir drąsiai siekia, bet to, kuris yra pasipuošęs dora ir išsilavinęs. Jeigu būtų kitas… jei kas kitas būtų buvęs toks uolus mano pagalbininkas, jei kas kitas būtų perėmęs mano visapusiško mokymo esmę ir bažnytines nuostatas iš manęs taip aiškiai išmokęs – turėdamas tokį asmenį, aš neversčiau tavęs priimti šio gero darbo prieš tavo valią. Tad nereikia ieškoti kito, nes pirmąsias dovanas Dievui iš tų pagonių, kurie per mane buvo išgelbėti, ypač iš šio miesto, atnašavau per tave. Tačiau apsvarstyk ir tai: jei bijodamas nuodėmės pavojaus atsisakai perimti bažnyčios vairą, būk tikras, kad dar labiau nusidedi, palikdamas Dievo tautą lyg skęstantį laivą bangose, užuot jai padėjęs. Taip tu rūpiniesi tik savimi, neatsižvelgdamas į tai, kas naudinga visiems. Būk tikras, kad tau būtina prisiimti šį pavojų, nes aš nenustosiu melstis už visų išgelbėjimą. Kuo greičiau man paklusi, tuo greičiau palengvinsi mano vargą ir liūdesį. Žinok ir tai, Klementai, kad aš užtrauksiu tau neklusnios minios nuobodulį, sunkumus, pavojus bei priekaištus, bet žinau, kaip tvirtai juos pakelsi, žvelgdamas į tą viltį, kuri paruošia tau atlygį už kantrybę pas Dievą. Tačiau noriu, kad tu teisingai apsvarstytum kartu su manimi: kada tavo darbo Kristui labiau reikia – dabar, kai priešas sukelia karą prieš Jo sužadėtinę, ar ateityje, kai Kristus po pergalės triumfuos ir nebereikalaus jokio darbo? Kas gi nesuprastų, kad dabar yra tas laikas, kai Kristus reikalauja tavo pastangų? Tad visa širdimi atiduok save šiam darbui jo taip reikiant ir padėk mūšiuose, nes po pergalės Jis atlygins puikiais apdovanojimais. Taigi noriai priimk vyskupo tarnystę, juolab kad bažnytines nuostatas iš manęs taip gerai išmokai, idant tų, kurie per mus pabėgo pas Dievą, išgelbėjimas niekaip nesusvyruotų. Vis dėlto nusprendžiau trumpai tave, visų akivaizdoje, pamokyti šios tarnystės tvarkos.“
Kad vyskupas turi gyventi nepriekaištingai ir nesikišti į pasaulietinius reikalus.
„Tau išties dera gyventi nepriekaištingai ir visomis pastangomis siekti, kad atsikratytum visų šio gyvenimo rūpesčių. Nebūk laiduotoju, netapk teismo advokatu ir jokiu būdu neįsivelk į jokius pasaulietinius reikalus. Šiandien Kristus nenori tavęs įšventinti pasaulietinių ginčų teisėju ar tyrėju, kad neapsikrautum žmonių rūpesčiais ir negalėtum atsidėti Dievo žodžiui bei pagal tiesos taisyklę atskirti geruosius nuo blogųjų. Tokius darbus, kurie, kaip minėjome, tau mažiau tinka, tegul atlieka pasauliečiai vieni kitiems; ir niekas tegul neatitraukia tavęs nuo tų studijų, per kurias visiems duodamas išgelbėjimas. Kaip tau būtų nusikaltimas, jei apleidęs Dievo žodžio mokymą imtumeisi pasaulietinių rūpesčių, taip kiekvienam pasauliečiui yra nuodėmė, jei jie nepadeda vieni kitiems net ir tuose dalykuose, kurie priklauso bendram gyvenimo naudojimui. Kad tu galėtum būti laisvas ir atsidėtum tam, kam privalai atsidėti, tegul visi bendrai stengiasi. Jei pasauliečiai to patys nesupranta, diakonai turi juos pamokyti, kad paliktų tau tik bažnyčios rūpesčius; taip tu ją galėsi tinkamai prižiūrėti ir Dievo žodžio tiesai dar uoliau bei gausiau tarnauti. Juk jei būsi užsiėmęs pasaulietiniais rūpesčiais, apgausi ir save, ir tuos, kurie tavęs klauso; tuomet negalėsi išsamiai paaiškinti visiems to, kas reikalinga išgelbėjimui. Dėl to ir tu būsi nušalintas kaip tas, kuris nemokė išganymo, ir mokiniai dėl neišmanymo žus. Todėl atsiduok vien tam, kad laiku ir be perstojo mokytum Dievo žodžio, per kurį jie galėtų pasiekti išganymą. O jie tavo žodžius tepriima su tokia pagarba, tarytum žinotų tave esant tiesos pasiuntinį bei šauklį; ir kad visa, ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši – bus atrišta. Nes tu, kaip minėjau, suriši tai, ką reikia surišti, ir atriši tai, ką naudinga atrišti. Tegul tau, kaip vadovui, šie ir panašūs nurodymai būna pamokymas.“
Apie presbiterių pareigas ir skaistumo išlaikymą.
„Presbiteriams skirti šie nurodymai. Visų pirma tegul jie skatina jaunuolius siekti skaistumo, kad šie nedelsiant susituoktų, idant užkirstų kelią karšto amžiaus paslydimams. Tačiau tegul jie nepamiršta rūpintis tuo ir tarp vyresnių žmonių, nes daugeliui kūne net ir senstant tebėra gyvas geismas. Būtina saugotis ir užkirsti tam kelią, kad tarp jūsų neįsiliepsnotų paslėpta svetimavimo ugnis, ir kad ištvirkavimo užkratas kaip mirtinas maras neišplistų tarp jūsų. O kas tarp visų nuodėmių yra sunkesnio už svetimavimą? Pagal bausmes jis užima antrąją vietą (pirmoji vieta atitenka tiems, kurie nuklysta nuo Dievo, net jei jie gyventų blaiviai). Todėl jūs, presbiteriai, puoselėkite bažnyčią ir puoškite Kristaus sužadėtinę, idant ji būtų skaisti; o sužadėtine aš vadinu visą bažnyčios bendruomenę. Jei jos Jaunikis ras ją skaistą, ji bus apdovanota Jo dovanomis, o jūs, kaip sužadėtinės tarnai bei Jaunikio draugai, džiaugsitės begaliniu džiaugsmu ir laime. Tačiau jeigu ši sužadėtinė bus rasta suteršta nuodėmių, ji pati bus atmesta kaip neverta karališkų guolių, o jūs būsite baudžiami, jei dėl jūsų aplaidumo bei tingumo įsismelkė žiauri nuodėmės liga. Todėl visų pirma rūpinkitės blaivumu ir skaistumu. Ištvirkavimas Dievo akyse yra labai sunkus nusikaltimas, kurio rūšių yra daug, kaip jums Klementas tai atidžiai paaiškins. Tačiau pirmoji svetimavimo rūšis yra ne tik vyrui nelaikyti savo paties žmonos niekais, bet ir moteriai išlaikyti save tik savo vyrui.
Jei kas bus tyras, tas galės tapti humaniškas ir gailestingas, per tai ir pats sulauks Dievo gailestingumo. Kaip svetimavimo nuodai yra patys pražūtingiausi iš visų ydų, taip broliška meilė ir gailestingumas yra viso gėrio viršūnė.
Todėl mylėkite visus savo brolius ir su visa religine pagarba bei gailestingumu rūpinkitės visais: našlaičiams būkite lyg tėvai, našlėms skirkite dėmesio aprūpinant pragyvenimui, su visu skaistumu suteikdami joms tai, ko reikia (tačiau jaunesnes našles sujunkite santuoka). Tiems, kurie nemoka amato, ieškokite garbingų galimybių užsidirbti pragyvenimui. Amato mokantiems parūpinkite darbo, silpniems parodykite gailestingumą. Tačiau aš žinau, kad visa tai jūs darysite, jeigu meilę savo širdyse iškelsite aukščiau visko. O didžiausias paskatinimas meilei priimti ir ugdyti yra tas, jei dažnai tarp savęs dalinsitės bendru maistu bei stalu. Kiekvienas tegul pagal išgales kuo dažniau dalijasi savo duona ir druska su broliais: nes taip ypač puoselėjama meilė, ir viso gėrio pagrindas glūdi tokioje bendrystėje. O kur yra taika ir gerumas, ten yra išganymas. Todėl bendrai valgykite su tais, kurie pagal Dievą yra jums broliai; per šias laikinąsias taikos apeigas meilės vaisiais pelnysite amžiną džiaugsmą. Ypač rūpestingai alkanus maitinkite ir ištroškusius pagirdykite, nuogiems duokite drabužių, ligonius lankykite ir padėkite kaliniams pagal galimybes, svečius noriai priimkite savo namuose; kad nevardinčiau dabar visko po vieną – kiekvieną gerą darbą daryti jus išmokys pati meilė, jei jos turėsite savyje, kaip priešingai, tuos, kurie toli nuo išganymo, neapykanta moko daryti visa, kas bloga.“
Kad bylos neturi būti sprendžiamos pas pasaulietinius teisėjus.
