Aristotelis, nors gyveno keturis šimtmečius prieš Kristų, tapo vienu iš svarbiausių intelektinių šaltinių, per kurį Ortodoksų Bažnyčia formavo savo teologinę kalbą – nuo Kapadokijos tėvų iki Palamos. Aristotelio logika padėjo ortodoksijai kalbėti tiksliau, bet kartu kėlė pavojų – per didelis racionalumas grasino ištirpinti paslaptį teoretiniuose terminuose. Jo logika ir metafizika nebuvo priimtos tiesiai iš antikos … [Skaityti toliau…]
„Patrologia Graeca“ – tai milžiniškas teologinis, kultūrinis ir istoriškai neįkainojamas rinkinys, apimantis beveik visą graikiškosios krikščionybės rašytinį paveldą nuo pirmųjų amžių iki Bizantijos epochos pabaigos. Šį monumentinį darbą XIX a. viduryje sudarė prancūzų leidėjas, kunigas Jacques-Paul Migne. Kolekcija išleista 1857–1866 metais, ir iš viso ją sudaro 161 tomas, kuriuose pateikti šimtmečiais kaupti tekstai graikų kalba … [Skaityti toliau…]
Gnostikų pasaulėžiūroje archontai – tai ne kokie nors kilmingi pareigūnai iš senovės Atėnų, o tikri kosminiai kankintojai. Žodis „archontas” ateina iš graikų kalbos, kur reiškia „valdovą” ar „valdytoją”, bet gnostikai jį pavertė sinonimu blogiui, kuris valdo materiją. Jie vaizduojami kaip demoniški padarai, gimę iš dieviško chaoso, ir jų darbas – laikyti sielas pririštas prie šitos … [Skaityti toliau…]
Lietuvių kalboje frazė „Velnias tave neša“ dažnai vartojama kaip spontaniška reakcija, kai žmogus nenori, kad kitas kažkur eitų ar darytų kažką pavojingo. Ji išreiškia susirūpinimą, pyktį ar net bejėgiškumą sulaikyti kitą nuo, jo manymu, kvailo poelgio. Bet ar kada nors susimąstėme, ką iš tiesų reiškia šis posakis? Ar jis tik emocinis šūksnis, ar jame slypi … [Skaityti toliau…]
Pandoros sukūrimas – tai graikų mitas apie pirmąją moterį žemėje, aprašytas Hesiodo „Teogonija“ ir „Darbai ir dienos“ (apie 700 m. pr. Kr.). Ji sukurta kaip bausmė žmonijai už Prometėjo vagystę – ugnies atnešimą dievams. Mitas aiškina blogio atsiradimą pasaulyje, moters vaidmenį ir žmogaus kančią. Dzeusas, įsiutęs ant Prometėjo, įsakė Hefaistui iš molio ir vandens nulipdyti … [Skaityti toliau…]
Penkių žmonijos amžių mitas – tai senovės graikų pasakojimas apie žmonijos nuosmukį nuo aukso iki geležies eros, aprašytas Hesiodo poemoje „Darbai ir dienos“ (apie 700 m. pr. Kr.). Jis vaizduoja žmonijos istoriją kaip penkis etapus, kiekvienas blogesnis už ankstesnį, valdomas skirtingų dievų ir pažymėtas moraliniu bei materialiniu smukimu. Mitas kilo iš indoeuropietiškų tradicijų, bet Hesiodas … [Skaityti toliau…]
Moiros – tai senovės graikų mitologijoje trys likimo deivės, valdančios žmogaus gyvenimo giją nuo gimimo iki mirties. Jų vardai: Klotho („verpėja“), Lachesis („skirstytoja“) ir Atropos („neišvengiamoji“). Jos vaizduojamos kaip senos moterys prie verpimo ratelio: Klotho verpia siūlą (gimimas ir pradžia), Lachesis matuoja jo ilgį (gyvenimo trukmė ir įvykiai), Atropos nukerpa (mirtis). Moiros buvo laikomos galingesnėmis … [Skaityti toliau…]
Lucumí – afrokreoliška religija, dar žinoma kaip Santerija arba Regla de Ocha, susiformavusi iš Vakarų Afrikos jorubų tikėjimo ir katalikybės susiliejimo Kuboje. Pavadinimas „Lucumí“ kilęs iš jorubų kalbos frazės „oluku mi“ (mano draugas), kuria vergai vadino savo tautiečius, ir tapo bendru vardu šiai tradicijai. Ji pabrėžia ryšį su orishas – dievybėmis, kurios veikia kaip tarpininkai … [Skaityti toliau…]
Santerija – afrokreoliška religija, susiformavusi iš Vakarų Afrikos jorubų tikėjimo ir katalikybės susiliejimo. Ji dar vadinama Regla de Ocha arba Lucumí – pavadinimais, kuriais tikintieji žymi savo dvasinį kelią. Pagrindiniai elementai apima orishas (dievybes, prilyginamas šventiesiems), ritualus su būgnais, aukomis ir divinacija. Praktika vyksta namuose, o ne bažnyčiose, ir perduodama oraliai per kartas. Religija susiformavo … [Skaityti toliau…]
Publius Ovidius Naso kūrinys „Epistulae ex Ponto“ (liet. „Laiškai iš Ponto“) yra eleginių laiškų rinkinys, parašytas poetui esant tremtyje. Darbas suskirstytas į keturias knygas. Pirmos trys sukurtos apie 12–13 m. po Kristaus, o ketvirtoji išleista kiek vėliau. Šis kūrinys buvo tarsi dvasinis ir literatūrinis išgyvenimo dokumentas, kuriame poetas liudija savo asmeninę izoliaciją ir siekia palaikyti … [Skaityti toliau…]
Sofoklio tragedija „Edipas karalius“ (Oidipous Tyrannos, lot. Oedipus Rex) – vienas garsiausių Antikos dramos kūrinių. Kūrėjas – Sofoklis, vienas iš trijų didžiųjų graikų tragediografų (kartu su Aischilu ir Euripidu). „Edipas karalius“ sukurta apie 429 m. pr. Kr. ir pirmą kartą pastatyta Atėnuose Dionisijų šventėje. Tai viduriniojo laikotarpio Sofoklio drama, dažnai laikoma klasikinės tragedijos viršūne – … [Skaityti toliau…]
„Odu Ifa“ yra sakralinis tekstų ir pasakojimų rinkinys, sudarantis Ifa pranašystės sistemą. Jį sudaro 256 odu (kiekvienas vadinamas odu, daugiskaita odùn), ir kiekvienas jų turi šimtus arba tūkstančius posakių, mitų, giesmių bei patarlių. Citatoje minimas „Ogbe Yonu“ – vienas iš šių odù, turintis savitą simbolinį ir pranašišką turinį. Ifa sistema grindžiama tikėjimu į Orunmilą, jorubų … [Skaityti toliau…]