Tekstai

„Priežasčių knyga“ (Liber de causis), originaliai žinoma arabišku pavadinimu Kitāb al-Khayr al-Mahḍ („Grynojo gėrio knyga“), yra vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių filosofinių tekstų viduramžių Europoje. Šis nedidelės apimties veikalas, sudarytas iš 32 tezių, ilgus šimtmečius buvo klaidingai priskiriamas Aristoteliui (Aristoteles), todėl turėjo beveik neginčijamą autoritetą universitetų programose. Iš tikrųjų kūrinį IX a. Bagdade sukūrė arabų neoplatonikai … [Skaityti toliau…]

Veikalas „Dievystės elementai“ (Στοιχείωσις θεολογική, lot. Elementa Theologica) – kartais verčiamas ir kaip „Teologijos pradmenys“, nes graikiškas žodis stoicheion reiškia ir elementą, ir pradmenį – yra vienas svarbiausių vėlyvosios antikos filosofijos paminklų, kurį parašė neoplatonikas Proklas (Proclus Lycius, V a.). Tai nėra paprastas apmąstymų rinkinys, o sistemingas, griežtas ir beveik matematinis metafizikos vadovėlis, sukurtas naudojant … [Skaityti toliau…]

Traktatas „Apie dieviškuosius vardus“ (De Divinis Nominibus arba Περὶ θείων ὀνομάτων) yra sistemiškiausias ir apimtimi didžiausias Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) veikalas. Jei kituose savo darbuose autorius kviečia į tylą ir neigimą, tai čia jis gilinasi į teigiamąją arba katafatinę teologiją (theologia kataphatica). Parašytas maždaug V a. pabaigoje ar VI a. pradžioje, šis kūrinys bando atsakyti … [Skaityti toliau…]

Traktatas „Mistinė teologija“ (De Mystica Theologia) yra pats radikaliausias ir glausčiausias Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) veikalas, padėjęs pamatą visai Vakarų krikščioniškojo misticizmo tradicijai. Jei kiti jo darbai nagrinėja išorinę dangiškąją tvarką, šis kūrinys orientuotas į vidinį sielos pakilimą į tai, ką autorius vadina „Dieviškąja tamsa“ (Gnophos). Tai nėra fizinė tamsa, o greičiau „perteklinė šviesa“, kuri … [Skaityti toliau…]

Vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių krikščioniškosios teologijos veikalų, „Dangiškoji hierarchija“ (De Coelesti Hierarchia), priskiriamas autoriui, žinomam Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) vardu. Nors ilgą laiką manyta, kad tai apaštalo Pauliaus mokinys iš Atėnų, šiuolaikiniai mokslininkai sutaria, jog tai anoniminis V a. pabaigos ar VI a. pradžios mąstytojas, veikiausiai kūręs Sirijos regione. Šis traktatas tapo pamatu visai vėlesnei … [Skaityti toliau…]

Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) kūrinys „Naujas gyvenimas“ (La Vita Nuova) yra ankstyvoji autoriaus literatūrinė apraiška ir viena reikšmingiausių viduramžių meilės lyrikos knygų, padėjusi pamatus visai Vakarų Europos psichologinei autobiografijai. Parašytas maždaug tarp 1292 ir 1294 metų, šis kūrinys žymi lūžį poeto gyvenime ir kūryboje, kai asmeninis sielvartas dėl mylimosios mirties transformuojasi į dvasinį nušvitimą. Ši … [Skaityti toliau…]

Gerojo Ganytojo kryžius yra krikščioniškosios dailės ir dvasinės simbolikos ženklas, vaizduojantis Kristų kaip Gerojo Ganytojo, kuris neša ant pečių pasiklydusį avinėlį. Šis kryžius šiandien ypač žinomas kaip popiežiaus Pranciškaus pasirinktas pastoralinis kryžius, tačiau jo kilmė ir reikšmė siekia giliausias Evangelijos šaknis. Gerasis Ganytojas yra vienas seniausių Kristaus įvaizdžių Bažnyčios istorijoje. Jau pirmųjų krikščionių katakombų freskose … [Skaityti toliau…]

1563 metai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir religijos istorijoje yra paženklinti įvykiu, kurį drąsiai galima vadinti intelektualiniu sprogimu. Tų metų rugsėjo 4 dieną Brastos spaustuvėje pasirodė Brastos Biblija (Biblia Brzeska) – pirmoji pilna krikščionių Šventojo Rašto vertimo į lenkų kalbą laida. Tai nebuvo tik religinis aktas; tai buvo didžiausias, brangiausias ir ambicingiausias XVI a. poligrafijos … [Skaityti toliau…]

Lietuvos istorija yra neatsiejama nuo jos dvasinio stuburo, kuris per tūkstantmečius transformavosi iš gilaus, archajiško ryšio su gamta į sudėtingą krikščioniškosios tapatybės audinį. Norint suprasti, kuo tikėjo tie, kurie čia gyveno dar prieš pasirodant pirmiesiems rašytiniams metraščiams, turime žvelgti į tylą, kurią paliko piliakalniai, alkakalniai ir kapinynai. Tai laikas, kai religija nebuvo institucija, o pati … [Skaityti toliau…]

XVI amžiuje, kai Europa gyveno religinių permainų sūkuryje, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išgyveno kultūrinį renesansą, lenkų istorikas ir teologas Jonas Lasickis (Jan Łasicki) paliko unikalų, nors ir nevienareikšmiškai vertinamą, istorinį šaltinį – veikalą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus” (lot. De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum). Išleistas 1615 m. Bazelyje (nors … [Skaityti toliau…]

Stačiatikybės sinodikas (Συνοδικόν της Ορθοδοξίας – Synodikon tēs Orthodoxias, Synodikon of Orthodoxy) nėra tiesiog istorinis dokumentas – tai gyvas Liturgijos tekstas, skaitomas per pirmąjį Didžiojo pasninko sekmadienį, vadinamąjį Stačiatikybės sekmadienį. Šis dokumentas apibendrina Bažnyčios kovą už dogmų grynumą, jos pergalę prieš erezijas ir nubrėžia aiškias ribas tarp autentiškos dvasinės patirties ir filosofinių spekuliacijų. Žodis „sinodikas“ … [Skaityti toliau…]

Jubiliejaus tradicija kyla iš senovės žydų religinių papročių, užrašytų Senojo Testamento Kunigų knygoje. Šis unikalus įvykis, švenčiamas kas penkiasdešimtaisiais metais, turėjo gilią dvasinę ir socialinę prasmę. Jubiliejus buvo skelbiamas avino rago – hebrajiškai vadinamo yobel – garsais, kurie kvietė visą tautą iš naujo įtvirtinti Dievo teisingumą, atleisti skolas, išlaisvinti vergus ir atkurti socialinę lygybę. Tai … [Skaityti toliau…]