„Jei tarp brolių kyla ginčų ar nesutarimų, tegul jie nebūna sprendžiami pasaulietinių teisėjų, bet atiduoti spręsti bažnyčios presbiteriams; ir jie visomis išgalėmis tepaklūsta jų sprendimams.“
Kad reikia vengti godumo ir laikytis teisingumo.
„Virš visko venkite godumo, kuris, siekdamas laikinų turtų, atskiria žmones nuo gėrio. Naudokite teisingus svorius, matus ir svarstykles bet kurioje vietoje; patikėtą turtą ištikimai grąžinkite. Visa tai ir dar daugiau rūpestingai įvykdysite, jei visada savo širdyse turėsite mintyje būsimąjį Dievo teismą. Kas gi drįs nusidėti, jeigu visada matys prieš akis Dievo teismą? Tai, kas pasaulio pabaigoje tikrai bus atlikta, idant tie, kurie šiame gyvenime darė gera, gautų paruoštą atlygį, o nusidėjėliai susilauktų bausmės; ir mes jokiu būdu negalime abejoti, kad taip bus, nes pats tikrasis Pranašas pasakė, kad visa tai įvyks.
Todėl ir jūs, būdami tikrojo Pranašo mokiniai, išmeskite iš savo širdžių visų pirma nesantaiką ir sielų nesutarimus, iš kurių kyla kiekvienas blogas darbas; visa siela puoselėkite geranoriškumą ir paprastumą. O jei kieno nors širdin slapta įsiskverbtų pavydas ar neištikimybė, tegul nesigėdija tas, kuris rūpinasi savo siela, prisipažinti apie tai tam, kuris gali padėti, idant jis per Dievo žodį bei sveiką patarimą būtų išgydytas; tas, kuris tikru tikėjimu ir gerais darbais padės išvengti amžinos ugnies bausmės bei pasiekti nuolatinio gyvenimo atlygį.“
Apie diakonus ir jų pareigas.
„Diakonai tegul būna lyg bažnyčios ir vyskupo akys. Eidami ir su pagarba žvelgdami į visos bažnyčios narius bei atidžiai tirdami, ką jie mato priartėjus prie bedugnės ir nuodėmės, tegul praneša apie tai vyskupui, kad tas, kuris gali paslysti, būtų laiku įspėtas ir neįpultų į nuodėmę. Taip pat tuos, kurie apsileidę, arba tuos, kurie atėję klausytis Dievo žodžio yra abejingi ir nedėmesingi vyskupo pamokslams, tegul perspėja bei ragina. Nes jei jie uoliai klausys, ne tik gaus amžinojo gyvenimo išganingų vaisių, bet ir kiekvienas liūdesys ar skausmas, kylantis iš dabartinio gyvenimo sunkumų bei laiko negandų (kurie kaip strėlės įsmigę širdyje), bus išrautas amžinojo gyvenimo ir tiesos pamokslavimo bei išvalytas mokymu ir išsilavinimu. Priešingu atveju, jei ilgą laiką jie vengs klausytis Dievo žodžio ir pasiliks ydų liūne, jie neabejotinai apaugs erškėčiais ir usnimis. Ir kam gi tokia žemė bus ruošiama, jei ne ugniai?
Todėl, kaip minėjome, tegul diakonai rūpinasi šiais dalykais. Bet ir tų, kurie serga kūne, tegul jie uoliai ieško, ir jeigu liaudis to nežino, tegul jiems praneša, idant ir jie aplankytų juos bei, su vadovaujančiojo žinia, suteiktų jiems, ko reikia. Tačiau net jeigu jie tai padarys paslapčiomis, jie nenusidės. Taip pat diakonai tegul rūpinasi svetimšalių priėmimu, pranešdami apie tai vyskupui, ir visais kitais panašiais dalykais, susijusiais su bažnyčios apeigomis ir disciplina.“
Kad mokytojai turi būti išsilavinę, ir kad bažnyčia panaši į laivą.
„Tie, kurie katekizuoja (tai yra, tie, kurie žodžiu moko pradedančiuosius), pirmiausia turi patys būti pamokyti; juk kalbama apie žmonių sielas. Tas, kuris moko nepatyrusias sielas, turi būti toks, kuris galėtų prisitaikyti pagal mokinių sugebėjimus bei nukreipti savo mokymą pagal klausytojo suvokimą. Todėl jis pats turi būti ypač gerai išsilavinęs ir mokytas, nepriekaištingas, brandus ir drąsus – toks, kokį, tikiuosi, matysite šį Klementą esant po manęs. Būtų per ilgu man dabar vardinti viską, ką kiekvienas atskirai privalo turėti. Bet svarbiausia yra tai, ko labiausiai iš jūsų visų tikiuosi: kad išlaikytumėte bendrą santarvę. Tik per ją galite įplaukti į ramybės uostą bei pasiekti aukščiausiojo Karaliaus miestą, kuris vadinasi Taika.
Juk visa bažnyčia yra lyg didžiulis laivas, plukdantis žmones per audringą jūrą iš įvairių kraštų, trokštančius pasiekti galingos Karalystės miestą. Tad šio laivo Savininkas tebūna Pats Visagalis Dievas, o Vairininkas – Kristus. Vairininko padėjėjo pareigas tegul atlieka vyskupas; presbiteriai tegul užima jūreivių, diakonai – laivo iždininkų vietą; tie, kurie moko, tegul prilygsta laivo rinkėjams. O visa brolija tegul būna lyg laivo keleiviai. Pati jūra tebūna šis pasaulis; vėjų įvairovė ir sūkuriai tebūna prilyginami įvairiems išbandymams; persekiojimai ir vargai – bangoms. O žemiški ar nuo tarpeklių pučiantys vėjai tebūna prilyginti netikriems pranašams bei klaidinantiems mokymams. Iškyšuliai ir uolingos vietos – tai tie pasaulio galingieji teisėjai ir piktavaliai; dviejų jūrų susikirtimo vietos, kurias muša dvigubos bangos, reiškia tuos, kurie abejoja savo protu ir svyruoja dėl pažadų tikrumo. Veidmainiai ir apgavikai tebūna lyg piratai. O didžiuliai sūkuriai, pragariška Charibdė ir į uolas dūžtantys laivai – kas gi visa tai, jei ne nuodėmės?
Taigi, kad šis laivas galėtų sėkmingai pasiekti norimo miesto uostą, reikia karštai melstis Dievui, idant plaukiantieji nusipelnytų būti išklausyti. O jie bus išklausyti tik tuomet, jeigu jų maldas lydės geras gyvenimas bei geri darbai. Visų pirma, visi keleiviai tegul ramiai ir tyliai sėdi savo vietose, kad dėl jų blaškymosi ir netvarkingo bėgiojimo, jeigu jie imtų trukdyti jūreiviams, laivas nepasvirtų ir nenuskęstų. Diakonai tegul surenka mokesčius ir prižiūri viską, kas susiję su disciplina; presbiteriai, kaip jūreiviai, tegul rūpestingai parengia laivą ir išdalina tai, ko reikalaujama tam tikru metu. Vyskupas, tarsi pirmagalyje stovintis padėjėjas, tegul budriai saugo Vairininko Kristaus žodžius. Išganytoją Viešpatį, bažnyčios Vairininką, tegul myli visi, ir Jam vienam visa bažnyčia tepaklūsta bei tiki Jo paliepimais. Taip pat visi be perstojo tegul maldauja Dievą palankių vėjų, idant plaukiantieji įveiktų visus pavojus ir vargus – kaip gilioje šio pasaulio jūroje plaukiojantys žmonės. Juk čia teks iškęsti alkį, troškulį, nuogumą, ligas bei kūno negalavimus; taip pat žmonių klastą bei išdavystę, nes tie, kurie trokšta mus išsklaidyti, niekada nesnaudžia. Teks patirti ir siaubingą pykinimą bei vėmimą. Nes kai žmogus per išpažintį išmeta savo nuodėmes bei nusikaltimus – lyg blogą susikaupusią tulžį, sudarytą iš ydingų troškimų ir nuodingo maisto – jis išsivemia ir visiškai išmeta iš širdies paslėptą nuodėmės kartėlį; visa tai atlikęs, jis išsivaduos nuo sunkios ligos, su sąlyga, kad po šio išvalymo ims priimti tai, kas veda į sveikatą.“
Kad vyskupas neša visų naštą.
„Tačiau žinokite visi, kad labiausiai už jus visus triūsia vyskupas. Kiekvienas iš jūsų neša savo paties naštą, o jis – ir savo, ir kiekvieno kito. Todėl, Klementai, žinok, kad tu turi padėti visiems; kiek galėdamas padėk ir palengvink kiekvienam, nes neši visų rūpestį ir naštą. Dėl to aš, užkraudamas tau šią tarnystę, žinau, kad pats gaunu didesnę malonę nei suteikiu. Tačiau būk tvirtas ir ištvermingas, nes tikrai atgausi atlygį už savo darbą; kai atplukdysi šį laivą saugiai į ramybės uostą, gausi amžinąjį atlygį už visų išgelbėjimą, jei čia dėl visų saugumo budėsi. Net jei daugelis brolių dėl tavo teisingumo griežtumo ims tavęs nekęsti, tau tai nepakenks; priešingai, dėl tokios neapykantos pelnysi Dievo meilę. Todėl stenkis, kad tavęs negirtų nedorėliai ir nemylėtų blogieji; verčiau būk pagirtas paties Kristaus už teisingą valdymo tvarką ir nepažeidžiamą discipliną.“
Apie paklusnumą vyskupui.
