Muhadžirai (arab. al-Muhājirūn) buvo pirmieji musulmonai, kurie 622 metais paliko Meką ir persikėlė į Mediną kartu su pranašu Muchamedu. Žodis muhadžiras pažodžiui reiškia „tas, kuris išėjo“ arba „emigrantas“, o hidžra – jų išėjimas – tapo viena svarbiausių datų islamo istorijoje. Būtent nuo šio įvykio prasideda islamo kalendorius, nes būtent tada atsirado pirmoji tikinčiųjų bendruomenė (ummah), paremta ne kraujo ryšiais, o tikėjimu ir bendra atsakomybe.
Muhadžirai buvo iš Mekos kilę musulmonai – dauguma jų priklausė Kuraišų giminei, kuriai priklausė ir pats Muchamedas. Jie pirmieji priėmė islamą, kai ši nauja religija dar buvo persekiojama. Mekos valdantieji, bijodami prarasti savo įtaką ir pelną iš piligrimų, ėmė kankinti, atskirti ir išstumti naujus tikinčiuosius. Dėl šio spaudimo pranašas Muchamedas liepė savo sekėjams ieškoti prieglobsčio Medinoje, kur gyveno draugiškesnės gentys.
Persikėlimas į Mediną nebuvo lengvas. Dauguma muhadžirų turėjo palikti savo namus, turtą ir artimuosius. Jie atvyko kaip tremtiniai, neturintys jokio materialinio pagrindo. Medinos gyventojai, vadinami ansarais („padėjėjais“), priėmė juos kaip brolius – pasidalijo namais, darbu ir maistu. Šis bendradarbiavimas tapo pirmuoju socialinės lygybės pavyzdžiu islame.
Koranui ir islamo tradicijai muhadžirai turi ypatingą reikšmę. Jie laikomi „pirmąja karta“, kuriai Dievas pažadėjo atlygį už jų ištikimybę ir auką. Koranui būdinga pagarba jiems išreikšta žodžiais:
„Tie, kurie patyrė persekiojimą, paliko savo namus ir kovojo Dievo kelyje – jie bus apdovanoti gailestingumu ir rojuje.“ (Koranas 9:20)
Muhadžirai tapo pagrindine Medinos musulmonų kariuomenės dalimi ir dalyvavo svarbiausiuose islamo istorijos mūšiuose – prie Badr, Uhudo ir Tranšėjos. Jie buvo pranašo artimiausi bičiuliai, patikėtiniai ir mokiniai. Po Muchamedo mirties būtent muhadžirai kartu su ansarais išrinko pirmąjį kalifą – Abu Bakrą, kuris taip pat buvo iš Mekos muhadžirų.
Islamo istorijoje muhadžirai simbolizuoja pasiaukojimą ir tikėjimo tyrumą. Jie parodė, kad religijos vertė matuojama ne galia ar turtais, o pasirengimu atsisakyti visko dėl tiesos. Hadisai mini, jog pranašas sakė: „Tikrasis muhadžiras – tai tas, kuris palieka nuodėmę ir blogį.“ Šis dvasinis muhadžiro apibrėžimas išplėtė reikšmę – emigracija tapo ne tik fiziniu persikėlimu, bet ir moraliniu apsivalymu.
Vėliau terminas muhadžirai buvo vartojamas platesne prasme – taip vadinti visi, kurie paliko savo žemes dėl tikėjimo, keliaudami į islamo valdomas teritorijas. Tačiau istorinėje atmintyje „muhadžirai“ visų pirma reiškia tuos pirmuosius Mekos tikinčiuosius, kurie be ginklų, bet su dvasine jėga padėjo pamatą naujai religijai ir civilizacijai.
Jų atsidavimas tapo islamo ištakų simboliu. Jie ne tik sukūrė Medinos bendruomenę, bet ir parodė, kad išėjimas dėl tiesos gali tapti naujos pradžios ženklu. Todėl hidžra ir muhadžirai iki šiol primena, kad dvasinė kelionė visada prasideda nuo drąsos palikti seną pasaulį – tam, kad galėtum sukurti naują, teisingesnį.