Žodis YiRaShaH (ירשה) yra hebrajiškas terminas, kilęs iš šaknies yarash (ירש), reiškiančios „paveldėti“, „perimti“, „užimti“ arba „įgyti teisėtą dalį“. Tai vienas iš svarbiausių žodžių Senajame Testamente, nes jis apibūdina ne tik materialų paveldėjimą, bet ir dvasinį ryšį tarp žmogaus ir Dievo pažado.
Šis žodis dažnai vartojamas Tanache (hebrajiškame Biblijos originale), kai kalbama apie Izraelio tautą, kuri paveldi žemę, pažadėtą jų protėviui Abraomui. Paveldėjimas čia reiškia ne atsitiktinį likimo dovaną, o sutartinį, šventą ryšį, kuriame žmogus gauna tai, kas buvo numatyta Dievo valia. Tai paveldas, paremtas tikėjimu ir ištikimybe, o ne vien giminyste.
Vienas aiškiausių pavyzdžių pateiktas Pakartoto Įstatymo 33:23, kur sakoma:
„Pilnuma yra Dievo palaiminimas, jūrą ir pietus jis paveldės (YiRaShaH).“
Šis posakis priklauso Mozės palaiminimams Izraelio gentims, skirtiems prieš jo mirtį. Čia kalbama apie Neftalio giminę, kuriai Mozė pažada gausą ir ramybę: jūrą bei pietų žemes. Žodis YiRaShaH šiame kontekste reiškia paveldėti Dievo palaimintą teritoriją, tačiau jo prasmė gilesnė – tai ir dvasinis paveldas, Dievo dovana tiems, kurie gyvena Jo valioje.
Kabalistiniuose ir mistiniuose komentaruose YiRaShaH neretai aiškinamas kaip vidinis paveldėjimas, t. y. kai žmogus paveldi ne žemę, o šviesą, išmintį, dvasinį ryšį su Dievu. Ši paveldėjimo samprata simbolizuoja, kad tikrasis paveldas yra ne fizinė nuosavybė, bet Dievo artumo būsena – gebėjimas pažinti Jo valią ir priimti Jo šviesą.
Taigi, YiRaShaH sujungia du pasaulius:
- Išorinį, kuriame tai paveldėta žemė, turtas ar laimė;
- Vidinį, kuriame tai paveldėta dvasinė ramybė, išmintis ir Dievo palaima.
Pakartoto Įstatymo eilutė gali būti suprantama taip: „Jis paveldės jūrą ir pietus“ – tai reiškia, kad žmogus, kupinas Dievo palaimos, paveldi tiek gyvenimo pilnatvę šioje žemėje, tiek dvasinę pilnatvę, sklindančią iš Dievo šviesos.