Tai pasakęs, jis atsigręžė į žmones ir tarė:
„Bet ir jūs, brangiausi broliai ir mano tarnystės draugai, visame kame pakluskite tam, kuris jums vadovauja ir moko tiesos. Žinokite, kad jei kas jį nuliūdins, tas nepriima paties Kristaus, patikėjusio jam mokymo sostą. O kas nepriima Kristaus, bus laikoma, kad nepriima ir Dievo Tėvo. Dėl to ir toks žmogus nebus priimtas į dangaus karalystę. Tad stenkitės visada ateiti į kiekvieną bendruomenės susirinkimą, idant nebūtumėte atmesti kaip tingūs ir aplaidūs Teisėjo Kristaus akivaizdoje. Dažnai rinkitės pas Klementą, vieningai su juo mąstykite ir parodykite jam didžiausią palaikymą, žinodami, jog dėl jūsų visų būtent jis sulaukia didžiausių priešo išpuolių ir karų. Todėl turite visomis jėgomis stengtis susivienyti su juo gilios meilės ryšiais. Taip pat ir patys tarpusavyje būkite vieningi, palaikydami santarvę, kad galėtumėte lengviau jam paklusti visuotiniu pritarimu. Taip ir patys pasieksite išganymą, ir, jūsų paklusnumo dėka, jam bus lengviau nešti jam užkrautą garbės naštą. Kai ką privalote suprasti ir patys: jei atsiras dalykų, kurių jis dėl blogų žmonių pinklių negalės atvirai ir aiškiai jums pasakyti (pavyzdžiui, jei matote, kad jis yra kažkam priešingas dėl to žmogaus poelgių), nelaukite, kol jis jums pasakys „Nebendraukite su juo“. Patys išmintingai stebėkite ir klusniai be žodžių vykdykite jo valią, nusigręždami nuo to, kuriam matote jį esant nepalankų. Ir nekalbėkite su tais, su kuriais jis nekalba. O tas, kuris nusidėjo, bet trokšta jūsų draugystės, tegul greičiau susitaiko su visų vadovu ir per tai sugrįžta į išganymą bei sveikatą, imdamas paklusti vadovo nurodymams. Tačiau jeigu kas nors ims draugauti su tais, su kuriais jis nekalba, toks žmogus pats prisijungia prie tų, kurie nori sunaikinti Dievo bažnyčią. Net jeigu jis kūnu yra su jumis, savo protu ir siela jis veikia prieš jus, ir toks slaptas priešas yra kur kas pavojingesnis nei atviri priešai; nes jis po draugystės kauke elgiasi priešiškai ir drasko bei griauna bažnyčią.“
Tai pasakęs, jis visų akivaizdoje uždėjo ant manęs rankas ir privertė mane, apimtą didžiulio sumišimo bei gėdos, sėstis į jo sostą. Kai atsisėdau, jis vėl į mane kreipėsi:
„Maldauju tavęs, Klementai, visų čia esančiųjų akivaizdoje: po to, kai aš prideramai pabaigsiu šį savo gyvenimą, parašyk Viešpaties broliui Jokūbui trumpai apie savo tikėjimą ir mintis; ir kaip nuo pradžios iki pabaigos buvai mano kelionių bei veiklos palydovas. Aprašyk, ko kiekviename mieste su manimi uoliai klauseisi, kokia buvo mano pamokslavimų ir darbų seka, ir kokį mane šiame mieste atėjęs radai. Kaip sakiau, trumpai viską apėmęs, nepasididžiuok tai jam nusiųsti. Ir nesibaimink, kad galbūt jis labai nuliūs dėl mano išėjimo, nes jis puikiai žinos, jog aš tai iškenčiau dėl pamaldumo. Jam bus didžiulė paguoda sužinoti, kad po manęs joks nepatyręs, neišmanantis ar Dievo žodžio bei bažnytinės tvarkos taisyklių nežinantis asmuo neperėmė mano sosto. Nes jis puikiai žino, jog jei koks nemokša perimtų mokytojo pareigas, mokiniai ir klausytojai, apgaubti tamsos, neišvengiamai nuskęstų pražūtyje.“
Todėl ir aš, mano viešpatie Jokūbai, gavęs jo nurodymus, jaučiau pareigą juos įvykdyti, pranešdamas tau ir trumpai išdėstydamas tai, ką jis, keliaudamas po miestus, tiek savo pamokslais sakė, tiek stebuklais padarė. Nors daugumą tų dalykų jau ir anksčiau jo paties prašymu, po tuo pačiu pavadinimu, buvau tau aprašęs ir nusiuntęs. Bet ir dabar, kadangi jis nurodė, su Dievo pagalba pradėsiu tai aiškinti.
Apie Tikėjimo išpažinimą (Simbolį) ir krikštą.
„Atgailaukite, – sakė jis, – ir darykite tikrą atgailą.“ Visiems žmonėms, kurie vadinasi krikščionišku vardu, būtina iš tiesų tikėti ir išpažinti Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – vieną Dievą ir Viešpatį; ir mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, o artimą savo mylėti kaip save patį. Visi turi būti pasirengę mokytis, idant pasiektų tobulą doktriną šių dalykų vykdymui. Nes tikėjimas ir meilė yra viso gerumo pamatas, o be tikėjimo niekas negalės patikti Dievui.
Kristui prisikėlus, įžengus į dangų bei atsiuntus Šventąją Dvasią, apaštalams gavus kalbų dovaną, kol jie tebebuvo kartu surinkti, jie sukūrė tą Simbolį, kurį bažnyčia dabar ištikimai saugo. Kiekvienas ištarė, ką mąstė, kad išsiskirdami vienas nuo kito, visose tautose skelbtų šią vieningą taisyklę. Taip jie išdėstė viso katalikiško tikėjimo santrauką, kurioje atskleidžiamas tikėjimo vientisumas ir vieno visagalio Dievo – Šventosios Trejybės lygybė. Jame taip pat skelbiama Dievo Sūnaus įsikūnijimo paslaptis: jog dėl žmonijos išgelbėjimo nužengęs iš dangaus, jis teikėsi gimti iš Mergelės; kaip jis prisikėlė, įžengė į dangų tame pačiame kūne, atsisėdo Tėvo dešinėje ir ateis kaip Teisėjas; ir kaip per šventą krikštą atgimusiems atneša nuodėmių atleidimą, o pačiame kūne suteikia žmonijai amžinąjį prisikėlimą. Graikų ir lotynų kalbomis Simbolis vadinamas „sulyginimu“, nes tai šventieji apaštalai išganingai sutarė per Šventąją Dvasią. Jis taip pat vadinamas „ženklu“, nes per jį atpažįstamas tas, kuris teisingai tiki. Taigi, visiems tikintiesiems per šio Simbolio išpažinimą kartu su gerais darbais yra parengiamas sielos išgelbėjimas ir amžinasis gyvenimas.
Tai, kas išdėstyta pačioje Simbolio pradžioje: „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį“, parodo nuostabų tikėjimo pamatą ir liudijimą; išgelbėtas bus tik tas, kas teisingai tiki. Juk ateinantis prie Dievo turi tikėti, nes širdimi tikima nuteisinimui, o lūpomis išpažįstama išgelbėjimui. Todėl pranašas ir sako: „Tikėjau, todėl kalbėjau“; ir vėl: „Teisusis gyvens tikėjimu“; bei „Jeigu netikėsite, nesuprasite“. Net ir žmonių reikaluose joks darbas nėra pradedamas nesitikint, kad pastangos atneš vaisių. Tad privalu tikėti į Dievą, kuris teikia ir šį, ir būsimą gyvenimą.
O žodis „Dievas“ apibūdina amžiną esybę bei dieviškąją baimę: taigi Dievas yra be pradžios, be pabaigos, paprastas, bekūnis ir neaprėpiamas. Kai girdi „Tėvas“, pripažink, kad jis turi tikrai pagimdytą Sūnų; lygiai kaip „savininkas“ vadinamas tas, kuris ką nors valdo, o „viešpats“ tas, kuriam kas nors yra pavaldu. „Dievas Tėvas“ – tai paslėpto slėpinio vardas, kurio Sūnus – Žodis, gyvas gyvojo Tėvo atspindys ir paveikslas – yra Jam visame kame lygus. Jeigu kas klaustų, kaip Jis pagimdė Sūnų: tai nežinoma angelams ir paslėpta pranašams. Todėl ir parašyta: „Kas gi papasakos Jo kilmę?“ Kokiu slaptu būdu Jis gimdo Sūnų, žino tik Jis pats, kuris pagimdė. Mes neturime Dievo tyrinėti, bet turime Juo tikėti. Juk ir mes patys nesuprantame to savyje: kaip mūsų išmintis, protas ar mintis gimdo žodį. Mums užtenka žinoti, kad Šviesa pagimdė Spindesį, kaip sako pranašas: „Šventųjų spindesyje iš įsčių prieš aušrinę pagimdžiau Tave“, ir: „Štai mūsų Dievas, ir joks kitas su Juo nepalyginamas“, ir vėliau: „Jis pasirodė žemėje ir gyveno tarp žmonių.“
Apie Dievo ir artimo meilę.
