Pergamas (graikiškai Πέργαμος, Pergamon) – vienas įspūdingiausių senovės pasaulio miestų, stovėjęs 100 km į šiaurę nuo Izmiro, ant 335 m aukščio kalvos, iš kurios matėsi visas Kaiko slėnis ir Egėjo jūra tolumoje. Graikai jį vadino „aukščiausiuoju miestu“, romėnai – „Azijos puošmena“.
Trys dalykai, dėl kurių Pergamas buvo neįtikėtinas
- Didžiausia biblioteką po Aleksandrijos – 200 000 ritinių (iš čia kilo žodis „pergamentas“, nes kai Egiptas uždraudė eksportuoti papirusą, Pergame išrado naują rašymo medžiagą iš veršiuko odos).
- Didysis Dzeuso altorius – milžiniška pakyla su 30 m pločio frizu, vaizduojančiu gigantomachiją; naciai XX a. jį laikė „šėtono sostu“ ir pagal jį statė savo tribūnas.
- Asklepijonas – garsiausias antikos gydymo centras, kur žmonės miegodavo šventykloje, o „nekenksmingos“ gyvatės laižydavo žaizdas (Asklepijo simbolis – gyvatė ant lazdos – iki šiol medicinos ženklas).
Imperatoriškasis kultas ir „šėtono sostas“
Pergamas buvo pirmasis Azijos miestas, 29 m. pr. Kr. pastatęs šventyklą Romai ir Augustui. Čia gimė oficialus imperatoriaus garbinimas Mažojoje Azijoje. Kiekvienas pilietis turėjo bent kartą per metus sudeginti smilkalų sau priešais imperatoriaus statulą ir pasakyti: „Cezaris yra Viešpats“. Atsisakymas reiškė mirtį.
Todėl Jono Apreiškime Pergamas vadinamas:
„kur yra šėtono sostas“ ir „kur šėtonas gyvena“ (Apr 2,13).
Krikščionys ir išbandymas
Ankstyvoji Pergamo bendruomenė buvo maža, bet drąsi.
Vienas jų narys, Antipas („mano liudytojas, mano ištikimasis“), buvo sudegintas bronziniame jaučio pavidalo krosnyje už tai, kad atsisakė garbinti imperatorių.
Jėzus jį vadina „mano ištikimuoju liudytoju“ – tas pats titulas, kurį vėliau gaus pats Kristus.
Tačiau ne visi laikėsi.
Dalies bendruomenės narių vėl ėmė valgyti stabams aukotą mėsą ir paleistuvauti – greičiausiai dalyvaudami prekybinių gildijų puotose, kurios visada baigdavosi orgijomis. Tai buvo „Balaamo mokymas“ ir „nikolaidų mokymas“ – kompromisas su pasauliu dėl karjeros ir pinigų.
Jėzaus žodžiai Pergamui – vieni griežčiausių Septynių Azijos bažnyčių laiškuose:
„Turiu tau šį tą prikišti: ten laikaisi tokių, kurie laikosi Balaamo mokymo… Atsiverskite! Antraip ateisiu greitai ir kariausiu su jais savo burnos kalaviju (Apr 2,14–16).
Pergamo pabaiga ir palikimas
Miestas klestėjo iki bizantijos laikų, bet XIII a. galutinai nyko.
XIX a. vokiečių inžinierius Karlas Humannas išvežė Didįjį Dzeuso altorių į Berlyną – jis iki šiol stovi Pergamo muziejuje (vokiečiai jį vadina „šėtono sostu“ pagal Apreiškimą).
Hitleris pagal jį statė tribūną Niurnberge.
Šiandien Pergame stovi tik griuvėsiai: didžiulis teatras (10 000 vietų, statesnis už bet kurį antikos teatrą), Dzeuso altoriaus pamatai, Asklepijonas su apvalia šventykla ir tuneliais, kur gydytojai šnabždėdavo pacientams „dievo žodžius“ miegant.
Pergamas – miestas, kuriame:
- biblioteka konkuravo su Aleksandrija,
- gydytojai – su Jėzumi,
- imperatorius – su Dievu.
Ir kuriame krikščionys turėjo pasirinkti: smilkalų saują priešais Cezario statulą arba ugnį už tikėjimą.
Dauguma pasirinko ugnį.
Todėl Jėzus jiems žada:
„Laimėtojui duosiu paslėptos manos, duosiu jam baltą akmenėlį, o ant akmenėlio įrašytą naują vardą, kurio niekas nežino, tik tas, kas gauna“ (Apr 2,17).