Tekstai

Žodis teofanija kilęs iš graikų kalbos: theos – Dievas ir phaino – pasirodyti, pasireikšti. Tai sąvoka, kuria apibūdinami ypatingi Dievo apsireiškimai žmogui – tokie, kurie palieka ne tik regimą ar girdimą ženklą, bet perveria ir širdį. Teofanija reiškia, kad Dievas ne tik kalba, bet tampa juntamas – per balsą, liepsną, audrą ar tylą. Tai akimirka, … [Skaityti toliau…]

Troškimas – tai ne silpnybė. Biblijoje jis suprantamas kaip esminė žmogaus jėga, nukreipta arba į gėrį, arba į pražūtį. Žmogus yra trokštanti būtybė: jis geidžia, laukia, ilgisi, siekia. Troškimas gali vesti į šventumą arba į nuodėmę. Jis yra degantis vidinis variklis – kaip liepsna, kuriai reikia krypties. Žmogaus troškimas Dievo Pats giliausias troškimas, pasak Katalikų … [Skaityti toliau…]

Ugnis krikščioniškoje tradicijoje yra stichija, ženklas. Simbolis, kuris liečia pačią Dievo ir žmogaus santykio šerdį. Ugnis gali deginti, bet gali ir apvalyti. Ji gali sunaikinti, bet ir sušildyti. Ji – pavojinga, bet būtina. Todėl ir Biblijoje, ir Bažnyčios mokyme ugnis pasirodo kaip viena iš giliausių dvasinių metaforų. Ugnis kaip Šventosios Dvasios ženklas Sekminių dieną, kai … [Skaityti toliau…]

Krikščionybėje užtarimas yra giluminis būdas gyventi meile. Kai vienas žmogus meldžiasi už kitą, kai kažkas stovi tarp skausmo ir Dievo, tarp klystančio ir Gailestingojo – tai vadinama užtarimu. Tai ne skundas, ne maldavimas sau, o stovėjimas už kitą. Tarsi kunigas, stovintis prie altoriaus ne savo vardu. Kristaus užtarimas Užtarimo šaltinis – pats Kristus. Jis ne … [Skaityti toliau…]

Pasauliui grimztant į vandenį, Nojus laukė. Ne žinių, ne saulės, bet ženklo. Ir kai balandis sugrįžo su alyvų šakele snape, tai nebuvo tik žiniutė apie sausą žemę. Tai buvo ženklas, kad Dievo rūstybė užleido vietą gailestingumui. Kad gyvybė dar kartą pakviesta grįžti. Balandis Biblijoje nėra vien paukštis. Tai ne gamtos detalė, o Dvasios pasiuntinys. Kai … [Skaityti toliau…]

Kai Dievas kalba Nojui po tvano, Jo žodžiai ne švelnūs, bet aiškūs: „Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus“ (Pr 9,6). Tai ne grasinimas, o riba. Pirmoji ir aiškiausia. Dievo žvilgsnyje žmogaus kraujas nėra tik biologinė medžiaga. Jis nešioja Dievo atvaizdą. Kraujas reiškia gyvybę, o gyvybė – tai, ko žmogus negali … [Skaityti toliau…]

Evangelijoje pagal Matą girdime žodžius, kurie tapo kertiniu Bažnyčios autoriteto akmeniu: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus“ (Mt 16, 19). Šiuos žodžius Jėzus ištaria Simonui, ką tik pavadintam Petru – uola, ant kurios bus statoma Jo Bažnyčia. Tai ne poetiška metafora, o realus pavedimas: valdyti, ganyti, spręsti, saugoti. Raktai – tai ne simbolis be turinio. Senajame … [Skaityti toliau…]

Sakramentai nėra atsitiktiniai ženklai ar pavienės malonės. Jie sudaro gyvą, tarpusavyje susijusį organizmą – tarsi kūną, kuriame kiekvienas narys turi savo paskirtį. Krikštas įveda į tikėjimą, Sutvirtinimas stiprina, Eucharistija maitina. Ligonių patepimas gydo, Atgaila atstato. Kunigystė ir Santuoka įjungia į tarnystę. Tačiau šio kūno širdis – Eucharistija. Bažnyčios mokymas Eucharistijai skiria išskirtinę vietą. Ji vadinama … [Skaityti toliau…]

Evangelijoje Jėzus kalba aiškiai: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.“ Šie žodžiai nėra kultūrinės nuorodos ar senovinis paprotis – tai tiesioginis Kristaus mokymas, atspindintis Jo požiūrį į santuoką kaip negrįžtamą Sandorą. Ne tik tarp dviejų žmonių, bet tarp žmogaus ir Dievo. Todėl Bažnyčia nesuteikia teisės laužyti to, ką pats Dievas … [Skaityti toliau…]

Tiesa religijoje yra kvietimas į santykį: su Dievu, su savimi, su pasauliu. Krikščioniškoje tradicijoje tiesa visų pirma yra asmuo – Jėzus Kristus, kuris sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6). Tai reiškia, kad tiesa nėra vien dalykas, kurį žinai, bet asmuo, su kuriuo gyveni. Religinė tiesa jungia pažinimą su meile. Ji nėra šaltas … [Skaityti toliau…]

„Mylėk artimą kaip save patį“ – šis sakinys daug kam žinomas, bet retai įsisąmoninamas iki galo. Tikėjimo ir žmogiškumo gelmė atsiskleidžia tada, kai artimą pradedame matyti ne kaip atskirą asmenį „šalia manęs“, o kaip „kitą mane“. Ne mažiau tikrą, ne mažiau vertą, ne mažiau Dievo trokštamą. Bažnyčios mokymas kalba paprastai, bet giliai: kiekvienas žmogus, be … [Skaityti toliau…]

Abraomo istorija yra vienas iš kertinių akmenų ne tik žydų, bet ir krikščioniškojo tikėjimo. Jo aukurai – ne vien akmeniniai statiniai, bet dvasinės žymės, liudijančios žmogaus kelionę su Dievu. Jie žymi vietas, kur žmogus sustojo ne dėl poilsio, o dėl susitikimo. Kur išsitiesė ne kilimas, o auka. Kur prakalbo ne žmogaus, o Dievo balsas. Abraomas, … [Skaityti toliau…]