Žodis „androginas“ kilęs iš graikų kalbos: androgynos (ἀνδρόγυνος) – sudėtinė forma iš anēr (ἀνήρ, „vyras“) + gynē (γυνή, „moteris“), reiškiantis „vyriškas-moteriškas“ arba „dvilytis“. Pirmą kartą plačiai pavartotas Platono „Puotoje“ (Simpoziume, apie 385 m. pr. Kr.), kur Aristofanas pasakoja mitą apie pirmuosius žmones – apvalias būtybes su keturiomis rankomis, kojomis ir dviem veidais, kurios buvo androgininės (vyro-moters), vyriškos ar moteriškos. Dzeusas jas perpjovė pusiau bausmės už maištą, tad meilė – siekis susijungti į pilnatvę. Lotyniškai – androgynus, romėnai perėmė iš graikų, bet dažniau naudojo hermaphroditus (iš Hermio + Afroditės mito). Lietuviškai „androginas“ ar „dvilytis“, bet antikoje reiškė ne tik fizinį dvilytiškumą, o ir simbolinę vienovę. Įdomus faktas: žodis siejasi su finikiečių Astarta – deive, vaizduojama su barzda, simbolizuojančia abiejų lyčių jėgą. Nestandartinis dalykas: viduramžiais lotyniškuose tekstuose „androginas“ tapo alchemijos simboliu – rebis (dviguba būtybė), reiškiančia materijos vienovę.
Antikos religijose androginas – dviprasmiškas: vienur dieviškos pilnatvės ženklas, kitur – gamtos pažeidimas, reikalaujantis ritualo. Skirtumas kyla iš filosofinės-mistinės vs. praktinės-ritualinės tradicijų.
Vienovė ir dievybė
Neoplatonikai, gnostikai ir orfikų tradicija matė androginą kaip pirmapradę būseną – prieš skilimą į lytis, artimą dieviškumui. Tai simbolizavo Vienį, kur vyriškas (aktyvus, protas) ir moteriškas (pasyvus, materija) pradai susijungia.
- Orfikų himnai: Dzeusas vadinamas „vyrišku ir moterišku“ (arren kai thēly, Orf. Hym. 33). Mite Dzeusas praryja Fanetą (pirmąjį androgininį dievą) ir tampa visos kūrinijos šaltiniu. Androginas – kosmoso vienovė prieš emanacijas. Faktas: orfikų plokštės iš Olbijos (V a. pr. Kr.) mini „vyrišką-moterišką“ kaip dievišką pradą.
- Gnostikų tekstai: Nag Hammadi bibliotekoje (II–IV a. po Kr.) Kristus apibūdinamas androgiškai – „jame susijungia visa kūrinija“ (Evangelija pagal Tomą, log. 22). Gnostikai tikėjo, kad Adomas buvo androginas prieš Ievos sukūrimą; skilimas – kritimas į materiją. Nestandartinis pavyzdys: Valentino gnostikai Kristų vadino „androginišku Aeonu“, grąžinančiu vienovę.
- Neoplatonikai: Plotinas „Eneadose“ (III.6) mini sielos androgiškumą kaip artumą Intelektui; Porfirijus „Apie Nimfų urvą“ nimfas vaizduoja kaip dvilytes vandens dvasias, simbolizuojančias sielos vienovę.
Gamtos klaida ir baimės ženklas
Romėnų ir kai kuriose graikų tradicijose fizinis androginas (dvilytis gimęs žmogus) – prodigija, gamtos tvarkos pažeidimas, dievų perspėjimas. Ritualas: išmetimas į jūrą ar tremtis, kad „grąžintų“ dievams ir atstatytų pusiausvyrą. Androginas turėjo dvi fizines lytis viename kūne – ne mitas, o reta medicininė būklė (interseksualumas).
- Romėnų praktika: Livijus (27.37, 31.12): 206 m. pr. Kr. Frusinone gimė androginas kūdikis – Senatas įsakė įdėti į dėžę ir išmesti į jūrą; 200 m. pr. Kr. panašus atvejis Umbrie – tremtis. 133 m. pr. Kr. – suaugęs androginas ištremtas į salą. Haruspices interpretavo kaip pax deorum pažeidimą. Faktas: per 100 metų ~10 užregistruotų atvejų; ritualas – pontifikų priežiūra, aukos Neptūnui.
- Graikų tradicijos: Herodotas (4.67) mini skitus, kur androginai – prakeiksmas; Aristotelis „Gyvūnų generacijoje“ (4.1) aiškina kaip gamtos klaidą. Nestandartinis pavyzdys: Delfų orakulas 480 m. pr. Kr. įsakė išmesti androginą kūdikį po persų invazijos – valymas prieš Salaminą.
Skirtumas tarp požiūrių
- Filosofinis-mistinis: Androginas = vienovė, pilnatvė, dieviškumo simbolis (orfikai, gnostikai, neoplatonikai). Lyties susijungimas – grįžimas prie šaltinio, kaip Platono mite.
- Praktinis-ritualinis: Androginas = gamtos tvarkos pažeidimas, blogas ženklas (romėnai, kai kurie graikai). Fizinis dvilytiškumas – prodigium, reikalaujantis valymo ritualo, kad išvengti nelaimių.
Androginas antikoje – ne vienareikšmis: mistikams – aukščiausios vienovės ir dieviškumo simbolis, ritualistams – baimės ženklas, gamtos klaida. Romėnai reagavo ritualiniu valymu (išmetimas, tremtis), filosofai – kaip kosmine pilnatve. Ši dviprasmybė atspindi antikos įtampą tarp metafizikos ir kasdienės religijos. Vienas nestandartinis faktas: krikščionybėje androginas tapo Adomo prieš kritimą simboliu (Augustinas „Dievo mieste“ 14.26), o Renesanse – humanizmo idealu. Archeologai Graikijoje randa hermafroditų statulas šventyklose – tarsi akmuo vis dar saugo paslaptį.
Kai kuriose ankstyvosiose krikščioniškose erezijose, pavyzdžiui, Sethianizme, egzistavo įsitikinimas, kad pirmasis žmogus, Adomas, iš pradžių buvo androginas, o lytinis pasidalijimas atsirado tik po išvarymo iš rojaus, kaip nuosmukis nuo pirminės dvasinės harmonijos. Tai siejama su idėja, kad lytinė diferenciacija yra laikina, materialaus pasaulio apribojimo forma. Viduramžių mistikoje, ypač kabalistinėje tradicijoje, androginis principas siejamas su Sefirot Sferos balansu, kur Tiferet (grožis) jungia aukštesnius ir žemesnius polius, išreikšdamas visumos harmoniją. Ši dvilypė jėga yra būtina sąlyga dvasiniam atgimimui ir grįžimui į Dieviškąjį šaltinį.