Volteras (tikrasis vardas François-Marie Arouet; 1694–177 1778) – prancūzų Apšvietos milžinas, rašytojas, filosofas, istorikas ir vienas įtakingiausių XVIII a. minties formuotojų. Jo plunksna buvo toks pat aštrus kaip kardas – jis kovojo su fanatizmu, netolerancija ir Bažnyčios valdžia. Garsiausias šūkis „Écrasez l’infâme!“ („Sutraiškykite gėdingąjį!“) reiškė ne tik katalikų Bažnyčią, bet visą religinį fanatizmą ir prietarus. … [Skaityti toliau…]
Kvintas Septimijus Florens Tertulijonas (lot. Quintus Septimius Florens Tertullianus; apie 155/160–po 220 m., Kartagina) – pirmasis didysis lotyniškosios krikščionybės rašytojas, teologas, apologetas ir vienas aštriausių ankstyvosios Bažnyčios polemistų. Gimęs pagonių šeimoje, puikiai išsilavinęs retorikas ir teisininkas, apie 195–197 m. staiga atsivertė į krikščionybę. Jo plunksna buvo ugninga, sarkastiška ir negailestinga – tiek prieš pagonis, tiek … [Skaityti toliau…]
Hipolitas Romietis (lot. Hippolytus Romanus; apie 170–235 m.) – vienas ryškiausių, prieštaringiausių ir kartu paslaptingiausių III a. pradžios Bažnyčios veikėjų. Jis buvo teologas, biblinio egzegeto pradininkas, liturginių tekstų kūrėjas, ereziologas ir… pirmasis istorijoje dokumentuotas antipopas. Šiandien Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčios jį gerbia kaip šventąjį kankinį (minimas rugpjūčio 13 d.), tačiau jo gyvenimas – tai tikras … [Skaityti toliau…]
Markionas (lot. Marcion, gr. Μαρκίων) yra vienas ryškiausių ir labiausiai diskusijų sukėlusių II amžiaus krikščionių veikėjų. Jis kilęs iš Sinopės Pontoje, dabartinės Turkijos teritorijoje. Senieji šaltiniai, ypač Epifanijus, mini galimą jo tėvo ryšį su vietos bažnytine bendruomene, tačiau šis faktas nėra patikimai patvirtintas. Apie 135–140 metus Markionas atvyko į Romą, kur prisijungė prie vietos krikščionių … [Skaityti toliau…]
Simonas Kirėnietis (gr. Σίμων ὁ Κυρηναῖος, lot. Simon Cyrenaeus) – Naujajame Testamente minimas žmogus, kuris buvo priverstas nešti Jėzaus kryžių į Golgotą. Evangelijos (Mt 27,32; Mk 15,21; Lk 23,26) sutinka, kad jis buvo iš Kirėnės (dabartinė Libija) ir ėjo pro šalį, kai romėnų kareiviai sustabdė jį. Evangelijoje pagal Morkų 15,21 net paminimi jo sūnūs: „Aleksandras … [Skaityti toliau…]
Autogenės (gr. Αὐτογενής, lot. Autogenes; kopt. ⲁⲩⲧⲟⲅⲉⲛⲏⲥ, Autrunijas) – vienas svarbiausių vardų setianų gnosticizme (II–IV a.), ypač Nag Hammadi tekstuose. Tai trečiasis asmuo aukščiausiojoje dieviškojoje triadoje, po Nematomosios Dvasios (Tėvo) ir Barbelo (pirmosios minties, Motinos). Žodis reiškia „savigimdis“, „pats save gimdantis“ – pabrėžia visišką dieviškąją autonomiją, be jokios išorinės priežasties. Autrunijas ir Autogenės – tas … [Skaityti toliau…]
Bazilidas (gr. Βασιλείδης, Basilídēs; apie 120–140 m. po Kr.) – vienas ryškiausių ir paslaptingiausių II a. gnostikų. Gyveno Aleksandrijoje – tada didžiausiame intelektualiniame katile, kur susidūrė žydų, graikų, egiptiečių ir krikščionių idėjos. Jo mokymas laikomas vienu sudėtingiausių gnostinių sistemų – su 365 dangumis, 365 žodžiais Dievo varde ir radikaliomis idėjomis apie kančią bei išganymą. Apie … [Skaityti toliau…]
Ksenofontas (gr. Ξενοφῶν, Xenophōn; apie 430–354 m. pr. Kr.) – Atėnų kilmingos šeimos sūnus, Sokrato mokinys, samdinys karys, istorikas ir vienas pirmųjų Vakarų memuaristų. Jis – ne filosofas kaip Platonas, bet praktiškas, aiškus, kariškas rašytojas. Viduramžiais buvo vadinamas „Atėnų Muse“ – jo proza laikyta idealia graikų kalba. Gyvenimas: nuotykių romanas Pagrindiniai kūriniai Religinės ir etinės … [Skaityti toliau…]
Empedoklis iš Akraganto (gr. Ἐμπεδοκλῆς, apie 494–434 m. pr. Kr.) – vienas spalvingiausių ikisokratinių filosofų, gyvenęs Sicilijos graikų mieste Akragante (dabar Agrigentas). Jis buvo ne tik filosofas, bet ir poetas, gydytojas, oratorius, stebukladarys ir net save laikė dievu. Legenda pasakoja, kad mirė įšokdamas į Etnos kraterį – norėjo įrodyti savo nemirtingumą (arba kad žmonės manytų, … [Skaityti toliau…]
Anaksagoras iš Klazomenų (gr. Ἀναξαγόρας, apie 500–428 m. pr. Kr.) – vienas ryškiausių ikisokratinių filosofų, pirmasis Atėnuose įkūręs filosofijos mokyklą ir pirmasis Atėnuose nuteistas už „bedievystę“. Jis vadinamas „Protą atradusiu filosofu“, nes pirmasis gra, kuris pasakė: „Visame yra viskas, o tvarką įveda Νοῦς (Nus) – Protas“. Gyvenimas: nuo Jonijos iki Atėnų tremties Gimė turtingoje šeimoje … [Skaityti toliau…]
Euripidas (gr. Εὐριπίδης, Eurīpidēs; apie 480–406 m. pr. Kr.) – jauniausias iš trijų didžiųjų Atėnų tragikų (šalia Aischilo ir Sofoklio). Gimė Salamio saloje (arba netoli Atėnų) tą pačią dieną, kai graikai laimėjo Salamino mūšį – 480 m. pr. Kr. Jo tėvai buvo turtingi, bet kilmė ginčytina: vėlesni komikai šaipėsi, kad motina pardavinėjo daržoves. Euripidą mokė … [Skaityti toliau…]
Sofoklis (gr. Σοφοκλῆς, Sophoklēs; apie 496–406 m. pr. Kr.) – vienas iš trijų didžiųjų antikinės Graikijos tragikų (šalia Aischilo ir Euripido). Kartu su jais jis sudaro klasikinės Atėnų tragedijos viršūnę. Gimė turtingoje Kolono šeimoje (netoli Atėnų), mokėsi muzikos, gimnastikos ir šokio – kaip ir visi laisvi atėniečiai. Jaunystėje buvo toks gražus, kad 480 m. pr. … [Skaityti toliau…]