Žodis „idioma“ slepia savyje tikrą kalbos lobyną – tai tie keisti, kartais juokingi posakiai, kurie skamba kaip mįslė, bet vietiniams žmonėms reiškia kažką visiškai kasdieniško. Senovės graikai, kurie prieš tūkstančius metų Atėnuose ginčydavosi turguje: vienas sako „laikyti liežuvį už dantų“, o kitas puikiai supranta, kad tai ne apie dantų priežiūrą, o apie tylėjimą. Būtent iš ten ir kilo šitas terminas.
Kilus iš graikų kalbos „idiōma“, kas reiškė „asmeninis bruožas“ ar „keistenybė“, jis pamažu virto lingvistikos sąvoka. Senovėje graikai naudojo jį apibūdindami unikalius dialektus – pavyzdžiui, spartiečiai turėjo savo „idiomą“, kuri skyrėsi nuo atėniečių, tarsi skirtingos genties šokiai per šventes. Vėliau, viduramžiais, europiečiai perėmė šitą idėją, kad aprašytų posakius, kurie neatitinka logikos. Į lietuvių kalbą atėjo per lotynų ir vokiečių įtaką, XIX amžiuje, kai kalbininkai pradėjo rinkti tautosaką – prisiminkite Simoną Daukantą, kuris užrašinėjo panašius junginius iš kaimų pasakojimų.
Reikšmė paprasta, bet gili: idioma – tai žodžių grandinėlė, kurios prasmė kyla ne iš pavienių dalių, o iš viso junginio, tarsi senas ąžuolas, kurio šaknys slepiasi po žeme. Lietuvių pavyzdys „laikyti uodegą po sijonu“ nereiškia gyvūno priežiūros, o bailumą ar atsargumą. Arba „išlieti širdį“ – ne skystis, o atviras pokalbis. Tokie posakiai dažniausiai naudojami kasdienėje šnekioje, literatūroje, žiniasklaidoje, kad pridėtų spalvų. Pavyzdžiui, Vinco Kudirkos satyrose pilna jų, kad pašieptų carinę valdžią – „degti žalią šviesą“ reiškė leisti laisvę, nors pažodžiui tai ugnis ir spalva.
Kur panaudota? Visur, kur gyva kalba. Senovės epuose, kaip Homero „Iliadoje“, graikai vartojo „Achilo kulną“ dar prieš tai, kai tai tapo klasikine idioma. Viduramžių pasakose, pavyzdžiui, brolių Grimų rinkiniuose, vokiškos idiomos tapo pamoka vaikams. Lietuviškoje kultūroje – Maironio eilėse „pasiųsti į mėnulį“ reiškia svajones, o ne kelionę. Net šiuolaikiniuose memuose internete: „laikyti pirštą ant pulso“ – stebėti naujienas, tarsi gydytojas tikrintų širdį.
Dabar apie ryšį su religija – čia įdomiausia dalis, nes idiomos dažnai kyla iš Biblijos ar senų tikėjimų. Paimkime „vilką minimas“ – lietuviška, bet panaši į biblinę „vilkas avies kailyje“, kuri ateina iš Evangelijos pagal Matą, kur Jėzus įspėja apie apgavikus. Katalikų mišiose kunigai naudoja lotyniškas idiomas, kaip „in hoc signo vinces“ („šiuo ženklu nugalėsi“), kurią imperatorius Konstantinas pamatė vizijoje prieš mūšį IV amžiuje, ir tai tapo krikščionybės simboliu. Lietuvių liaudies maldose „Dievo avinėlis“ – ne tik Jėzaus vardas, bet idioma, reiškianti nekaltą auką, kilusi iš Senojo Testamento apeigų su ėriukais.
Protestantų pamoksluose, pavyzdžiui, Martyno Liuterio raštuose, pilna vokiškų idiomų, kurios vėliau pateko į lietuviškas Biblijos vertimus – „duoti skruostą“ reiškia atlaidumą, nors pažodžiui tai smūgis. Ortodoksų ikonose ar giesmėse rusų „nešti kryžių“ tapo kančios simboliu. Net budizme ar induizme yra panašių – „karma ratas“, bet tai jau kitos kultūros. Religijoje idiomos padeda perteikti mistiką: vietoj sausų paaiškinimų – vaizdingas posakis, kuris įstringa atmintyje, tarsi senas varpas bažnyčioje.
Idiomų pavyzdžiai
- Muilas ant virvės – reiškia nepagaunamą, slidų žmogų, kuris vis išsisuka nuo atsakomybės. Prisiminkite XIX a. pirtis kaime: muilas ant virvutės kabėdavo, kad nenukristų į vandenį, bet vis tiek išslysdavo iš rankų – panašiai kaip vagys turguje.
- Šuo ant šieno – apibūdina gobšų žmogų, kuris pats nenaudoja, bet kitiems neduoda. Kilo iš ūkininkų stebėjimų: šuo guli ant šieno krūvos, neėda jo, bet loja ant karvių – užrašyta Jono Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose iš Žemaitijos.
- Pirkti katę maiše – pirkti kažką nepatikrinus, rizikuojant apsigauti. Senovės turguose prekeiviai siūlydavo „triušį“ maiše, bet viduje būdavo katė – apgavystė, minima dar Adomo Mickevičiaus eilėse apie lenkų-lietuvių gyvenimą.
- Laikyti liežuvį už dantų – tylėti, saugoti paslaptį. Iš viduramžių karybos: kareiviai laikydavo durklą už dantų, kad rankos būtų laisvos, bet vėliau tai virto metafora apie savikontrolę – randama senose lietuviškose maldose prieš išpažintį.
- Išlieti širdį – atvirai išsikalbėti, išsakyti jausmus. Tarsi senovės aukojimo ritualai: širdis buvo išimama ir „išliejama“ dievams, bet liaudyje tai tapo emocijų išraiška – panašu į Kristijono Donelaičio „Metų“ eilutes apie kaimiečių pokalbius.
- Degti žalias šakas – tuščiai švaistyti laiką ar pinigus. Kilo iš piemenų žaidimų: degindavo žalias šakas, kurios tik dūmijo, bet nedegė – užrašyta Simono Stanevičiaus dainose, kur tai reiškė bergždžias pastangas.
- Pasiųsti į trisdešimt tris paraliais – grubiai atsikratyti, išvaryti. „Paraliai“ – senas velnių pasaulis iš pagoniškų tikėjimų, o skaičius 33 gal iš Biblijos (Jėzaus amžius), bet liaudyje tapo keiksmu – minima Antano Baranausko poemoje.
- Turėti galvą ant pečių – būti protingam, atsargiam. Iš viduramžių egzekucijų vaizdų: nukirsta galva ridentųsi, bet kas išlaiko – išgyvena. Lietuviškoje kariuomenėje tai sakydavo apie sumanius vadus prieš kryžiuočius.
- Vilką mini – vilkas čia – kai kalbi apie blogį, jis ir atsiranda. Iš medžiotojų prietarų: minėti vilką miške – pritraukti jį, panašu į biblines įspėjimus apie velnią – randama liaudies pasakose apie Perkūną ir velnius.
- Eiti kaip iš pypkės – viskas klostosi sklandžiai, be kliūčių. Senovėje pypkė rūkoma ramiai, dūmai kyla tiesiai – kaimo vyrai taip apibūdindavo gerą derlių ar kelionę, užrašyta Vinco Krėvės apsakymuose apie Dzūkiją.