Viduramžių Europoje, kai bažnyčios skliautai aidėjo lotyniškomis giesmėmis, o Bizantijoje ikonų auksas spindėjo ortodoksų maldose, niekas negalvojo, kad po šimtmečių kils judėjimas, siekiantis sujungti šias atskirtas pasaulio dalis. Ekumenika – tai krikščionių pastangos ieškoti vienybės, nepaisant šimtmečių trukusių skilimų, dogmų karų ir net kruvinų konfliktų. Žodis kilęs iš graikų kalbos „oikoumene“, reiškiantis „apgyvendintą žemę“ ar visą pasaulį, tarsi primenantis, kad Jėzaus malda Jon 17:21 – „tegul visi būna viena“ – nėra tuščias garsas, o kvietimas veikti. Šiandien ekumenika pulsuoja dialoguose tarp katalikų, protestantų, ortodoksų ir kitų konfesijų, kur vietoj kaltinimų skamba klausimai: kaip bendrai melstis už taiką, kai pasaulis dega karuose?
Šaknys siekia giliau nei atrodo. Dar IV amžiuje Nikajos susirinkime, 325 metais, imperatorius Konstantinas sušaukė vyskupus iš viso Romos imperijos, kad sutartų dėl Kristaus prigimties – ar jis Dievo Sūnus, ar tik pranašas? Tas susitikimas, vykęs dabartinėje Turkijoje, prie Marmuro jūros, tapo pirmuoju ekumeniniu soboru, kur gimė Nikajos kredas, vis dar kartojamas bažnyčiose. Bet vienybė truko neilgai: 1054 metais Didysis skilimas – Schizma – atskyrė Rytus nuo Vakarų. Konstantinopolyje legatas Humbertas padėjo ekskomunikos bulę ant altoriaus Šventosios Sofijos katedroje, o Roma atsakė tuo pačiu. Tai nebuvo tik popieriaus karas – jis atspindėjo kultūrų skirtumus: graikai laikėsi mistikos ir ikonų, lotynai – hierarchijos ir logikos. Įdomu, kad net viduramžių kryžiaus žygiuose, kai 1204 metais kryžiuočiai apiplėšė Konstantinopolį, žudydami ortodoksus, ekumenikos kibirkštys nemirė – kai kurie vienuoliai slapta kopijavo rankraščius, saugodami bendrą paveldą.
XIX amžiuje, kai pramonės revoliucija drebino Europą, o misionieriai plito po Afriką ir Aziją, krikščionys susidūrė su nauja realybe: skirtingos konfesijos varžėsi dėl sielų tose pačiose žemėse. 1844 metais Londone susibūrė Evangelinis aljansas, protestantų grupė, siekusi bendradarbiavimo, o 1910 metais Edinburge įvyko Pasaulinė misionierių konferencija – ten škotų presbiterionas John Mott, vėliau Nobelio taikos premijos laureatas, ragino: „Ne konkuruokime, o dalinkimės Evangelija.“ Tai buvo ekumenikos aušra šiuolaikine prasme. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai griuvėsiai Europoje priminė Apokalipsę, 1948 metais Amsterdame gimė Pasaulinė Bažnyčių Taryba (PBT) – organizacija, jungianti apie 350 bažnyčių iš 120 šalių, atstovaujanti pusę milijardo tikinčiųjų. Jos pirmasis generalinis sekretorius, olandas Willemas Visser’t Hooft, vaikystėje matęs karo siaubą, sakė: „Vienybė nėra uniforma, o simfonija.“
Katalikai į ekumeniką įsitraukė vėliau, bet su trenksmu. Popiežius Jonas XXIII, 1962 metais sušaukęs Vatikano II susirinkimą, pavadino jį „pavasariu Bažnyčioje“. Dokumente Unitatis Redintegratio pabrėžta, kad skilimas – nuodėmė, o dialogas – kelias į susitaikymą. Prisiminkite 1964 metus: popiežius Paulius VI Jeruzalėje apkabino Konstantinopolio patriarchą Atenagorą – pirmas toks susitikimas po 500 metų! Jie panaikino abipuses ekskomunikas, tarsi nuimdami seną prakeiksmą. O 2016 metais popiežius Pranciškus ir Rusijos ortodoksų patriarchas Kirilas susitiko Havanoje, Kuboje – neutralioje žemėje, kur pasirašė deklaraciją apie persekiojamus krikščionis Artimuosiuose Rytuose. Tai nebuvo stebuklas, bet žingsnis: jie kalbėjo apie šeimą, abortus ir sekuliarizmą, radę bendrą pagrindą.
Ekumenika nėra rožėmis klotas kelias – ji pilna spąstų. Protestantai, pavyzdžiui, liuteronai ir baptistai, skirtingai mato sakramentus: vieni – kaip simbolius, kiti – kaip realų Kristaus buvimą. Ortodoksai saugo savo liturgiją, kurią Bizantijos imperatoriai tobulino šimtmečiais, o katalikai laikosi popiežiaus primato, kilusio iš Petro rakto Biblijos puslapiuose. Vis dėlto sėkmės istorijos įkvepia: 1999 metais liuteronai ir katalikai pasirašė Bendrą deklaraciją apie pateisinimą tikėjimu – dokumentą, kuris išsprende ginčą, pradėjusį Reformaciją 1517 metais, kai Martynas Liuteris prikalė 95 tezes prie Vitenbergo bažnyčios durų. Įsivaizduokite: po 500 metų priešiškumo – susitaikymas!
Šiandien ekumenika plečiasi už tradicinių ribų. Afrikoje, kur pentekostalų bažnyčios auga kaip bambukai po lietaus, ekumeniniai maldos susitikimai jungia charizmatikus su anglikonais kovai prieš skurdą. Lotynų Amerikoje, Brazilijos favelose, katalikų kunigai ir evangelikų pastoriai kartu stato mokyklas. O Europoje, po Brexit, ekumeninės grupės kaip „Bažnyčios kartu Britanijoje ir Airijoje“ ragina tikinčiuosius balsuoti už vienybę. Pandemijos metu, 2020–2021 metais, virtualūs susitikimai leido melstis kartu iš namų – nuo Maskvos iki Meksiko – primindami, kad virusas neskiria konfesijų.
Vienas nestandartinis pavyzdys iš istorijos: 1986 metais popiežius Jonas Paulius II Asyžiuje sušaukė Pasaulinę maldos už taiką dieną, kur krikščionys meldėsi šalia budistų, musulmonų ir žydų. Nors tai platesnis tarpreliginis dialogas, jis įkvėpė ekumeniką – ortodoksai, protestantai ir katalikai stovėjo petys į petį prie švento Pranciškaus kapo. Kritikai sako, kad ekumenika rizikuoja praskiesti dogmas, tarsi maišant vyną su vandeniu, bet šalininkai atsako: vienybė stiprina, o ne silpnina tikėjimą.
Be to, ekumenika šiandien vis labiau susiduria su „post-konfesine“ realybe. Tai reiškia, kad jaunesnės kartos, augančios globalizuotame pasaulyje, gali jausti mažesnį prisirišimą prie šimtmečius trukusių dogmų ginčų, tačiau tuo pat metu jos gali būti labiau nutolusios nuo tradicinės sakramentų sistemos. Todėl moderni ekumenika turi ne tik taisyti senas klaidas, bet ir ieškoti bendros kalbos su tais, kurie krikščioniškąjį tikėjimą išgyvena per asmeninius, o ne institucinius ryšius. Tikroji vienybė, teologiniu požiūriu, reikalauja ne tik dogmų suderinimo, bet ir bendros mistinės patirties atradimo.