Kvintas Septimijus Florens Tertulijonas (lot. Quintus Septimius Florens Tertullianus; apie 155/160–po 220 m., Kartagina) – pirmasis didysis lotyniškosios krikščionybės rašytojas, teologas, apologetas ir vienas aštriausių ankstyvosios Bažnyčios polemistų. Gimęs pagonių šeimoje, puikiai išsilavinęs retorikas ir teisininkas, apie 195–197 m. staiga atsivertė į krikščionybę. Jo plunksna buvo ugninga, sarkastiška ir negailestinga – tiek prieš pagonis, tiek prieš „per švelnius“ krikščionis. Vėliau prisijungė prie montanistų judėjimo, todėl oficialiai niekada nebuvo pripažintas Bažnyčios Tėvu ar šventuoju, tačiau jo įtaka lotyniškajai teologijai milžiniška – be Tertulijono nebūtų šv. Kiprijono, šv. Augustino ir viduramžių scholastikos.
Gyvenimas: nuo retorikos iki montanizmo
Tiksli gimimo data nežinoma, bet apie 160 m. Kartaginoje. Tėvas – romėnų centurionas, Tertulijonas gavo geriausią retorikos ir teisės išsilavinimą. Jaunystėje gyveno Romoje, galbūt praktikavo advokatūrą. Apie 195 m. atsivertė – staiga ir radikaliai. Pirmieji jo kūriniai – apologetiniai, skirti ginti krikščionis nuo pagonių šmeižto.
Apie 207–213 m. prisijungė prie montanistų – pranašiško judėjimo, kilusio Frygijoje, kuris pabrėžė nuolatinę Šventosios Dvasios pranašystę, artėjančią pasaulio pabaigą ir griežčiausią asketizmą. Po to Tertulijono tonas tapo dar aršesnis: jis kaltino Romos Bažnyčią „per dideliu gailestingumu“ ir galiausiai, matyt, visiškai atskyrė savo bendruomenę („tertulianistai“ dar gyvavo IV a.). Mirė po 220 m. – tiksli data ir vieta nežinomos.
Žymiausi Tertulijono kūriniai – platesnis aprašymas su citatomis
1. Apologeticum (Apologetika, 197 m.)
Tai garsiausias Tertulijono apologetinis veikalas, skirtas Romos valdžiai ir pagonių visuomenei. Jame jis gina krikščionis nuo kaltinimų dėl nusikaltimų, stabmeldystės ir „valstybės priešų“ etiketės. Tertulijonas parodo, kad krikščionys yra lojalūs imperijai, bet atsisako garbinti stabus.
Citata: „Plures efficimur, quoties metimur a vobis: semen est sanguis Christianorum.“
(„Kiekvieną kartą, kai mus nužudote, mūsų daugėja: krikščionių kraujas – sėkla.“)
Ši frazė tapo vienu garsiausių krikščionybės šūkių, išreiškiančiu tikėjimo stiprybę per persekiojimus.
2. De praescriptione haereticorum (Apie erezijų užkardymą, apie 200 m.)
Šiame traktate Tertulijonas pateikia teisinį argumentą: erezijos neturi teisės ginčytis su Bažnyčia, nes jos atsirado vėliau ir neturi apaštalinės tradicijos. Jis pabrėžia, kad tik Bažnyčia saugo nenutrūkstamą apaštalų mokymą.
Citata: „Ereziologams nereikia ginčytis – pakanka pasakyti: jūs vėlyvi, mes turime apaštališkąją tradiciją.“
Tai rodo jo griežtą požiūrį į autoritetą ir tradiciją.
3. Adversus Marcionem (Prieš Markioną, 207–212 m.)
Didžiausias Tertulijono veikalas – penkių knygų polemika prieš gnostiką Markioną. Jis gina Senąjį Testamentą, parodo, kad Dievas nėra „blogas demiurgas“, kaip teigė Markionas, ir kad Kristus yra to paties Dievo Sūnus.
Citata: „Scripturae utriusque Testamenti unum Deum praedicant.“
(„Abiejų Testamentų Raštai skelbia vieną Dievą.“)
Šis veikalas tapo kertiniu argumentu prieš gnostikus ir padėjo įtvirtinti kanoninių Raštų autoritetą.
