Šv. Petro Damiano (Petrus Damianus) traktatas De perfectione monachorum („Apie vienuolių tobulumą“) yra vienas svarbiausių XI amžiaus vienuolinės reformos tekstų, priklausantis jo mažųjų traktatų rinkiniui ir sudarytas iš dvidešimt keturių skyrių. Šis kūrinys, parašytas kaip dvasinis vadovas vienuoliams, atspindi Damianio, vieno iš griežčiausių Grigaliaus reformos veikėjų, pastangas atkurti benediktiniško gyvenimo grynumą, drausmę ir asketinę dvasią. Traktato įžangoje (Argumentum) pats autorius pristatomas kaip mokytojas, kuris, matydamas savo laikų vienuolių papročių sugedimą ir dvasinės ugnies atšalimą, imasi juos vesti į tikrąjį tobulumą. Jis moko, ko vienuolis turi vengti, ko siekti, kokiu darbu ir kokia vidine nuostata pasiekiamas dvasinis tikslas, ir pabrėžia, kad tikrasis tobulumas kyla ne iš bausmės baimės, bet iš laisvo ir degančio troškimo mylėti Dievą. Šioje įžangoje Damianas iškelia meilę (caritas) kaip dorybių viršūnę ir karališkąjį kelią, iš kurio išplaukia nuolankumas, klusnumas, kantrybė, atgaila ir kontempliacija.
Pirmieji traktato skyriai nagrinėja vienuolinio gyvenimo nuosmukį ir dvasinės uolumo stoką. Damianas apgailestauja, kad vienuoliai, užuot siekę šventumo, dažnai pasiduoda tingumui, apsileidimui ir pasaulietiškumui. Jis pabrėžia, kad niekas negali pradėti tikrojo dvasinio kelio, jei jo širdies neveda meilė Dievui, o ne baimė ar išorinė prievarta. Trečiajame skyriuje Damianas naudoja žemdirbystės metaforą: širdis yra žemė, kurią reikia įdirbti, jei norime, kad ji duotų vaisių. Ši metafora yra tipiška Damianio retorikai – jis jungia asketinį griežtumą su praktiškais, iš gyvenimo paimtais vaizdiniais.
Vėlesniuose skyriuose Damianas pereina prie alegorinių biblinės istorijos aiškinimų. Jis kalba apie gibeonitus kaip apie apsimestinio pamaldumo pavyzdį, perspėdamas vienuolius saugotis dvasinės apgaulės ir dviveidiškumo. Jis kritikuoja tuos, kurie mano, kad vien įstojimas į vienuolyną yra tobulumo viršūnė, nors jie patys nesistengia dėl vidinės atgailos ir dvasinės kovos. Damianas taip pat nagrinėja klausimą, kas geriau – griežtas ar atlaidus elgesys – ir pabrėžia, kad tikrasis gailestingumas niekada neturi tapti dvasinės drausmės išdavyste.
Vienas iš svarbiausių traktato skyrių yra VIII skyrius, kuriame Damianas aiškina aktyvaus ir kontempliatyvaus gyvenimo santykį, remdamasis biblinėmis Lėjos ir Rachelės figūromis. Lėja simbolizuoja darbą, o Rachelė – kontempliaciją; Damianas teigia, kad vienuolis turi gebėti derinti abu gyvenimo būdus, tačiau kontempliacija yra aukštesnė, nes ji tiesiogiai veda į Dievo artumą.
Ypatingo dėmesio sulaukia XI skyrius, kuriame Damianas griežtai kritikuoja vienuolius, trokštančius mokytis pasaulietinės gramatikos ir retorikos. Jis smerkia tuos, kurie, užuot gilinęsi į Šventąjį Raštą ir dvasinę discipliną, pasiduoda Donato gramatikos vilionėms. Šiame skyriuje Damianas rašo, kad tokie vienuoliai „niekina dvasines studijas ir trokšta išmokti žemiškojo meno kvailysčių“, o jų polinkį į pasaulietinius mokslus vadina dvasiniu svetimavimu. Šis skyrius atskleidžia Damianio požiūrį į vienuolinį intelektualumą: jis nėra prieš mokslą, bet prieš mokslą, kuris atitraukia nuo Dievo.
XII ir XIV skyriuose Damianas kalba apie ašaras – vieną iš svarbiausių jo asketinės teologijos temų. Ašaros jam yra ne silpnumo ženklas, bet dvasinės malonės dovana, kuri valo sielą ir atveria ją Dievo artumui. Jis giria tikras ašaras, bet taip pat perspėja apie velnio apgaulę, kai žmogus gali būti suvedžiotas į netikrą sentimentalumą ar emocinį teatrą.
Nuo XV iki XIX skyriaus Damianas pereina prie praktinių vienuolyno pareigų. Jis aprašo abato, prioro, valandų skelbėjo, skaitovo prie stalo ir celerijaus pareigas, pabrėždamas, kad kiekviena tarnystė turi būti atliekama su nuovoka, nuolankumu ir atsakomybe. Šie skyriai yra vertingi kaip istorinis šaltinis, atskleidžiantis XI amžiaus vienuolynų vidaus organizaciją.
Paskutiniai skyriai skirti skirtingoms vienuolyno grupėms: berniukams, jaunuoliams, naujokams ir senoliams. Damianas kiekvienai grupei pateikia atskirus patarimus, pritaikytus jų dvasinei brandai ir gyvenimo etapui. Traktatas baigiasi visų bendru kvietimu į meilės uolumą – Damianas ragina vienuolius ne tik laikytis taisyklių, bet ir leisti, kad jų širdis būtų uždegta dieviškos meilės, kuri yra visų dorybių šaltinis ir vienuolinio gyvenimo tikslas.
APIE VIENUOLIŲ TOBULUMĄ
Paaiškinimas: Petrus Damianus, rašydamas „Abatui O… ir jo konventui“, greičiausiai kreipėsi į konkretų, jam asmeniškai pažįstamą abatą, kurio vardą sąmoningai paliko sutrumpintą tiek dėl kuklumo, tiek dėl apsaugos, nes traktatas De perfectione monachorum yra griežtas, kartais aštriai kritikuojantis vienuolinį gyvenimą, todėl pilnas vardo įrašymas galėjo kompromituoti adresatą ar sukelti nereikalingų konfliktų. Viduramžių epistolikoje tokie inicialai su daugtaškiu buvo įprastas būdas nurodyti asmenį, kurio tapatybė buvo žinoma vietinei bendruomenei, bet neturėjo būti viešai skelbiama, todėl „O…“ gali reikšti bet kurį to meto abatą vardu Odo, Odelricus, Osmundus ar Orso, tačiau tikslus vardas rankraščių tradicijoje neišliko, o pats kreipinys rodo, kad Damianas rašė žmogui, su kuriuo jį siejo dvasinė draugystė ir autoriteto santykis.
TRYLIKTASIS KŪRINYS
Abatui O… ir jo konventui
Dedikacija
Ponui O…, garbingam abatui, ir šventajam konventui, Petras nusidėjėlis vienuolis [siunčia] kuo nuolankiausią tarnystę.
Vargšui skolininkui, nors jis ir negali sumokėti visko, ką skolingas, leidžiama pasiūlyti tai, kas labai maža, iš to, ką turi. Dažnai kaimietis, gavęs paskolą, savo skolintojui atveža tik miško gėrybių, ir šiuo atsargumo rašteliu yra išteisinamas. Taigi ir aš, kuris jūsų malonėms esu labai skolingas, siunčiu jums menką ir kaimišką, ne savo kilme, o, žinoma, dieviškos valios nurodymu bei senųjų Tėvų žygdarbiais paremtą ištikimybę.
I SKYRIUS
Apie šventosios religijos [vienuolinio uolumo] sumažėjimą
Taigi jūs žinote, mano broliai, kad žmonių giminė, kiek tai liečia šventą uolumą, kasdien vis labiau linksta į blogį, o mūsų profesijos [vienuolystės] tvarka jau yra beveik visiškai apleista ir užmiršta, ir mes atrodome patenkinti vien tik šio vardo vaizdu. Po religijos išvaizda mes gyvename pasaulietiškai ir, pažeidę drausmės principus, kol per neleistinus nuotėkius ištirpstame, lyg išsigimę iš kilmingo titulo, bergždžiai pasisaviname vienuolių vardą.
Mes esame atmetami iš bendrijos tų, kuriuos senieji Tėvai nusprendė pašalinti. Šioje vietoje palaimintasis Damiani, atrodo, kalba pagal Bažnyčios paprotį, kurio laikomasi iki šiol. Prieš Konstantino susirinkimą buvo visuotinai draudžiama tikintiesiems bendrauti su ekskomunikuotaisiais… (Toliau eina scholija/komentaras apie kanonų teisę, kurį praleidžiu, nes tai vėlesnis intarpas, ir grįžtu prie Petro Damianio teksto).
Pagalvokite, kam angelas Sardeilio bažnyčiai sako: „Būk budrus ir stiprink tai, kas liko, kas buvo begęstą; nes nerandu tavo darbų tobulų savo Dievo akivaizdoje“ (Apr 3, 2). Mat Dievas tuos darbus, kuriuos randa ne pilnus, vertina taip, lyg jų nebūtų buvę, o tie, kurie, atrodo, buvo gerai atlikti, pražūsta. Juk kas miršta nuodėmėje, tam gyvenimo nuopelnai neįskaitomi; tai irgi užgęsta, kas, atrodė, dar gyva. Jis praranda tai, ką atliko, tas, kuris neatliko to, ką privalėjo. Kokia nauda, jei žmogus motinos įsčiose pradeda formuotis, bet nepasiekia natūralaus augimo pilnatvės? Juk nuo mūsų nėra paslėpta, apie ką sakoma: „Moteris, kai gimdo, patiria sielvartą, nes atėjo jos valanda; bet kai pagimdo kūdikį, ji neprisimena vargo dėl džiaugsmo, kad žmogus gimė pasauliui“ (Jn 16, 21).
II SKYRIUS
Kad niekas negali tobulai pradėti, jei nepradės iš meilės Dievui
Dievas tikrai nepritaria „neišnešiotam“ darbui, kuris nėra ištirtas asmenų, pareigų, sąlygų ir tvarkos svarstyklėmis; jis turi skirtingus svorius atskiriems dalykams. Argi karaliaus įstatymas neturi nustatytos svarstyklės, ir ar tas veiksmas nėra aprašytas toje dalyje, kur ranka parašė: „Tavo karalystė pasverta svarstyklėmis ir rasta lengva“ (Dan 5)? Ir todėl tuoj pat priduriama: „Tavo karalystė padalinta ir atiduota medams ir persams“.
Jei tad visagalio Dievo karalystė ir gyvenimas laikosi tokio subtilumo, ne dėl ko kito, kaip tik dėl gero darbo, kuriuo karalystė nusipelno, kad joje nebūtų rasta pilnatvės trūkumo; ką turime jausti mes, kurie po vienuolystės priedanga pažadėjome siekti tobulumo viršūnės, bet vis dar gulime tingumo ir netobulumo slėnyje? Ir kodėl visas mūsų pastangas eikvoja ne visai uolus triūsas? Arba kodėl bent jau neprarandama viskas, ko siekėme be darbo? Juk, klausiu, kas padeda, jei kas nors, kad ir kaip skubėtų, neina tuo keliu, kuriuo siekė tikslo? Arba jei kas nors, stipriai irkluodamas prieš srovę, negali grįžti į uostą, nebent sumokėtų šimtą svarų sidabro, bet sumoka tik devyniasdešimt devynis, – ar dėl to vieno trūkumo jis nepraranda ne tik malonės, bet ir didelės orumo žalos, kurią patiria? Argi vaisius nėra prarastas, jei nesumokėta visa dešimtinė, o tik devynios dalys?
