Kuraišai (arab. Qurayš) buvo įtakingiausia Arabijos gentis ankstyvųjų VII amžiaus laikų pasaulyje. Iš jų kilo pranašas Muchamedas, todėl ši giminė užima ypatingą vietą tiek istorijoje, tiek islamo tradicijoje. Pats žodis Qurayš reiškia „susivieniję“ arba „prekiautojai“, nes ši gentis buvo žinoma kaip stipri prekybinė sąjunga, valdžiusi Mekos miestą – svarbiausią religijos ir prekybos centrą tuometinėje Arabijoje.
Pagal tradiciją Kuraišai kilo iš pranašo Abraomo ir jo sūnaus Izmaelio palikuonių, todėl jie laikė save Kaabos – šventosios šventyklos Mekos centre – teisėtais globėjais. Dar prieš islamo atsiradimą jie turėjo išskirtinę padėtį: valdė piligrimų kelią, prižiūrėjo šventovę ir gaudavo didelį pelną iš karavanų prekybos. Mekos turgūs buvo garsūs visoje Arabijoje, o Kuraišai sugebėjo išlaikyti taiką tarp genčių ir užtikrinti laisvą prekybą.
Kai Muchamedas, priklausęs Banu Hašim giminei – vienai iš Kuraišų šakų, pradėjo skelbti vieno Dievo mokymą, būtent Kuraišai tapo jo pagrindiniais oponentais. Jie bijojo, kad naujas tikėjimas sunaikins jų socialinę ir ekonominę tvarką: Kaaba buvo pilna pagoniškų dievų atvaizdų, kurie traukė piligrimus, o islamo žinia apie vienintelį Dievą reiškė šių tradicijų pabaigą. Kuraišų vadovai, tokie kaip Abu Lahabas, Abu Džahilas ir Utba ibn Rabi’a, aktyviai persekiojo pirmuosius musulmonus, juos boikotavo ir vertė emigruoti.
622 m., kai Muchamedas su savo pasekėjais persikėlė į Mediną (hidžra), Kuraišų valdžia Mekoj liko stipri. Jie laikė save Mekos gynėjais ir kelis kartus kariavo prieš musulmonus – garsiausi mūšiai buvo prie Badr (624 m.), Uhudo (625 m.) ir Tranšėjos (627 m.). Tačiau galutinai islamo jėga įsitvirtino 630 m., kai Muchamedas be kraujo praliejimo užėmė Meką. Dalis Kuraišų tuomet priėmė islamą, o buvę jo priešininkai tapo naujosios bendruomenės ramsčiais.
Po Muchamedo mirties Kuraišų vaidmuo dar labiau išaugo. Pirmieji keturi teisieji kalifai – Abu Bakras, Umaras, Uthmanas ir Ali – visi buvo Kuraišų giminės nariai. Tai sukūrė ilgalaikį principą, kad teisė vadovauti musulmonų bendruomenei priklauso kilusiems iš šios genties. Net vėliau, kai valdžią perėmė Umajadų ir Abasidų dinastijos, jos abi buvo Kuraišų kilmės.
Kuraišai tapo simboliu tvarkos ir kilmingumo islame. Hadisai mini, kad pranašas Muchamedas sakė: „Vadovavimas priklauso Kuraišams, kol jie vadovaus teisingai.“ Nors laikui bėgant šis principas tapo labiau istorinės reikšmės, jis išliko giliai įsišaknijęs islamo politinėje mintyje.
Šiandien Kuraišų palikuonys vis dar egzistuoja, ypač Arabijos pusiasalyje, Jordanijoje ir Šiaurės Afrikoje. Daugelis musulmonų dinastijų istorijoje save siejo su šia gimine, siekdamos legitimuoti savo valdžią. Kuraišų vardas išliko kaip vienybės, garbės ir pradinės islamo eros šviesos simbolis, primenantis, kad iš paprastos Mekos genties išaugo civilizacija, pakeitusi pasaulio istorijos eigą.