„Taigi kiekvienam dera mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o savo artimą mylėti kaip save patį. Taip Viešpats atsakė vienam raštininkui, tardamas: „Pirmasis iš visų įsakymų yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats tavo Dievas yra vienas Viešpats, ir mylėsi Viešpatį savo Dievą visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis. Tai yra pirmasis įsakymas. O antrasis yra panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra kito didesnio įsakymo už šiuos.“ Už tai nėra nieko svarbesnio – net už jokias deginamąsias aukas. Todėl ir Senajame Testamente parašyta: „Ko nenori, kad tau būtų daroma, nedaryk kitam.“ Ir Viešpats sakė: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs jiems taip pat darykite.“ Šiais dviem įsakymais: vienu užkertamas kelias piktumui, o kitu skleidžiamas gerumas; kad žmogus nedarytų skriaudos, bet darytų gėrį. Pirmasis moko vengti skriaudos, antrasis – teikti gerą. Juk jei nemyli brolio, kurį matai, kaipgi gali mylėti Dievą, kurio nematai? Taip Jis moko mus rūpintis išganymu taip, kad neprarastume savo rūpesčio ir taip mylėtume, idant artimo meilė neliktų apleista.
Kadangi meilė lyginama su mirtimi – išminčiui sakant: „Meilė stipri kaip mirtis“ – tai reiškia, kad kaip mirtis jėga atskiria sielą nuo kūno, taip ir meilė mus jėga atskiria nuo pasaulietinės ir kūniškos meilės. Nes Viešpats sako: „Kas mane myli, tas laikysis mano įsakymų.“ O tas, kuris niekina Dievo įsakymus, nemyli Dievo; dėl to ir parašyta: „Nemanykite, kad pasiliksite mano meilėje, jei nesilaikysite mano įsakymų.“ Juk ir karaliaus nemylime, jei nekenčiame jo įstatymų. Ir negalės Dievo visa širdimi mylėti tas, kuris pamina artimo meilę; nes tik per artimo meilę ateinama prie Kristaus meilės. Dėl to ir Tiesos Mokytojas moko: „Šiais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai.“
Kad mokytojai ir kunigai turi būti išsilavinę, o liaudis pasirengusi mokytis.
„Reikia, kad visi, kuriems trūksta tobulo mokymo, būtų atviri pasimokyti šių dalykų. O tiems, kurie jau išmokyti, privalu sugebėti išmintingai bei tobulai pamokyti kitus. Kaip sakė pranašas Danielius: „Tauta, pažįstanti savo Dievą, išliks ir veiks; ir tie, kurie iš tautos yra mokyti, mokys daugelį.“ Visi turi būti pasirengę mokytis, jei dar nėra išmokyti.
O kunigai turi būti išmintingesni už likusią liaudį. Nes jeigu aklas aklą veda, abu įkrenta į duobę. Kunigai yra žemės druska ir pasaulio šviesa, mokantys šlovinti Tėvą gerų darbų spindesyje; apie juos Viešpats sako: „Palaiminti jūs, kai jus niekins ir persekios bei meluodami kalbės apie jus visokį blogį dėl manęs. Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų atlygis danguje didelis. Taip jie persekiojo ir pranašus, kurie buvo prieš jus. Jūs esate žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ji būtų sūdoma? Ji niekam nebetinkama, tik išmesti laukan ir žmonėms sumindžioti. Neįmanoma nuslėpti miesto, esančio ant kalno. Ir nedega žmonės žiburio, kad jį pastatytų po gaubtu, bet deda į žibintuvą, kad šviestų visiems namiškiams. Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje.“
Apie vyskupų įšventinimą, jų hierarchiją ir vyskupijų skirstymą.
„Jis taip pat paliepė mums įšventinti vyskupus ir siųsti juos į tuos miestus, į kuriuos pats nebuvo siuntęs. Vyskupai turėjo būti išmokyti ir išmintingi kaip žalčiai, bet paprasti kaip balandžiai, pagal Viešpaties pamokymą. Tą daryti jau pradėjome ir, Dievui padedant, tęsiame. O jūs savo vyskupijose taip pat įšventinkite vyskupus ir juos siųskite. Mes į kitus kraštus stengsimės pasiųsti tuos, kuriuos Jis liepė siųsti. Kai kuriuos išsiunčiame į Galiją bei Ispaniją, o kitus norime nusiųsti į Germaniją, Italiją ir kitas tautas; ten, kur žinosime esant atšiauresnes ir maištingesnes gentis, turime pasiųsti pačius išmintingiausius ir griežčiausius vyrus. Kasdien jie teneilsdami sėja dieviškąją sėklą ir tepelno Kristui daugybę sielų, idant atvestų jas į teisingą tikėjimą bei tiesos kelią ir atneštų Viešpačiui gausų derlių.
Tuose miestuose, kuriuose senovėje pas pagonis buvo vyriausieji flaminai ir pirmieji įstatymo mokytojai, jis įsakė paskirti vyskupų primus (arba patriarchus), kurie spręstų kitų vyskupų bylas ir svarbius reikalus tikėjimo klausimais; tai darant pagal Viešpaties valią ir šventųjų apaštalų nurodymus, kad niekas neteisingai nepražūtų.
Tačiau tuose miestuose, kur senovėje pagonys turėjo savo archiflaminus (kuriuos jie laikė žemesniais už minėtuosius primus), jis nurodė paskirti archivyskupus. Jie nesinaudoja primo titulu, bet vadinami archivyskupais. O vyskupų bylos ir svarbesni bažnyčios reikalai – jei jie patys teiks skundą, arba bus išsigandę, arba laikys šiuos įtartinais – turi būti perduodami minėtiems primams ar patriarchams, kad nekaltasis nepražūtų.
Visuose kituose miestuose jis nurodė paskirti po vieną vyskupą (o ne po du, tris ar kelis). Jie nesinaudoja primų, archivyskupų ar metropolitų vardu, nes nevadovauja motininiams miestams, o naudojasi tik vyskupo titulu. Juk ir tarp pačių apaštalų nebuvo vienodo statuso, bet vienas visiems vadovavo.
Jis taip pat nustatė taisyklę, kad vyskupai nebūtų skiriami kaimuose, tvirtovėse ar visai mažuose miesteliuose, kad jų vardas nenuvertėtų. Vyskupai, kaip jis mokė, užima apaštalų vietą, o presbiteriai – likusių mokinių vietą. Jei kas papiktins kurį nors iš jų, tas, anot jo, užsitraukia sau griežčiausią bausmę. Galiausiai jis nurodė visiems mylėti vienas kitą, padėti ir niekam iš brolių neatimti savo pagalbos.“
XIX. APIE TAI, KAD REIKIA VENGTI TUŠČIO CHOREPISKOPŲ PRIETARO
Garbingiesiems valdovams broliams Fosforui, pirmojo Numidijos sosto vyskupui, Leonui, Reparatui, Aleksandrui, Benediktui, Rufui ir visiems kitiems visur tikrame, šventame ir apaštališkame tikėjime pasiliekantiems ortodoksų vyskupams – Damazas.
Nors jums, brangiausi broliai, yra žinomi tėvų dekretai, mes negalime nesistebėti jūsų uolumu dėl savo institucijų, nes viską, kas gali kelti kokią nors abejonę, jūs nenustojate perduoti mums kaip galvai (kaip visada buvo įprasta), idant iš ten gautumėte atsakymus, iš kur bažnyčia gavo savo įkūrimą ir teisingo gyvenimo normą. Todėl mes prisimename, kad jūs nepamiršote kanonų, kurie būtent tai ir nurodo daryti – ne todėl, kad jums trūktų bažnytinių taisyklių žinojimo, bet kad apaštališkojo sosto autoritetu jokiu būdu nenukryptumėte nuo jo taisyklių.
Taigi, kalbant apie chorepiskopus (kaimo vyskupus), dėl kurių jūs su mumis konsultuojatės – kokia yra jų tarnystė, ką jiems leidžiama daryti, kokią valdžią jie turi, ar apskritai leidžiama juos šventinti ar ne (nes girdėjome, kad jie jau yra uždrausti), ir ką daryti su tais, kurie jau rasti įšventinti – atrodo, kad negalime jums atsakyti nieko tikslesnio, kaip tik tai, ką jau seniai atradome esant nustatyta mūsų pirmtakų. Būtent: jiems, kaip atleidimas, nepaliekama nieko kito, kaip tik atimti tą šventąją tarnystę, kurią jie neteisėtai pasisavino, nes jie buvo uždrausti tiek šio šventojo sosto, tiek viso pasaulio vyskupų. Todėl jų įkūrimas yra visiškai smerktinas ir ydingas, nes tai, kad jie drįsta pasisavinti kažką iš aukščiausios kunigystės tarnystės, neturi jokio autoriteto ir, kaip matoma šventuosiuose kanonuose, yra tam prieštaraujantis dalykas. Ši išdidi ir perteklinė puikybė veda prie visos bažnyčios sumaišties, ir viskas yra tuščia bei niekinė, ką jie bando atlikti iš minėtos aukščiausios kunigystės tarnystės.