Tad ar ne geriau yra sumokėti tai, kas liko mažai, kad būtų išgelbėta visa, ir kartu su orumu gauti malonę, nei kad būtų prarasta tai, kas duota, ir, kas baisiausia, kad liktume karaliaus nemalonėje?
Mes atidavėme, broliai, sakau, atidavėme devyniasdešimt svarų sidabro mūsų Kristui, dėl kurio sekimo palikome turtus, santuoką, paniekinome kūno malonumus, pasaulio pompastiką ir šlovę, pasibaisėjome pasaulietinių rūbų puošnumu, pasikeitę į kuklius drabužius. Dideli yra šie dalykai, pripažįstu, sunkūs ir statūs, ir, tiesą sakant, labiau kompensuojami antgamtinio atlygio dovanomis; bet vis dar lieka nustatytas tikslas: bėga mylios, kad išgirstume apaštalą: „Bėkite taip, kad laimėtumėte“.
O kas bėga greičiau, atsakysiu jums taip. Klusnumas, meilė, džiaugsmas, kantrybė ir kitos dorybės, kurias vardija pamokslininkas (Gal 5). Bet norėdamas glaustai apžvelgti tai, ką jūsų protas lengviau suvoktų ir prie ko griežčiau prisirištų: taigi nieko nėra kito, kaip tik uolumas Dievui ir savęs numarinimas.
Jei juk apaštalas savo nuosprendžiu gyventų, kuris sako: „Visada nešiodami Jėzaus mirimą savo kūne“ (2 Kor 4, 10); ir kadangi kūniška meilė neturi kur mumyse išsilieti, būtina, kad visas mūsų malonumas persikeltų į Dievą; ir ten, būdamas svetimšalis, neradęs kur išsiplėsti, jis neturėtų erdvės. Išmintingas gi vyras, uoliai siekdamas išganymo, su tokiu rūpesčiu visada budi, kad tobulo numarinimo diržu susijuostų strėnas ir inkstus, ir apjuostų pilvą kaip plytomis iš visų pusių.
Kad niekur nebūtų plyšio, per kurį niežtintis gomurys būtų patenkinamas; per kurį liežūvis būtų sulaikomas po tylos antspaudu; per kurį ausys būtų uždraustos nuo apkalbų klausymosi; per kurį akims būtų uždrausta žvelgti į tai, kas neleistina; per kurį būtų sulaikomos rankos, kad jos netikėtų smūgių nesuduotų, kad neklajotų be tikslo; per kurį būtų priešinamasi širdžiai, kad ji nepavydėtų sėkmės kitam, kad nepavydėtų to, ko pati neturi, kad geismas jos neuždegtų, kad meilė broliams jos neatšaldytų, kad pyktis jos nesuskaldytų, kad puikybė jos arogantiškai neiškeltų, kad gašlumo kutenimas jos nesudomintų, kad ji nesutiktų su nesaikingu juoku, kad ji neištirptų nuo linksmybių.
Kadangi žmogaus prigimtis visiškai to negali, kad kuo nors neužsiimtų, kai ji iš visų pusių apribojama dorybių siena; tas, kuris aplink save niekur neleidžia klajoti, yra priverstas būti pagautas aukštybėse.
III SKYRIUS
Kad būtina įdirbti mūsų širdies žemę, jei norime džiaugtis plačia valda
Šiuo būdu, kai mūsų protas pradės ilsėtis savo Kūrėjuje ir iš tos intymios saldybės ragaus, kad ir ką spręstų apie dieviškąjį įstatymą, visa tai laikys priešinga [pasauliui], atstums ir žiūrės iš aukšto. Iš čia gimsta tikrasis savęs numarinimas; iš čia žmogus tampa Atpirkėjo kryžiaus nešėju, mirusiu pasauliui. Jis džiaugiasi ne pasakų kvailystėmis, nenurimsta ties tuščiais žodžiais; bet psalmių giedojimu, himnais ir dvasinėmis giesmėmis ieško nuošalumo, trokšta vienutės slėptuvės; mėgsta dvasinių pokalbių dirbtuves, viešų vienuolyno kiemų vengia kaip turgaus; džiaugiasi ankštais kampais, paslaptingais atsiskyrimais, kad galėtų laisviau mėgautis savo Kūrėjo regėjimu, kiek tai įmanoma, ir išvengtų žmogiškos draugijos.
Taigi čia, po to, kai sugriovė priešų miestus, po to, kai sutrypė oloje besislapstančių karalių sprandus ir juos pražudė; po to, kai pavergė lygumų, kalnų ir dykumų karalystes, kas gi lieka, jei ne padalyti žemę burtų keliu ir su triumfuojančiu Jozuė ramiai ją valdyti? Kitaip kokia nauda, kad, palikę Egiptą, perėjome Raudonąją jūrą, jei dabar dykumoje esame spaudžiami keturiasdešimties metų erdvės, ir ne tik negalime gauti pažadėtosios žemės, bet net mėsos puodų nebeturime? Miegame, ilsimės ir apsnūdę nuo tinginystės stingulio vystame.
Tad teisingai mums tinka tas priekaištas, kurį Jozuė išsakė septynioms giminėms, dar negavusioms savo valdų: „Kaip ilgai, – tarė jis, – būsite tingūs ir vangūs, ir neįeisite valdyti žemės, kurią Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums davė?“ (Joz 18, 3). Kvailas tas kareivis, kuris stengiasi nugalėti, jei nesimokė meno kovoti; per daug lepus tas, kuris siekia gauti pergalę, bet bijo išeiti į mūšio lauką. Veltui žemdirbys tikisi, kad pjaus pjūtį prieš tai neprakaitavęs sėjos metu; kad kultų, pirma reikia, kad krūmai su dygiais erškėčiais būtų išrauti. Ir iš tiesų, dieviškasis balsas sako nusidėjėliui žmogui: „Erškėčius ir usnis ji [žemė] tau želgins“ (Pr 3, 18); tad, kad žemė būtų pajėgi brandinti javus, kantriai pakenkusi noragą ir plūgą; kad, atsivertus per suspaudimus ir tobulą atgailą, išdžiūvę laukai, lyg gausiu vaisių derliumi, pasipuoštų visų dorybių grožiu.
Prie šios tobulos žemdirbystės ragino Jozuė Juozapo sūnus, kurie skundėsi dėl burtų keliu gautos mažos dalies: „Jei esate gausi tauta, – tarė jis, – lipkite į mišką ir išsikirstkite sau erdvę perizų ir refaimų žemėje, nes Efraimo kalnas jums per ankštas“ (Joz 17, 15). Mat, kadangi lyguma, esanti greta, ne be pagrindo buvo priskirta Efraimo giminei, ankštame Efraimo valdos plote Juozapo giminė sulaikė vien tik tai, kas buvo paskirta pagal Benedikto regulą. Bet išgirsk, kaip Jozuė juos varo į kalną ir liepia skubėti į platesnę valdą: „Regulą, – sako jis, – šį aprašymą, parašėme, kad jos laikydamiesi vienuolynuose parodytume turį kažkiek dorumo moralėje ir gyvenimo pradžią“. Štai Efraimo kalnas. Bet kadangi jis supranta, jog ši valda ankšta, tuojau pat pakelia į aukštesnį ir platesnį [lygį]: „Tačiau tiems, kurie skuba į gyvenimo tobulumą, yra šventųjų Tėvų mokymai, jų konferencijos ir institutai [Kasijono raštai] ir kita: kas gi visa tai yra, jei ne dorybių viršūnės įrankiai?“ Matome, kad čia tai, ką įgijome, laikome nereikalingu pertekliumi.
IV SKYRIUS
Apie tuos, kurie seka gibeonitų pavyzdžiu
Bet, o, kad bent tą drungną ir išsigimusį saiką, kurio siekiame, išlaikytume; kad šios druskos vagoje neatsirastų koks nors erškėtis; kad joks įsakymų regulos kampelis dėl mūsų aplaidumo neliktų apleistas, kurio mūsų triūsas ir pratybų plūgas neišvagotų. Mat kur tik yra kietesni, ar kad ir kokie aukšti paliepimų skardžiai, ten mūsų jaučiai prakaituoja nepamatuojamai, tarsi į statų kalną, ar į gyvą uolą bijome kopti.
Daugelį, be abejo, matome besibraunančius į karių gretas, bet neturinčius ženklų [vėliavų]. Žmonių akims jie rodo dorybės įvaizdį, bet slaptojo Teisėjo akivaizdoje neturi tiesos. Kai kurie juk (ko be dejonės negaliu sakyti) taip pereina iš pasaulio į naujos religijos [vienuolystės] tvarką, kad vis dėlto seno gyvenimo niekada nenusimeta: tai gibeonitai, o ne izraelitai.
Juk žinoma, kad gibeonitai, išsigandę mirties baimės, atėjo pas Izraelio tautą su gudrybe ir klasta, apsirengę senais drabužiais, nešini sausa duona, senais maišais ir avalyne, ir visa tai atrodė pasenę: kuriais, žinoma, po sudarytos taikos sutarties, vėliau paaiškėjus klastai, Jozuė su pasmerkimu prakeikė, ir padarė juos vandens nešėjais ir malkų kirtėjais visam laikui (Joz 9).
Kas yra tie gibeonitai, kurie, taip baisiai išsigandę izraelitų, ne iš meilės tobulumui, bet drebėdami dėl nusikaltimų baisumo pabėga? Argi ne tie, kurie, ne pakeitę protą, bet sausus įpročius ir senas piktadarystes nešasi su savimi? Juk nors nuoširdumo ir tiesos nerauginta duona (2 Kor 5, 8) [turėtų būti valgoma], jie minta senais papročiais; kadangi dar įsišakniję senajame žmoguje, pagal Dievą sukurtu naujuoju neapsivelka, kuris yra tiesoje ir tiesos šventume (Ef 4).
Galiausiai atrodo, kad visi jie nešasi tai, ką, pasilikdami praeito gyvenimo ydose, negavo [naujo] vykdydami Apaštalo liepimą: „Atsinaujinkite, – sako jis, – savo proto dvasioje“ (ten pat); ir jiems netinka tas teiginys, kuris sako: „Sena praėjo, štai, visa tapo nauja“ (2 Kor 5, 17). Prie naujumo juk paviršutiniškai ateinantys, patys savyje pasenę pasilieka; nes pataisymo ir naujo elgesio savo papročiuose neparodo. Tokie yra baudžiami prakeiksmu, ir negauna Izraelio paveldo burtų.
Mat iš jų skaičiaus yra tie, kuriems sakoma: „Pašaukti esate, kad paveldėtumėte palaiminimą“. Tuo tarpu vanduo yra beskonis, o malkos – kietos. Kirsti malkas ir nešioti vandenį; kieno gi skonis nejaučia dvasinės ugnies, tam kieti ir nejautrūs atrodo išoriniai užsiėmimai. Taigi taip atsitinka tiems, kurie išoriniuose dalykuose atrodo tarnaujantys Bažnyčios naudai: bet kadangi tarnauja pigiai, paveldo tarp izraelitų gauti negali.
V SKYRIUS
Apie tuos, kurie turi jų [gibeonitų] pavidalą, bet yra paskirti prakeiksmui ant Ebalio kalno
Tokie vis dėlto, jei dažnai įspėti nebūna, jei korekcijos griežtumas panaudojamas, jei sunki bausmė pasiūloma, jei siaubas grėsmingo teismo iškeliamas, ateina į vergijos laisvę ir pakyla gauti paveldą kartu su kitais.
