Šiame skyriuje pristatomos šventos vietos, gamtos objektai, tikėjimui svarbūs miestai.
Kinijos širdyje, kur Tibeto plokščiakalnis susiliečia su lygumomis kaip dangus su žeme, teka Jangdzė – ilgiausia Azijos upė, vingiuojanti 6300 kilometrų nuo Qinghai ledynų iki Šanchajaus deltos. Jos vanduo, galingas ir dumblinas, neša ne tik laivus, bet ir senovės imperijų šešėlius, kur upė kasmet užliedavo ryžių laukus, lyg drakonas purtytų uodegą. Čia, kur rūkas kyla … [Skaityti toliau…]
Pompėjai (Pompeii) – senovės romėnų miestas Kampanijoje, netoli Neapolio įlankos, šiandien vienas garsiausių archeologinių objektų pasaulyje. Miestas buvo įkurtas VI–V a. pr. Kr. oskų genties, vėliau pateko graikų, etruskų ir galiausiai romėnų įtakon. Pavadinimo kilmė nėra visiškai aiški: manoma, kad jis gali būti susijęs su oskišku žodžiu pompe („procesija“, „žygis“) arba graikišku pompē („iškilminga eisena“), … [Skaityti toliau…]
Ninevės rūmai, iškilę VII a. pr. m. e. ant Kuyunjik kalvos prie Tigro upės (dab. Mosulas, Irakas), buvo Asirijos imperijos širdis – ne tik karalių rezidencija, bet ir religijos, propagandos bei žinių centras. Šie rūmai, siejami su karaliais Senacheribu ir Ašurbanipalu, atspindėjo Asirijos pasaulėžiūrą: galia, dieviškumas ir išmintis buvo neatsiejami. Ninevės rūmai buvo monumentalus kompleksas, … [Skaityti toliau…]
Bodhgaja, įsikūrusi Biharo valstijos pietuose, prie falgu upės (senovėje Nerandžara), Indijoje, kur ryžių laukai ir dulkėti keliai veda prie vieno švento taško. Sanskrito žodis „bodhi” reiškia nušvitimą, o „gaya” – vietą ar žemę. Taigi, „Nušvitimo žemė” – tiksliai taip, kaip čia prieš 2600 metų princas Sidharta Gautama tapo Buda, sėdėdamas po figmedžiu ir pažinęs keturias … [Skaityti toliau…]
Kufa, arabų kalba al-Kūfa, glūdi centrinėje Irako dalyje, 170 kilometrų į pietus nuo Bagdado, ant Eufrato upės kranto, kur smėlio lygumos susilieja su palmėmis ir senais moliniais namais. Žodis reiškia „smėlėtą žemę” arba „vietą, kur susirenka kariai” – iš senosios arabų kalbos, nurodant karinę stovyklą, kuri virto miestu. Ši prasmė gimė iš jo pradžių: 638 … [Skaityti toliau…]
Tėbai, tas senovės Egipto perlas prie Nilo vingio, kur smėlis dar šiandien šnabžda apie nemirtinguosius. Miesto vardas – Tėbai – lietuviškai skamba kaip atgarsis iš graikų lūpų, bet egiptiečiai jį vadino Waset, reiškiantis „miesčiui su skeptru”, arba Niwt-Imn, „Amono buveinė”. Šaknys slypi dar giliau: ankstyvieji gyventojai galėjo kilti iš Ta-ope, „Didžiosios ganyklos”, kur Nilas maitino … [Skaityti toliau…]
Mezopotamijos lygumose, kur Eufratas lenkiasi kaip lankas, stovi Urukas – seniausias didmiestis, apsuptas molinių sienų, kurios matė saulių užtemimus ir karalių svajones. Jo zikuratai kyla kaip pirštai į dangų, o gatvėse aidi prekybos šurmulys, maišytas su maldomis deivei Inanai. Čia, kur oras kvepia datulėmis ir degančiu aliejumi, žmonės lipdė plytas rankomis, jausdami, kad miestas alsuoja … [Skaityti toliau…]
Eleusinas buvo realus miestas Graikijoje, esantis vos už keliolikos kilometrų į vakarus nuo Atėnų, prie Egėjo jūros pakrantės. Tai konkreti vietovė, kuri egzistuoja iki šiol, vadinama Elefsina. Senovėje Eleusinas buvo nedidelis, bet nepaprastai svarbus miestas, garsėjęs savo šventykla ir religinėmis apeigomis, vadinamomis Eleusino misterijomis. Šios misterijos buvo tokios reikšmingos, kad jų metu net karai sustodavo, … [Skaityti toliau…]
Horebas dar vadinamas Sinajaus kalnas (hebrajų k. חֹרֵב – Hōrēv, siejamas su šaknimi ḥ-r-v, reiškiančia „sausra“, „išdžiūvimas“ arba „dykuma“) Biblijoje žymi vieną iš svarbiausių šventosios istorijos vietų, glaudžiai susijusių su žydų, krikščionių ir islamo tradicijomis. Šis pavadinimas tikriausiai kilo iš aplinkos pobūdžio – sausos, nederlingos, asketiškos dykumos, kurioje žmogus susiduria su Dievo artumu be jokių … [Skaityti toliau…]
Biblijoje kalnai yra ne tik geografinės vietos, bet ir gilūs teologiniai simboliai, atspindintys Dievo buvimą, apreiškimą ir žmogaus tikėjimo kelionę. Jie vaizduojami kaip šventos erdvės, kur žmogus susitinka su Dievu, gauna Jo įsakymus ar patiria dvasinį virsmą. Kalnų aukštis ir atokumas simbolizuoja artumą dangui, o jų tvirtumas – Dievo amžinybę, kaip matyti Ps 125, 1: … [Skaityti toliau…]
Čenstochova plyti pietų Lenkijoje, Silezijos krašte, kur upė Varta teka pro kalvas ir senus mūrus. Žodis kilęs iš slavų kalbos: „čenstocha” reiškia „nuolat tebūnie garbintas” arba „amžina garbė Dievui” – tarsi miestas, skirtas šlovinti šventąją. Tai siejasi su vietos esmė: Jasna Góra, Šviesos kalnas, kur stovintis vienuolynas saugo Juodąją Madoną, Marijos ikoną su kūdikiu Jėzumi, … [Skaityti toliau…]
Kumas, įsikūręs centrinėje Irano dalyje, 140 kilometrų į pietus nuo Teherano, kur dykuma susiduria su kalvomis ir upės vagomis, traukia kaip šiitų pasaulio traukos centras. Žodis kilęs iš senovės iraniečių kalbos, galbūt reiškiantis „šilta vieta” arba „vandens šaltinis” – vieta, kur gyvybė prasideda iš sausros. Arabai vadina Qom, o ši prasmė gimė iš jo pradžių: … [Skaityti toliau…]