Pagal Senąjį Testamentą, izraelitai, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonys, gyveno Egipte kelis šimtmečius po to, kai Juozapas, vienas iš Jokūbo sūnų, tapo įtakingu faraono patarėju (Pradžios knyga). Tačiau laikui bėgant izraelitai buvo pavergti ir patyrė sunkią priespaudą. Apie XIII a. pr. Kr. (tradicinė data, siejama su Išėjimu, nors tiksli data diskutuotina), Dievas pašaukė Mozę, izraelitą, … [Skaityti toliau…]
Viduramžių Europoje, kai religija buvo ne tik dvasinis gyvenimo pagrindas, bet ir politikos įrankis, atsirado karingų vienuolių luomas, kurį mes šiandien vadiname kryžiuočiais. Jų pavadinimas, nors ir atrodytų savaime suprantamas, slepia daugiau nei vien tik kryžiaus simboliką. Pats žodis „kryžiuočiai“ kilo iš lotyniško crucesignati, reiškiančio „pažymėtieji kryžiumi“. Kai riteriai ar paprasti kariai prisiekdavo dalyvauti Šventojoje … [Skaityti toliau…]
Šventasis Petras, pradžioje vadintas Simonu, buvo vienas pirmųjų Jėzaus Kristaus mokinių ir laikomas apaštalų vadovu. Pagal Naująjį Testamentą (Mato evangelija 16:18), Jėzus pavadino jį „uola“ (aram. Kephas, gr. Petros), ant kurios bus pastatyta Bažnyčia, suteikdamas Petrui ypatingą autoritetą. Petras, buvęs žvejys iš Galilėjos, tapo Jėzaus artimiausiu sekėju, tačiau buvo žinomas ir dėl savo žmogiškų silpnybių … [Skaityti toliau…]
„Ana al-Haqq“ (arab. „Aš esu Tiesa“) yra garsus posakis, priskiriamas IX–X a. sufijų mistikui Mansur al-Hallaj (858–922 m.), vienam kontroversiškiausių islamo dvasinių mokytojų. Sufizmo kontekste šis teiginys, ištartas dvasinės ekstazės būsenoje, reiškia mistinę žmogaus sielos vienybę su Dievu (Allah), kuris Korane vadinamas „al-Haqq“ – „Tiesa“ arba „Tikrovė“. Al-Hallaj tikėjo, kad per visišką savęs atsižadėjimą (fana) … [Skaityti toliau…]
Kai keliaujame po miestus ar skaitome apie istorines bažnyčias, dažnai sutinkame du panašius pavadinimus: katedra ir arkikatedra. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai tiesiog didelės bažnyčios. Tačiau iš tikrųjų šie žodžiai žymi labai aiškią jų paskirtį ir vietą Bažnyčios valdymo sistemoje. Pirmiausia reikia suprasti, kaip organizuota Katalikų Bažnyčia. Kas yra vyskupija? Katalikų Bažnyčia yra … [Skaityti toliau…]
Vedantos sūtra, dar vadinama Brahma Sutra, yra vienas svarbiausių hinduizmo filosofinių tekstų, laikomas šventuoju dėl savo gilios teologinės ir metafizinės reikšmės. Vedantos sūtra yra sanskrito kalba parašytas tekstas, priskiriamas išminčiui Badarajanai, datuojamas apie II a. pr. Kr. Pavadinimas „Vedanta“ reiškia „Vedų pabaiga“ arba „Vedų išvada“, nes šis tekstas sistemingai apibendrina Upanišadų – vėlyvųjų Vedų tekstų … [Skaityti toliau…]
Apokrifinės evangelijos yra ankstyvieji krikščioniški raštai, kurie nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento kanoną, sudarytą IV a. krikščionių Bažnyčios. Žodis „apokrifinis“ kilęs iš graikų kalbos (apokryphos, „paslėptas“ arba „slaptas“) ir iš pradžių reiškė tekstus, skirtus ribotai grupei ar laikomus ezoteriniais. Vėliau terminas pradėtas vartoti nekanoniniams raštams, kurie, Bažnyčios nuomone, neatitiko ortodoksinio tikėjimo ar autentiškumo kriterijų. Apokrifinės … [Skaityti toliau…]
Lev Tahor (hebrajiškai לֵב טָהוֹר, „Tyras širdimi“) yra prieštaringai vertinama grupė, save vadinanti ultraortodoksų žydų bendruomene, tačiau daugelio laikoma sekta dėl ekstremalių praktikų ir kaltinimų vaikų seksualiniu išnaudojimu, žmogaus prekyba bei kitais nusikaltimais. Nuo įkūrimo Izraelyje 1988 m. iki paskutinių įvykių Gvatemaloje 2025 m., Lev Tahor keliavo per šalis, palikdama teisinių problemų ir tragiškų istorijų … [Skaityti toliau…]
Puranos, Puranas (sanskrito kalba: पुराण, Purāṇa, liet. „Senoviniai pasakojimai“ arba „Istorijos“) yra platus senovės Indijos tekstų rinkinys, sudarantis svarbią hinduizmo literatūros dalį. Šie šventieji tekstai, parašyti sanskrito kalba, jungia mitologiją, kosmologiją, genealogijas, filosofiją, teologiją ir etinius mokymus. Tradiciškai laikoma, kad Puranos buvo sudarytos išminčiaus Vyāsos, to paties autoriaus, kuriam priskiriamos Mahabharata ir Vedos, tačiau jų … [Skaityti toliau…]
Safedas, įsikūręs ant kalvų Šiaurės Izraelyje, yra vienas iš keturių šventųjų judaizmo miestų, kartu su Jeruzale, Hebronu ir Tiberiju. Šis miestas, apsuptas Galilėjos kalnų ir kvepiantis pušynais, nuo seno laikomas dvasinės šviesos ir mistikos centru. Garsėjantis kaip kabalos – mistinės judaizmo krypties – lopšys, Safedas traukia piligrimus, mokslininkus ir menininkus, ieškančius ne tik religinio įkvėpimo, … [Skaityti toliau…]