Bet yra tam tikras šių žmonių tipas, apie kurį anksčiau buvo užsiminta Mozei, o vėliau Jozuę sekant, buvo nustatyta sakyti prakeiksmus. Taip skaitoma Rašte: „Visa tauta ir visi vyresnieji, vadai ir teisėjai stovėjo abipus arkos, kunigų, nešančių Viešpaties sandoros arką, akivaizdoje: tiek ateiviai, tiek čiabuviai. Pusė jų stovėjo prie Garizimo kalno, o pusė prie Ebalio kalno. Be to, tie, kurie stovėjo prie Garizimo, laimino: įstatymo vykdytojai; o tie, kurie prie Ebalio, prakeikė: įstatymo laužytojai“ (Įst 27; Joz 8).
Ką gi reiškia šie, kurie atlieka laiminimo pareigą, jei ne tuos, toli gražu neabejotinai, kurie ne iš baimės, bet iš dangiškųjų pažadų vilties ir tobulos meilės susituokia su dieviška tarnyste ir visada džiaugiasi šventojo elgesio darbais? Kas gi yra tie, kurie siunčiami prakeikti, jei ne tie, kurie ne dega tobulumo meile, ne trokšta dangiškos šlovės, bet iki šiol alsuoja tuo, kas įsakyta įstatyme, ir, tarnaudami bausmės baimei?
Taigi siųsti prakeiksmui, kad prakeiktų, patys pasmerkia savo sąžinę ir patiria bausmes, nusidėjėliams Rašte nustatytas; ir nusidėjimo iškrypimą atlygina kompensuodami baime.
Iš to aišku, kad tos giminės, kurios buvo paskirtos laiminti, yra kilmingesnės, būtent sūnūs žmonų; o tos, kurios [paskirtos] prakeikti – nekilmingos, būtent tarnaičių sūnūs, tai yra Gado ir Asero, Dano ir Neftalio, tarp kurių buvo ir Rubenas, kuris suteršė tėvo guolį, ir Zabulonas, Lėjos sūnus.
Tačiau reikia pastebėti, kad pasakojama, jog visi stovėjo aplink Sandoros skrynią, tiek kilmingieji, tiek nekilmingieji, ir dėl to vieni drungni, kiti degančios Dievo meilės, nuo šventosios Bažnyčios neatsitraukia. Bet čia Mozė vaizduoja Įstatymą, o Jozuė – įsakymo įvykdymą. Mat tai, ką Mozė per Įstatymą nustatė, tą Jozuė Evangelijoje pavaizdavo. Mat palaiminimas teisėtai priklauso teisiems, o prakeiksmas turi būti skirtas nusidėjėliams, ne tik Įstatymas anksčiau skelbė, bet ir evangelinio naujumo malonė parodė.
Bet kadangi tie yra kilmingi, todėl laiminimo pareiga jiems priskiriama; o nekilmingiems – dėl prakeiksmo baimės. Nes laisvi [kilmingi] prieš priešus kovoja vieningai, nes dėl bendro darbo uolumo siekia apginti pažadėtąją žemę, visi priimami į burtų keliu gautą dalį ir niekas savo paveldo dalyse nesiskiria vienas nuo kito. O vergai visur labai aiškiai skiriasi: mat ar degančius, ar stiprius, ar kilmingus rastume, ar nenaudingus, nekilmingus… [tekstas nurodo į tolesnį palyginimą].
Tad bėkime nuo Ebalio, niekinkime daugelį magų ir Gibeonitus, kad nei išoriniais dalykais susaistytas tarnas mūsų žemos būklės nenusmukdytų, nei vien tik pragaro baimės suvaržytus nenuvestų mūsų į vergijos vaikus.
Apginkime dorybių ginklais mūsų paveldą, kad possessionis (nuosavybės) mūsų ribos kasdienio darbo prakaitu išsiplėstų. O galbūt pasipriešinsite, kas atsakysite, kad Jozuės sūnūs Šventajame Rašte prisimena sakius: „Mes negalėsime, – tarė jie, – įkopti į kalnus, nes geležiniais vežimais naudojasi kanaaniečiai, kurie gyvena lygumų žemėje“ (Joz 17). Bet išgirskite, ką tiems, kurie juose gyvena, atsako: „Kadangi lankas galingųjų nugalėtas, dorybių tvirtumu, bet kūniškų ydų sunkumu nugalėti kovą galėsite; tiems, kurie nekilmingai ilsėtis neleidžiama, bet ten atsakoma: „Gausi tauta esi ir didelės jėgos, neturėsi burtų vieną, bet pereisi į kalną, ir nukirsi sau, ir išsivalysi erdves gyvenimui, ir galėsi žengti toliau“ (Joz 17).
O, kad man duotų audrą drovumo, pats visagalis Dievas šaukia: „Aš esu, – sako jis, – kuris ištrinsiu juos nuo Izraelio veido“. Ir Jozuė dangiškosios kariaunos kovotojus ragina į lengvą pergalę prieš priešus, žadėdamas: „Nebijokite, – sako jis, – ir nenuogąstaukite: būkite stiprūs; nes taip Viešpats padarys visiems jūsų priešams, prieš kuriuos kovojate“ (Joz 10).
VI SKYRIUS
Apie tuos, kurie manydami, jog tobulumas yra vien atsivertime [įstojime į vienuolyną], atgailos naštos neuždeda
Be to, mylimiausieji, kad vobis tanquam (jums tarsi) bendraminčiams, ir vieningos dvasios broliams kalbėčiau familiariai, tam tikrą daugelyje vienuolynų laikomą paprotį smerkiame, kurį jūsų abatai, nuolankiai patariame. Mat kai kurie brolių rektoriai [vyresnieji], labiau žiūrėdami vienuolyno naudos, nei kas tinka sielų išganymui, tiems, kurie ateina iš pasaulio, net jei jie sunkiai nusidėjo, jokios kitos atgailos neuždeda, nebent tiek, kiek reikalauja bendra vienuolyno tvarka. Kas iš tiesų yra kiek neapgalvota, kiek nežmoniška, kiek visiškai neišmintinga, kiekvienas, kas išmano, supranta.
Juk šie, žinoma, klausytojus pasmerkia būti Gibeonitų nekilmingumo, kol atgailos uolumą atima, kol nesumokėjus skolos prievolės meilės tobulumui į aukštumas kilti [neleidžia]; bet bausmių siaube visada suvaržytus ir palūkanų užstatu įpareigotus, moko tingaus vangumo sąstingyje merdėti; kad ne su tais, kurie prie Garizimo yra, saugiai Viešpatį laimintų, bet aplink Ebalį veikiau tarnaičių vaikų prakeiksmo strėlių bijotų.
Juk niekas, kas skolingas dešimt tūkstančių talentų ir šimtą denarų, nemoka. Juk jei matuojamas diskretiškumas, kiekvienas, kuo labiau nusikalto, tuo didesniu svoriu turi būti prislėgtas atsilyginimo. Lengviau juk skolininkas išlaisvinamas, kuris pasiskolino unciją, nei tas, kuris svarą; ir ne lygia dalimi atlyginamas tas, kuris pagrobė avį, ir tas, kuris jautį.
Juk jei atidžiai pažiūrėsime, patys apaštalai, mūsų drausmės kunigaikščiai ir krikščioniškos dogmos vadovai, pagal ankstesnio gyvenimo kaltes, randame tarpusavyje turėję nelygų darbų krūvį. Mat Paulius, kadangi į Stepono mirtį žiauriai įsitraukė (Apd 8), daugiau nei kiti kentėjo kančių bausmes; Petras gi vestuvių puotą nuplovė kankinystės krauju (2 Kor 11) [pastaba: čia Damiani remiasi tradicija arba interpretacija]; Jokūbo gi gyvenimas, kuris mergelę pasirinko (Jn 21), visiems kitiems labiau mylimas; ir kadangi berniuko amžiuje iš pasaulio pasitraukė, ne kankinystės bausmes (1 Kor 15), bet ramiai ir tyliai lyg užmigo.
Ir kai pamokslininkas tas garsusis sako: „Aš esu mažiausias iš apaštalų, kuris nesu vertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo Bažnyčią“ (1 Kor 15); su kūnu savo kastigavo ir vergystei pajungė (1 Kor 4); kai kitiems leido, kad iš Evangelijos nieko neimtų, bet iš savo rankų darbo gyventų; kai jis, labiau nei visi, dirbo, ir vis dėlto savęs nesuprato (Fil 3); taip, sakau, tarp tokio didelio dorybių darbo, argi pasitikėjo savo apaštalavimu, argi nesijautė nelaimingas, tiek prisiimdamas mūsų tingumo?
Kas gi sveiko proto prie religijos [vienuolystės] tvarkos bėga, tikslo blogo nekelia. Bet kas padeda nusidėjėliui nuodėmių įvykdymo atsisakyti, jei ir tai, kas jau padaryta, nesistengia griežtu atgailos atlyginimu ištrinti? Bet galbūt man kas nors patikės, ką iš palaimintojo popiežiaus Grigoriaus Pastoralinėje knygoje pateikia: „Įspėtini yra tie, kurie nuodėmes apleidžia, bet vis dėlto ne gailisi tų, kurias padarė: jog elgdamiesi taip, lyg nemultipikuotų (nebedaugintų) kaltės, tačiau niekaip nenuplauna to, kas drumsta“.
Tai, žinoma, yra visiškai aišku, tokiu akivaizdžiu protu nurodyta, jog kad ir kas uoliai tai perskaitys, iš to dalyko ginčytis negalės; mums čia to pridėti nederėtų, kadangi dėl ilgio vengiame.
Ir iš tiesų, kokiu būdu atsilaisvinimo ramybė yra saugi, kuri atgailos vietai atėjus, atgailos nesilaiko?
Bet galbūt prieštaraujama, kad be to, kas bendra, specialų kam nors atėjusiam iš pasaulio pasninką taisyklė nenumato. Į ką lengvai atsakysime: Kadangi šv. Benediktas savo nurodymus vienuoliams išleido, bet sprendžiančius apie nusidėjėlius šventus kanonus nesugriovė, veikiau visus katalikiškus raštus patvirtino: atverstiesiems gi davė gyvenimo nurodymus; nusidėjėliams gi atgailos nenuėmė, kitaip murmėti gali, ir teisingai skųstis tiek tas, kuris vaiko amžiuje, tiek tas, kuris iš sunkesnių saugomųjų į atsivertimą atėjo, jei tuo pačiu gyvenimo būdu laikytųsi su tais, kurie nusikaltimais apsunkinti, yra verčiami. Mat jei kitaip atgailauti niekada neturime, ir jokios kitos atgailos, nebent tos, kuri toje pačioje reguloje nurodyta, kodėl ten įsakyta (Šv. Benedikto regula, 55 sk.): „Kad ir pasninkas, kurį prioras laužo dėl svečio, nebent būtų pagrindinė pasninko diena?“
Nagi, eik, skaityk, perbėk, versk lapus, uoliai tyrinėk, ir tą pasninko dieną, kuri čia minima perėjus, parodyk kur šventojo daktaro autoritetu liepiama; ir kai rasti negalėsi, būtina pripažinti, kad šventas vyras ne tik tuos, kuriuos parašė, laikytis norėjo, ir kol savo kūrė, ediktus Tėvų ankstesnių nepanaikino. Bet ne man, koks beatodairiškas veržlumas! Tarsi šventą tvarką nevertu sprendimu teisčiau, ir atmetu, mes šventos profesijos tiek priskiriame, kad, pagal apaštališkosios tvarkos posakį, ir pagal tai nieko menkesnio nepripažįstame esant krikštą.
