Šiame skyriuje pristatomos šventos vietos, gamtos objektai, tikėjimui svarbūs miestai.
Santiago de Compostela, šiaurės vakarų Ispanijoje, Galisijos regione, glūdi tarp žalių kalvų ir eukaliptų giraičių, kur lietus plauna akmenines gatves. Žodis „Santiago” reiškia „Šv. Jokūbas” – ispanų „San Tiago”, o „Compostela” kilęs iš lotynų „campus stellae” – „žvaigždžių laukas”, pagal legendą, kai piemenys 813 metais pamatė šviesas virš kapo. Ši prasmė tinka: miestas – kelio … [Skaityti toliau…]
Asyžius įsikūręs centrinėje Italijoje, Umbrijos regione, ant Subasio kalno šlaito, kur alyvmedžiai ir vynuogynai saugo viduramžių sienomis apjuostą miestą. Žodis kilęs iš lotyniško „Asisium”, galbūt iš etruskų kalbos, reiškiantis „upės šaltinis” arba „saugus prieglobstis”. Ši prasmė puikiai dera su krikščioniškąja miesto aura – vieta, kur siela randa ramybę, o tikėjimas teka kaip šaltinis per amžius. … [Skaityti toliau…]
Medžugorjė, kaimelis pietų Bosnijoje ir Hercegovinoje, netoli Kroatijos sienos, kur kalvos kyla virš vynuogynų ir alyvmedžių, vadinamas pagal vietą kalvose. Kroatiškai „među gorjima” reiškia „tarp kalvų” – tiksliai taip, kur 1981 metais prasidėjo įvykiai, pakeitę kaimą į piligrimystės traukos vietą. Vietiniai, daugiausia kroatai katalikai, čia gyveno ramiai po Jugoslavijos komunistų valdymu, bet kalvos tapo ne … [Skaityti toliau…]
Šventieji miestai – tai pasaulio dvasinės širdys, kur susilieja tikėjimas, istorija ir žmogaus siekis priartėti prie dieviškumo. Šiame puslapyje pristatome svarbiausius šventus miestus, nuo Jeruzalės ir Mekos iki Lurdės ir Bodhgajos, kurie per amžius traukia piligrimus ir keliautojus. Kiekvienas miestas yra unikalus savo religine reikšme, kultūriniu paveldu ir dvasine atmosfera, atspindinčia skirtingų tikėjimų esmę. Kiekvieno … [Skaityti toliau…]
Žodis „Arabija“ kyla iš senovės semitų kalbų šaknies arab, reiškiančios klajoklius, dykumų ar stepių žmones. Senovės asirų tekstuose panašūs terminai pasirodo dar antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, apibūdindami pietų Mesopotamijos kaimynus. Graikai ir romėnai vėliau pritaikė „Arabia“ visam pusiasaliui – smėlynų ir oazių žemei tarp Raudonosios jūros ir Persijos įlankos. Lietuviškai jis atėjo per lotynišką … [Skaityti toliau…]
Mathura, Utaro Pradešo valstijoje, šiaurės Indijoje, plyti prie Jamunos upės krantų, kur žali laukai ir šventyklų varpai saugo senovės aurą. Sanskrito žodis „Mathura” reiškia „saldus miestas” arba „vietą, kur mušama sviestas” – iš „math” (mušti), siejamas su Krišnos vaikystės žaidimais su sviestu. Ši prasmė puikiai tinka: miestas – vaišnavizmo širdis, kur dieviškas vaikas Krišna gimė … [Skaityti toliau…]
Gileadas (hebrajiškai גִּלְעָד, Gil‘āḏ) yra ne tik biblinis regionas — didžiulis, kalnuotas, kvapnus ir kruvinas kraštas į rytus nuo Jordano — bet ir šiuolaikinio japonų romano pavadinimas. Angliškai šis regionas vadinamas Gilead, o japonų kilmės amerikiečių rašytojos Marilynne Robinson kūrinys taip pat vadinasi „Gilead“, lietuviškai išleistas kaip „Gileadas“. Taigi tas pats žodis žymi ir biblinę … [Skaityti toliau…]
Safedas, įsikūręs ant kalvų Šiaurės Izraelyje, yra vienas iš keturių šventųjų judaizmo miestų, kartu su Jeruzale, Hebronu ir Tiberiju. Šis miestas, apsuptas Galilėjos kalnų ir kvepiantis pušynais, nuo seno laikomas dvasinės šviesos ir mistikos centru. Garsėjantis kaip kabalos – mistinės judaizmo krypties – lopšys, Safedas traukia piligrimus, mokslininkus ir menininkus, ieškančius ne tik religinio įkvėpimo, … [Skaityti toliau…]
Galilėja – tai žemė prie ežero ir krikščionybės lopšys, kur Jėzus užaugo, mokė ir darė stebuklus. Šiaurinė Izraelio dalis, tarp Viduržemio jūros ir Jordano slėnio, visada buvo kryžkelė: finikiečiai, graikai, romėnai, žydai – visi paliko pėdsaką šioje derlingoje, kalvotoje žemėje. Lietuviui Galilėja skamba kaip Nazaretas, Kafarnaumas, Kana – vietos, kur prasidėjo Evangelija. Čia subrendo ne … [Skaityti toliau…]
Gvadalupė, vietovė netoli Meksiko miesto, kur Tepejako kalnas kilo virš ežerų ir kaktusų, garsėja kaip vieta, kur 1531 metais Marija pasirodė vietiniam indėnui. Pavadinimas kilęs iš ispanų kalbos, remiantis Ispanijos šventove Extremadūroje, bet čia jis įgavo naują atspalvį – tapo simboliu, jungiančiu senąsias meksikiečių tradicijas su krikščionybe. Vietiniai vadina ją „la morenita” – mažąją rudąją, … [Skaityti toliau…]
Utar Pradešo širdyje, kur Gango upė teka plačiai kaip motinos glėbys, glūdi Varanasis – miestas, kuris nemiega nei dieną, nei naktį, nes mirtis čia šoka su gyvenimu. Jo ghatai, laiptai į vandenį, pilni žmonių, plaunančių kūnus ir sielas, o ore sklinda smilkalų dūmai, maišyti su laužų traškesiu. Čia, kur saulė tekėdama nudažo upę auksu, o … [Skaityti toliau…]
Kanaanas (כְּנַעַן Kənaʿan) atsirado dar Nojaus laikais kaip prakeiktas Chamo sūnus. Šis prakeiksmas tarsi užleido tamsų šešėlį ant visos teritorijos — nuo Viduržemio jūros vakaruose iki Jordano rytų kranto, nuo Libano kalnų šiaurėje iki Negyvosios jūros pietuose. Tai buvo žemė, kurioje klestėjo miestai su aukštomis sienomis, kur gyventojai garbino Baalą ir Ašerą, aukodavo vaikus ugnyje … [Skaityti toliau…]