Kas yra nužengimas į pragarus?

Daugelis krikščionių kasdien kalba Apaštalų tikėjimo išpažinimą, bet retai sustoja prie eilutės „nužengė į pragarus“ (lot. descendit ad inferos). Ši frazė – ne poetiškas priedas, o gili teologinė tiesa: Jėzus Kristus po mirties ant kryžiaus nusileido į mirusiųjų pasaulį, kad paskelbtų pergalę prieš mirtį ir šėtoną. Tai ne kančia, o triumfo akimirka – vidurinė Velykų tridienio dalis, jungianti kryžių su prisikėlimu.

Lotyniškas posakis descendit ad inferos kilęs iš ankstyvosios Bažnyčios laikų, apie IV amžių. Seniausios versijos graikiškai vartojo „nusileido į žemutines žemės vietas“ (pagal Ef 4, 9). Žodis „inferos“ reiškia „žemutines dalis“ – ne būtinai bausmės pragarą, o mirusiųjų buveinę, vadinamą Šeolu (hebrajiškai) ar Hadu (graikiškai). Biblijos laikais tai buvo tamsi, šešėlinė vieta, kur laukė visi mirusieji – ir teisieji, ir nuodėmingieji. Jėzus ten nusileido ne kaip belaisvis, bet kaip Valdovas. (Štai kodėl sakoma „į pragarus“ daugiskaita – lotyniškas inferos nurodo plačias, įvairias žemutines sritis, o ne vieną bausmės vietą; lietuviškoje tradicijoje tai išlaikyta kaip archajiškas posakis, pabrėžiantis visą mirusiųjų karalystę.)

Ši doktrina pabrėžia visišką Kristaus mirtį: Jis tikrai mirė kūnu, bet Jo dieviškoji prigimtis liko aktyvi. Nusileidimas rodo, kad atpirkimas apima net giliausią žmogaus patirtį – mirtį ir atskirtį.

Nors Naujasis Testamentas neduoda išsamios kronikos, užuominos aiškios. Pirmiausia – 1 Petro laiškas: „Kristus […] nuėjęs paskelbė kalinėms dvasioms, kurios kadaise buvo nepaklusnios“ (1 Pt 3, 18–20). Čia minimos „dvasios“ – galbūt puolę angelai iš tvano laikų ar senovės mirusieji. Toliau: „Evangelija buvo paskelbta ir mirusiems“ (1 Pt 4, 6). Efeziečiams laiške Paulius rašo: „Nusileidęs į žemutines žemės vietas, tas pats ir užkopė“ (Ef 4, 9–10). Psalmės citata „nusivedė belaisvių eilę“ (Ps 68, 19) rodo išlaisvinimą.

Pats Jėzus žadėjo: „Kaip Jona buvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis, taip ir Žmogaus Sūnus bus žemės širdyje tris dienas ir tris naktis“ (Mt 12, 40). Tai ne tik kapas, bet ir gilesnis nusileidimas.

Ankstyvieji Bažnyčios tėvai plėtojo šią mintį. Šventasis Klemensas Aleksandrietis (II a.) sakė, kad Jėzus nusileido skelbti Evangeliją mirusiems teisuoliams. Augustinas pabrėžė: Kristus atvėrė dangų tiems, kurie laukė nuo Adomo laikų. Viduramžiais imta skirti patriarchų limbo – laukimo vietą teisiesiems – ir gilesnę bausmės zoną. Jėzus išlaisvino teisiuosius, tačiau ne tuos, kurie jau buvo pasmerkti.

Rytų ortodoksai švenčia tai Velykų ikonoje: Kristus laužo pragaro vartus, traukia Adomą ir Ievą. Vakarų mene – panašūs vaizdiniai, kaip Mikelandželo „Paskutinis teismas“. Katalikų katekizmas (633) aiškina: „Jėzus nusileido į mirusiųjų karalystę kaip Išganytojas, skelbdamas gerąją naujieną.“

Protestantai dažnai mato metaforą – Kristaus kančią kryžiuje, bet dauguma (pvz., liuteronai) laiko istoriniu įvykiu.

Ką reiškia „trys dienos“?

Nusileidimas truko nuo Didžiojo penktadienio popietės iki Velykų ryto. Pagal semitų skaičiavimą, bet kuri dienos dalis laikoma pilna diena: penktadienis (dalis), šeštadienis (visa), sekmadienis (dalis) – iš viso „trys dienos“. Tai atitinka Jėzaus pranašystę apie Joną.

Kulminacija: raktų perėmimas

Po nusileidimo Kristus perima valdžią: „Aš turiu mirties ir mirusiųjų buveinės raktus“ (Apr 1, 18). Tai ne tik simbolis – šėtonas praranda galią laikyti mirusiuosius nelaisvėje. Kolosiečiams laiške: „Viešai pažemino kunigaikštystes ir valdžias“ (Kol 2, 15).

Descendit ad inferos: nėra kančios, kurios Kristus nebūtų palietęs. Depresija, netektis, mirties baimė – Jis ten buvo. Šv. Jonas Auksaburnis sakė: „Pragaras pasiuto, sutikęs Tave apačioje.“ Tai viltis ligoniams, gedintiems, kovojantiems su nuodėme.

Nusileidimas užbaigia kryžių ir pradeda prisikėlimą: be jo nėra pilnos pergalės. Kiekvieną Velykų naktį Rytų Bažnyčiose skamba giesmė: „Kristus nusileido į pragarus ir sutrypė mirtį mirtimi.“ Gyvenk žinodamas, kad tavo tamsiausioje valandoje Jis jau laimėjo.