Bet sakau: „Ką pasakyta, atgailaukite“ (Apd 2); ir „būkite pakrikštyti kiekvienas jūsų“ (Apd 2); kuria gi dvasia saugus yra, kas padarytas kaltes apverkti nepaiso, kai pati šventoji Bažnyčia šiam atgailos sakramentui pridėti nusprendė, ką pagrindiniu būdu atgaila? Šventa juk regulos svirtis yra po tokio diskretiškumo menu padėta, tai specialiai po saikingumo svarstyklėmis suderinta, kad savo noru trokštantieji, ir tobulumo meile veltui pasaulį paliekantys, ne dėl to, kad nusikaltimų dydis atbaidytų, bėgti būtinai verčiami.
Šie, kurie meile ateina klusnumo, ne tie, kurie traukiami pragaro baimės: trokštantiems, be abejo, malonę didinti, ne besisaugantiems, kad išvengtų gyvenimo naštos. Kas pačioje knygos pradžioje akivaizdžiai suprantama, jei į ką Dvasia Šventoji mus nukreipia, subtiliai atkreipiama.
VII SKYRIUS
Kad geriau daryti tai, kas liepiama autoritetingai, nei tai, kas leidžiama iš gailestingumo
Jums gi, mylimiausieji, net jei šie ir kiti dalykai nepatiktų, ir jei atrodytų, kad teisiu žmones griežčiau, nei dera, [žinokite]: tie, kas mane taip vertina, klysta; kad ir kur veikčiau, kad ir ką daryčiau, laisva valia naudojuosi ne savo galia, bet atsargiau vengiu to, kas bjauru. Kad grįžčiau prie to, ką sakiau: šventa regula yra tarsi kokie erdvūs ir platūs namai, pastatyti visų rūšių žmonėms: berniukams ir seniams, stipriems ir silpniems, lepiems ir tvirtiems, daugelyje dalykų nelygiai skirtingiems.
Mes gi neturime saugiai ilsėtis savo silpnume, nei viso regulos švelnumo, tarsi kokio mums leistino dalyko, sau prisiimti. Nors ir atviras visiems keliautojams viešas kelias, neįžvalgus tas, kuris visą kelio plotį užima savo žingsniais. Atskiriems juk žmonėms yra savi šaltiniai, kurie viduryje trykšta; bet įžūliai elgiasi tas, kuris visą upelį vien sau pasisavina.
Taip, be abejonės, šventosios regulos švelnumą vadiname, ir raginame, kad kiekvienas brolis, kuris dėl savo sveikatos yra susirūpinęs, tegu grįžta prie sąžinės, ir tegu prisiima tiek nuolaidų, kiek leidžia įstatymas, kiek reikalauja būtinybė, savo poreikiams. Viena yra tai, kas liepiama iš autoriteto, kita – kas leidžiama iš gailestingumo. Kas liepiama – nenusižengus negali būti apleista; kas gi atleidžiama – gera yra, jei atsisakoma, ne bloga yra, jei pasinaudojama.
Bet jei patys regulos žodžius atidžiai patyrinėsime, ką apie silpnuosius kažkur sakoma (Regula, 41 sk.): „Dėl nusileidžiančio silpnumo, tikime, kad [jiems] užtenka minos (tam tikras saikas) vyno“; ir: „kuriems duoda Dievas susilaikymo ištvermę, tegu žino gausią atlygio algą“. Ką gi apie vyną girdi vienuolis, ką apaštalas apie santuokinį ryšį sako? „Tai gi, – taria jis, – sakau kaip nuolaidą, ne kaip įsakymą“ (1 Kor 7); kur tuoj pat priduria: „Noriu, kad visi žmonės būtų kaip aš pats; bet kiekvienas turi savo dovaną iš Dievo, vienas šitaip, kitas kitaip“.
Kitą dalyką apaštalas norėjo, o kitą leido. Norėjo, žinoma, kad visi žmonės būtų kaip jis pats, tai yra be santuokinių rūpesčių; bet kadangi visų įtikinti negalėjo, priverstas būtinybės, nuolaidas leido; geriau manydamas, kad santuokos guolyje, lyg ligoniai gulėtų, nei kad į gašlumo prarają krisdami, sprandą nusisuktų.
Bet tegu išgirsta tas palaimintasis Apaštalas, ką nori geriau paliepimu, ne ką nori nenoromis atleisdamas. Taip ir šventosios regulos autorius čia diskretiškumo svarstyklėmis, čia autoriteto įsakymais, kitur dėl silpnumo trapumo būtinybės leidžia. Juk kai sako (Regula, 48 sk.): „Nors vynas vienuoliams visiškai netinka“; ir kitur (49 sk.): „Nors gavėnios metu vienuolio gyvenimas turi būti tobulas, vis dėlto, kadangi nedaugelio yra ši dorybė“ ir t.t.; kas gi kita yra, jei ne tai, kad: aukštąjį kelią rodau, bet klumpančius kelius iki šiol jumyse matydamas, per lygumą vedu; ir jei kam galimybės jėga atsirastų, tegu eina ten, kur aš noriu ir raginu?
Žinoma, geriau yra saugiai išsigelbėti Segore, nei sieros ugnyje Sodomoje sudegti. Bet dar geriau yra į kalną užkopti, nei mažame Segoro prieglobstyje tamsų nežinomumą kęsti.
Ir kad prie to, kas mūsų, grįžčiau: geriau, žinoma, yra dvasinėje tvarkoje ar vangiai gyventi, nei bjauriai pasaulietiniame elgesyje pražūti. Bet koks elegantiškas yra visų dorybių portretas, skubantis visus skubiai iš ten išvesti, ir į dorybių viršūnę degančiu troškimu skubinti, kad po sausros pavėsyje, saugiame miege užmigti būtų galima.
Kaip šventosios regulos skelbėjas savo klausytojams sako: priimdami tam tikrą nuolaidą, ne su įtarimu, bet be įtarimo, užmokestį turėsite; prileistas, žinoma, gailestingumas neužtraukia bausmės, bet dėl Dievo pasiekiate karūną; ir tai išties specialūs nusikaltimai nėra prislėgti; kitaip kas prisimena neteisėtus dalykus padaręs, dabar priešingai turi ir nuo leistinų susilaikyti; ir kas padarė uždraustus dalykus, dabar nuolankiai atsisakyti leistinų.
Daugelis juk švelniai, maloniai gyvendami, jei kada kokį nors, kad ir nedidelį dalyką, griežtesnį griebiasi, tuojau gynybos skydą atkiša, kol kas nors iš jų sako: „Gyvenk, – sako, – kaip liepiama, juk duota mums nuolaida, įstatymo laikomės liepimo“; tuomet nugalėtojas prieš vyresnįjį atrodo, į drąsą puola. Argi, sakai, regula nuo tavęs, ir tokio pobūdžio, visa atėmė? Argi ne man tai ir ana nusileido? Tiesa, kas taip ginčijasi, tarp valios ir būtinybės skirtumo atskirti neišmoko; ir kitą pagal nuolaidą leidžia, kitą pagal įsakymą liepiama nesuprato.
VIII SKYRIUS
Apie aktyvų ir kontempliatyvų gyvenimą, pavaizduotą per Lėją ir Rachelę
Visi mūsų atsivertimai ir pasaulio atsižadėjimas į nieką kitą, kaip tik į ramybę veržiasi; bet ši ramybė neįgyjama, jei prieš tai žmogus įvairiais darbų vargais nepasipurto, kad, nurimus po nerimo triukšmo, dvasia pereitų į kontempliacijos tyrimą.
Juk kol čia, prie vartų esame, nežinoma, kokiu būdu į ramybę patenkama, jei dar per kovas, kurios yra viduje, nepereita. Argi tas, kuris vos pajėgia įžengti į karalystę, kuri yra prie durų, jau perėjo smėlį? Kas vynuogyno nekasė, tas vynuogės šakelių nesekė; kas plūgu dirvonų neišvagojo, kaip, iškūlus pelus klojime, galės kviečius sukrauti į sandėlį?
Žinoma, nėra neaišku, kad Labanas turėjo dvi dukteris, iš kurių jaunesnės Jokūbas į žmonas troško, dėl kurios ir kelerius metus tarnaudamas, kol dar nežinojo, ir prieš norą priėmė [vyresniąją]. Bet kadangi nemokantiems dalykų kalbu, man reikia daugiau pasidarbuoti žodžiais. Labanas reiškia šio pasaulio „balinimą“ (iš lot. dealbatio). Kas gi apie atsivertusį sakoma, jei ne tai, kad nusidėjusio nuodėmės per atleidimo malonę bus išbalintos? Kaip pats Kūrėjas sako: „Jei jūsų nuodėmės bus kaip purpuras, jos taps baltos kaip sniegas“ (Iz 1). O laimingas tas nusidėjėlis, kuris prašytų, tardamas: „Nuplauk mane, ir tapsiu baltesnis už sniegą“ (Ps 50).
Lėja verčiama kaip „dirbanti“ (laborans); Rachelė gi – „avies regėta pradžia“ (visum principium). Bet jei Raštą atidžiai tyrinėtume, ir vieną, ir kitą pamatysime tarnavusį Jokūbui. Juk Lėją vargingesnę randame, bet per visas tas metų savaites už Rachelę tarnauta; be to, ir ją pačią [Rachelę] prie to darbo priėmė. Kas gi dėl to atsigręžia, kad vargai ir sielvartai, bei gundymų kovos būtų patirtos? Juk kiekvienas šito siekiantis tikisi, į tai žvelgia, kad į ramybę kada nors ateitų; ir pačiame kontempliacijos džiaugsme, lyg gražioje Rachelės ramybėje ilsėtųsi; ir mato principą, tai yra Dievą, nuo kurio viskas kyla.
Bet būtina, kad čia įvairių kovų darbas jį kankintų, prieš tai, kol intymios ramybės saldybę, kurios trokšta, pasieks. Pirmiau tarnaujama prievolei, kad į tobulos laisvės titulus būtų pakilta. Septynerius metus, be abejo, tarnavo dėl Rachelės, nes septyni [įsakymai] priklauso artimo meilei; dešimties gi [įsakymų] mandatas Dievui: būtent pirmiausia Dievo baimė apriboja, ir kad vergiško jungo prislėgtas, bent jau nuo senųjų institutų įstatymo (Iš 20) pradėtų, kad tėvus pagerbtų, nežudytų, nesvetimautų, nevogtų, neliudytų melagingai, negeistų kito žmonos, nei artimo daiktų.
Kuriuos apeigas laikantis, netrukus, kaip tikėtasi, prie kontempliacijos džiaugsmo atvedamas, lyg laukto Rachelės grožio ragautų; bet Lėja jam naktį netikėtai pakišama, nes žmogaus tamsi nežinojimo tamsa toleranciją darbo jam uždeda. Iš kurios vis dėlto gausų palikuonių skaičių susilaukia, nes per šį darbą dvasinio pelno vaisių įgyja.
Ją tad toleruoja, kad prie anos [Rachelės] kada nors ateitų, kurią atkakliai myli. Patariama tad, kad kitus septynerius metus tarnautų, nes būtina, kad prie kitų septynių nurodymų išsaugotų, bet jau kiek laisviau, ne įstatymo tarnas, bet evangelinis [tarnas] taptų: būtent, kad būtų dvasios vargšas, romus, kad liūdėtų, kad trokštų teisingumo (Mt 5); kad būtų gailestingas, tyros širdies, kad būtų taikdarys.
