Popiežiaus posto praradimas yra itin retas atvejis Katalikų Bažnyčios istorijoje, nes popiežius laikomas Kristaus vikaras ir Bažnyčios vadovas iki savo gyvenimo pabaigos. Tačiau yra kelios priežastys, kurios gali lemti popiežiaus posto netekimą. Kanonų teisė ir Bažnyčios tradicija šias priežastis apibrėžia gana aiškiai: mirtis, savanoriškas atsistatydinimas ir erezija. Pirmoji priežastis, mirtis, yra natūralus procesas, kuris užbaigia … [Skaityti toliau…]
Tikrasis Dievas yra ištikimas, Jo pažadai niekada nepraeina ir nepraranda reikšmės. Tai Dievas, kuris ne tik kuria, bet ir visada lydi savo kūriniją, įgyvendindamas savo planą žmonijos istorijoje. Ši ištikimybė atsiskleidžia per Dievo žodį, Šventojo Rašto puslapius, kur Jis nuolat primena, kad Jo pažadai nėra laikini ar priklausomi nuo žmonių veiksmų, bet išreiškia Jo amžiną … [Skaityti toliau…]
Religinių apreiškimų ir tikėjimo klausimai visada buvo vieni sudėtingiausių diskusijų žmonijos istorijoje. Islamo pranašas Mahometas – asmenybė, kuri kelia daug klausimų, ypač dėl jo mokymo santykio su krikščionybe. Jei Kristus yra Dievo Sūnus, kaip teigia Evangelijos, tai ką reiškia Korano teiginiai, kad Jėzus yra tik pranašas? Ar tai leidžia vadinti Mahometą netikru pranašu, kaip perspėja … [Skaityti toliau…]
Prakorimas – viena seniausių lietuvių mitologijoje minimų dievybių, dažnai laikomas aukščiausiuoju Dievu, nuo kurio prasidėjo viskas. Nors apie jį žinoma nedaug, jo vardas aptinkamas senovės šaltiniuose ir susijęs su kūrybos, pradžios ir dieviškosios tvarkos idėjomis. Ši dievybė simbolizavo pirmapradę jėgą, kuri davė gyvybę pasauliui ir palaikė jo darną. Lietuvių mitologijoje Prakorimas buvo suvokiamas kaip pirminis … [Skaityti toliau…]
Enciklika Lumen Fidei, lietuviškai vadinama „Tikėjimo šviesa“, yra svarbus dokumentas, kurį 2013 metais paskelbė popiežius Pranciškus. Tai pirmoji jo enciklika, tačiau ji glaudžiai susijusi su popiežiaus Benedikto XVI mokymu, nes didelė dalis teksto buvo parašyta jo pirmtako. Šis dokumentas nagrinėja tikėjimo esmę, jo prasmę žmogaus gyvenime ir pasaulyje, iškeldamas šviesos metaforą kaip pagrindinį simbolį. Enciklika … [Skaityti toliau…]
Dievo Neturtėlis – tai ypatingas šventumo idealas, kurį geriausiai įkūnijo šv. Pranciškus Asyžietis. Šis titulas simbolizuoja visišką atsisakymą materialaus turto, pasaulietinės garbės ir savanaudiškų troškimų, pasirenkant gyvenimą, kuriame visa širdimi pasitikima Dievu. Tai reiškia gyvenimą dvasinėje laisvėje, kurią suteikia neturtas, ir visišką atsidavimą tarnystei, meilės darbams bei Dievo valiai. Šv. Pranciškus Asyžietis, vadinamas Dievo Neturtėliu, … [Skaityti toliau…]
Arijonų erezija – viena žymiausių ir ilgiausiai krikščionių pasaulyje nagrinėtų doktrininių krizių, kurios centrinė tema buvo Jėzaus Kristaus prigimtis ir jo santykis su Dievu Tėvu. Šis mokymas kilo III amžiaus pabaigoje, kai Aleksandrijos kunigas Arijus pradėjo skelbti idėjas, kurios sukėlė didelę įtampą tarp ankstyvųjų Bažnyčios bendruomenių. Arijonizmas išpopuliarėjo IV amžiuje ir tapo svarbiu iššūkiu krikščionybės … [Skaityti toliau…]
Doketų erezija – vienas ankstyvųjų krikščionybės iššūkių, kuris kėlė svarbius klausimus apie Jėzaus Kristaus prigimtį ir santykį su materialiomis bei dvasinėmis tikrovėmis. Šis mokymas kilo II amžiuje ir buvo susijęs su tuo metu paplitusiais gnostikų judėjimais, kurie pabrėžė griežtą dvasios ir materijos priešpriešą. Žodis „doketai“ kilęs iš graikų kalbos žodžio dokein, reiškiančio „atrodyti“ arba „pasirodyti“, … [Skaityti toliau…]
Viduramžiais Europos krikščioniškoje teologijoje ir visuomenėje islamas buvo dažnai suvokiamas kaip erezija, kuri iškraipė krikščioniškąją tiesą. Dėl to kai kurie teologai ir kronikininkai islamą apibūdindavo kaip „Mahometo ereziją“, nors toks pavadinimas iš esmės neatskleidė pačios islamiškosios tradicijos esmės, o labiau atspindėjo Vakarų požiūrį į naują religiją. Islamas, kuris VII amžiuje pradėjo plisti iš Arabijos pusiasalio, … [Skaityti toliau…]
Katarų erezija – vienas reikšmingiausių viduramžių krikščionybės iššūkių, kuris sukrėtė Vakarų Europą ir tapo svarbiu įvykiu tiek religiniame, tiek politiniame kontekste. Katarų judėjimas, kuris buvo aktyvus nuo XI iki XIII amžiaus, daugiausiai paplito pietų Prancūzijoje (ypač Langedoke) ir dalyje Italijos. Katarai save vadino „geraisiais krikščionimis“, tačiau oficialioji Bažnyčia juos laikė pavojingais eretikais. Katarų tikėjimas remiasi … [Skaityti toliau…]