4. De carne Christi (Apie Kristaus kūną, apie 208 m.)
Šiame traktate Tertulijonas polemizuoja su doketais, kurie neigė tikrą Kristaus kūną. Jis pabrėžia, kad Kristus tikrai kentėjo ir mirė.
Tikroji citata (5,4):
„Crucifixus est Dei Filius; non pudet, quia pudendum est. Et mortuus est Dei Filius; prorsus credibile est, quia ineptum est. Et sepultus resurrexit; certum est, quia impossibile.“
(„Dievo Sūnus buvo nukryžiuotas – nėra gėda, nes tai gėdinga. Dievo Sūnus mirė – visiškai tikėtina, nes tai kvaila. Buvo palaidotas ir prisikėlė – tai tikra, nes neįmanoma.“)
Vėliau ši mintis buvo sutrumpinta į garsųjį, bet ne autentišką „Credo quia absurdum“.
5. De baptismo (Apie krikštą, apie 198–200 m.)
Tai pirmasis lotyniškas traktatas apie krikštą. Tertulijonas aiškina krikšto prasmę, jo būtinybę ir simboliką. Jis pabrėžia, kad krikštas nuplauna nuodėmes ir suteikia naują gyvenimą.
Citata: „Nemo descendit in aquam, nisi renascatur.“
(„Niekas nenusileidžia į vandenį, jei ne tam, kad atgimtų.“)
6. De spectaculis (Apie reginius, apie 200 m.)
Arši kritika teatrui, cirkui, gladiatorių kovoms ir kitoms pagoniškoms pramogoms. Tertulijonas teigia, kad krikščionys neturi dalyvauti reginiuose, nes jie susiję su stabmeldyste ir smurtu.
Citata: „Quid enim cum idolo templum, cum diabolo spectaculum?“
(„Ką bendro turi šventykla su stabais, o reginys – su velniu?“)
7. De idololatria (Apie stabmeldystę, apie 200 m.)
Šiame traktate Tertulijonas draudžia bet kokį kompromisą su pagoniška kultūra – net menkiausią dalyvavimą stabmeldiškuose papročiuose. Jis kritikuoja krikščionis, kurie dirba amatus, susijusius su stabų gamyba ar pagoniškomis šventėmis.
Citata: „Idololatria est omnis actio quae idolum tangit.“
(„Stabmeldystė yra kiekvienas veiksmas, kuris paliečia stabą.“)
Pagrindinės idėjos ir įnašas
- Pirmasis pavartojo žodį Trinitas (Trejybė) ir suformulavo lotyniškąją formulę: „una substantia – tres personae“.
- Griežtas moralistas: antrą santuoką vadino „gražiai įvardytu svetimavimu“.
- Po montanizmo – radikalus: „Bažnyčia turi būti tyra kaip nuotaka, o ne viešnamis nusidėjėliams“ (parafrazė).
- Ryškus doketizmo ir markionizmo kritikas.
Tertulijonas – lotyniškosios teologijos tėvas. Jo terminai (Trinitas, persona, substantia, satisfactio) tapo oficialia Bažnyčios kalba. Šv. Kiprijonas vadino jį „magistru“, šv. Augustinas – „lotyniškosios Bažnyčios šviesa“. Tačiau dėl montanizmo jis niekada nebuvo kanonizuotas – lieka „didysis nešventasis“.
Jo „tikiu, nes neįmanoma“ (tikroji forma) – vienas garsiausių krikščioniškosios apologetikos šūkių. Tertulijonas – ugnis ir ledas: aistringas, sarkastiškas, negailestingas, bet genialus. Be jo lotyniškoji krikščionybė būtų buvusi visai kitokia. „Po apaštalų – Tertulijonas“, – sakė tie, kurie jį skaitė. Ir iki šiol skaito.
Detalė
Tertulijonas taip nekentė antros santuokos, kad rašė: „Antra santuoka – tai gražus pavadinimas svetimavimui.“ Ir vis dėlto pats buvo vedęs (ir rašė laiškus žmonai!).