Tekstai

Nuo seniausių laikų žmonės akmenyse įžvelgė daugiau nei gamtos kūrinius. Jie buvo laikomi ryšio su dievais, protėviais ar kosmoso jėgomis simboliais. Kiekvienas šventas akmuo turi savo istoriją: kur jis rastas, kas jį atrado, kokius valdovus ar dvasinius mokytojus lydėjo ir kokią reikšmę įgavo skirtingose kultūrose. Kai kurie tapo relikvijomis šventyklose, kiti – karalių karūnų papuošalais … [Skaityti toliau…]

Bahajų tikėjime nėra formalių priesaikų ar įžadų, panašių į vienuolių ar dvasininkų įžadus kitose religijose. Tačiau tikėjimo priėmimas pats savaime laikomas sąmoningu asmens pasižadėjimu laikytis Bahá’u’lláh – Bahajų tikėjimo įkūrėjo – mokymų ir gyventi pagal Dievo nustatytus principus. Bahajų bendruomenėje tikėjimo įsipareigojimas yra asmeninis ir grindžiamas laisvu apsisprendimu. Bahajų tikėjimas susiformavo XIX amžiuje, Persijoje, ir … [Skaityti toliau…]

Senovės Egipto religinių idėjų ir pomirtinio gyvenimo sampratos studija „Egiptiečių idėjos apie pomirtinį gyvenimą“ (angl. Egyptian Ideas of the Future Life) yra vienas žinomiausių sero E. A. Voliso Badžo (E. A. Wallis Budge) darbų. Autorius, ilgametis Britų muziejaus Egipto ir Asirijos senienų saugotojas, šioje knygoje siekė plačiajai visuomenei suprantama forma išdėstyti esmines senovės egiptiečių tikėjimo … [Skaityti toliau…]

Markiono evangelija (lot. Evangelium Marcionis), jo bendruomenėje vadinta „Viešpaties Evangelija“ (Euangelion tou Kyriou, angl. The Gospel of the Lord), nėra išlikusi jokiuose savarankiškuose rankraščiuose. Visa, ką apie ją žinome, gaunama iš poleminių II–IV a. krikščionių autorių liudijimų, kurie cituodami ir kritikuodami Markioną netiesiogiai perdavė jo teksto fragmentus. Dabartinės rekonstrukcijos yra sudarytos iš šių citatų ir … [Skaityti toliau…]

Biblijoje ežerai yra teologiniai simboliai, rodantys chaosą, Dievo galią, išgelbėjimą ir dvasinį perėjimą. Senovės Artimųjų Rytų kultūrose jūra dažnai buvo laikoma chaoso ir grėsmės simboliu, įkūnijančiu nežinomybę ar dievišką teismą, tačiau Dievas ją valdo, kaip matyti Ps 89, 9: „Tu valdai jūros šėlimą; kai jos bangos kyla, Tu jas nutildai.“ Jūros ir ežerai taip pat … [Skaityti toliau…]

Kelnų Manio kodeksas (lot. Codex Manichaicus Coloniensis) yra vienas svarbiausių XX amžiaus archeologinių radinių, iš esmės pakeitęs mokslininkų supratimą apie manichėjizmo ištakas ir pranašo Manio gyvenimą. Tai mažiausia pasaulyje antikinė knyga (jos matmenys tėra apie 3,5 x 4,5 cm), parašyta graikų kalba ant itin plono papiruso. Šis dokumentas, datuojamas V amžiumi, buvo įsigytas Kelnų universiteto … [Skaityti toliau…]

Manichėjų giesmės (lot. Cantica Manichaica) užima ypatingą vietą septynių kanoninių pranašo Manio raštų sąraše, nes jos reprezentuoja emocinį ir liturginį religijos pamatą. Skirtingai nei sausi teologiniai traktatai, šios giesmės buvo skirtos bendruomeniniam giedojimui, dvasiniam pakylėjimui ir pranašo garbinimui per muzikalią formą. Nors originalus kūrinys sirų kalba neišliko pilnas, XX amžiaus pradžios radiniai Turfano (vok. Turfan) … [Skaityti toliau…]

Gyvoji evangelija (sir. Ewangeliyōn Hayyā, taip pat vadinama Manio evangelija, Evangelija pagal Manį, Evangelion, Evangelium, uigūriškai Äwäŋgälïyon, koptiškai Euangelion nšōpe – „Gyvoji žinia“) yra pats svarbiausias pranašo Manio parašytas veikalas, užimantis pirmąją vietą septynių kanoninių manichėjizmo knygų sąraše. III amžiuje parašyta sirų kalba, ši knyga buvo sumanyta kaip galutinis ir nekintamas dieviškojo apreiškimo dokumentas, turėjęs … [Skaityti toliau…]

Kefalaja (gr. κεφάλαια (kephalaia) – „skyriai“, „pagrindiniai punktai“) yra vienas fundamentaliausių manichėjų literatūros paminklų. Šis kūrinys suteikia išsamiausią vaizdą apie pranašo Manio mokymą, jo gyvenimo būdą bei bendruomenės struktūrą. Lietuviškame kontekste saugiausia vartoti originalų pavadinimą arba formą „Kefalaja“ kaip nekaitomą pavadinimą. Nors paieškose ar senesniuose tekstuose kartais sutinkami variantai „Kefalajos“, „Kefalajai“ ar netikslus „Kefalijos“, būtent … [Skaityti toliau…]

Šabuhraganas (vid. pers. Šābuhragān) yra viena iš septynių pagrindinių manichėjizmo kanono knygų, kurią III amžiuje parašė pranašas Manis. Šis veikalas užima išskirtinę vietą manichėjų literatūroje, nes tai buvo vienintelė kanoninė knyga, parašyta ne aramėjų (sirų), o vidurine persų kalba. Manis ją dedikavo Sasanidų imperijos valdovui Šapūrui I (Šābuhr I), siekdamas pristatyti savo mokymą kaip universalią … [Skaityti toliau…]

Ardžangas (pers. Aržang, taip pat vadinamas Ardahang, Arzhang, o kinų manichėjų tradicijoje – Erlang jing 二郎經) yra esminis manichėjų religinės tradicijos dokumentas, kurį III amžiuje sukūrė pranašas Manis. Tai nėra paprastas tekstinis rinkinys, o unikalus iliustruotas albumas, skirtas vizualiai perteikti sudėtingą manichėjizmo kosmogoniją ir teologiją. Manis, būdamas talentingas tapytojas, tikėjo, kad vaizdas gali paaiškinti dvasines … [Skaityti toliau…]

Kai užsimerki ir bandai įsivaizduoti Dievą, ką matai? Daugeliui prieš akis iškyla paveikslas, tarsi nukopijuotas iš senos freskos ar vitražo: rūstus, bet išmintingas senis, ilga balta barzda, žvelgiantis iš dangaus. Kodėl būtent toks? Kodėl ne jaunas karys, ne liepsnojanti šviesa, o būtent barzdotas patriarchas, laikantis pasaulio tvarką savo rankose? Šis vaizdinys – ne tik meno … [Skaityti toliau…]