Pripažįstama, kad jie yra tie patys presbiteriai, kurie iš pradžių buvo paskirti pagal septyniasdešimties mokinių pavyzdį. Bet kadangi dabar, ačiū Dievui, jie nebėra būtini, kaip buvo ankstyvojoje bažnyčioje (dėl rūpesčio, kurio reikalavo vargšai), ir kadangi jie prisiėmė atlikti tai, kas neleistina, ir tai, ką jie darė, buvo negaliojanti, dėl ko daugelis, pasijutę saugūs, nukrito ir buvo apvogti bažnytinių patarnavimų – todėl tiek šis šventasis sostas (kaip minėjome anksčiau), tiek viso pasaulio vyskupai nušalino juos nuo pontifikato (vyskupo) pareigų.
Kaip mums pranešta, kai kurie vyskupai, norėdami ramybės sau, nedvejodami patiki jiems savo bendruomenes, kad šie darytų neteisėtus ir uždraustus dalykus, tai yra savintųsi tai, kas priklauso tik pontifikams (vyskupams). O patys vyskupai tinginiauja savo ramybėje ir apleidžia Dievo jiems patikėtą rūpestį, nors Viešpats sako: „Geras ganytojas už avis atiduoda gyvybę; jis šaukia jas vardais, jis pažįsta savąsias, o savosios pažįsta jį.“ Ir vėl: „Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir aš pažįstu Tėvą ir už avis atiduodu savo gyvybę.“ O ką jis sako apie samdinį, jūs gerai žinote: „Jis mato ateinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas griebia ir išsklaido avis…“ Dėl tokių žmonių apleidžiamas rūpestis bažnyčia ir sutrikdoma jos būklė, todėl jie yra visiškai uždrausti, kad, jei kas nors iš jų bus rastas, iškristų iš savo laipsnio.
Tie vyskupai, kurie sau tai leidžia, man atrodo panašūs į prostitutes, kurios, vos pagimdžiusios savo kūdikius, atiduoda juos kitoms žindyvėms, kad pačios galėtų greičiau patenkinti savo geismus. Taip ir šie atiduoda savo „kūdikius“, tai yra jiems patikėtus žmones, ugdyti kitiems, kad patys galėtų tenkinti savo aistras, tai yra pagal savo norą laisviau atsiduoti pasaulietiniams rūpesčiams. Dėl tokių dalykų apleidžiamos sielos, žūsta avys, auga ligos, kyla erezijos ir schizmos, griaunamos bažnyčios, genda kunigai ir atsiranda kitokių blogybių. Ne taip mokė Viešpats ir ne taip nustatė apaštalai – jie nurodė, kad tie, kurie prisiima rūpestį, patys jį ir vykdytų, ir patys atneštų Viešpačiui savo derlių. Juk Jis pats rūpestingai ieškojo pasiklydusios avies, pats ją rado ir ant savo pečių parnešė, pamokydamas mus daryti tą patį. Jei Jis taip rūpinosi avimis – pats mokė, pats gydė, pats slaugė, pats ant pečių nešė ir taip pamilo, kad net savo gyvybę, pakėlęs daugybę skriaudų, patyčių ir kančių, už mus atidavė – kodėl mes, vargšai ir apleistieji, vadinamės Jo mokiniais, jei apleidžiame rūpestį mums patikėtomis avimis ir atiduodame jas ugdyti kitiems? Šie dalykai, broliai, turi būti ištaisyti, nes tas, kuris daugiau dirba, gaus ir didesnį atlygį.
Mes žinome, kad tarp Viešpaties mokinių nebuvo daugiau nei dviejų luomų. Iš kur atsirado šis trečiasis (chorepiskopai) – mes visiškai nežinome, o tai, kas neturi pagrindo, būtina išrauti. Visiems aišku, kad vyskupais nelaikomi tie, kuriuos įšventino mažiau nei trys vyskupai, arba kuriuos įšventino vienas ar du. Kaip gerai žinote, šventieji tėvai uždraudė vieno ar dviejų įšventintus asmenis net vadinti vyskupais. Jei jie neturi vardo, kaip jie turės tarnystę? Ką jie bedarytų tarp vyskupų ar su tais dalykais, kurie priklauso tik vyskupams, būtina, kaip jau minėta, kad tai būtų negaliojanti, nes ko jie neturi, to jokiu būdu negali ir duoti. Juolab kad nė vienas iš septyniasdešimties mokinių (kurių atvaizdą jie turėjo bažnyčioje prieš juos uždraudžiant) neskaitome prisiėmęs nieko iš to, kas priklausė išimtinai apaštalams ir jų įpėdiniams. Taip pat ir Viešpaties įstatyme, kurį diktavo pats Viešpats per Mozę, Aaronui ir Mozei išimtinai priskirtų teisių Aarono sūnūs nedrįso pasisavinti. Nėra abejonės, kad tik Mozė ir Aaronas, Viešpačiui liepus, Dievo padangtėje statė altorių, tik jie tepė, tik jie šventuoju patepimu skyrė kunigus ir darė kitus dalykus, kurie priklausė aukščiausiajai kunigystei, kaip pakankamai parašyta Dieviškajame Rašte. Kadangi jie buvo aukščiausieji Viešpaties kunigai, kaip apie juos parašyta: „Mozė ir Aaronas tarp Jo kunigų…“ Taip ir dabar, kai šešėlis praėjo ir evangelijos šviesa per Dievo malonę akivaizdžiai šviečia virš mūsų, iš to, kas priklauso aukščiausiems kunigams (vyskupams, kurių vietą užėmė Mozė ir Aaronas), tie, kurie nešioja septyniasdešimties mokinių formą (kaip anksčiau Aarono sūnūs), neturi nieko pasisavinti. Juk kanonai pakankamai aiškiai nurodo, kad chorepiskopai prieš juos uždraudžiant buvo nustatyti pagal septyniasdešimties pavyzdį. Nereikia pamiršti ir to, kas parašyta kanonuose: „Tie, kurie kaimuose ir valdose vadinami chorepiskopais, nors ir gavo rankų uždėjimą iš vyskupų ir buvo konsekruoti kaip vyskupai…“
Aš manau, kad tai pasakyta ne be reikalo: nors jie gavo „vyskupų“ rankų uždėjimą (čia vyskupų vardas yra daugiskaita), tačiau kai sakoma „chorepiskopas“, išties norima pasakyti „kaimo vyskupas“. O jei kaimo, tai ką jis veikia mieste, kai viename mieste apskritai draudžiama būti dviem vyskupams? Ir jei jie buvo paskirti kaime ar toje vietoje, kur anksčiau nebuvo vyskupų (juk draudžiama skirti vyskupus mažame mieste, kaime, pilyje ar bet kurioje kitoje vietoje, kur anksčiau jų nebuvo, kad nesumenktų vyskupo autoritetas ir vardas), kuo, prašau pasakyti, jie bus? Štai, nei vieta nedera su jų šventimais, nei šventimai su vieta. Nes jei jie gavo rankų uždėjimą iš vyskupų ir yra konsekruoti kaip vyskupai, kur jie yra konsekruoti? Kaime? Bet graikiškai chore reiškia kaimą. O kaip į kaimą, jei neleidžiama skirti nei pilyje, nei mažame mieste? Prašau jūsų paaiškinti, o jei negalite, uždėkite pirštą ant burnos ir neabejokite, kad jie neturi jokio autoriteto, nes trys dalykai trukdo jų veiksmams ir įkūrimui:
Pirma, kad juos paprastai įšventina vienas vyskupas, kas prieštarauja kanonams, reikalaujantiems, kad juos skirtų vyskupai (daugiskaita).
Antra, jei juos įšventino keli vyskupai, jie buvo paskirti kaime, pilyje, mažame mieste arba toje vietoje, kur anksčiau nebuvo vyskupų (kur draudžiama juos skirti, kad nesumenktų vyskupo autoritetas), arba mieste kartu su kitu vyskupu, nors viename mieste neturi būti dviejų vyskupų.
Trečia, jei jie buvo paskirti visiškai savavališkai (absoliute), kaip girdėjome apie kai kuriuos, visa tai visiškai neturi vyskupiškos autoriteto.
