Šventos vietos, miestai

Lalibela, glūdi Etiopijos šiaurės centrinėje dalyje, Lasta kalnuose, kur raudonos uolos kyla virš slėnių ir upelių, apsuptos alyvmedžių giraičių. Miesto vardas kilęs iš karaliaus Gebre Meskel Lalibela, kuris valdė XII–XIII amžiuje, o ankstesnis pavadinimas Roha reiškia „šviesos žemę”. Ši prasmė gimsta iš vietos esmės: kalnai kaip apsauga, o uolos – kaip amžinas akmuo, kurį karalius … [Skaityti toliau…]

Tamil Nadu kalvose, kur raudona žemė susiliečia su dangaus žydryne, tyvuliuoja Tiruvannamalajus – miestas, kuris traukia kaip magnetas tuos, kas ieško ne tik akmenų, bet ir vidinio šviesos pliūpsnio. Jo gatvėse, apsuptose Arunachalos kalno, girdisi maldybos, kurios sklinda nuo senovės šventyklų sienų, o naktimis kalno viršūnėje užsidega ugnis, primenanti, kad tamsa – tik iliuzija. Čia, … [Skaityti toliau…]

Šilas (hebrajiškai שִׁלוֹ, Šīlō; anglų ir lotynų kalbose Shiloh; lietuviškoje Biblijos tradijoje dažniausiai Šilas arba Šilo) – vienas svarbiausių senovės Izraelio miestų, minimas Toros knygose ir Pranašų raštuose. Šiandien archeologinė vietovė vadinama Tel Šilo (arba Khirbet Seilun), į šiaurę nuo Jeruzalės, dabartinėje Vakarų Kranto teritorijoje, netoli palestiniečių kaimo Turmus Ayya. Šilas buvo pagrindinė izraelitų šventovė … [Skaityti toliau…]

Elefantina (sen. egipt. Abu, gr. Elephantine) – sala Nilo upėje ties Asuanu, žinoma kaip ribinė Egipto ir Nubijos teritorija. Jos padėtis lėmė nuolatinį religinių praktikų, administracinių funkcijų ir kasdienio gyvenimo susikirtimą. Sala buvo suvokiama kaip vieta, kur prasideda pirmasis kataraktas, todėl ji turėjo reikšmę tiek politiniu, tiek teologiniu požiūriu. Elefantina: religinių tradicijų ir bendruomenių sala … [Skaityti toliau…]

Jatribas, senovinis Arabijos pusiasalio miestas, yra viena svarbiausių vietų islamo istorijoje, vėliau tapusi žinoma kaip Medina (arba al-Madina al-Munawwara, „Apšviestasis miestas“). Prieš islamo atsiradimą Jatribas buvo klestintis žemės ūkio ir prekybos centras, garsėjantis savo datulių palmėmis ir daugiakultūre bendruomene, kurioje gyveno arabų gentys ir žydų klanai. Jatribe, vėliau tapusiame Medina, Mahometo laikais gyveno trys pagrindinės … [Skaityti toliau…]

Jobaro sinagoga – viena seniausių žydų šventovių pasaulyje, esanti Sirijos sostinės Damasko priemiestyje Jobare. Pasakojama, kad jos ištakos siekia net VIII amžių prieš Kristų. Tradicija teigia, kad pranašas Elijas (Elijah) kadaise slėpėsi oloje po šiuo pastatu, o jo mokinys Eliziejus (Elisha) ten meldėsi. Dėl to vieta tapo šventa ne tik žydams, bet ir kai kuriems … [Skaityti toliau…]

Efesas (dabar Selçuk, Turkija) – vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės centrų Mažojoje Azijoje. I a. pabaigoje–II a. pradžioje čia gyveno viena didžiausių ir įtakingiausių krikščionių bendruomenių – jai skirtas ir Efeso laiškas (gr. Πρὸς Ἐφεσίους), viena gražiausių ir teologiškai giliausių Naujojo Testamento knygų. Efeso miestas ir jo krikščioniškoji reikšmė Efeso laiškas (Laiškas efeziečiams) Parašytas apie 60–62 … [Skaityti toliau…]

Ararato kalnai turi ypatingą reikšmę religijose, ypač krikščionybėje, judaizme ir islame, nes pagal šventuosius tekstus manoma, kad būtent ten sustojo Nojaus arka po pasaulinio tvano. 1. Biblijos kontekstas Pagal Pradžios knygą (Genesis), po keturiasdešimt dienų ir naktų trukusio tvano bei ilgo laukimo, kai vandenys pradėjo slūgti, Nojaus arka sustojo ant „Ararato kalnų“. Štai ką sako … [Skaityti toliau…]

Šv. Pauliaus siena Damasko senamiestyje – viena iš tų vietų, kur istorija, tikėjimas ir legenda persipina taip, kad beveik nebesvarbu, kur baigiasi faktai. Tai ne tik akmeninė miesto gynybinės sienos dalis, bet ir gyvas pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Naujojo Testamento momentų – Sauliaus iš Tarso pabėgimą, kai jis dar tik žengė pirmuosius žingsnius tapdamas apaštalu … [Skaityti toliau…]

Mešhedas driekiasi šiaurės rytų Irane, Chorasano provincijoje, kur dykuma pereina į kalvas ir vynuogynus, o minaretai kyla virš turgų ir senų karavansarajų. Žodis kilęs iš arabų „mashhad” – „kankinio liudijimo vieta” arba „martirio kapavietė”, nurodantis, kur vienas iš šiitų imamų žuvo ir buvo palaidotas. Ankstesnis kaimo vardas Sanabadas reiškė „vandens šaltinį”, bet po IX amžiaus … [Skaityti toliau…]

Madhja Pradešo lygumose, kur Šipros upė vingiuoja kaip gyvatė, ieškodama jūros, glūdi Udžainas – miestas, kuris matė saulių užtemimus ir dievų šokius. Jo gatvėse, apsuptose senovės observatorijų, girdisi sanskrito eilės, o naktimis dangus atsiveria kaip knyga, pilna žvaigždžių pranašysčių. Čia, kur oras kvepia sandalmedžiu ir lietaus dulkių mišiniu, žmonės plauna nuodėmes upėje, tikėdami, kad vanduo … [Skaityti toliau…]

Šventieji miestai – tai pasaulio dvasinės širdys, kur susilieja tikėjimas, istorija ir žmogaus siekis priartėti prie dieviškumo. Šiame puslapyje pristatome svarbiausius šventus miestus, nuo Jeruzalės ir Mekos iki Lurdės ir Bodhgajos, kurie per amžius traukia piligrimus ir keliautojus. Kiekvienas miestas yra unikalus savo religine reikšme, kultūriniu paveldu ir dvasine atmosfera, atspindinčia skirtingų tikėjimų esmę. Kiekvieno … [Skaityti toliau…]