Iš tiesų norėčiau, žmogau, jei taptum bejausmis, jokių darbų vargų nejaustum, bet kenčiant, vėliau staiga pačioje naujokystės pradžioje prie gražios kontempliacijos malonumų ateitum; bet, tiesa, dar ne gyvųjų žemėje; kas atrodo reiškiama tuo, ką Jokūbui sakoma: „Nėra, – sako Labanas, – įprasta mūsų krašte, kad jaunesnioji būtų ištekinta anksčiau už pirmagimę“ (Pr 29). Ir ne absurdiškai vyresnioji vadinama ta, kuri laike yra pirma. Pirmesnis juk yra žmogaus mokinystės darbo veiksmas, nei kontempliacijos ramybė.
Išpildžius tad dvi savaites, būtent kito įstatymo ir senojo, kita evangelinės malonės, netrukus trokštamos Rachelės apkabinimą gauna; kas nori pasiekti dieviškos kontempliacijos malonumus, pirma būtina, kad abiejų Testamentų mandatus stengtųsi įvykdyti.
IX SKYRIUS
Apie Zulpą ir Bilhą
Bet kas savo išrinkto tobulumo riba nepatenkintas, sūnus dar ir Dievui gimdyti dvasiškai trokšta vaisingumo, po to, kai santuokinę sąjungą Jokūbas su dviem seserim sudarė, kad giminė plistų gausesniais ūgliais, tarnaites taip pat, kad gimdytų, priimti nevengė (Pr 30), ir kad visa dvasiniuose dalykuose būtų suprantama, paslaptinga pačių tarnaičių vardų nuoroda pavaizduota.
Mat Bilha verčiama kaip „pasenusi“ (inveterata). Iš tiesų, kadangi dvasinės substancijos intelekto nuogu žodžiu žmogaus liežuvis išreikšti negali, kai išminties doktrina per tam tikrus kūniškus panašumus klausytojo protą informuoja. Apie seną juk gyvenimą, ir kūniškus jausmus duota, kūniški vaizdiniai mąstomi: per kuriuos, būtent mokant, naudojamasi, kai kažkas nesuvokiamo ir nekintamo dievybės esmėje girdima.
Rachelė tad Bilhą, tarnaitę, kaip kokią pagalbininkę priima, kai dvasinė kontempliacija, per išorinį mokslą, ar regimų dalykų formas, klausytojo protą moko, kad ir ką iš nematomų dalykų proto skrynia slepia; ir taip tam tikru būdu per tarnaitę sūnus priima, kol tai, kas po savimi yra, mokslu, dvasinius Dievui sūnus gimdo; Zulpą gi aiškiname kaip „išsižiojusią burną“ (os hians).
Šios tad tos tarnaitės figūros, kurių Lėja evangelinio tikėjimo skelbime štai lyg ir burną praveria. Apie kurias, būtent, parašyta yra: „Ši tauta lūpomis mane gerbia, bet širdis jų toli nuo manęs“ (Mt 15). Ir apie kuriuos Apaštalas: „Jie, – sako jis, – išpažįsta Dievą žinantys, bet darbais neigia“ (Tit 1).
Iš tiesų, Rachelė Bilhą tarnaitę paveldėtojais sūnumis priima; nes dažnai per tokius pamokslus aktyvus gyvenimas daug sūnų įsivaikina. Apie kuriuos tiesa: „Ką sako, – taria, – darykite; ką gi daro, nedarykite“ (Mt 23). Ir Apaštalas: „Ar, – sako, – proga, ar tiesa Kristus skelbiamas, ir tuo džiaugiuosi, ir džiaugsiuosi“ (Fil 1).
Bet jau tegu pakanka, kad šventos istorijos paminėjimą iki čia išplėtėme, nes Raštų aiškinimo tikslo neturime.
X SKYRIUS
Apie tuos, kurie atsidavę klajojimams, nežino dvasinės santuokos
Bet ką pasakysime apie tai, matydami Labano namuose kai kuriuos gyvenančius tokiame stingulyje ir apsileidime, kad jie nei Rachelės grožio siekia, nei atrodo, kad Lėjos darbais užsiimtų? Jie iš tiesų, vienuolyne tapę nevaisingi, nei atokiau pasitraukia gyventi, kad siektų nuolatinės malonės per atkaklų maldos reikalavimą, nei pasninku ar įvairiais darbų suvaržymais kūną vargina.
Jie, tokios santuokos visiškai laisvi, arba veikiau patenkinti vien tarnaičių apkabinimu, kadangi dėl tingios nejautros ilsisi, jei ką ir daro, tai ne tam, kad siektų aktyvaus gyvenimo vaisių, bet veikiau tam, kad patenkintų savo nuožiūros ir savo valios apetitą.
Jie, galiausiai, yra tie, kurie, kad atliktų bet kokius reikalus, bėgioja šen ir ten su nuolatiniu klajojimu; ir kol atrodo nenustygstantys vietoje, lyg norėtų [kažką veikti]; serga, tiesą sakant, ydos liga, [nors] mėgaujasi paguodos šydu. Mat ne dėl to darbuojasi, kad paklustų, bet todėl nori paklusti vyresniesiems, kad galėtų darbuotis; ne todėl pakenčia neramybę, kad mylėtų poilsį; bet todėl vertina poilsį, kad galėtų suktis reikalų sūkuryje, ir tai laiko savo malonumu.
Yra juk tam tikri sielos paralyžiuotieji, kurie džiaugiasi būdami blaškomi dažnų išvykų: kiekvienas, veikiamas kūno paralyžiaus ligos, yra krečiamas tarnų, ir džiaugiasi blaškymu.
Šie tikrai, būtent dvasiniai paralyžiuotieji, arba vien tik tarnaičių vaikai, tai yra susiję su kūnišku, o ne dvasiniu paveldu, todėl paveldo gauti nepasiekia; arba, jei laisvi nori save turėti, ne sakyčiau, [kad yra] Labano dukterų, bet iškreipta tvarka pačių tarnaičių vaikai; kurie ne dirba tam, kad paklustų, bet tam paklūsta, kad dirbtų. Ir ne kaip Jokūbas, tiek į aktyvų, tiek į kontempliatyvų gyvenimą savo triūso vaisius nukreipia; bet kaip aktyvaus darbo metu save parodo, arba apie kontempliaciją ką nors žodžiais skelbia, – ne dvasinės naudos, bet vaisiaus, o savo tik valios troškimą tenkina.
XI SKYRIUS
Apie vienuolius, kurie trokšta mokytis gramatikos
Kad gi kalbėčiau bendrai masei suprantamai, iš jų skaičiaus yra tie, kurie eina pas gramatikų minią, kurie, palikę dvasines studijas, geidžia išmokti žemiškojo meno kvailysčių: nevertindami, žinoma, Benedikto regulos, jie džiaugiasi galėdami atsiduoti Donato* taisyklėms.
(Pastaba: Elijus Donatas – IV a. romėnų gramatikas, kurio vadovėliai buvo pagrindinė priemonė mokytis lotynų kalbos viduramžiais. Damiani čia priešpriešina šventąją Benedikto regulą ir pasaulietinę Donato gramatiką).
Jie bjaurisi bažnytinės drausmės studijomis ir, išsižioję pasaulietiniams mokslams, geidžia to, ką tikėjimo menėje [savo celėje/vienuolyne] nusprendė palikti, ir nusileidžia į scenines prostitutes? O kas tai, jei, prisipažinsiu taip, ne susižavėjimas parsidavėlių sąvadavimu, duodant skyrybų raštą laisvoms moterims [dvasinėms dorybėms], kad, sulaužę santuokos sutartį, susidėtų su tarnaitėmis?
Jie palieka Labano žmonas, būtent dukteris, ir pereina pas viešnamių sugyventines; kaip pelnytai su Bala ir Zelpa – tuščiakalbystėmis – atrodo gyvenantys miestuose. Bet jiems galbūt prieštaraujama, kad tam į išorinius menus, nors ir niekus, gilinamasi, kad kalbos studijose darytų didesnę pažangą [kad geriau suprastų Raštą].
Jokūbas tikrai prašėsi žmonų sąjungos, sugyventinių lovą paniekino; kitaip, jei iš jų nebūtų gimę, joks palikuonis išvis nebūtų bėgęs prie paveldo; jei svetimavimo samprata būtų užtraukusi nešlovę. Ieško tad [jie] ir autoriteto. Tėvų [raštus] subtiliai konsultuoja.
Bet jei šiems darbams skirti dėmesį šventasis Raštas leidžia, sakytume, kad žmona yra tarnaitė savo vaikų vietoje.
(Toliau tekstas eina į pavyzdžius iš Bažnyčios Tėvų – Grigaliaus ir Jeronimo, kurie smerkė pasaulietinius mokslus vienuoliams).
Bet jei Grigalius, Jeronimas, ir kiti daktarai šventai šias studijas neigia; tegu žino tie, kurie svetimavimo odą (meilę) apsivilkę, lyg prieš santuokinę sutartį atkakliai kovoja. Mat ne tik draudžiame po šventųjų įžadų priėmimo į tuščias tokio pobūdžio studijas krypti; bet ir tuos, kurie jas anksčiau išmoko, niekiname, kad jie dvasines ir visa, kas naudinga, laužytų ir niekintų.
Todėl per Mozę įstatyme nurodoma, kad jei moteris kare paimama į nelaisvę, ir santuokai su nugalėtoju išsirenkama, kūno perteklius turi būti nupjautas: „Kas, – sako, – nukirps plaukus, ir apipjaustys nagus, ir nusivilks drabužį, kuriuo buvo paimta, ir sėdėdama tavo namuose verks tėvo ir motinos vieną mėnesį; ir po to įeisi pas ją, ir miegosi su ja, ir bus tavo žmona“ (Įst 21).
Moterį, žinoma, paimame karo grobiu, kai racionalios disciplinos prasme [pasaulietinį mokslą] pagauname; nagus ir plaukus apipjaustome, kai su ja negyvus, žinoma, [netinkamus] darbus nuimame, per kuriuos prietaringas pasakų ir knygų, bei visų prasimanymų paviršius, kad parodytume tikrąjį proto solidumą.
Tėvą gi ir motiną verkti, nes mirusiais laikyti, ir juos klaidoje pražuvusiais užjaučiant gailėtis. Įprasta gi moterims yra, kad kiekvieną mėnesį savo kraujo išsiliejimu apsivalo: po mėnesio tad pas šią moterį įeiti liepiame, kad kiekvieno mokslo meną, kuriuo suteršiama, mirtinu užkratu ištuštintume, lyg į santuoką [ją] surištume; kadangi dabar izraelitiška sąjunga pereina, ir gerą dvasinių darbų vaisių atiduoda.
Ir tai be jokios abejonės tinka tiems, kurie pasaulietinėje kariaunoje laisvųjų menų mokslais instruktuojami: kitiems gi, kuriems tai neleistina, net su ligoniais [pasaulietiniais] kalbėti (Šv. Benedikto regula, 53 sk.), kuriais, žinoma, pats Kristus kalba, ir priimami: kurie ne, jei ne tardant, kalbėjimo burną atverti privalome, ir su kuriais atsigavę, iš pačios šventos pamokos guostis ne drįstame; kokiu būdu leistina teatro gramatikų gimnazijas įžūliai brautis, ir lyg tarp turgaus prekeivių dvasinę su pasaulietine kova maišyti?
