Asyžius įsikūręs centrinėje Italijoje, Umbrijos regione, ant Subasio kalno šlaito, kur alyvmedžiai ir vynuogynai saugo viduramžių sienomis apjuostą miestą. Žodis kilęs iš lotyniško „Asisium”, galbūt iš etruskų kalbos, reiškiantis „upės šaltinis” arba „saugus prieglobstis”. Ši prasmė puikiai dera su krikščioniškąja miesto aura – vieta, kur siela randa ramybę, o tikėjimas teka kaip šaltinis per amžius.
Religinė istorija ir lemtingi įvykiai
Asyžiaus šaknys siekia romėnų laikus, bet krikščionybė čia įsigalėjo IV amžiuje, kai vyskupas Rufinas pastatė pirmąją katedrą. Tikrasis virsmas įvyko XIII amžiuje su šventuoju Pranciškumi, gimusiu 1181 arba 1182 metais turtingo audeklų pirklo Pietro Bernardone šeimoje. Jaunystėje Pranciškus svajojo apie riterystę, bet 1205 metais, grįždamas iš karo Spolete, išgirdo Dievo balsą San Damiano koplyčioje: „Eik ir atstatyk mano namus.” Jis atsisakė tėvo turto aikštėje prieš vyskupą, nusirengęs drabužius, ir pradėjo skurdo kelią. 1209 metais įkūrė pranciškonų ordiną – Mažuosius brolius, remdamasis Evangelijos paprastumu: skurdas, brolybė, gamtos garbinimas.
Pranciškus mirė 1226 metais Asyžiuje, Portiunkulės koplyčioje, dainuodamas „Saulės giesmę” – himną, kur saulė, mėnulis, vėjas ir ugnis vadinami broliais bei seserimis. Po dvejų metų popiežius Grigalius IX kanonizavo jį, o 1230 metais baigta statyti bazilika San Francesco – dviejų aukštų šventovė su Giotto freskomis, vaizduojančiomis Pranciškaus gyvenimą: paukščiams sakomas pamokslas, stigmos priėmimas La Vernoje 1224 metais, kai Kristus pažymėjo jį žaizdomis. Bazilika tapo pranciškonų centru, o 2000 metais UNESCO įtraukė ją į paveldą.
XIV amžiuje Asyžius tapo piligrimystės vieta. Šv. Klara, Pranciškaus mokinė, gimusi 1194 metais Asyžiuje, 1212 metais pabėgo iš namų ir įkūrė klarisių ordiną San Damiano vienuolyne. Ji mirė 1253 metais, palikdama laiškus apie kontempliaciją. Mieste vyko ir kiti momentai: 1986 metais popiežius Jonas Paulius II sušaukė Pasaulio maldų už taiką susitikimą – budistai, musulmonai, žydai ir krikščionys meldėsi kartu, pradėdami Asyžiaus dvasios tradiciją. 1997 metais žemės drebėjimas sugriovė bazilikos dalį, žuvo keturi žmonės, bet freskos atstatytos, simbolizuodamos atgimimą.
Šiandienos religinė svarba ir gyvybė
Asyžius lieka krikščionybės perlas, traukiantis milijonus. Bazilika San Francesco – ne tik kapas, bet ir maldos vieta: apačioje kripta su Pranciškaus sarkofagu, viršuje – freskos, mokančios nuolankumo. Santa Maria degli Angeli bažnyčia apgaubia Portiunkulę – mažą koplytėlę, kur Pranciškus mirė ir gavo Atlaidų indulgentą 1216 metais. Piligrimai klūpo prie Rožinės koplyčios, kur Klara meldėsi.
Religinės šventės pulsuoja ritmu. Kovo 19-oji – Šv. Juozapo diena, bet didžiausia – spalio 4-oji, Šv. Pranciškaus šventė: procesijos su gyvūnais, palaiminimas, „Saulės giesmės” giedojimas. Calendimaggio gegužę – viduramžių festivalis su vėliavų metimu, primenantis Pranciškaus laikus. Klarisių vienuolynas San Damiano veikia: seserys gyvena uždarai, bet priima maldininkus. Netoliese Eremo delle Carceri – urvas, kur Pranciškus meditavo su broliais Leo ir Rufinu.
Miesto reikšmė – pranciškoniškojo dvasingumo šaltinis. Čia gimė Pranciškus ir Klara, mirė jie ir brolis Masseo. Sukurta „Saulės giesmė” – pirmoji italų poezija, o ordinas plito pasaulyje, nešdamas taikos žinią. Asyžius įkvėpė popiežių Pranciškų pasirinkti vardą 2013 metais. Dabar, su 28 tūkstančiais gyventojų, miestas – taikos simbolis: gatvėse girdėti lotyniškos giesmės, o vaizdai į slėnį primena Dievo kūriniją.