Ir dar lieka tai, kad jų luomas neturi autoriteto Dieviškajame Rašte, nes, kaip nustatyta, bažnyčioje tėra du pradiniai luomai: apaštalų ir septyniasdešimties mokinių. Taigi, jei jie nėra vyskupai (dėl išvardytų priežasčių), o presbiteriais jie vadintis nenori (nes trokšta būti daugiau nei septyniasdešimt mokinių ir bando pasisavinti tai, kas neleistina), prašau aiškiai pasakyti, kas jie yra? Juk jie turi būti arba kažkas, arba niekas. Akivaizdu, kad jie nėra vyskupai. Jei nėra vyskupai ir paniekina buvimą presbiteriais, kuo jie bus? Jei jie neturi iš kur kildinti savo kilmės, jie neturi jokio autoriteto ir negali teisėtai gyvuoti. Jei jie nėra niekas iš to, ką minėjome, tuomet jiems neturi priklausyti niekas iš to, kas pridera kunigams. Nebent, iš gailestingumo tiems, kurie nuolankiai sutiks tai priimti ir daugiau nesieks jokių ambicijų (ir savo ranka raštu tai patvirtins), bus leista jiems turėti vietą tarp kunigų, tenkinantis presbiterių tarnyste ir dalyvaujant tik prie Viešpaties stalo. O tie, kurie toliau ambicingai sieks daugiau, tegul praranda net ir šį kunigų vardą ir visiškai netenka bažnytinės garbės.
Kad jiems neleidžiama šventinti kunigų, nei diakonų, nei subdiakonų, nei mergelių, nei statyti altoriaus, nei jį tepti ar šventinti, nei bažnyčių dedikuoti, nei krizmos gaminti, nei krikštijamųjų kaktos tepti krizma, nei viešai per Mišias atleisti atgailaujančiųjų, nei siųsti oficialių (formatų) laiškų, nei laiminti žmonių, nei įžengti į krikštyklą ar zakristiją pirma vyskupo, nei vyskupui dalyvaujant krikštyti ar tepti kūdikį, nei be savo vyskupo nurodymo sutaikyti atgailaujantįjį, nei jam esant (nebent jam paliepus) konsekruoti Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentą, nei jo akivaizdoje mokyti ar sveikinti žmones, nei raginti bendruomenės – visa tai, kad tai priklauso tik pontifikams (vyskupams), jūs jau esate pamokyti tiek iš ankstesniųjų tėvų nurodymų, tiek iš šventųjų kanonų. Per tai demonstruojamas laipsnių skirtumas ir aukščiausiųjų pontifikų orumo viršūnė. Tas pats galioja ir presbiteriams – be savo vyskupo leidimo jie tegul nieko nedaro, nes tai, kas reta, atrodo ir gražiau. Jei vyskupų vardas nuvertėja, sutrikdoma visa bažnyčios būklė. Taigi jų kaltė šiuo atveju yra triguba: jie daro tai, kas uždrausta, teršia šventąją tarnystę savo dalyvavimu, ir išteisina neteisėtą uzurpatorių drąsą.
Apaštalų darbų knyga moko, kad tik apaštalai ir jų įpėdiniai per savo pareigas perduoda Šventąją Dvasią. Nė vienas iš septyniasdešimties mokinių, kurių formą jie atstoja bažnyčioje, neskaitome perdavęs Šventosios Dvasios dovaną rankų uždėjimu. Todėl, kadangi šie dalykai neturi jokio pagrindo, tegul nuo šiol joks kunigas, nenorintis būti atskirtas nuo mūsų kunigiškosios kolegijos, nedrįsta to savintis ir tam pritarti. Tai, kas mūsų, mūsų pirmtakų ir viso pasaulio vyskupų jau yra išnaikinta, tegul niekur nebedygsta tamsiomis šaknimis. Tai, kas blogai išaugo, turi būti išrauta su šaknimis, kad tokios piktžolės nesugadintų Viešpaties derliaus. Viešpaties kunigai atneš gausių vaisių tik tada, jei išraus su šaknimis tai, kas paprastai pražudo gimstantį derlių.
Tad tepaliauja, tepaliauja ši tiek kartų uždrausta ir pasmerkta arogancija! Tegul aukščiausieji kunigai nesielgia kaip prostitutės, kurios savo kūdikius atiduoda maitinti kitiems dėl savo malonumų; tegul jie patys juos maitina ir su palūkanomis grąžina vaisingus pėdus savo Viešpačiui. Juk jei Viešpats tarp kitų savo avių rūpesčių palietė ir išgydė raupsuotuosius, kodėl mes atsisakome daryti tą patį? Kodėl mes patys, priėmę ganytojo pareigas, atiduodame avis maitinti kitiems? Ypač kai Viešpats sakė mūsų mokytojui Petrui: „Jei myli mane, ganyk mano avis.“
Palaiminimas, kurį minėti chorepiskopai prieš juos uždraudžiant teikė rankų uždėjimu, mums atrodo labiau nešantis žaizdą nei išganymą. Kaip gi tie, kurie neturėjo aukščiausios vyskupystės viršūnės, galėjo duoti tai, ko neturėjo? Nė vienas žmogus, kalbant žmogiškai, negali duoti to, ko neturi. O kadangi jie nebuvo pontifikai (vyskupai), jie negalėjo duoti to, kas priklauso tik pontifikams. Todėl jie greičiau sužeidė galvas tų, kuriuos lietė rankų uždėjimu. Ir viskas, ką jie iš pontifikų galių bandė prisiimti, buvo negaliojanti ir jokios naudos priimančiam neatnešė, bet greičiau (pagal pranašą) prakeikimą vietoj palaiminimo. Todėl visur, kur buvo padaryta žaizda per tą neteisėtą rankų uždėjimą, būtina pritaikyti vaistus – tai yra, būtina pakartoti tai, kas nebuvo atlikta ar suteikta teisėtai, idant tai būtų tobula.
Rūpindamiesi šio klausimo nagrinėjimu ir siekdami gailestingumo, nurodome, kad jei kas atsitiktinai buvo taip padaryta, tegul būna ištaisyta, idant nebūtų leidžiama to daryti ateityje ir niekas negalėtų teisintis nežinojimu. Jei netaisysime to tinkamu budrumu, negalėsime pasiteisinti tiems, kurie mus pastatė būti sargybiniams, jei bažnyčios, kuri mums patikėta, neapsaugosime nuo tokių neteisėtų prietarų. Nes mes ne kitaip esame viena kaimenė ir vienas ganytojas, nebent taip, kaip moko apaštalas: „Būkime tobulai vienos minties ir vieno supratimo.“ Nebūsime tikri Viešpaties mokiniai, jei neišrausime aukštyn dygstančių kartėlio šaknų. Kiekvienas tegul pagal išgales skuba išrauti blogį, ir tas, kuris turės duoti apyskaitą Amžinajam Teisėjui už savo avis, tegul stengiasi jas puoselėti ir auginti. Jei trokštame būti Viešpaties mokiniai, sekime Jo pėdomis, idant apie mus būtų pasakyta: „Aš esu gerasis ganytojas, aš pažįstu savo avis ir šaukiu jas vardais…“ Ir vėl, pamokyti Viešpaties balso, kuriuo šventasis apaštalas Petras buvo paragintas mylėti ir ganyti Kristaus avis, mes privalome su meile ir pagarba prižiūrėti Jo kaimenę. Vengdami šio prietaro pavojaus, nepasirodykime tušti meilėje, kurią parodė apaštalas Petras. Nes kiekvienas, kuris aplaidžiai gano jam patikėtą Viešpaties kaimenę, parodo, kad jis nemyli Vyriausiojo Ganytojo ir nenori būti Jo mokiniu. Atlygis bus kur kas didesnis, jei ganytojo rūpestingumas atneš Dievui pelną iš jam patikėtų avių. Prisimename ir patriarchą Jokūbą sakantį: „Dvidešimt metų buvau su tavimi. Tavo avys ir ožkos nebuvo bevaisės… Aš atlygindavau visus nuostolius… dieną ir naktį mane degino karštis ir šaltis, ir miegas bėgo nuo mano akių.“ Jei taip vargo ir budėjo tas, kuris ganė Labano avis, kiek vargo ir budėjimo turi įdėti tas, kuris gano Dievo avis? Pats Jis tegu mums padeda, Jis, kuris atidavė savo gyvybę už savo avis.
Juk akivaizdu, kad jie neįėjo pro duris, nes neturėjo durų, pro kurias galėtų įeiti. Kaip jau minėta: jei jie nėra vyskupai ir siekia daugiau nei presbiteriai, pro kokias duris jie įeis? Bažnyčioje randami tik du luomai, ir jokių kitų durų ganytojo pareigoms nėra. Paklausykite, broliai, ne manęs, bet pačios Tiesos sakančios: „Kas neįeina į avių avidę pro duris, bet perlipa kur nors kitur, tas vagis ir plėšikas.“ O puikusis pamokslautojas (Paulius) sako: „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas.“ Kadangi bažnyčioje tėra du minėti pamatai, bet kas daugiau, kas bandoma pridėti, jokiu būdu neišsilaikys. Todėl tai turi būti išrauta su visomis šaknimis.