XII SKYRIUS
Apie ašarų pagyrimą
Be to, naudinga, kad bet kuris brolis, kuris tobula širdimi paliko pasaulį, ir pats sau įrodė esąs nekenksmingas, atsiduotų nuolatinei užmarščiai; tep nugali jame pasninkas, tegu jis, ginčydamasis dėl valgio, nežino rinktinių patiekalų, tegu nenori gatvės šurmulio ar įmantrių žodžių tarti, tegu nesiima retorinių spalvų deklamacijoms, neneigia to, kas parduodama, ir juoką, tą tuštybės pokštą, tegu išveja iš bet kur. Tegu myli pasninką, tegu vengia žmonių žvilgsnių, tegu po tylos cenzūra susispaudžia, kad nuo išorinių reikalų atsitraukęs, savo proto slėptuvę saugotų, kur, žiūrėdamas į Kūrėjo veidą, visas pastangas dėtų į ašaras; tegu dūsauja Dievui, ašaromis sielą apvalo, tegul širdis būna tyra.
Mat ašaros sielą nuo viso purvo nuplauna ir, kad būtų galima pateikti dorybes, sudygusias mūsų širdies dirvoje, jas palaisto. Dažnai juk apgailėtina siela, lyg šerkšno sukaustytas ledas, sustingsta ir, pasitraukus malonei, ji pati sau atrodo kieta ir sudžiūvusi, tarsi lapų netekęs medis. Bet vos tik ašaros iškyla iš slaptojo stebėtojo [Dievo] dovanos, tuojau pat ta pati siela atgyja, sąstingio šaltis ištirpsta ir, tarsi pavasariui atšilus, ji apsirengia savo gėlių žaluma.
Ašaros, kurios yra iš Dievo, patikimai užtaria pas dieviškąjį tribunolą ir, gaudamos tai, ko prašo, pasitiki mūsų nuodėmių atleidimu. Ašaros yra tarpininkės ir tikros pasiuntinės tarp Dievo ir žmonių; jokia nežinia jūsų neturi klaidinti, mokytojai. Juk abejojantiesiems, ar Dievui patinka koks nors darbas, ar ne, niekada neturime didesnio tikrumo, kaip [tada, kai matome] nuoširdžiai verkiančius.
Duodu jums, broliai, patikimiausią ženklą, kuriuo tikrai vadovaudamiesi, meldžiamės verkdami. Tuomet juk, kad ir ką nuspręstume daryti, vargu ar mūsų darbas bus be naudos. Be to, ašaros nuplauna kiekvieną purvą: kekšės teršalus (Lk 7) ir priešo rankas nuplovė (Mt 27); ne tik padų, bet ir sielos pėdsakai nusipelnė būti nuvalyti. Ašaros suteikė, kad Apaštalas [Petras], neigėjas, ne tik nepražuvo po nuopuolio, bet dar daugiau – gavo dangaus raktus prieš kitus dangaus senato narius.
Ašaros suteikė, kad Dovydas po svetimavimo ir žmogžudystės (2 Sam 11–12) bedugnės neprarastų ne tik gyvenimo karalystės, bet dar daugiau – gautų paveldėtojo pažadą, jog iš jo giminės su priesaika kils nejudinamas sostas, ir viso pasaulio viešpatavimas amžiams jam atiteks. Ašaros yra pripažįstamos, kad mirštantį Ezekiją trejiems metams pridėjo prie gyvenimo šviesos visagalis Dievas, ir be to, kad patį Jeruzalės miestą iš asirų karaliaus rankų išlaisvino (2 Kar 20).
Tikrai dieviškas pamaldumas suteikė Sarai, Raguelio dukteriai, kad ji būtų gailestingai išlaisvinta nuo neteisingo priekaišto, ir kad vertam vyrui vestuvių guoliui per angelą būtų paskirta (Tob 3). Ašaros išgavo Esterai, kad Izraelio tautą Dievas iš bendro pražūties pavojaus išplėštų, ir Amaną, kuris jai kartuves paruošė, patį pakartų ant to paties medžio (Est 14). Ašaros niekuo neprisidėjo Juditai, kad ji Holoferno galvą nukirstų (Jud 8, 9), ir iš prabangaus gašlumo žavesio žiedo neatimtų skaistybės kuklumo.
Ką sakyti apie šimtininką Kornelijų (Apd 10), kuris nusipelnė ašaromis apaštalo aplankymo: ir netrukus, palikęs pagonybės klaidą, buvo perkeltas į krikščioniškojo atgimimo naujumą? Ką apie Zuzaną paminesiu (Dan 13), kuri, tuojau pat pabėgusi po ašarų globa, iš mirties rankų buvo ištraukta ir, melagingam liudijimui pasmerkus, per nekaltą kraują tapo laisva?
Apie ašarų naudą norėjau perbėgti trumpai, kad, joms lauke duris uždarius, koks nors kopija (gausa) nepagrobtų. Tai yra be abejonės, kad jos sielą apvalo nuo nuodėmės dėmės, ir klajojančią širdį sutvirtina maldoje. Šios yra tos, kurios iš sielvarto pagimdo džiaugsmą; kai akyse ištrykšta, į viltį mus pakelia amžinosios palaimos. Negali juk, savo prašyme būdami paniekinti, tie, kurių didieji balsai girdimi Kūrėjo ausyse: kurį, be abejo, balsą jis pas Dievą dažnai siųsdavo, ir kad jį gautų, kukliai žinojo tas, kuris sakė: „Išgirsk mano maldą, Viešpatie, ir mano maldavimą; ausimis priimk mano ašaras“ (Ps 38). Kam gi ausų dėmesys, jei ne ašaroms suvokti? Mat balsus ausyse, ašaras gi akyse paprastai regime. Bet ašaras teisėjas savo akivaizdoje mato maldaujančias, nieko neabejodamas, bet gailestingumą, taip pat, kaip bet kokį nuosavą teisėją sau pačiam laimintį, ir gaunantį tai, ko prašo, pasitikintį.
O ašaros, dvasiniai malonumai, saldesnės už patį medų ir korį, kokiu nektaru saldinate! Kurias sielas Dievas sukuria, ragaujančias vidinę šviesą, atgaivinate, ir išdžiūvusias nuo kankinančio troškulio malonės gėrimu sudrėkinate sielos gelmes. Žemiškų dalykų, tiesa, skoniai ir lytėjimo saldybės tik paviršių, gomurį džiugina, vidaus gi nepaliečia; skonis gi dieviškos kontempliacijos visą vidų pripildo, vegetuoja (augina), sušvelnina.
Ašaros, be abejo, velnio akis aptemdo, ir jei ašarų išsiveržimo jis išsigąsta, puolimą, kad ir koks audringas krušos lietus, kaip dulkių debesis bėga nuo audros. Juk kaip putojančio srauto kalnų vanduo, atėjęs į vagą, purvą išplauna; taip ašarų tekėjimas iš proto bėgantis ir velniškos klastos sėklas, ir visas purvinas ydas pašalina.
XIII SKYRIUS
Kad iš Dievo meilės gimsta gailestis, ir vėl iš gailesčio dieviška meilė padidėja
Bet šis vanduo iš ugnies išteka, kad kiekvienas lietaus antplūdis nusileistų, dieviškos meilės ugnis pirmiau būtinai turi mūsų prote užsidegti. Ką lengviau išreikšime, jei tai, kas pagal Makabėjų knygą istoriškai pasakojama, dabar atmintinai išvesime. Taip rašoma: „Kai į Persiją, – sako, – buvo vedami tėvai, mūsų kunigai, kurie tuomet Dievą garbino, paimtą ugnį nuo aukuro paslėpė slėnyje, kur buvo šulinys gilus ir sausas, ir ten ją saugojo, taip kad visiems nežinoma būtų vieta. Praėjus daugeliui metų gi, kai patiko Dievui, kad būtų pasiųstas Nehemijas iš Persijos karaliaus: pasiuntė kunigų palikuonis, kurie paslėpė, ieškoti ugnies, ir kaip papasakojo mums, nerado ugnies, bet vandenį tirštą (2 Mak 1)“.
Kuriuose visuose žodžiuose tas vienas dvasiškai atkreiptinas dėmesys yra: kad giliame ir sausame šulinyje ugnis pirmiau paslepiama, ir po to ne ugnis, bet vanduo tirštas ieškantiems atrandamas. Mūsų gi vanduo nuoširdus ir tobula intencija ieškančio ne netinkamai per šulinį gilus, ir sausas pažymimas: kuris, žinoma, ir nuo skystų kūniškojo malonumo vilionių sausas, ir nuo žemiškų geismų griuvėsių giliai iškastas, ir tiesos nuolankumu sutvirtintas dugne.
Į šį tad pasiaukojimo šulinį įmetama, kai išrinktieji kiekvieno dieviškos meilės liepsną pagauna, ir dangaus troškimu pamaldžiau užsidega. Bet ši ugnis į vandenį verčiama, nes iš dieviškos meilės vandens ašarų gailestis gimsta.
Ir pastebėtina, kad ne tyras tiktai vanduo, bet „tirštas“ vanduo pasakojamas buvęs rastas. Kas gi yra „tirštas“ vanduo, jei ne ašarų gailestis, gausus dieviškos malonės riebumu? Kuriuo riebumu, be abejo, siela penima, kaip sakytų: „Kaip taukais ir riebalais teprisipildo mano siela“ (Ps 62). Ir per kitą pranašą tas pats riebumas pažadamas, kai sako: „Gėrėsis riebumu jūsų siela“ (Iz 55). Iš čia vėl sakoma: „Prisimenantis, – sako, – Viešpats visos aukos tavo, ir deginamoji auka tavo tebūna riebi“ (Ps 19).
Nenutylėtina ir tai, kad tie, kurie slėpė šią ugnį, pasakojama, jog visai ne vandeniu, bet ant ugnies išpylę, ją užgesinę [t.y. atvirkščiai, vanduo virto ugnimi]: kas, žinoma, dieviškos meilės ugnį, kurią mūsų širdies aukure uždegame, kad iš gerų darbų kvapo saldžią Dievo auką paaukotume pačioje mūsų atsivertimo pradžioje; viduje, tiesa, degti paslapčia privalome, ne iš karto, kad per tuščią garbę liepsnos išplistų. Pasistengia tad paslėptas liepsnas, ne, kad trūktų karščio, kad ne visiškai viduje, bet po kuklia išvaizda, negražiai ignoruojamas tiesiog vandeniu pavirsta.
Šis vanduo, be abejo, gailesčio, tai yra ašarų, ne tik mus nuo nusidėjėlių užkrato apvalo, bet, kad patiktų pačiam Dievui, mūsų gerą, rekomenduoja. Visi juk gerų darbų aukos aukščiausiojo teisėjo akivaizdoje saldžiau atiduodamos, jei sutrintos sielos ašaromis apšlakstomos. Iš kur ten pat prijungiama: „Ir auka, – sako, – kuri uždėta buvo, liepė kunigas Nehemijas apšlakstyti tuo pačiu vandeniu, ir malkas, kurios buvo uždėtos“ (2 Mak 1).
Bet kai mūsų aukos veiksmas tikra ašarų gailesčio funkcija apliejamas, netrukus mūsų protas spindesiu apšviečiamas, ir kas tamsu, kas tamsybėse slypėjo, nušvinta. Kai kurie juk ir mums dabar intymios šviesos spindulius atveria, ir visas sielos tamsybes, naujo spindesio džiugiu giedrumu užlieja. Dėl ko ten priešakyje sakoma: „Kadangi liepė semti, ir atnešti sau, ir aukas, kurios buvo uždėtos, liepė kunigas Nehemijas apšlakstyti tuo pačiu vandeniu, ir malkas, kurios buvo viršuje“; ir tuojau pat istorijos seka priduria: „Kai tai buvo padaryta, ir laikas atėjo, ir saulė sušvito, kuri anksčiau buvo debesyje: ir užsidegė ugnis didelė, taip, kad visi stebėjosi“ (2 Mak 1).
