Danielius – viena ryškiausių Senojo Testamento asmenybių, žydų ir krikščionių tradicijoje laikomas pranašu, islamo pasaulyje – didžiuoju išminčiumi. Jo vardas hebrajiškai reiškia „Dievas yra mano teisėjas“. Danieliaus istorijos ne tik moko drąsos ir ištikimybės, bet ir gausiai persipynusios stebuklais, paslaptimis ir pranašystėmis apie ateitį. Danielius gyveno VI a. pr. Kr., kai žydų tauta buvo ištremta … [Skaityti toliau…]
Ezechielis – viena paslaptingiausių ir įdomiausių Senojo Testamento asmenybių. Jo vardas hebrajiškai reiškia „Dievas sustiprins“ arba „Dievas stiprina“. Tai pranašas, kuris gyveno VI a. pr. Kr., Babilonijos tremties metu, ir tapo ne tik Dievo žinios skelbėju, bet ir tikėjimo stiprintoju žydų tautai ištremtai į svetimą žemę. Ezechielis buvo kunigo sūnus, kilęs iš Jeruzalės, priklausė kunigiškai … [Skaityti toliau…]
Abraomas (hebrajiškai אַבְרָהָם, arabiškai إبراهيم – Ibrahimas) yra viena svarbiausių figūrų žydų, krikščionių ir islamo religijose. Jo vardas pažodžiui reiškia „daugelio tautų tėvas“ – šį pavadinimą jis gavo pagal Dievo pažadą. Abraomas gimė senovės Mesopotamijoje, tradiciškai – Uro mieste (dabartinis Irakas), kažkur apie XIX–XVIII a. pr. Kr. Abraomas buvo Teracho sūnus. Biblija pasakoja, kad Dievas … [Skaityti toliau…]
Pranašas – tai žmogus, kuris, kaip tikima, gauna dievišką žinią ar įkvėpimą ir perduoda ją žmonėms. Pranašai dažniausiai laikomi dvasiniais mokytojais, perspėjančiais apie ateitį, skelbiančiais moralines vertybes ar dievišką valią. Skirtingose religijose pranašai suvokiami nevienodai, bet juos vienija pagrindinis bruožas: jie nesiekia valdžios ar asmeninės naudos, o tampa „tiltu“ tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio. Pranašo … [Skaityti toliau…]
Friedrich Laurenz Mersy (dažniau rašomas kaip Friedrich Laurenz Maria Mersy, liet. Frydrichas Lorencas Mersis, 1799–1864) buvo vokiečių katalikų dvasininkas, teologas ir vienas svarbiausių hermesiečių judėjimo atstovų. Šis judėjimas kilo Vokietijoje XIX a. pirmoje pusėje ir buvo susijęs su bandymais suderinti katalikišką tikėjimą su racionalistine filosofija, remiantis Georgo Hermeso idėjomis. Mersy gimė 1799 m. netoli Mainco. … [Skaityti toliau…]
„Paroles d’un croyant“ („Tikėjimo žmogaus žodžiai“, 1834) – viena garsiausių ir labiausiai skandalingų XIX a. religinių-politinių knygų Europoje. Tai trumpų esė ir meditacijų rinkinys, kuris tapo tarsi „dvasiniu manifestu“ ne tik religiniams, bet ir politiniams permainų siekiantiems žmonėms. Knygą parašė Félicité Robert de Lamennais (1772–1854) – jau minėtas prancūzų kunigas, filosofas ir rašytojas, žinomas kaip … [Skaityti toliau…]
Félicité Robert de Lamennais (1772–1854) – prancūzų kunigas, filosofas, rašytojas ir viena ryškiausių XIX amžiaus religinių reformatorių figūrų. Dažnai vadinamas tiesiog Lamennais, jis tapo katalikų progresyvizmo simboliu ir vienu iš ryškiausių religinio liberalizmo atstovų Europoje. Svarbiausi faktai apie Lamennais: Lamennais buvo tiek mylimas, tiek nekenčiamas: vieniems jis buvo tikėjimo herojus, kitiems – pavojingas maištininkas. Savo … [Skaityti toliau…]
Šventasis Andriejus (gr. Ἀνδρέας – „drąsusis, vyriškas“) yra vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų, senovės Palestinos žvejys, o vėliau – evangelijos skleidėjas ir kankinys. Evangelijose jis pristatomas kaip Simono Petro brolis, taip pat kilęs iš Betsaidos, nedidelio miestelio prie Galilėjos ežero. Abu broliai iš pradžių buvo Jonos sūnūs ir užsiėmė žvejyba, paprastu kasdieniu darbu. Evangelijoje … [Skaityti toliau…]
Ezekielis (hebrajiškai יְחֶזְקֵאל, „Dievas sustiprina“) – vienas iš didžiųjų Senojo Testamento pranašų, kurio vardu pavadinta viena spalvingiausių ir paslaptingiausių pranašysčių knygų. Jis gyveno VI a. pr. Kr., kai Izraelio tauta patyrė vieną didžiausių sukrėtimų – Babilono tremtį. Ezekielis pats buvo kunigo šeimos narys ir būdamas apie 25 metų kartu su kitais izraelitais išvežtas į Babiloną … [Skaityti toliau…]
Civilinės dvasininkijos konstitucija – 1790 (pranc. Constitution civile du clergé; liet. dar vartojama: Dvasininkų civilinė konstitucija, Dvasininkijos civilinė konstitucija, Dvasininkijos pasaulietinė konstitucija) Ši konstitucija buvo priimta Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos 1790 m. liepos 12 d., pačiame Prancūzijos revoliucijos įkarštyje. Iniciatoriai – revoliucijos šalininkai ir Asamblėjos nariai, kurie siekė pertvarkyti Katalikų Bažnyčios santykį su valstybe pagal naujos … [Skaityti toliau…]