Tad tegul šis dažnas kartojimas nekelia jums, broliai, pasibjaurėjimo. Yra didžiulė būtinybė dažnai drausti tai, ką sužinojome jus taip dažnai neteisėtai darant. Šiais klausimais jau daug ką pasakė mūsų pirmtakai, kurie juos pasmerkė ir uždraudė. Todėl, dažnai tai kartodami, visus perspėjame vengti tokių žmonių ir susilaikyti nuo tų, kurie nenori kartu atsisakyti nuo tos kunigiškos tarnybos. Šitaip ateityje liausis skundai dėl tokių dalykų. Visus šiuos dekretus ir visus mūsų pirmtakų nutarimus dėl bažnytinių luomų ir kanonų disciplinos mes įsakome jums, visiems vyskupams ir apskritai visiems kunigams saugoti taip, kad jei kas tai pažeis, tegul žino, kad jam vėliau bus atsakyta atleidimo. Juk Tiesa pasipriešintų, jei melas mums nepatiktų, ir teisingai mus, kurie privalome laikyti bažnyčios vairą, kaltintų, jei mes tylėjimu pritartume klaidai.
XX. APIE KUNIGUS, KURIE IŠ SAVO BAŽNYČIŲ PERSIKELIA Į KITAS BAŽNYČIAS
Tuos kunigus, kurie iš savo bažnyčių persikėlė į kitas, mes laikome atskirtais nuo mūsų bendrystės tol, kol jie sugrįš į tuos miestus, kuriuose iš pradžių buvo paskirti. O jei vienam perėjus į kitą vietą, gyvojo vietoje buvo įšventintas kitas, tas, kuris paliko savo miestą, tegul lieka be kunigystės orumo tol, kol jo įpėdinis užmigs Viešpatyje.
XXI. PRASIDEDA ROMOS MIESTO PONTIFIKO DAMAZO LAIŠKAS
Kadangi jūsų meilė parodė deramą pagarbą apaštalų sostui, brangiausi sūnūs, jūs padarėte labai daug. Nors bažnyčioje, kurioje mokė sėdėdamas šventasis apaštalas, mes tam tikra prasme laikome vairą, vis dėlto prisipažįstame esą menkesni garbe ir todėl visomis išgalėmis skubame, kad galėtume pasiekti jo palaimos šlovę. Žinokite taigi, kad mes neseniai pasmerkėme Timotiejų, nešventą ir neišsilavinusį eretiko Apolinaro mokinį, kartu su jo bedieviška dogma, ir daugiau nebeleisime, kad jo liekanos kokiu nors būdu įsigalėtų. Bet jei tas senasis žaltys, kartą ar du pervertas, vėl atgyja savo paties bausmei ir, būdamas atskirtas nuo bažnyčios, nesiliauja gundyti kai kurių tikinčiųjų savo mirtinais nuodais, venkite šio užkrato kaip maro. Atsiminkite apaštališkąjį tikėjimą, kurį Tėvai raštu paskelbė Nikėjos mieste, likite tvirti ir nepajudinami tikėjime ir neleiskite savo dvasininkams ar liaudžiai klausytis jo tuščiažodžiavimo bei begalinių klausimų. Mes jau kartą davėme nurodymą, kad tas, kuris laiko save krikščioniu, saugotų tai, kas, kaip žinoma, perduota apaštalų, kaip sako šventasis Paulius: „Jei kas jums paskelbtų kitą evangeliją, negu esate priėmę, tebūna prakeiktas“ (anathema sit). Juk Kristus, Dievo Sūnus, mūsų Viešpats, savo kančia atnešė žmonijai pilniausią išgelbėjimą, kad visą žmogų, pajungtą kaltėms, išvaduotų iš visų nuodėmių. Jei kas nors sakytų, kad Jame trūko ko nors iš dievystės ar žmogiškumo, tas, kupinas velnio dvasios, pats pasirodo esąs pragaro sūnus. Tad kodėl jūs vėl iš manęs reikalaujate pasmerkti Timotiejų, kuris čia, apaštalų sosto teisme, dalyvaujant Aleksandrijos miesto vyskupui Petrui, jau yra pasmerktas kartu su savo mokytoju Apolinaru ir Teismo dieną patirs pelnytas bausmes bei kančias? Jei jis kai kuriuos lengvatikius įtikina, neva teikdamas kokią nors viltį, pavertęs tikrąją viltį Kristaus išpažinimu, tegul jie žino, kad pražus kartu su juo. Telaimina ir tesaugo jus Dievas, mylimiausi sūnūs.
Mes taip pat iškiliausioje Romoje surinkome kai kuriuos kitus teiginius, parašytus prieš įvairias erezijas, ir juos čia pridedame:
KATALIKŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS, KURĮ POPIEŽIUS DAMAZAS IŠSIUNTĖ ANTIOCHIJOS VYSKUPUI PAULINUI.
Po Nikėjos susirinkimo vėliau Romos mieste buvo sušauktas kitas katalikų vyskupų susirinkimas, kuris pridūrė teiginių apie Šventąją Dvasią. Kadangi vėliau iškilo tokia klaida, jog kai kurie drįso šventvagiška burna teigti, kad Šventoji Dvasia buvo sukurta per Sūnų, todėl prakeikiame (anathematizuojame) tuos, kurie su visa laisve neskelbia, jog Šventoji Dvasia kartu su Tėvu ir Sūnumi yra vienos substancijos ir galios.
II. Taip pat prakeikiame tuos, kurie seka Sabėlijaus klaida, sakydami, kad Tėvas yra tas pats, kas Sūnus.
III. Prakeikiame Arijų ir Eunomijų, kurie vienodu bedieviškumu, nors ir skiriasi žodžiais, tvirtina, kad Sūnus ir Šventoji Dvasia yra kūriniai.
IV. Prakeikiame Makedoniečius, kurie, kilę iš arijonų šaknies, pakeitė ne savo bedieviškumą, o tik pavadinimą.
V. Prakeikiame Fotiną, kuris, atnaujindamas Ebiono ereziją, išpažįsta, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra tik iš Marijos.
VI. Prakeikiame ir tuos, kurie teigia esant du sūnus: vieną prieš amžius, o kitą – po kūno priėmimo iš Mergelės.
VII. Prakeikiame ir tuos, kurie vietoj protingos sielos teigia, kad Dievo Žodis pats pavirto žmogaus kūnu. Juk Dievo Žodis, Sūnus, tapo kūnu ne pakeisdamas protingą ir dvasinę sielą, bet prisiėmė mūsų, tai yra protingą ir dvasinę sielą be nuodėmės, ir ją išgelbės.
VIII. Prakeikiame ir tuos, kurie piktžodžiauja sakydami, kad Dievo Žodis, kildamas iš Tėvo, yra nuo Jo atskirtas ir pasibaigs būdamas be substancijos.
IX. O tuos, kurie iš bažnyčių perėjo į kitas bažnyčias, mes laikome atskirtais nuo mūsų bendrystės tol, kol jie grįš į miestus, kuriuose iš pradžių buvo įšventinti.
X. Jei kam nors pereinant iš vienos vietos į kitą, gyvojo vietoje buvo įšventintas kitas, tas, kuris paliko savo miestą, tegul netenka kunigystės tol, kol jo įpėdinis ilsėsis ramybėje.
XI. Jei kas nesakys, kad Tėvas visada yra Tėvas, ir Sūnus visada yra Sūnus, ir Šventoji Dvasia visada yra Šventoji Dvasia, tebūna atskirtas (anathema sit).
XII. Jei kas nesakys, kad Sūnus gimęs iš Tėvo, tai yra, iš Jo dieviškos substancijos, tebūna atskirtas.
XIII. Jei kas nesakys, kad Sūnus yra tikras Dievas iš Dievo, kaip ir Jo Tėvas yra tikras Dievas, ir kad Jis viską gali, viską žino ir yra lygus Tėvui, tebūna atskirtas.
XIV. Jei kas sakys, kad kai Dievo Sūnus gyveno kūne žemėje, Jo nebuvo danguje su Tėvu, tebūna atskirtas.
XV. Jei kas sakys, kad per kryžiaus kančią skausmą kentėjo Dievo Sūnus – pats Dievas, o ne kūnas su siela ir tarno išvaizda, kurią Jis prisiėmė (kaip sako Raštas), tebūna atskirtas.
XVI. Jei kas nesakys, kad kūne, kurį Jis prisiėmė, Jis sėdi Tėvo dešinėje, kuriame Jis ir ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų, tebūna atskirtas.
XVII. Jei kas nesakys, kad Šventoji Dvasia iš tiesų ir savitai kyla iš Tėvo, kaip ir Sūnus, iš dieviškosios substancijos, ir yra Viešpaties Dievo Žodis, tebūna atskirtas.
XVIII. Jei kas nesakys, kad Šventoji Dvasia viską gali, viską žino ir visur yra, kaip ir Sūnus bei Tėvas, tebūna atskirtas.
XIX. Jei kas sakys, kad Šventoji Dvasia yra kūrinys arba sukurta per Sūnų, tebūna atskirtas.
XX. Jei kas nesakys, kad Tėvas viską padarė per Sūnų ir Šventąją Dvasią, tai yra ir regimą, ir neregimą, tebūna atskirtas.