Girdėjome anksčiau, kad, kadangi ugnis rasta, dabar gi priešingai sakoma, kad per vandens apšlakstymą didelė ugnis uždegta. Vadinasi, ir iš ugnies vanduo gimsta, ir iš vandens ugnis vėl sukuriama. Kadangi, žinoma, ir iš dieviškos meilės ugnies gailesčio malonė kyla, ir atgal per ašaras į Dievo meilę mūsų širdis kaitinama užsidega.
Vienas kitam tarnauja, kol iš Dievo meilės ašarų gailestis išteka, ir atgal per ašaras į Dievo meilę mūsų dvasia kaitinama užsidega. Kuriame gi niekas neturi abejoti kintančia dalykų įvairove, kad nuo viso purvo kaltės savo purvą apvalo. Iš kur ten pat ne netinkamai priduriama: „Pavadino gi Nehemijas šią vietą Neftaru, kas aiškinama – apvalymas“. Vieta tad ir vanduo, kur auka aukojama: kur vanduo ir ugnis, kaip sakyta, kinta, ištikima siela yra. Kuri tikrai ne netinkamai apvalymu vadinama; nes kol širdies kaitra meilės ugnį išverda, dabar sutrintos širdies verksmais apvaloma, lyg antro krikšto srautais nuplaunama.
XIV SKYRIUS
Apie Silvestrą, ašarų tvano apgautą
Bet štai, kas mums nutiko, tylomis nepraeisime to, ko nemanome esant nereikšminga. Nes čia, rašydami jums Viešpaties šventes, užėjus kitiems kylantiems reikalams, rašymą ilgiau išorinis rūpestis nutraukė. Tuomet jaunuolis, vardu Silvestras, kuris šį [tekstą], ne man diktuojant, rašė, bet, kaip verta manyti, lentelėse aprašytus į sąsiuvinius perrašinėjo, tokia pikta priešo klasta buvo apgautas, kad į ašaras staiga pratrūko, ir nei naktį, nei per nustatytas valandas maisto, save nuo ašarų tvano sulaikė; vyno gi visiškai atsisakė, maisto taip pat susilaikė, su saiku miegojo; miegą gi vogdamas, ar nutolęs į atokią dykumą, kur, žinoma, retai arba niekada žmogaus nematytų: kai tokios išvados bendrijai duoti negalėjome, sakėsi nusprendęs, kad jokios nori tokios vietos trokštąs, kur, kai įeitų ir išeitų, laisvas ir vienišas nieko nematytų.
Priešinosi šiam ketinimui visi vieningai broliai, ir klastą, bei suktumą velnio tikėtinai įtarinėjo. Bet tas, užsispyręs ir atkaklus, kol ašaromis gausiomis tikėjimą teikė, už įžadą savo, kurį piktasis dvasia pakišo, neatšaukiamai laikytis prisiekė.
Ką gi? Prieš šį savo nuosprendžio straipsnį, šį savo akimis priekaištavo, ką mažame kūrinėlyje šiek tiek anksčiau Silvestras pats užrašė: kur sakoma, kad abejojantys dėl kažko, ar Dievui patinka, ar ne, niekada geresnio tikrumo negauname, kaip tikrai verkiančius orantus (besimeldžiančius). Į tai atkreipė dėmesį, kad ši eilutė šiek tiek anksčiau parašyta; ir kad tos ašaros, kurios Dievui yra, be išklausymo nėra; ne tos, žinoma, kurios iš klastingo persekiotojo apgaulės pasiūlomos.
Tai taip pat anksčiau minėtą, kas sakyta, yra, tiesiau ašarojantys. Ne juk tiesiai, bet klaidingai ašaroja, kas per klaidą nuo pradžios dvasios klaidingas įleidžiamas: juk ne nepanašiai (kas ir palaimintasis popiežius Grigalius savo „Moralėse“ rašo, sakydamas): „Bet šie, – sako, – ydos, kurios dorybių pavidalu prieš senas dorybes kovoja, labai subtiliai žmogaus širdį ištiria. Kas juk tikrai viduje gailisi, ką daryti lauke, ko nedaryti, stipriai numato. Jei juk mūsų gailesčio jėga intymiuose jausmuose, visas triukšmas piktos įtaigos nutyla. Ir jei širdis tikrai viduje gailisi, liežuvis prieš ydas neturi.“
Štai čia puikus daktaras, kuriam ir kvailystės mūsų sutinka nemokšiškumas, ne sako, jei širdis viduje gailisi, kad tikrai viduje gailisi. Kad akivaizdžiai įteigtų kitą esant skausmą, kurį dieviškumu įkvėpta gailestis kuria; kitą, kurį persekiotojo apgaulė lyg kokias melagingas, ir klaidos dvasios simuliuoja; kitas, kuriomis tiesos Dvasia sielų purvą, ir rūdis nuvalo.
Kad tad prie pasakojimo tvarkos grįžtume, kurį ilgą laiką vienumoje gyventi leidome, septynias dienas, pačiam nutrūktgalviškai pasišalinus, nei iš tos vietos klajojančio klaidžiojome: tas tiktai supainiotas ašaromis, lygiosiomis konsulų niekuo nenurimo: nei jei kada nors šiek tiek ilsėtis, kurį kasdienė gailestis ašarų srautu užliejo.
Kas gi daugiau? Avis tikra, kurią aspis į krūtinės vidų priėmė, pagaliau saviškių prašymu į gardą grįžo. Mat knygą mums, visai neilgą, pamatyti per trumpą laiką, kurios keturis iš vidurio ketvirčius [lapus] nupjovė, ir iki [reikiamo] mato suveržtą kodeksą, kad toks kažkoks [plonas] būtų, įtariame, kruopščiausiai nupjaustė: po to stimulo sąžinės išgąsdintas, ne grandinėmis surakintas, prieš celių duris stovėdamas, peiliu norėjo persipjauti sau [gerklę], kitiems, jei kas paliestų, grasino.
Tada skysčiu išteptas tokio pobūdžio ašaras ne iš dangiškojo rasos nusileisti, bet iš pragaro tartaro be abejonės trykšti [supratome].
XV SKYRIUS
Apie įvairias vienuolyno pareigas; pirmiausia apie abatą
Mums patinka trumpai apžvelgti įvairias vienuolyno pareigas, ir ką kiekvieno jų administratorius privalo išsaugoti, glaustai apibrėžti.
Visų pirma, o garbingasis tėve [abate], tegu tavo įsakymai būna trumpi, reikalavimai – saikingi; tegu gyvenimas neprieštarauja liežuviui, tegu darbai nenusileidžia kalbai. Būk diskretiškas, nieko kito nedaryk, kaip tik tai, ką nurodo vyresniojo autoritetas, ir ką rodo švento elgesio darbai. Retai gi išeik į išorę, venk klajoti per kaimus, drėkinti sausas vagas [t.y. užsiimti pasaulietiniais reikalais].
Taigi, rodyk save vienuolyno svečiu, o vienutės gyventoju, namiškiu ir pastoviu, rimtu ir lėtu. Įsakyk laikytis pasninko, bet nekankink valgančiųjų gerklės iškalbingu pamokslavimu. Geriau pasimokyk saikingumo tylėdamas, nei sočiai prisivalgęs kalbėk apie susilaikymą. Gyvas juk ir veiksmingas mokinių protams yra pamokslas: jei vienus žodžiais raginsi, kitus gi varysi jėga, kad griežtume pasiliktų. Jei nusidėjėliams grasinsi rykštele, ir pykčio judesius po griežta drausme paslėpsi.
Tuo tarpu grasink, kol baisia kalba sukrėsi tulžį [supykinsi], atšauk save patį į gailestingumo glėbį, žmogaus trapumą prisimink, ir kad pats gali būti sugundytas, pagalvok; būk pavaldiniams nuolankiai gailestingas: nemirk, jei koks pavaldinys nusižengė, nes visi įsakymo jungo pilnai neįvykdo, kai toks didelis žmogaus būklės trapumas, kad patys kūno nariai visiškai dvasios baimei paklusti negali.
Tad ar diskretiškas gydytojas akivaizdžiai pjauna pūliuojančią žaizdą, ypač akis, kad aštrus plienas regėjimo nesužeistų; švelniai paliesk, lyg kokiais vaiduokliais neatstumk; lyties organams gėdą rodyk, kad kada nors gašlumo niežulys nekutentų; žinok apie persivalgymą, kad sotesnis maistas nekenktų; galiausiai viso kūno judesiams, kad liguistas niežulys neatsivertų. Ir su skysčiu sergantis tegu iš tavęs paties reikalingo pasitikėjimo, bet leidimo negauna, ne stebuklas savyje, kas jo asmeniui ir papročiams netinka, tobulą visuose reikaluose klusnumą rasti?
Aišku, jei save vienutės meditacijoje apsvarstysi, brolišką silpnybę per daug lygia dvasia pakęsi. Jei kas galbūt iš tėvų paveldo atitektų, jei išteklių gausa atsirastų, jei Dievo namai padidėtų, nenori to priskirti savo nuopelnams – ar studijoms arogantiškai, bet tik dėl Dievo malonės duota. Atšauk tad prieš akis laikus, kai privatus buvai, ir pagalvok, kas per niekai tau pasirodė.
Aišku, todėl, kad tau, po Kristaus vargšu tapusiam, Bažnyčios turtai duoti, kad be tavęs nieko kito nepasiektum. Bendraudamas su broliais pietų metu nesibaisėk, tegu tavęs privati puota nedžiugina: ir su kuriais tau yra bendras stalas, su tais tegu būna ne nelygus teismas, kurie dalyvauja ir kūniškame maiste. Neatsiraskite tad per įtarimą, kad dingus tėvui, kiltų murmėtojų pražūtis, ar detrakcija (apkalbos), ir tavo šlovė kankintųsi. Ir ne labai rūpinkis, kokia brangia kaina tualetą [išvietę] pripildys, bet geriau broliška meilė Kristuje per meilės klijus susijungtų.
Nenori vienuolyno gėrybių švaistyti, nei populiaraus vėjo palankumo savu, o bendru dalyku siekti pagauti. Jei juk tikime, kad Bažnyčios nuodėmės atleidžiamos, tikime ir tai, kad jos padaromos! Bijo, o Dieve, tie, kurie mažina, ir tie, kurie iššvaisto šventus šventojo Įstatymo pančius: ir iš to paties nuodėmės atleidimo, iš kurio tikimasi, ten nuodėmių debesys kaupiasi. Saugokis pataikūnų, kurie saldžiai delinkvuoja (nusikalsta), kad, patys būdami mente, tavo prelatūrai, ar tavo reverencijai pataikauja, ir lyg vertas esi, kuris į tai atėjai, per glostymus apgaudinėja. Kuriems kiekvienas, kiek komisoje [patikėtoje] valdoje yra palaimingesnis, tiek atiduodant sąskaitą vargingesnis; ir kiek daugiau duoda, tiek daugiau iš jo bus pareikalauta (Šv. Benedikto regula, 2 ir 64 sk.): „Kieno iš visų gyvų būtybių ataskaitą turės atiduoti, ir savo sielos“.
Pagalvokime tad dabar, ar naudinga, kad būtum baimės apimtas, kuris drebėdamas egzamine prie svetimo skaičiavimo esi priverstas; bet kadangi mokytojui labiau mokyti yra, nei mokytis, tegul čia pakanka, ką nustatyta pasakyti, kitą galbūt išdidumas atstumia.
XVI SKYRIUS
Apie vienuolyno priorą
Vienuolyno prioras gi tokiu būdu priorato pareigas administruoja, kad nuo abato savo valia visiškai nesiskirtų, jei visų brolių sielas, kiek tik yra jame, tam pačiam abato nuoširdumui patvirtintų. Po abato namų šeimininko visada galutiniam susvetimėjimui jungas troškime traukti, bet meilės vyrui savo išmokė pasilikti.
