Romėnų istorijoje Furijus buvo vienos senos giminės pavardė. Žinomiausias jos atstovas – Marcus Furius Camillus, gyvenęs IV a. pr. Kr. Jis buvo karvedys, išgarsėjęs tuo, kad 390 m. pr. Kr. vadovavo atstatant Romą po galų puolimo. Romėnų tradicija jį vadino „antruoju miesto įkūrėju“. Camillus buvo ne tik karys, bet ir politinis veikėjas, kuris daug prisidėjo prie romėnų institucijų stiprinimo. Vėlesnės kartos jį laikė idealu – žmogumi, sujungusiu karinį talentą, ištikimybę tėvynei ir religinį pamaldumą.
Su Furijaus pavarde siejami ir kiti veikėjai, pavyzdžiui, poetas Furius Bibaculus, gyvenęs I a. pr. Kr. Jis buvo žinomas dėl savo satyrinių eilių, nukreiptų prieš politikus ir net prieš tokius didžius poetus kaip Vergilijus. Tai rodo, kad „Furijus“ galėjo būti vardas, susijęs tiek su rimtais valstybės reikalais, tiek su aštria literatūrine ironija.
Kitas svarbus aspektas – pačios Furijos, kurios romėnų mitologijoje buvo keršto deivės. Graikiškai jos vadintos Erinijomis. Tai baisios požemio būtybės, persekiojusios tuos, kurie padarė sunkiausias nuodėmes, ypač kraujo praliejimą savo šeimoje. Furijos buvo vaizduojamos kaip sparnuotos moterys su gyvatėmis plaukuose, rankose laikydamos rimbą ar fakelą. Jos nesigailėdavo ir nepamiršdavo, o jų užduotis buvo užtikrinti, kad teisingumas visada įvyktų, net jei žmogiškieji įstatymai jo neišreikalauja.
Romėnų religijoje Furijos atliko moralinę funkciją – jos primindavo, kad blogi darbai turi pasekmes, net jei žmogus bando nuo jų pabėgti. Tai galima laikyti simboline sąsaja su sąžine ar kaltės jausmu, kuris žmogų persekioja. Kai kuriais atvejais buvo tikima, kad Furijos gali nurimti tik tada, kai nusikaltėlis pats prisipažįsta ir atlieka apeigas, skirtas atpirkimui.
Literatūroje Furijos dažnai pasirodo kaip dramos veikėjos. Vergilijus „Eneidoje“ aprašo, kaip viena Furija įkvepia karą tarp latinų ir trojėnų, siųsdama į žmonių širdis įniršį ir chaosą. Romėnai jas suvokė ne tik kaip keršto įrankį, bet ir kaip stichinę jėgą, kuri gali užvaldyti žmogaus protą. Tokiu būdu Furijos tapo įvaizdžiu, aiškinančiu žmogiško pykčio, keršto troškimo ar beprotybės kilmę.
Krikščioniškoje tradicijoje Furijų vardas prarado religinę reikšmę, tačiau jų įvaizdis gyvavo kaip simbolis – kaltės, sielvartą draskančios sąžinės arba pragaro dvasių pavyzdys. Viduramžių rašytojai, pasakodami apie pragarą, kartais pasitelkdavo Furijų vaizdus kaip iliustraciją to, kas laukia nusidėjėlių.