Šiame skyriuje pristatomos šventos vietos, gamtos objektai, tikėjimui svarbūs miestai.
Gileadas (hebrajiškai גִּלְעָד, Gil‘āḏ) yra ne tik biblinis regionas — didžiulis, kalnuotas, kvapnus ir kruvinas kraštas į rytus nuo Jordano — bet ir šiuolaikinio japonų romano pavadinimas. Angliškai šis regionas vadinamas Gilead, o japonų kilmės amerikiečių rašytojos Marilynne Robinson kūrinys taip pat vadinasi „Gilead“, lietuviškai išleistas kaip „Gileadas“. Taigi tas pats žodis žymi ir biblinę … [Skaityti toliau…]
Safedas, įsikūręs ant kalvų Šiaurės Izraelyje, yra vienas iš keturių šventųjų judaizmo miestų, kartu su Jeruzale, Hebronu ir Tiberiju. Šis miestas, apsuptas Galilėjos kalnų ir kvepiantis pušynais, nuo seno laikomas dvasinės šviesos ir mistikos centru. Garsėjantis kaip kabalos – mistinės judaizmo krypties – lopšys, Safedas traukia piligrimus, mokslininkus ir menininkus, ieškančius ne tik religinio įkvėpimo, … [Skaityti toliau…]
Galilėja – tai žemė prie ežero ir krikščionybės lopšys, kur Jėzus užaugo, mokė ir darė stebuklus. Šiaurinė Izraelio dalis, tarp Viduržemio jūros ir Jordano slėnio, visada buvo kryžkelė: finikiečiai, graikai, romėnai, žydai – visi paliko pėdsaką šioje derlingoje, kalvotoje žemėje. Lietuviui Galilėja skamba kaip Nazaretas, Kafarnaumas, Kana – vietos, kur prasidėjo Evangelija. Čia subrendo ne … [Skaityti toliau…]
Gvadalupė, vietovė netoli Meksiko miesto, kur Tepejako kalnas kilo virš ežerų ir kaktusų, garsėja kaip vieta, kur 1531 metais Marija pasirodė vietiniam indėnui. Pavadinimas kilęs iš ispanų kalbos, remiantis Ispanijos šventove Extremadūroje, bet čia jis įgavo naują atspalvį – tapo simboliu, jungiančiu senąsias meksikiečių tradicijas su krikščionybe. Vietiniai vadina ją „la morenita” – mažąją rudąją, … [Skaityti toliau…]
Utar Pradešo širdyje, kur Gango upė teka plačiai kaip motinos glėbys, glūdi Varanasis – miestas, kuris nemiega nei dieną, nei naktį, nes mirtis čia šoka su gyvenimu. Jo ghatai, laiptai į vandenį, pilni žmonių, plaunančių kūnus ir sielas, o ore sklinda smilkalų dūmai, maišyti su laužų traškesiu. Čia, kur saulė tekėdama nudažo upę auksu, o … [Skaityti toliau…]
Kanaanas (כְּנַעַן Kənaʿan) atsirado dar Nojaus laikais kaip prakeiktas Chamo sūnus. Šis prakeiksmas tarsi užleido tamsų šešėlį ant visos teritorijos — nuo Viduržemio jūros vakaruose iki Jordano rytų kranto, nuo Libano kalnų šiaurėje iki Negyvosios jūros pietuose. Tai buvo žemė, kurioje klestėjo miestai su aukštomis sienomis, kur gyventojai garbino Baalą ir Ašerą, aukodavo vaikus ugnyje … [Skaityti toliau…]
Nuo pirmykščių bendruomenių iki didžiųjų religijų žmonės visada ieškojo vietų, kurios būtų daugiau nei gamtos peizažai. Kalnai, upės, giraitės, akmenys ir slėniai tapo ne tik kraštovaizdžio dalimi, bet ir dvasiniais orientyrais, jungiančiais žemę su dievais, protėvių dvasiomis ar kosmine tvarka. Kai kurios vietos siejamos su svarbiais religiniais įvykiais – Dievo apsireiškimu, pranašų pamokslais ar šventųjų … [Skaityti toliau…]
Atono kalnas, graikiškai vadinamas Athōs, o oficialiai – Autonominė monastinė Šventojo Kalno valstybė (Αὐτοδιοίκητη Μοναστικὴ Πολιτεία Ἁγίου Ὄρους), yra rytiniame Chalkidikės pusiasalyje, Graikijos šiaurėje. Tai unikali vieta pasaulyje, kurioje gyvena tik vienuoliai ir pasauliečiai vyrai. Moterims įžengti draudžiama jau daugiau nei tūkstantį metų, nes Atonas laikomas ypatingai pašvęstu Dievo Motinai. Aukščiausia kalno viršūnė siekia 2033 … [Skaityti toliau…]
Haridvaras, įsikūręs Utarakhando valstijos šiaurėje, kur Ganga išteka iš Himalajų į lygumas, apsuptas kalnų ir šventų ghatų – laiptuotų upės krantinių. Sanskrito žodis „hari” reiškia Višnu, o „dvara” – vartai, taigi „Višnu vartai” arba „Dievo vartai”. Ši prasmė atspindi miesto vaidmenį hinduizme: čia prasideda šventa upės kelionė, o maudynės nuplauna nuodėmes, atveria kelią į mokšą … [Skaityti toliau…]
Najafas, centrinėje Irako dalyje, 160 km į pietus nuo Bagdado, plyti prie Bahr al-Najaf ežero, kur palmės ir minaretai atspindi saulėlydžio šviesą smėlio lygumose. Žodis kilęs iš arabų „nay jaff” – „sausa upė” arba „aukštuma virš potvynio”, nurodantis vietą, kur vanduo nesiekia. Ši prasmė gimė iš gamtos: ežeras saugo nuo potvynių, o miestas tapo šventu … [Skaityti toliau…]
Moabas buvo senovinė šalis rytinėje Negyvosios jūros pusėje, dabartinės Jordanijos teritorijoje. Tai kalnuota, derlinga žemė, garsėjusi savo slėniais, ganyklomis ir vynuogynais. Moabo žmonės kilę iš Loto palikuonių: po Sodomos ir Gomoros sunaikinimo Loto dukterys, bijodamos likti be palikuonių, sugulė su savo tėvu. Iš vyresniosios dukters gimė sūnus Moabas, tapęs moabitų protėviu. Ši kilmė jau nuo … [Skaityti toliau…]
Jėzaus laikais regionas, kuriame Jis gyveno ir skelbė savo mokymą, buvo Romos imperijos valdžioje. Šis kraštas buvo suskirstytas į kelias svarbias teritorijas: Judėją, Galilėją ir Samariją, kurios kartu sudarė didžiąją dalį to, kas vėliau buvo vadinama Palestina. Tačiau tuo metu oficialus „Palestinos“ pavadinimas dar nebuvo plačiai vartojamas, nes romėnai šį terminą pradėjo aktyviai naudoti tik … [Skaityti toliau…]