Félicité Robert de Lamennais (1772–1854) – prancūzų kunigas, filosofas, rašytojas ir viena ryškiausių XIX amžiaus religinių reformatorių figūrų. Dažnai vadinamas tiesiog Lamennais, jis tapo katalikų progresyvizmo simboliu ir vienu iš ryškiausių religinio liberalizmo atstovų Europoje.
Svarbiausi faktai apie Lamennais:
- Ankstyvasis gyvenimas: Gimė Bretanėje, Prancūzijoje, įšventintas kunigu Napoleono laikais. Iš pradžių buvo itin lojalus popiežiui, aršiai gynė Bažnyčios autoritetą ir kritikavo Prancūzijos revoliucijos sekėjus.
- Idėjų virsmas: Laikui bėgant pradėjo kritikuoti Bažnyčios sustabarėjimą, propagavo religijos atnaujinimą, žmogaus teises, laisvę, spaudos ir sąžinės laisvę, taip pat Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės.
- Žymiausias kūrinys: Jo knyga „Paroles d’un croyant“ („Tikėjimo žmogaus žodžiai“, 1834) sukėlė didžiulį skandalą, buvo pasmerkta popiežiaus Grigaliaus XVI (enciklikoje „Singulari Nos“).
- Santykiai su Bažnyčia: Po konflikto su Vatikanu Lamennais nutolo nuo oficialios Katalikų Bažnyčios, tačiau iki gyvenimo pabaigos išliko religinės laisvės ir socialinio teisingumo šalininku.
- Palikimas: Jo idėjos paveikė ne tik Bažnyčios reformatorius, bet ir vėlesnius socialinius judėjimus, ypač katalikiškąjį socialinį mokymą. Lamennais dažnai vadinamas žmogumi, kuris įnešė „šviežio oro gūsį“ į XIX a. katalikybės diskusijas, net jei už tai sumokėjo asmenine kaina – atskirtimi ir vienatve.
Lamennais buvo tiek mylimas, tiek nekenčiamas: vieniems jis buvo tikėjimo herojus, kitiems – pavojingas maištininkas. Savo paskutinius metus jis praleido Paryžiuje, netekęs kunigo teisių, bet likęs iki galo ištikimas savo sąžinei.
Skaitykite daugiau..
Lamennais turėjo neįprastą ryšį su jaunimu, ypač su studentais, kurie jį matė kaip pranašą, kviečiantį į dvasinį atgimimą. Jis tikėjo, kad tikroji krikščioniška dvasia slypi paprastume ir nuoširdžiame tikėjime, o ne sudėtingose Bažnyčios taisyklėse. Įdomu tai, kad nors jis tapo liberalų ir respublikonų herojumi, pats Lamennais iš pradžių buvo karštas rojalistas, svajojęs apie atkurtą monarchiją, kuri būtų vieningai susijungusi su atnaujinta Bažnyčia.
Jo kelionė į socialinį teisingumą prasidėjo nuo gilaus įsitikinimo, kad vargšų kančia yra tiesioginis Bažnyčios atotrūkio nuo Jėzaus mokymo rezultatas. Jis nebijojo sakyti, kad tikrasis krikščionybė turi būti „vargšų religija“. Po jo išvarymo iš Bažnyčios, Lamennais neprarado savo religinio jausmo, bet jį nukreipė į humanizmą ir visuomeninę veiklą. Jis pats save laikė tikruoju kataliku, kuris tiesiog atsisakė paklusti Romos politinei galiai, o ne atsisakė Dievo. Jo gyvenimas tapo pavyzdžiu, kaip galima būti radikaliu mąstytoju, išlaikant gilią dvasinę šaknį.
Jo kelionė į socialinį teisingumą prasidėjo nuo gilaus įsitikinimo, kad vargšų kančia yra tiesioginis Bažnyčios atotrūkio nuo Jėzaus mokymo rezultatas. Jis nebijojo sakyti, kad tikrasis krikščionybė turi būti „vargšų religija“. Po jo išvarymo iš Bažnyčios, Lamennais neprarado savo religinio jausmo, bet jį nukreipė į humanizmą ir visuomeninę veiklą. Jis pats save laikė tikruoju kataliku, kuris tiesiog atsisakė paklusti Romos politinei galiai, o ne atsisakė Dievo. Jo gyvenimas tapo pavyzdžiu, kaip galima būti radikaliu mąstytoju, išlaikant gilią dvasinę šaknį.