Daugelis krikščionių kasdien kalba Apaštalų tikėjimo išpažinimą, bet retai sustoja prie eilutės „nužengė į pragarus“ (lot. descendit ad inferos). Ši frazė – ne poetiškas priedas, o gili teologinė tiesa: Jėzus Kristus po mirties ant kryžiaus nusileido į mirusiųjų pasaulį, kad paskelbtų pergalę prieš mirtį ir šėtoną. Tai ne kančia, o triumfo akimirka – vidurinė Velykų … [Skaityti toliau…]
Islamo mokyme Jahannam – tai pragaras, vieta, kur atmetusieji Dievo valią, neištikimi ir nuodėmingieji patiria bausmę už savo darbus. Koranas jį mini daugiau nei 70 kartų, vaizduodamas ne kaip paprastą ugnį, bet kaip sudėtingą sistemą su lygiais, kankinimais ir amžinu atpildu. Tai ne kerštas, o teisingumas: Alachas duoda pagal tai, ką žmogus pasirinko gyvenime. Pranašas … [Skaityti toliau…]
Islamo tikėjime Ateities teismas, arabų kalba vadinamas Yawm ad-Dīn (Teismo diena), užima centrinę vietą. Tai ne abstrakti idėja, o realus įvykis, kai visas pasaulis baigsis, o kiekvienas žmogus stos prieš Alachą atsiskaityti už savo darbus. Koranas mini šią dieną daugiau nei 300 kartų, pabrėždamas jos neišvengiamybę ir teisingumą. Ji primena, kad gyvenimas žemėje – tik … [Skaityti toliau…]
Vaivorykštė krikščioniškoje tradicijoje iš tiesų veikia kaip priminimas apie Dievo ištikimybę, o jos prasmė plečiasi per visą Šventąjį Raštą ir vėlesnes interpretacijas. Pradžios knygoje Dievas aiškiai nustato šį ženklą: „Aš dedu savo lanką debesyse, kad jis būtų ženklas sandoros tarp manęs ir žemės“ (Pr 9, 13). Po tvano, kuris nušluoja senąjį pasaulį, vaivorykštė tampa ne … [Skaityti toliau…]
Sunkus akmuo nusirita nuo pečių – štai kaip krikščionybėje atrodo nuodėmių atleidimas. Tai Dievo veiksmas, kuris išlaisvina iš kaltės ir atveria kelią į amžinąjį gyvenimą. Nuodėmės – dideli nusikaltimai ar kasdienės klaidos: pyktis, pavydas, tingėjimas padėti kitam. Biblija sako, kad visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės (Rom 3, 23). Bet Dievas nori atleisti. Jėzus kalbėjo … [Skaityti toliau…]
Žodis „evangelija“ kilęs iš graikiško euangelion – „gera žinia“. Antikoje taip vadindavo pranešimus apie pergalę, naujo valdovo atėjimą ar išlaisvinimą. Krikščionys šį žodį pripildė naujos prasmės: gera žinia tapo ne politinis įvykis, o Jėzaus Kristaus gyvenimas, mokymas, mirtis ir prisikėlimas – žinia, keičianti ne imperijas, bet žmogaus širdį. Evangelijos skiriasi nuo kitų religinių tekstų tuo, … [Skaityti toliau…]
„Milindos klausimai“ – tai budistinės filosofijos tekstas, parašytas dialogo forma tarp graikų kilmės karaliaus Milindos (Menandro I) ir budistų išminčiaus Nāgasenos. Kūrinys išsiskiria tuo, kad jame budizmo doktrinos aiškinamos ne dogmatiškai, o racionaliai, pasitelkiant alegorijas, palyginimus ir loginį samprotavimą. Pavadinimas lietuviškai dažniausiai pateikiamas kaip „Milindos klausimai“. Originalo kalba – pali – jis vadinamas Milinda Pañha. … [Skaityti toliau…]
Pirmiausia svarbu atskirti: tai ne tas pats kūrinys kaip Franso Kafkos „Metamorfozė“. Kafka parašė trumpą modernistinę novelę apie žmogų, virtusį vabalu lovoje, o Ovidijaus „Metamorfozės“ – tai senovės romėnų epinė poema, apimanti visą mitologinį pasaulio virsmų spektrą nuo sukūrimo iki imperatoriaus Cezario sudievinimo. Lietuviškai šis kūrinys vadinamas „Metamorfozės“ (daugiskaita), reiškiantis „virsmai“ ar „pavirsmų istorijos“. Originalo … [Skaityti toliau…]
„Medėja“ – Euripido tragedija apie išdavystę, kerštą ir moters galią. Pavadinimo formos:– Lietuviškai: Medėja– Senovės graikų kalba: Μήδεια (Mēdeia)– Angliškai: Medea Visose kalbose pavadinimas nurodo tą pačią mitologinę figūrą – Kolchidės princesę Medėją, žinomą dėl savo magiškų galių ir tragiško likimo. Lietuviškai dažniausiai vartojama forma „Medėja“, išlaikanti originalo skambesį. „Medėja“ yra senovės graikų tragedija, parašyta … [Skaityti toliau…]
Vienas garsiausių sufizmo literatūros kūrinių – „Masnavi‑ye Ma’navi“ – parašytas XIII a. persų poeto ir mistiko Jalāl al‑Dīn Rūmī. Šis kūrinys dažnai vadinamas tiesiog „Masnavi“ arba „Mathnawi“, priklausomai nuo kalbos ir vertimo tradicijos. Pavadinimo formos: Vakarų pasaulyje dažniausiai vartojamas pavadinimas „Mathnawi“, kuris nurodo tiek kūrinį, tiek poetinę formą – dvieilius su rimuojamomis eilutėmis. Persų literatūroje … [Skaityti toliau…]
Vardai religiniuose tekstuose dažnai turi skirtingas formas priklausomai nuo kalbos, kuria jie užrašyti. Tas pats vardas gali būti užrašytas visai kitaip hebrajų, arabų, graikų, lotynų ar slavų kalbose. Dėl to kartais sunku suprasti, kad tai tas pats asmuo – ypač skaitant senovinius raštus ar šventuosius tekstus, kur vardai keičiasi priklausomai nuo vertimo tradicijos ar regiono. … [Skaityti toliau…]
Mandūkjos upanišada (skr. माण्डूक्योपनिषत्, IAST: Māṇḍūkyopaniṣad, angl. Mandukya Upanishad) priklauso vedų kanonui ir yra susieta su Atharvaveda tradicija. Tai vienas iš seniausių Indijos filosofinių tekstų, priskiriamų dvasinei Upanišadų literatūrai. Jos pavadinimas kildinamas iš sanskrito žodžio māṇḍūka, kuris gali būti siejamas su senovine mokinių mokykla arba metaforiškai su varle – šuoliu iš įprastinės sąmonės į platesnį … [Skaityti toliau…]