Tekstai

„Dvasiniai dvieiliai“ (pers. Masnavī‑ye Ma‘navī, taip pat žinomas kaip „Masnavis“, „Masnavi“, „Mathnawi“ arba „Rumi Masnavi“) yra vienas iškiliausių ir apimtimi didžiausių pasaulio literatūros mistinių kūrinių, tryliktajame amžiuje parašytas persų poeto ir teologo Džalal ad Dino Rumi. Šis monumentalus šešių knygų rinkinys, susidedantis iš maždaug 25 000 dvieilių, yra laikomas dvasiniu sufizmo (islamiškojo misticizmo) vadovėliu, kuriame … [Skaityti toliau…]

Auksinė taisyklė – moralinis principas, kuris egzistuoja daugelyje religinių ir filosofinių sistemų. Ji teigia, kad žmogus turėtų elgtis su kitais taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su juo. Ši idėja, nors ir formuluojama skirtingais žodžiais, išlieka esminiu etikos pagrindu įvairiose kultūrose ir laikotarpiuose. Vienas pirmųjų žinomų Auksinės taisyklės variantų aptinkamas Konfucijaus mokyme. Kinų mąstytojas, gyvenęs … [Skaityti toliau…]

Apie pradus (lot. De Principiis, gr. Peri Archōn) yra vienas drąsiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų, parašytas apie 220–230 metus Aleksandrijoje. Jo autorius, Origenas (Origenes Adamantius), buvo pirmasis krikščionių mąstytojas, pasiryžęs sukurti vientisą, sistemingą krikščioniškojo mokymo visumą, pasitelkdamas graikų filosofijos įrankius. Kūrinys išliko iki mūsų dienų daugiausia per Rufino Akvilėjiečio lotyniškąjį vertimą, kuriame, manoma, kai kurios … [Skaityti toliau…]

Enocho knyga (etip. Metsihafe Henok, taip pat vadinama Henocho knyga, Etiopiškoji Enocho knyga, angliškai Book of Enoch, 1 Enoch arba Ethiopic Book of Enoch) yra vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių senovės žydų apokrifinių raštų, priskiriamas septintajam patriarchui po Adomo – Enochui. Skirtingos vardo formos atsirado dėl hebrajiško originalo חֲנוֹךְ (Chanokh), kuris lietuviškai tradiciškai perteikiamas kaip Enochas, … [Skaityti toliau…]

„Klaidžiojančiųjų vadovas“ (hebr. Moreh Nevukhim, angl. The Guide for the Perplexed) yra fundamentalus viduramžių žydų filosofijos veikalas, kurį dvyliktajame amžiuje parašė vienas iškiliausių visų laikų mąstytojų Mozė Maimonidas (Rambamas). Kūrinys buvo parašytas judeo‑arabų kalba, naudojant hebrajų rašmenis, ir pirmiausia buvo skirtas autoriaus mokiniui Juozapui ben Judai bei kitiems to meto intelektualams, kurie jautė vidinį konfliktą … [Skaityti toliau…]

Sielos kelionė į Dievą (lot. Itinerarium Mentis in Deum, kartais verčiama ir kaip „Proto kelionė į Dievą“) yra vienas svarbiausių viduramžių krikščioniškosios mistikos ir filosofijos veikalų, kurį 1259 metais parašė pranciškonų teologas, Bažnyčios mokytojas Šventasis Bonaventūra. Šis traktatas gimė autoriaus dvasinio susikaupimo metu Alvernos kalne, toje pačioje vietoje, kur Šventasis Pranciškus Asyžietis gavo stigmas. Bonaventūra … [Skaityti toliau…]

Kapadokijos Tėvai – šventasis Bazilijus Didysis (329–379 m.), šventasis Grigalius Nazianzietis (329–390 m.) ir šventasis Grigalius Nysietis (335–394 m.) – yra vieni svarbiausių IV a. krikščionių teologų, padėjusių pagrindą Trejybės doktrinai ir kovojusių su to meto erezijomis, tokiomis kaip arijonizmas ir pneumatomachų mokymas. Jų raštai, parašyti graikų kalba, pasižymi giliu teologiniu įžvalgumu, filosofiniu tikslumu ir … [Skaityti toliau…]

Kai šiandien bažnyčiose sakome: „Tikiu į vieną Dievą, Tėvą Visagalį…“, dažnai pamirštame, kad šie žodžiai gimė ne šiaip iš maldingos kontempliacijos, bet iš rimtų ginčų, baimių, susipriešinimo ir tikėjimo drąsos. Nicos (325 m.) ir vėliau Konstantinopolio (381 m.) susirinkimuose buvo parašytas tikėjimo tekstas, kuris tapo visų krikščionių – katalikų, ortodoksų, kai kurių protestantų – tikėjimo … [Skaityti toliau…]

Po savo triumfo prieš mirtį, Jėzus ne iš karto „pradingsta“ iš žemės scenos, palikdamas mokinius vienus suglumusius. Priešingai, Naujasis Testamentas liudija apie intensyvų keturiasdešimties dienų laikotarpį (Apd 1, 3), per kurį Prisikėlusysis ne kartą ir įvairiomis aplinkybėmis pasirodydavo savo išrinktiesiems. Tai nebuvo migloti sapnai ar trumpalaikės vizijos – tai buvo realūs susitikimai, turėję gilią prasmę … [Skaityti toliau…]

Dieviškoji tamsa (gr. γνόφος – gnophos) yra pamatinė neigiamosios arba apofatinės teologijos sąvoka, nurodanti į Dievo transcendenciją ir jo visišką nepasiekiamumą žmogaus protui. Nors kasdienėje kalboje tamsa dažniausiai asocijuojasi su blogiu, nežinomybe ar šviesos trūkumu, mistinėje tradicijoje šis terminas turi priešingą prasmę. Tai nėra paprasta tamsa, o veikiau „akinanti šviesa“, kuri yra tokia intensyvi, jog … [Skaityti toliau…]

Pirmoji priežastis (lot. causa prima) religinėje mintyje ir teologijoje yra pamatinė sąvoka, apibūdinanti absoliutų, niekieno nesukurtą visos egzistencijos šaltinį, kuris pats yra savo paties buvimo pagrindas. Šis terminas nurodo į būtį, kuri suteikia pradžią visiems kitiems procesams, dėsniams ir daiktams, tačiau pati nėra pavaldi jokiai išorinei jėgai ar ankstesniam įvykiui. Krikščioniškoje, islamiškoje ir judėjiškoje tradicijose … [Skaityti toliau…]

Kalbėti apie Dievo širdį nereiškia aprašyti kūno organą, kuris plaka krūtinėje. Tai bandymas įvardyti paslaptį, kuri telpa už visų mūsų žodžių. Žmogaus kalba netobula, todėl ji renkasi artimiausią vaizdą – širdį, kaip meilės, gailestingumo ir gyvybės centrą. Kai sakome „Dievo širdis“, turime omeny šaltinį, iš kurio teka visa, kas gyva ir prasminga. Širdis yra vieta, … [Skaityti toliau…]