XXI. Jei kas nesakys, kad Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios yra viena Dievystė, viena galia, viena dieviškumo prigimtis, viena jėga, viena šlovė, vienas viešpatavimas, viena valdžia, viena valia ir viena tiesa, tebūna atskirtas.
XXII. Jei kas nesakys esant trijų tikrų asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, amžinai gyvuojančių, lygių, viską aprėpiančių, regimą ir neregimą, visagalių, viską teisiančių, viską atgaivinančių, viską kuriančių ir viską gelbstinčių, tebūna atskirtas.
XXIII. Jei kas nesakys, kad visa kūrinija turi garbinti Šventąją Dvasią taip pat, kaip ir Sūnų bei Tėvą, tebūna atskirtas.
XXIV. Jei kas apie Tėvą ir Sūnų mano teisingai, bet apie Šventąją Dvasią netiki teisingai, tas yra eretikas. Nes visi eretikai, kurie apie Sūnų ar Šventąją Dvasią mąsto klaidingai, pasirodo esantys susiję su žydų ir pagonių netikėjimu.
XXV. Jei kas sakys, kad Tėvas yra Dievas, ir Sūnus yra Dievas, ir Šventoji Dvasia yra Dievas, taip patvirtindamas juos esant Dievus ir vadindamas juos Dievais (o ne atpažindamas vieną Dievystę ir galią, kurią mes tikime ir pažįstame Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje – vieną Dievą), bet išskiria Sūnų ir Šventąją Dvasią, manydamas, kad tik Tėvas yra vienas Dievas, tebūna atskirtas.
XXVI. Juk dievų vardas Dievo buvo duotas ir pritaikytas net angelams bei visiems šventiesiems. Bet Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai dėl vienos ir lygios dievystės neperduodamas ir nenurodomas joks „dievų“ (daugiskaita) vardas, bet tik Dievo. Nes mes tikime ir esame krikštijami tik Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, o ne arkangelų ar angelų vardais, kaip dūksta eretikai, žydai ir pagonys. Toks yra krikščionių išgelbėjimas, kad tikėdami į Trejybę (Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią) ir joje pakrikštyti, tikime Joje esant vieną Dievystę, galią, dieviškumą ir substanciją.
TAIP PAT PRASIDEDA ROMOS BAŽNYČIOS VYSKUPO DAMAZO, KURIO PO LIBERIJAUS PERĖMĖ PONTIFIKATĄ, LAIŠKAS. JIS ŠIUOSE LAIŠKUOSE TURĖJO DEVYNIASDEŠIMT BENDRAVYSKUPŲ, KURIE IŠ ITALIJOS IR GALIJOS SUSIRINKO Į ROMOS MIESTĄ, IR KURIŲ VARDAI DĖL JŲ DAUGYBĖS NEĮTRAUKTI.
Damazas ir kiti Romoje susirinkę vyskupai – mylimiausiems broliams, vyskupams, esantiems Sirmijuje (Sirmium), ramybė Viešpatyje.
Mes tikime, kad jūsų šventas tikėjimas, pagrįstas apaštalų mokymu, laikosi šios tvarkos ir tai aiškina visiems žmonėms, nes tai niekuo nesiskiria nuo Tėvų nustatymų, per kuriuos teisinga mokyti ir kitus. Tačiau iš Galijos ir Venecijos brolių pranešimų sužinojome, kad kai kurie skleidžia erezijas. Vyskupai privalo ne tik saugotis šio blogio, bet ir priešintis tam, kas daroma dėl neišmanymo ar paprastumo klaidintojų kreivuose aiškinimuose. Nereikia leistis būti klibinamiems įvairių mokymų, bet greičiau dirbti dėl mūsų tėvų nuosprendžių. Todėl, ypač šioje byloje, aišku, kad Auksentijus (Auxentius) iš Milano yra pasmerktas. Teisinga, kad viso Romos pasaulio įstatymo mokytojai suvoktų tai, kas priklauso įstatymui, ir nesuteptų tikėjimo įvairiais mokymais. Juk kai pirmą kartą ėmė dygti eretikų nedorybė – lygiai kaip ir dabar plinta neapsakoma arijonų piktžodžiavimo sėkla – tuomet trys šimtai aštuoniolika išrinktų tėvų Nikėjos mieste pastatė šią galingą sieną prieš velnio ginklus ir šiuo vaistu atmušė mirtinus nuodus: kad Tėvą ir Sūnų reikia tikėti esant vienos dievystės, vienos substancijos ir vienos didybės, o kartu ir Šventąją Dvasią esant tos pačios esmės. O tuos, kurie mąsto kitaip, jie atskyrė nuo mūsų bendrystės. Kai kurie drįso gadinti šią išganingą ir garbingą nuostatą kitokiomis mintimis. Bet jau pačioje pradžioje tie patys asmenys, kurie Riminio (Ariminum) susirinkime buvo verčiami atšaukti šį sprendimą, ištaisius bylą prisipažino, kad tai įvyko dėl klastos ar nesupratimo. Jie paliudijo, kad jiems nepatinka tai, kas prieštarauja Nikėjos tėvų nuosprendžiui. Be to, koks nors sprendimas, priimtas per Riminio susirinkimą, negalėjo turėti jokio pagrindo, nes aišku, kad nei Romos vyskupas (kurio sprendimo jie pirmiausia turėjo laukti), nei Vincentas (kuris nepažeidžiamai išlaikė vyskupystę per tiek metų), nei kiti tokiam žingsniui nepritarė. Ypač dėl to, kad tie patys asmenys, kurie per spaudimą atrodė pasidavę, vėliau, geriau pagalvoję, patvirtino, kad tai jiems nepriimtina.
Tad jūsų išmintis mato, kad vienintelis tikėjimas, įkurtas Nikėjoje su apaštališkuoju autoritetu, turi būti išlaikomas amžinu tvirtumu, ir kartu su mumis Rytų krikščionys, kurie save laiko katalikais, ir Vakarų krikščionys turi tuo didžiuotis. Mes tikime, kad tuos, kurie toliau serga šia yda, netrukus teks atskirti nuo mūsų bendrystės ir atimti iš jų vyskupo vardą, idant jų žmonės, išlaisvinti nuo klaidų, galėtų atsikvėpti. Juk jokiu būdu jie negalės ištaisyti žmonių iš apgaulės, jei patys laikomi apgaulės spąstuose. Tegul visų Dievo kunigų ir jūsų meilės nuosprendis sutampa, kaip mes žinome jus esančius ir būsiančius tvirtus. Jei tad ir jūs turite teisingai tikėti su mumis, pradžiuginkite mus atsakomaisiais jūsų meilės laiškais. Likite sveiki, brangiausi broliai.
TO PATIES DAMAZO LAIŠKAS VYSKUPAMS, ESANTIEMS ITALIJOJE
Visiems vyskupams, esantiems Italijos provincijose, Damazas vyskupas, ramybė Viešpatyje.
Norėčiau, mylimiausieji, dėl mūsų kolegijos meilės, kad visi Dievo kunigai, kaip buvo ankstyvojoje bažnyčioje, būtų viena širdis ir viena siela, liktų vienoje tautoje, ir kad joks kunigas dėl pasaulietinės malonės ar baimės nebūtų sugadintas ar kaip nors nenukryptų nuo tiesos kelio. Bet kadangi pasitaiko daug kas, kas gali būti ištaisyta, Dievo gailestingumas nustelbia nusikaltėlių kaltes, ir bausmė sulaikoma, kad būtų vietos pasitaisymui. Buvo pranešta apaštalų sostui, kad jūs priimate brolių kaltinimus raštu, be teisėto kaltintojo. Tai nuo šiol draudžiame daryti visame pasaulyje apaštališkuoju autoritetu. Prašome nedelsiant ištaisyti tai, kas neseniai padaryta, ir niekada iš anksto nesvarstyti kaltinamųjų bylų pagal raštus, nebent patys kaltintojai, pašaukti pagal kanoninę tvarką, atvyktų į sinodą ir akis į akį teisingai pripažintų ir suprastų, kas jiems priekaištaujama. Nes, kaip išmintingai sako Saliamonas: „Prieš tardamas nepeik, pirmiausia suprask, o tada bark; neatsakyk, kol neišklausysi.“ Nors oponentų priekaištai ir gali atrodyti labai tinkami, vis dėlto būtina tų, kurie yra kaltinami, bylą nagrinėti tiems, kurie tam skirti pagal Dievą. Kad taip kartu su malda rastume Dievą – išpažinėją, kuris sako: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu jų viduryje.“ Juk ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus žinojo, kad Judas yra vagis, bet kadangi jis nebuvo akivaizdžiai apkaltintas, jis nebuvo išmestas. Ir jums nereikia daryti to, ko Jis nenorėjo daryti. Net ir pasaulietiniai įstatymai reikalauja, kad kaltintojai dalyvautų asmeniškai, o ne skųstų per raštus nesant asmeniui. Todėl tėvų kanonai ne kartą, o labai dažnai skelbia, kad jokie kaltinimai ar liudijimai per raštus negali būti priimami, taip pat ir dėl dvasininkų.