Popiežiaus valstybė (Stato Pontificio, dar vadinama Ecclesiastical States arba Patrimonium Petri) – tai buvusi katalikų popiežiaus valdoma pasaulietinė valstybė, gyvavusi daugiau nei 1100 metų (nuo VIII a. iki 1870 m.), apėmusi didelę dalį centrinės Italijos. Ji buvo unikalus reiškinys: dvasinis vadovas valdė realią teritoriją, turėjo armiją, diplomatiją, mokesčius, teisės sistemą ir netgi kalėjimus. Popiežiaus valstybės … [Skaityti toliau…]
Laterano susitarimai (it. Patti Lateranensi) – tai trys 1929 metų sutartys tarp Šventojo Sosto ir Italijos karalystės, kurios galutinai užbaigė ilgus dešimtmečius trukusį konfliktą tarp popiežių ir Italijos valstybės. Šiais susitarimais buvo įtvirtinta Vatikano miesto valstybės nepriklausomybė, o popiežius Pijus XI išėjo iš vadinamosios „Vatikano kalinio“ būsenos. „Laterano“ – nurodo Laterano rūmus (Palazzo del Laterano) … [Skaityti toliau…]
Terminas „Vatikano kalinys“ (it. prigioniero del Vaticano) istorijoje turi labai konkrečią reikšmę – taip buvo vadinamas popiežius Pijus IX (ir jo įpėdiniai), kai 1870 metais neteko pasaulietinės valdžios ir užsidarė Vatikane, protestuodamas prieš Italijos karalystės įvykdytą Popiežiaus valstybės okupaciją. Iki XIX a. pabaigos popiežiai turėjo ne tik dvasinę valdžią, bet ir pasaulietinę – jie valdė … [Skaityti toliau…]
Dall’alto dell’Apostolico Seggio („Iš Apaštalinio sosto aukštumų“) – tai popiežiaus Leono XIII enciklika, paskelbta 1890 m. spalio 15 d. Šis dokumentas parašytas Italijos vyskupams ir tikintiesiems, reaguojant į vis didėjantį Bažnyčios marginalizavimą ir sekuliarizmo įsigalėjimą vieningoje Italijos karalystėje. Pavadinimas Dall’alto dell’Apostolico Seggio yra italų kalba, kas jau savaime yra išskirtinis atvejis, nes dauguma enciklikų rašomos … [Skaityti toliau…]
Enciklika Sapientiae Christianae („Krikščioniškoji išmintis“) paskelbta 1890 m. sausio 10 d. (ne 1889-08-10, kaip kartais neteisingai nurodoma) ir priklauso popiežiui Leonui XIII, kuris pontifikavo nuo 1878 iki 1903 metų. Šis dokumentas yra vienas iš reikšmingesnių jo tekstų, skirtų krikščionių pilietinio ir moralinio gyvenimo temai. Lotyniškas pavadinimas Sapientiae Christianae pažodžiui reiškia „Krikščioniškoji išmintis“. Lietuviškai enciklika dažnai … [Skaityti toliau…]
„Libertas praestantissimum“ – tai popiežiaus Leono XIII enciklika, paskelbta 1888 m. birželio 20 d., viena reikšmingiausių jo dokumentų apie laisvės prigimtį, ribas ir teisingą supratimą. Ši enciklika yra esminis tekstas tiems, kurie nori suprasti, kaip Bažnyčia mato žmogaus laisvę modernioje, sparčiai besikeičiančioje visuomenėje. Lotyniškas pavadinimas Libertas praestantissimum pažodžiui reiškia „Laisvė – brangiausia dovana“ arba „Pažangiausia … [Skaityti toliau…]
Bausmė (teologiškai kalbant) yra nuodėmės pasekmė, kuri lieka net po to, kai kaltė jau atleista per išpažintį. Kitaip tariant – žmogus gali būti sutaikytas su Dievu, bet jo siela vis dar turi „atsilyginti“ už padarytą žalą, dvasinę netvarką ar neteisybę, kurią nuodėmė įnešė į pasaulį ir jo paties gyvenimą. Katalikų teologijoje skiriamos dvi bausmių rūšys: … [Skaityti toliau…]
Kaltė – tai vidinis žmogaus suvokimas, kad jis padarė ką nors blogo ar neteisingo – tiek Dievo, tiek kito žmogaus, tiek savo paties atžvilgiu. Krikščioniškoje teologijoje kaltė laikoma nuodėmės pasekme, kuri atskiria žmogų nuo Dievo malonės. Ji gali būti tiek objektyvi (kai pažeidžiamas Dievo įstatymas), tiek subjektyvi (kai žmogus pats jaučia, kad pasielgė blogai). Kaip … [Skaityti toliau…]
Apaštališkasis palaiminimas (lot. Benedictio Apostolica) – tai ypatingas popiežiaus suteikiamas palaiminimas, kuris reiškia Dievo malonės ir dvasinės paramos prašymą žmogui arba žmonių grupei. Šį palaiminimą gali suteikti tik pats popiežius arba jo įgaliotas asmuo (pvz., vyskupas). Apaštališkasis palaiminimas nėra tik paprasta malda ar sveikinimo forma. Tikima, kad jis turi galią atleisti laikinas bausmes už nuodėmes … [Skaityti toliau…]
Prekyba indulgencijomis buvo vienas prieštaringiausių Katalikų Bažnyčios istorijos epizodų, atskleidžiantis, kaip religiniai įsitikinimai buvo susipynę su finansiniais ir politiniais interesais. Ši praktika, ypač paplitusi XV–XVI a., tapo ne tik moralinio piktnaudžiavimo simboliu, bet ir vienu pagrindinių katalikų Reformacijos, pradėtos Martyno Liuterio, katalizatorių. Nors indulgencijos oficialiai buvo pristatomos kaip dvasinė priemonė, padedanti tikintiesiems sumažinti bausmes už … [Skaityti toliau…]