Elišas – vienas didžiausių Senojo Testamento pranašų, Elijo įpėdinis ir „dvigubos malonės“ žmogus. Jei Elijas buvo ugnis ir audra, tai Elišas buvo vanduo ir tylus stebuklas. Jis gydė, kėlė iš numirusių, daugino aliejų, darė geležį plaukti ir net miręs kėlė lavonus. Jo vardas hebrajiškai אֱלִישָׁע (Elišā‘) reiškia „Dievas yra išgelbėjimas“ arba „Dievas gelbsti“ – ir … [Skaityti toliau…]
Eliezeris iš Damasko – vienas iš tų Biblijos veikėjų, apie kuriuos parašyta vos keliolika eilučių, bet kurios eilutės sveria daugiau nei ištisi skyriai apie karus ir karalius. Jis nebuvo pranašas, ne darė stebuklų, ne girdėjo balsų iš dangaus. Jis buvo paprastas tarnas, Abraomo namų ūkio „generalinis direktorius“, žmogus, kuriam patriarchas patikėjo viską, ką turėjo. Ir … [Skaityti toliau…]
Naamanas – vienas ryškiausių Senojo Testamento svetimšalių, minimas 2 Karalių 5 skyriuje. Jis buvo Aramo (senovės Sirijos) karalystės kariuomenės vadas – galingas, turtingas, karaliaus itin vertinamas karvedys, per kurį net Izraelio Dievas buvo davęs pergalių Aramui. Tačiau jis sirgo raupsais – liga, kuri tuo metu reiškė ne tik fizinį skausmą, bet ir visišką visuomenės atstūmimą. … [Skaityti toliau…]
Zhuang Zhou (Džuang Džou) (apie 369–286 m. pr. Kr.) gimė karalystės Song teritorijoje, dabartinėje Henano provincijoje, Kinijoje. Kilęs iš smulkios bajorų šeimos, kuri per Kartuojančių valstybių laikotarpį (475–221 m. pr. Kr.) jau buvo nuskurdusi. Jaunystėje trumpai ėdėjo nedidelės apskrities valdininko pareigas Lakštingalų sodų mieste (dabar Anhujo provincija), bet greit metė tarnybą, nes, pasak legendos, jam … [Skaityti toliau…]
Publijus Vergilijus Maronas (Publius Vergilius Maro) gimė 70 m. pr. Kr. spalio 15 d. mažame Andes kaimelyje netoli Mantujos, Šiaurės Italijoje. Tėvas buvo nedidelis žemvaldys, gal net puodžius, bet sugebėjo sūnui duoti geriausią tuo metu įmanomą išsilavinimą – Kremonoje, Mediolane, galiausiai Romoje pas geriausius retorikos mokytojus. Jaunystėje Vergilijus svajojo apie advokato karjerą, bet vieną kartą … [Skaityti toliau…]
Velėjus Paterkulas (lot. Gaius Velleius Paterculus, dažniausiai vadinamas tiesiog Velleius Paterculus) yra vienas iš tų antikinių autorių, kurių kūrinys išliko beveik atsitiktinai, o apie patį žmogų žinome stebėtinai mažai. Gimė apie 20–19 m. pr. Kr., mirė tikriausiai netrukus po 30 m. po Kr. Jo trumpa „Romos istorija“ (Historia Romana), parašyta apie 30 m. po Kr. … [Skaityti toliau…]
Helvidijus Priskas Jaunesnysis (lot. Helvidius Priscus, apie 25–93 m.) buvo vienas ryškiausių Romos stoikų, senatorių ir laisvės gynėjų. Jo gyvenimas – tai nuolatinis pasipriešinimas imperatoriams: pirmiausia Neronui, vėliau Vespasianui, galiausiai – Domicijanui. Priskas niekada nesulenkė nugaros, net kai tai kainavo gyvybę. Tacitas jį vadino „šventu žmogumi“, o Epiktetas – „tikru filosofu“. Jo mirtis 93 m. … [Skaityti toliau…]
Svarbu nepainioti Herenijaus Senecijono su Herenijumi Senecijonu Jaunesniuoju. Tai buvo du skirtingi žmonės, nors jų likimai susiję. Herenijus Senecijonas Jaunesnysis (apie 60–107 m.) buvo jaunesnysis brolis arba giminaitis, taip pat stoikas ir senatorius. Jis išgyveno Domicijano terorą, bet vėliau pats pateko į Neros įpėdinio Trajano draugų ratą. Herenijus Jaunesnysis parašė biografiją apie savo jaunesnįjį brolį … [Skaityti toliau…]
Titas Flavijus Domicijanas – paskutinis Flavių dinastijos valdovas (81–96 m.). Pradėjo kaip protingas ir darbštus administratorius, baigė kaip vienas baisiausių Romos tironų. Senatas jo taip nekentė, kad tuoj po mirties paskelbė damnatio memoriae – oficialų vardo ir atvaizdo naikinimą visoje imperijoje. Vis dėlto šiuolaikiniai istorikai vis labiau pripažįsta: Domicijanas nebuvo vien beprotis – jis buvo … [Skaityti toliau…]
Markas Fabijus Kvintilianas (apie 35–apie 100 m. po Kr.) – didžiausias Romos retorikos mokytojas, advokatas ir pedagogas. Jei Ciceronas buvo geriausias oratorius, tai Kvintilianas buvo geriausias mokytojas, kaip juo tapti. Jo vardas lotyniškai reiškia „penktasis“ – ir jis tikrai tapo penktuoju klasikinės retorikos „kanono“ stulpu šalia Cicerono, Demosteno ir kitų. Gyvenimas trumpai Vienintelis didysis kūrinys … [Skaityti toliau…]
Publijus Kornelijus Tacitas (apie 56–120 m. po Kr.) – vienas didžiausių visų laikų Romos rašytojų. Jo tekstai – ne šiaip kronikos, o aštrios, kartais ciniškos analizės apie valdžią, žmogaus prigimtį ir imperijos puvėsį. Jis rašė tada, kai Roma jau seniai nebebuvo respublika, o imperatoriai galėjo nužudyti bet kurį senatorių vien už įtarimą. Tacitas tą pasaulį … [Skaityti toliau…]
Benjaminas – vienintelis Jokūbo sūnus, gimęs Kanaano žemėje, jauniausias iš dvylikos patriarchų ir vienintelis, kurio motina Rachelė mirė gimdydama. Originali hebrajiška forma: בִּנְיָמִין (Binyāmîn). Žydai jį skaito Binyamin. Vardas reiškia „dešiniosios rankos sūnus“ arba „laimės sūnus“ – Jokūbas jį pavadino Ben-Oni („mano skausmo sūnus“), bet tėvas pervadino Benjaminu (Pr 35,18). Lietuvių kultūrinėje sąmonėje vardas „Benjaminas“ … [Skaityti toliau…]