Tai skyrius, kuriame talpinami įvairūs dvasiniai tekstai, pamąstymai ir religinės įžvalgos.
Tai klausimas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo apie klausymąsi, bet iš tiesų jis apie daug daugiau. Apie jautrumą. Apie gebėjimą būti su kitu žmogumi ne tik žodžiais, bet ir tylomis. Apie tikrą ryšį. Klausytis – tai ne tik išgirsti kalbą. Tikras klausymasis yra meno forma. O viena svarbiausių jos dalių – gebėjimas išgirsti tai, kas … [Skaityti toliau…]
Apie Nimfų urvą – tas Porfirijaus iš Tyro mistinis komentaras, parašytas apie 270 m. po Kr. Romoje, kai neoplatonizmas maišėsi su senovės mitais kaip vynas su vandeniu. Originalus graikiškas pavadinimas Περὶ τοῦ ἐν Ὀδυσσείᾳ τῶν Νυμφῶν ἄντρου (Peri tou en Odysseia tōn Nymphōn antrou), angliškai On the Cave of the Nymphs in the Odyssey, lietuviškai … [Skaityti toliau…]
Prieš krikščionis – tas Porfirijaus iš Tyro ugningas manifestas, parašytas apie 270–300 m. po Kr. Romoje, kai krikščionybė dar buvo persekiojama, o pagoniškos šventyklos stovėjo tvirtai kaip Koliziejus. Originalus graikiškas pavadinimas Κατὰ Χριστιανῶν (Kata Christianōn), lotyniškai dažniausiai vadinamas Contra Christianos („Prieš krikščionis“). Lietuviškai – Prieš krikščionis arba Kritika krikščionims, nes tai ne šiaip polemika, o … [Skaityti toliau…]
Eneados (graik. Devynetai) – tas neoplatonizmo šedevras, kurį Porfirijus iš Tyro pavertė struktūruotu dievų žemėlapiu, sutvarkydamas savo mokytojo Plotino chaotiškas paskaitas į šešias grupes po devynis traktatus, tarsi pitagoriečių magija būtų įpynusi skaičius į realybę – tiksliai šeši devynetai, 6×9, nes “ennea” reiškia devynis, o šeši – harmonijos ir pusiausvyros simbolis, primenantis, kad pasaulis pulsuoja … [Skaityti toliau…]
Porfirijus iš Tyro – tas fenikietis neoplatonikas, gimęs apie 234 m. po Kr., o užgesęs 305 m. Romoje – buvo Plotino ištikimas mokinys, redagavęs “Eneadas” ir sukūręs veikalą, kuris pavertė vegetarizmą dievišku keliu. Jo traktatas, originaliai griekiškai vadinamas Περὶ ἀποχῆς ἐμψύχων (Peri apochēs empsychōn), angliškai žinomas kaip On Abstinence from Animal Food. Lietuviški variantai: Apie … [Skaityti toliau…]
Patrologia Orientalis (lot. „Rytietiškoji patrologija“) – tai didžiulė mokslinė serija, skirta Rytų krikščionių Bažnyčios Tėvų ir rašytojų tekstams. Pradėta leisti 1903 metais Paryžiuje, ji tebėra vienas svarbiausių šaltinių tyrinėjant ankstyvąją krikščionybę Artimuosiuose Rytuose, Sirijoje, Armėnijoje, Egipte ir Etiopijoje. Serija apima originalius tekstus (sirų, koptų, armėnų, gruzinų, arabų, etiopų kalbomis) su prancūziškais vertimais, įvadais ir komentarais. … [Skaityti toliau…]
Plinijus Vyresnysis (Gaius Plinius Secundus, 23–79 m. po Kr.) buvo romėnų rašytojas, mokslininkas ir karininkas, žuvęs per Vezuvijaus išsiveržimą 79 metais, gelbėdamas draugus. Jo pagrindinis veikalas – Natūralioji istorija (Historia naturalis), parašytas lotyniškai 77 metais ir skirtas imperatoriui Titui. Tai 37 knygų enciklopedija, apimanti viską nuo astronomijos iki medicinos, zoologijos ir mineralogijos. Plinijus rinko žinias … [Skaityti toliau…]
Viduramžių teologijoje velnias dažnai vaizduojamas ne kaip visiškai originalus blogio šaltinis, o kaip iškreiptas Dievo kūrinių atspindys. Viena ryškiausių tokių idėjų – XII amžiaus cisterciečių abato Bernardo Klerviečio posakis: „Velnias yra Dievo beždžionė.“ Ši metafora, užrašyta jo pamoksle apie Giesmių giesmę (Sermo in Cantica Canticorum 33, Patrologia Latina 183, 789), pabrėžia imitacijos aspektą: šėtonas kopijuoja … [Skaityti toliau…]
Viduramžių vienuolynuose, kur jauni vienuoliai klūpėdavo prie altoriaus ir klausdavo, kodėl Dievas reikalauja meilės tik Jam, klausimas skambėjo kaip abejonė: ar tai nėra valdovo egoizmas? Tačiau teologinė tradicija aiškina kitaip – Dievo „pavydas“ nėra žmogaus pavydas, o ugnis, sauganti žmogų nuo klaidingų kelių. Hebrajiškas žodis qanna reiškia ne konkurenciją, o šventos erdvės apsaugą. Dievas nenori … [Skaityti toliau…]
Cistersų vienuolis ir mistikas Bernardas Klervietis (Bernardus Claraevallensis, 1090–1153), vienas įtakingiausių viduramžių teologų, traktate „De Diligendo Deo“ („Apie Dievo meilę“, PL 182, 979) aprašė keturis meilės laipsnius – dvasinės kelionės pakopas, kuriomis žmogaus meilė pamažu išsivalo nuo savimeilės ir virsta gryniausia dieviška meile. Šis veikalas parašytas popiežiui Inocentui II, tačiau kupinas asmeninės patirties ir išpažintinio … [Skaityti toliau…]