Romėnų istorijoje Furijus buvo vienos senos giminės pavardė. Žinomiausias jos atstovas – Marcus Furius Camillus, gyvenęs IV a. pr. Kr. Jis buvo karvedys, išgarsėjęs tuo, kad 390 m. pr. Kr. vadovavo atstatant Romą po galų puolimo. Romėnų tradicija jį vadino „antruoju miesto įkūrėju“. Camillus buvo ne tik karys, bet ir politinis veikėjas, kuris daug prisidėjo … [Skaityti toliau…]
Senovės romėnų poetas Katulas, garsėjęs savo aštriais ir aistringais eilėraščiais, paliko keletą kūrinių, kuriuose minimas vardas Kvintija (Quintia). Ši moteris nebuvo jo didžioji meilė, nes garsiausia Katulo mūza buvo Lesbija (tikrasis vardas – Clodia), tačiau Kvintija pasirodo kaip literatūrinis kontrastas. Išlikusiuose šaltiniuose apie Kvintiją žinių labai mažai. Ji minima Katulo poezijoje kaip graži, bet tuščia … [Skaityti toliau…]
Fidijas (apie 490–430 m. pr. Kr., lietuviškai kartais vadinamas Filidijus) buvo vienas garsiausių antikos skulptorių, kurio vardas tapo sinonimu didingam, dieviškam menui. Jis gyveno Atėnų klestėjimo laikais, kai Periklis vadovavo miestui ir skatino menų bei architektūros augimą. Fidijo darbai tapo Atėnų didybės simboliu, o jo kūrybos atgarsiai siekia net mūsų laikus. Svarbiausias Fidijo darbas – … [Skaityti toliau…]
Skopas (apie 395–330 m. pr. Kr.) buvo žymus antikos skulptorius ir architektas, kilęs iš Paro salos. Jis gyveno tuo pačiu laikotarpiu kaip Praksitelis, tačiau jų kūryba skyrėsi: Praksitelis garsėjo švelniu grožiu, o Skopas – dramatišku intensyvumu. Jei Praksitelio statulos atrodė tarsi snaudžiančios, tai Skopas savo marmure įžiebė audrą. Skopo skulptūros garsėja ne tiek idealiu kūno … [Skaityti toliau…]
Praksitelis (gr. Praxiteles, apie 395–330 m. pr. Kr.) yra vienas žymiausių klasikinės Graikijos skulptorių. Jo vardas neatsiejamas nuo subtilaus grožio, elegancijos ir žmogiškos šilumos, kurią jis įnešė į marmurą. Jei ankstesni meistrai žmogaus figūrą vaizdavo monumentaliai, su herojišku griežtumu, tai Praksitelis pirmasis įkvėpė savo kūrinius švelnaus gyvumo, tarytum jie būtų gyvi ir galintys tuoj prabilti. … [Skaityti toliau…]
Anibalas Bugninis (it. Annibale Bugnini, 1912–1982) – vienas ryškiausių XX amžiaus liturginės reformos architektų, kurio vardas iki šiol kelia ginčus tarp Bažnyčios tradicijos gynėjų ir modernizacijos šalininkų. Lietuviškuose tekstuose jo pavardė paprastai verčiama fonetine forma – Bugninis. Jis gimė 1912 m. birželio 14 d. nedideliame Čivita Kastelanės miestelyje Italijoje. Į kunigus buvo įšventintas 1936 m., … [Skaityti toliau…]
Eschilas, vadinamas tragedijos tėvu, yra vienas svarbiausių antikos autorių, kurio kūryba suformavo vėlesnę graikų ir visos Europos dramos tradiciją. Jis gimė apie 525 metus prieš Kristų Eleusine, netoli Atėnų, ir gyveno laikais, kai graikai kovojo už savo laisvę prieš Persijos imperiją. Pats Eschilas dalyvavo Maratono ir Salamino mūšiuose, todėl jo kūryboje jaučiama ne tik literatūrinė, … [Skaityti toliau…]
Alan John Miller, Australijoje žinomas kaip AJ Miller, yra prieštaringai vertinama figūra, teigianti, kad yra Jėzaus Kristaus reinkarnacija. Kartu su savo partnere Mary Suzanne Luck, kurią jis vadina „reinkarnuota Marija Magdaliete“, Miller vadovauja „Dieviškosios tiesos“ (angl. Divine Truth) judėjimui, kuris priskiriamas Naujojo amžiaus (New Age) religinėms srovėms. Jo mokymai, skleidžiami per seminarus, internetinius vaizdo įrašus … [Skaityti toliau…]
Zaratustra, arba Zoroastras (pers. Zarathuštra, gr. Zoroastérēs), yra istorinė ir mitologinė figūra, siejama su senovės persų religija, vadinama zoroastrizmu. Jo vardas taip pat išpopuliarėjo per Friedricho Nietzsche’s filosofinį veikalą „Taip kalbėjo Zaratustra“ (vok. „Also sprach Zarathustra“), kuriame Zaratustra vaizduojamas kaip simbolinis pranašas, skelbiantis naujas idėjas. Zaratustra buvo senovės persų pranašas ir religijos reformatorius, laikomas zoroastrizmo, … [Skaityti toliau…]
Epiktetas buvo vienas iš šviesiausių ir įtaigiausių stoicizmo mokytojų, nors pats niekada nerašė knygų. Visa tai, ką žinome apie jo mintis, išliko per mokinį Arijaną, kuris užrašė mokytojo kalbas ir pokalbius. Epiktetas gimė apie 50 metus po Kristaus, greičiausiai Hierapolyje (dabar Turkijos teritorijoje), kaip vergas, priklausęs vienam iš imperatoriaus Neronų tarnų Romoje. Jo kūnas buvo … [Skaityti toliau…]
Istorijos lentynose guli gausybė vardų, kurie tiesiog fiksavo įvykius – karus, datas, valdovų genealogijas. Tačiau tik nedaugelis rašytojų žvelgė giliau, bandydami atsakyti į klausimą ne „kas įvyko?“, o „kodėl?“. Ir, ko gero, pats svarbiausias klausimas: „kokiu žmogumi reikia būti, kad tavo gyvenimas taptų vertas pasakojimo?“. Būtent šioje sankryžoje tarp istorijos, filosofijos ir psichologijos stovi gigantiška … [Skaityti toliau…]
Baltazaras (hebr. בֵּלְשַׁאצַּר, Belšazzar) – biblinė figūra, minima Senojo Testamento Danieliaus knygoje (Dan 5), vaizduojama kaip paskutinis Babilono karalius, kurio puota tapo dieviškojo teismo simboliu. Jo vardas ir istorija persmelkta religinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės, atspindinčios Babilono žlugimą ir žmogaus puikybės trapumą. Pagal Danieliaus knygą, Baltazaras buvo Babilono karalius, surengęs prabangią puotą, kurios metu šventvagiškai … [Skaityti toliau…]