Šiame skyriuje pristatomos šventos vietos, gamtos objektai, tikėjimui svarbūs miestai.
Tėbai, tas senovės Egipto perlas prie Nilo vingio, kur smėlis dar šiandien šnabžda apie nemirtinguosius. Miesto vardas – Tėbai – lietuviškai skamba kaip atgarsis iš graikų lūpų, bet egiptiečiai jį vadino Waset, reiškiantis „miesčiui su skeptru”, arba Niwt-Imn, „Amono buveinė”. Šaknys slypi dar giliau: ankstyvieji gyventojai galėjo kilti iš Ta-ope, „Didžiosios ganyklos”, kur Nilas maitino … [Skaityti toliau…]
Mezopotamijos lygumose, kur Eufratas lenkiasi kaip lankas, stovi Urukas – seniausias didmiestis, apsuptas molinių sienų, kurios matė saulių užtemimus ir karalių svajones. Jo zikuratai kyla kaip pirštai į dangų, o gatvėse aidi prekybos šurmulys, maišytas su maldomis deivei Inanai. Čia, kur oras kvepia datulėmis ir degančiu aliejumi, žmonės lipdė plytas rankomis, jausdami, kad miestas alsuoja … [Skaityti toliau…]
Eleusinas buvo realus miestas Graikijoje, esantis vos už keliolikos kilometrų į vakarus nuo Atėnų, prie Egėjo jūros pakrantės. Tai konkreti vietovė, kuri egzistuoja iki šiol, vadinama Elefsina. Senovėje Eleusinas buvo nedidelis, bet nepaprastai svarbus miestas, garsėjęs savo šventykla ir religinėmis apeigomis, vadinamomis Eleusino misterijomis. Šios misterijos buvo tokios reikšmingos, kad jų metu net karai sustodavo, … [Skaityti toliau…]
Horebas dar vadinamas Sinajaus kalnas (hebrajų k. חֹרֵב – Hōrēv, siejamas su šaknimi ḥ-r-v, reiškiančia „sausra“, „išdžiūvimas“ arba „dykuma“) Biblijoje žymi vieną iš svarbiausių šventosios istorijos vietų, glaudžiai susijusių su žydų, krikščionių ir islamo tradicijomis. Šis pavadinimas tikriausiai kilo iš aplinkos pobūdžio – sausos, nederlingos, asketiškos dykumos, kurioje žmogus susiduria su Dievo artumu be jokių … [Skaityti toliau…]
Biblijoje kalnai yra ne tik geografinės vietos, bet ir gilūs teologiniai simboliai, atspindintys Dievo buvimą, apreiškimą ir žmogaus tikėjimo kelionę. Jie vaizduojami kaip šventos erdvės, kur žmogus susitinka su Dievu, gauna Jo įsakymus ar patiria dvasinį virsmą. Kalnų aukštis ir atokumas simbolizuoja artumą dangui, o jų tvirtumas – Dievo amžinybę, kaip matyti Ps 125, 1: … [Skaityti toliau…]
Čenstochova plyti pietų Lenkijoje, Silezijos krašte, kur upė Varta teka pro kalvas ir senus mūrus. Žodis kilęs iš slavų kalbos: „čenstocha” reiškia „nuolat tebūnie garbintas” arba „amžina garbė Dievui” – tarsi miestas, skirtas šlovinti šventąją. Tai siejasi su vietos esmė: Jasna Góra, Šviesos kalnas, kur stovintis vienuolynas saugo Juodąją Madoną, Marijos ikoną su kūdikiu Jėzumi, … [Skaityti toliau…]
Kumas, įsikūręs centrinėje Irano dalyje, 140 kilometrų į pietus nuo Teherano, kur dykuma susiduria su kalvomis ir upės vagomis, traukia kaip šiitų pasaulio traukos centras. Žodis kilęs iš senovės iraniečių kalbos, galbūt reiškiantis „šilta vieta” arba „vandens šaltinis” – vieta, kur gyvybė prasideda iš sausros. Arabai vadina Qom, o ši prasmė gimė iš jo pradžių: … [Skaityti toliau…]
Galilėjos ežero pakrantėje, kur vanduo šnabžda senovės paslaptis, stovi Tiberijadas – miestas, kuris per amžius traukė piligrimus, mokslininkus ir ieškančius ramybės. Jo gatvėse dar girdisi atgarsiai iš laikų, kai žodžiai tapo šventaisiais tekstais, o žemė slėpė karalių svajones. Šiandien, kai saulė leidžiasi už kalvų, Tiberijadas alsuoja gyvybe, maišydamas karštųjų šaltinių garus su maldybų melodijomis. Bet … [Skaityti toliau…]
Mezopotamijos smėlynuose, kur Eufratas ir Tigras susipina kaip dvyniai, slepiasi Akadas – Sargono sukurtas miestas, kurio gatvės aidėjo armijų žingsniais ir prekybos šurmuliu. Jo rūmai kilo iš molio plytų, o zikuratai siekė dangų, matydami saulių užtemimus ir karalių svajones. Čia, kur oras kvepia derva ir prieskoniais iš tolimų žemių, žmonės lipdė bronzos ginklus, jausdami, kad … [Skaityti toliau…]
Biblijoje miestai yra teologiniai simboliai, rodantys Dievo buvimą, Jo tautos istoriją, dvasinius išbandymus ir eschatologinę viltį. Miestai buvo politiniai, religiniai ir kultūriniai centrai, kuriuose vyko Dievo apreiškimai, Sandoros atnaujinimai ir svarbūs tikėjimo įvykiai. Jeruzalė, pavyzdžiui, simbolizuoja Dievo buveinę ir dvasinį Izraelio centrą (Ps 48, 1–2), o Babilonas – nuodėmę ir pasaulinę galią, prieštaraujančią Dievui (Apr … [Skaityti toliau…]
Šinaro miestas, siejamas su bibliniu Babelio (Babilono) miestu, yra reikšminga Senojo Testamento figūra, ypač žinoma dėl Babelio bokšto istorijos. Šis miestas minimas Pradžios knygoje kaip vieta, kur žmonija bandė pastatyti bokštą, siekiantį dangų, o tai lėmė kalbų susimaišymą. Šinaro miestas (hebr. אֶרֶץ שִׁנְעָר, Eretz Shin‘ar) Biblijoje minimas kaip regionas, kuriame stovėjo Babelio miestas. Hebrajiškas pavadinimas … [Skaityti toliau…]
Čidambaramas, įsikūręs Mauricijaus šiaurės vakaruose, Rivière du Rempart rajone, kur cukranendrių laukai supa kalvas ir upės vingius, vadinamas pagal garsųjį Indijos šventyklą Čidambaramą Tamilnade. Ten Šiva šoka kosminį šokį, o čia, saloje, vardas neša tą patį atminimą – tamilų kalboje „čid” reiškia sąmonę, o „ambaram” – erdvę, taigi „sąmonės erdvė”. Mauricijaus hindu bendruomenė, kilusi iš … [Skaityti toliau…]