Anibalas Bugninis (it. Annibale Bugnini, 1912–1982) – vienas ryškiausių XX amžiaus liturginės reformos architektų, kurio vardas iki šiol kelia ginčus tarp Bažnyčios tradicijos gynėjų ir modernizacijos šalininkų. Lietuviškuose tekstuose jo pavardė paprastai verčiama fonetine forma – Bugninis.
Jis gimė 1912 m. birželio 14 d. nedideliame Čivita Kastelanės miestelyje Italijoje. Į kunigus buvo įšventintas 1936 m., baigęs Laterano universitetą ir įgijęs liturgijos specialisto išsilavinimą. Dar jaunystėje jį žavėjo liturgijos atnaujinimo idėjos – jis priklausė vadinamajam Liturgijos judėjimui, kuris XX a. pirmoje pusėje siekė, kad šventosios apeigos būtų aiškesnės, suprantamesnės ir aktyviau įtrauktų tikinčiuosius.
1960 m. popiežius Jonas XXIII paskyrė Bugninį į parengiamąją komisiją, ruošusią dokumentus Antrajam Vatikano susirinkimui. Jis tapo pagrindiniu Liturginės konstitucijos Sacrosanctum Concilium rengėju. Šis dokumentas, paskelbtas 1963 m., įtvirtino esmines kryptis: gimtųjų kalbų įvedimą į liturgiją, veiklų tikinčiųjų dalyvavimą (actuosa participatio), aiškesnę apeigų struktūrą, Šventojo Rašto skaitinių praplėtimą.
Po konstitucijos paskelbimo Bugnini tapo Consilium ad exsequendam Constitutionem de Sacra Liturgia – specialios komisijos liturginei reformai įgyvendinti – generaliniu sekretoriumi. Per dešimtmetį buvo parengtas naujasis Romos mišiolas, patvirtintos naujos eucharistinės maldos, įvesta trejų metų sekmadienių skaitinių sistema. Ši reforma paveikė kiekvieno kataliko tikėjimo praktiką ir tapo ryškiausiu Antrojo Vatikano susirinkimo palikimu.
Būtent čia gimė prieštaringas Bugninio įvaizdis. Vieni jį vadino vizionieriumi, padėjusiu Bažnyčiai priartėti prie žmonių, kiti – liturgijos griautoju. Kritikai ypač piktinosi Tridento Mišių pakeitimais: daliai tikinčiųjų atrodė, kad prarasta senoji sakralumo atmosfera, o apeigos supaprastintos pernelyg pasaulietiškai. 7-ajame dešimtmetyje Bugninį pradėjo lydėti gandai apie tariamus jo ryšius su masonais. Oficialiai jokių įrodymų niekada nepateikta, tačiau šios kalbos sustiprėjo, kai 1975 m. popiežius Paulius VI netikėtai jį pašalino iš Dievo kulto kongregacijos vadovybės. Vietoj to Bugninis buvo paskirtas apaštaliniu nuncijumi į Iraną – misiją, kurią daugelis laikė savotišku „ištremimu“.
Iranas, musulmoniška šalis su vos keliomis katalikų bendruomenėmis, buvo visiškai kitokia aplinka nei Romos kurija. Čia Bugninis dirbo iki 1982 m., tačiau dėl pablogėjusios sveikatos turėjo grįžti į Italiją. Mirė tų pačių metų liepos 3 d. Romoje, būdamas 70-ies.
Jo palikimas iki šiol vertinamas dvejopai. Reformos šalininkai mato jame žmogų, turėjusį drąsos pritaikyti liturgiją šiuolaikiniams poreikiams, padaryti ją suprantamesnę ir artimesnę bendruomenei. Tradicionalistai Bugninį laiko atsakingu už „prarastą liturginį lobyną“, dėl kurio iškilo Tridento Mišių atgaivinimo judėjimai.
Anibalas Bugninis tapo simboliu įtampos tarp tradicijos ir reformos. Jo gyvenimas ir veikla atspindi visą Antrojo Vatikano susirinkimo dramą – bandymą suderinti ištikimybę Bažnyčios paveldui ir poreikį kalbėti suprantama kalba moderniam pasauliui.