Kilnus tas Abraomo tarnas, kad žmoną ponui savo ištikimai parvestų (Pr 24). O, nuostabus vyras, tarnystės pareigą atliko: darbo, žinoma, kelionės užmiršęs; vieninteliam savo ponui kariavo, kad ir ką ekspedicijoje padėjo, vykdė. Kaip siela per viską, kas veikia, į Kristaus meilę turi kurstyti; taip ir prioras ne tai, kas, abatui nesant, pavydas sukeltų, į mylimo abato savo brolių studiją vieningai suburtų.
Nenori tad maždaug penkerių metų kaltes rodyti žiauriai; kad abatem padarytų atrodyti žiauriu; bet taip jam nesant pravaikštas ir nusižengimus sudraustų, kad vėliau, jam grįžus, į ramius uostus, taip dvasinėje brolių džiaugsmingoje linksmybėje ilsėtųsi.
Tegu laiko griežtą perviršio korekcijos cenzūrą, ir neleidžia pasiekti reguliarios bausmės siūlomo tikslo. Tas tegu sėdi teisme, griežtas, kad abatas atrodytų malonus; tas reikalauti, kad abatas tėvišku pamaldumu dovanotų.
Mozė juk, ištikimas tarnas, nuogą teisingumo įsakymą perdavė; Kristus gi, tikrasis Viešpats, griežtą įstatymo kietumą sušvelnino. Aaronas iš tiesų, kuris nusikalstamai tautai lyg ir sukalbamas pasirodė, kai su jais kartu šventvagiškus stabus garbino, kunigystės garbės, jei ne brolio maldos, būtų netekęs (Iš 32). Jei jis [prioras], būdamas tarpininkas, tarp brolių pirmųjų būtų priskirtas Izraelio, ir vietos nenusipelnytų pilnatvėje žmonių (2 Kar 20). Neis ten, kur panieka ganytojui, samdinį gąsdina; kuris svetimus balsus girdi, kuris į krosnį nesantaikos kūjus giria, kuris karalystę Izraelio per skizmą padalino.
Nėra, sako, mums dalies Dovyde, nei paveldo Izaijo sūnuje. Visiškai ilgai tarp bičių suneštą medų, sako, po vienu vadu ištveria. Gervės taip pat, pagal ilgai nubrėžtą liniją sutaria, kol, vienai sekant, raidžių tvarkos nesupainioja. Roma, vos įkurta, dviejų brolių kartu karalių turėti negalėjo: ir todėl pirmoji kylančios sienos tėvžudyste pašventino. Rebekos įsčiose Jokūbas ir Ezavas, kai dar motinos įsčių rūbų neapsivilko, jau šarvuotą karą pradėjo (Pr 25).
Rektorius [abatas] tad brolius lyg sūnus apkabintų ir puoselėtų; ir kad patys taip pat prieš sūnus skirtųsi. Skaitome gi tą oratoriaus Domicijaus posakį (Ciceronas, De orat.): „Kodėl aš, – tarė, – tave laikyčiau kunigaikščiu, kai tu manęs nelaikai senatoriumi?“
Ne tai jums dvasiniams, bet mokesčius mokantiems mokiniams, kad murmėjimų proga būtų pašalinta silpniems. Visa tad, prisiekiu, abiem pavedama. Taip tad ganytojas ir avys (Jn 15), vadai ir karių būrys viena dvasia susivienija dorybių pratybose: kad meilė, kuri yra Dievas, vienybės juose laikytų pradžią.
XVII SKYRIUS
Apie valandų skelbėją [varpininką/laiko prižiūrėtoją]
Tegu žino valandų skelbėjas, kad jokia užmarštis vienuolyne nėra labiau vengtina, kaip ta sau. Juk kiekvienos sinaksės [susirinkimo] valandos punktą, kad ne per anksti, nei per vėlai, ne visų valandų eiga sutriktų. Ne pasakomis laisvas, ne ilgais su kuo nors pokalbiais įsipainioja, ne galiausiai kas pasaulietiniais reikalais domisi; bet pavestu sau rūpesčiu visada įtemptas, visada apdairus, visada susirūpinęs, besisukančios sferos bėgimą, ir slenkančio laiko mąstytų visada eigą.
Be to, giedojimui sau sukuria paprotį, jei diskretiškas valandas kasdienio apsvarstymo pažymi: kad bet kada saulės šviesa, ar žvaigždžių įvairovė danguje nematoma, tas pat psalmodijos dydis, kuriuo laikytųsi, tam tikrą sau laikrodį atstotų. Iš tiesų mums, kad žmones į bažnyčią, mušant varpams, surinktume, iš senosios įstatymo mistikos tradicijos ateina, liepiant Viešpačiui Mozei: „Pasidaryk sau, – tarė, – du trimitus iš sidabro, kuriais sušauksi minią, kai pajudinti stovyklą reikės: kai jais sutrimituosi, susirinks pas tave visa minia prie Sandoros palapinės durų“ (Sk 10).
Taip, kadangi tunc (tada) Izraelio giminė su trimitais į tabernakulį susiburdavo, taip ir dabar tikintieji žmonės į bažnyčią, girdint varpų dūžius, skuba. Nei tai skiriasi, kas ten vadinama stovykla, kadangi, žinoma, kariai, į karą pasirengę, priklausyti žinomi. Iš kur ir Paulius po to sako: „Jei išeisite iš savo žemės prieš priešus, kurie kovoja prieš jus, trimituosite kaukiančiais trimitais, ir bus prisiminimas jūsų Viešpaties, Dievo jūsų, akivaizdoje, ir būsite išgelbėti iš jūsų priešų rankų“ (Sk 10).
Į kovą, žinoma, kariai skubame, kai, taip sakant, psalteriui, ar maldai į bažnyčią skubame. Ten juk tamsybių kunigaikščiai prieš mus žiauriai stoja, kad per iliuzijas fantazijas ar nuo lūpų nuplauktų, klajojančias mintis nukreiptų. Ir iš tiesų, kokia graži kariuomenės rūšis, ypač nakties valandomis, kai broliai tarsi trimitų dūžiais pažadinti pleištu stoja, ir lyg tiesiogine rikiuote skubantys, nustebę į kovos mūšį vieningai žengia.
Prie to, laterna pirmose karo gretose nešama, kad ugnies stulpas per dykumą einančią tautą paties panašumu atrodytų. Taigi nenuostabu, taip Kristaus šimtinės valgyti dangišką maną; taip prie pažadėtosios žemės pieno ir medaus tekančios, tikrieji izraelitai skuba. Skambantys juk vamzdžiai prie Sandoros palapinės, kaip dangiškojo žodžio epulą (puotą) valgo, ir pagyrimo auką Dievui, iš geros valios moka. Iš kur ir ibidem (ten pat) ne netinkamai pridedama: „Ir švenčių jūsų dienomis, ir mėnesių pradžioje, giedosite virš holokaustų, ir taikos aukų; ir bus jums prisiminimas Dievo jūsų“ (Sk 10).
Šiuose tad tokio pobūdžio žodžiuose valandų skelbėjas protingai atkreiptų dėmesį, kokia budrumu, kokiu rūpesčiu paskirtoje sau tarnystėje visada turėtų būti, ne tiek darbu, kiek per jo aplaidumą savo statusą supainiotų.
XVIII SKYRIUS
Apie skaitovą prie stalo
Stalo skaitovas rūpestingu svarstymu teapsvarsto; kaip aiškiai, kiek aiškia intelektualia kalba skaityti privalo. Kada gi su maistu kūnams, tas maistas sieloms pateikiamas. Sako Apaštalas: „Valgis pilvui, ir pilvas valgiui; Dievas gi šį, ir aną sunaikins“ (1 Kor 6). Per kitus tad siūlomas maistas kūnams, kurie netrukus į puvėsius pavirsta: per šį [skaitovą] dieviška tarnaujama iškalba, kuri dangų ir žemę pereinančius, nepraeis. Taigi, skaitant, lyg brangiu vežimu sielos atsigauna, siela dangiškais valgiais penima.
Teskaito tad skaitovas, bet klausytojai: ne gaudytų savo raumenis bado, bet statybai geriau rūpintųsi svetima. Nesirūpintų, ką skaitovas sako, bet kas skaitinyje suprantama. Valgantiems taip pat siūlytina yra, kad taip atgaivos neblaivumą saikingai valdytų, kad kramtymo triukšmas ausų aukso neužkimštų. Tegu tarpininkė tarp valgių ir stalo ranka, žinoma, saikinga bėgioja, taip save po gravitacijos stabdžiu sulaiko, kad, kol žemiška per gerklę traukiama, jokiu būdu dieviško pasninko alkstantis siela neapleidžiama.
XIX SKYRIUS
Kokia nuovoka turi pasižymėti celerijus [sandėlininkas/maisto tvarkytojas]
Celerijus gi, kuris tarsi tėvas paskirtas vienuolyno, privalo jam patikėtą naštą su dispensacijos [padalijimo] menu atlikti, kad saiką ir atidarydamas suveržtų, ir suverždamas diskretiškai atidarytų; kad jame ir taupus būtų dosnumas, ir taupus dosnumas.
Visų pirma, labiausiai vengtina yra, ne taupumu šykštumas, dosnumu – iššvaistymas meluotų. Dažnai juk yda dorybės pavidalu klastoja; ir nepagrįstas gerumas, kad dosnumas būtų manoma, kaip matyti, vargu ar sunkiai pataisomas. Borus gi administratorius taip skirsto reikalingą kūnui, kad sielų išganymui pasitarnautų; kas ir tausojant blaivybę maitina, ir praplečiant apsirijimo yda nekyla, priešinasi.
Dažnai juk (kad pasinaudočiau teisingiausiu) liberalumu liberalumas pražūsta, 309 psl., žinoma, ir kai dalykas stokojantiems nediskretiškai liejamas, ir todėl tikrai stokojantiems duoti vėliau neturima.
Privalo tad rūpestį mūsų, virš visų iš kur meilė liepiama, svetimšaliams teikti. Nehemijas juk atėjusius bet kokius iš tautų per apylinkes į savo paties vaišes priėmė (2 Esdr 5); kaimenėmis savo gyvulius nežmoniškai manė; taip būtinybei stipendijos [išlaikymo] saiką, kad meilės pareigą ir ateiviams išplėtė.
Tobijas savo pietus palikęs, kai darbininkas vargšas audimo tekstilės darbu elgėsi, laidoti susirinkusius mirusius (Tob 2). Abigailė nuo didingų puotų dalį atitraukė (1 Kar 25), [kad duotų Dovydui]. Povilas taip pat įspėja per savaitę, ką kiekvienas padėtų, į Jeruzalę šventiems vargšams Korintiečiams pasiųsti (1 Kor 16).
Taip tad privalome saviems kasdienio maisto stipendijas tiekti, kad prisimintume, taip pat, jei yra pakankamai, ir ateiviams svečiams padėti. Tegu būna Bažnyčios dispensatorius [tvarkytojas], ne asmenų priėmėjas, bet silpnumo laikytojas; ne gaudytojas malonės, bet laikytojas ligonių; kitiems lygiai, taip pat, ir lygiai stokojantiems lygią teiktų, kuriuos trapumo įvairovė skiria, administracijos taip pat santvarką saikinga diskrecija.
Taip juk visa skandalų sėkla pašalinama, jei atskiriems nariams, ne ką valia geidžia, bet ką būtinybė reikalauja, liepiama.
<…>