Kas yra deistas?

Deizmas – tai filosofinė ir religinė kryptis, išpopuliarėjusi XVII–XVIII amžiaus Apšvietos laikotarpiu. Pats žodis kilęs iš lotyniško deus („Dievas“), iš kurio susiformavo terminas deismus („deizmas“) ir deista („deistas“). Tai artima graikiškam theos („Dievas“), iš kurio kilo „teizmas“, tačiau deizmas reiškia kitokį požiūrį į Dievą. Deistas (deista) tiki, kad pasaulį sukūrė Aukščiausiasis Kūrėjas, bet jis nebesikiša į žmonių gyvenimą; jei teistas (theista) remiasi apreiškimu, tradicija ir stebuklais, deistas pabrėžia protą, gamtos tvarką ir logiką.**

Ką deistai tiki:

• Egzistuoja vienas Dievas – Kūrėjas, „Didysis Architektas“.
• Pasaulis sukurtas pagal racionalius, universalius dėsnius.
• Žmogaus protas ir gamtos pažinimas yra pakankami Dievo egzistencijai suvokti.
• Moralė kyla iš proto ir prigimties, o ne iš bažnytinių įsakymų.

Ką deistai atmeta:

• Stebuklus, pranašystes, antgamtinius įvykius.
• Bažnyčios autoritetą kaip vienintelį tiesos šaltinį.
• Dogmas, kurios prieštarauja logikai ar gamtos dėsniams.

Deistai dažnai laikėsi nuostatos, kad religija turi būti paprasta, natūrali ir paremta moralės principais. Jie siekė išlaisvinti tikėjimą nuo fanatizmo ir prietarų, skatino toleranciją ir racionalų mąstymą.

Žymiausi deistai:

• Volteras – prancūzų Apšvietos filosofas, garsėjęs šūkiu „Écrasez l’infâme!“ („Sutraiškykite gėdingąjį!“), nukreiptu prieš fanatizmą.
• Thomas Paine – amerikiečių revoliucionierius, knygos „The Age of Reason“ autorius, kurioje išdėstė deistines idėjas.
• John Locke – filosofas, pabrėžęs proto vaidmenį religijoje ir moralėje.
• Benjamin Franklin – vienas JAV Tėvų steigėjų, laikęs save deistu.
• Jean-Jacques Rousseau – nors jo požiūris buvo sudėtingas, jis pabrėžė natūralų tikėjimą ir moralę.

Deizmas turėjo didžiulę įtaką Apšvietos Europai ir Amerikos revoliucijai.