Kas yra kas?

Vergų moralė (Sklavenmoral) yra vienas iš kertinių Friedricho Nietzsche’s moralės genealogijos terminų, nusakantis tam tikrą vertybių tipą, kuris, jo manymu, susiformavo kaip silpnųjų psichologinis atsakas į stipriųjų dominavimą. Tai nėra socialinė ar ekonominė kategorija, o gili psichologinė struktūra, kuri formuoja žmogaus požiūrį į save, kitus ir pasaulį. Nietzsche teigė, kad moralė nėra amžina ar dieviškai … [Skaityti toliau…]

Numinumas yra vienas subtiliausių religijos filosofijos terminų, nusakantis ypatingą žmogaus patirtį, kuri pranoksta racionalų supratimą. Šiuo žodžiu apibūdinama ne doktrina, ne teologinė sąvoka ir ne emocija, o vidinis susidūrimas su tuo, kas atrodo šventa, paslaptinga ir didinga. Pats terminas kilęs iš lotyniško numen, reiškiančio „dievišką buvimą“, „dievišką galią“ arba „sakralų autoritetą“. Šis žodis romėnų religijoje … [Skaityti toliau…]

Agnosticizmas (iš gr. a-gnōsis – „nežinojimas“, „nepažinumas“) yra filosofinė pozicija, teigianti, kad žmogus negali turėti tikro, galutinio žinojimo apie metafizinius klausimus, tokius kaip Dievo egzistavimas, sielos prigimtis, pomirtinis gyvenimas ar absoliuti tikrovės struktūra. Šį terminą XIX a. suformulavo britų biologas Thomas Huxley, tačiau pati idėja yra daug senesnė ir aptinkama tiek antikinėje filosofijoje, tiek Rytų … [Skaityti toliau…]

Bhakti yra vienas giliausių ir universaliausių Indijos dvasinės tradicijos terminų, reiškiantis atsidavimą, meilę ir vidinį ryšį su dieviškumu. Tai nėra paprastas jausmas ar emocija – tai visą žmogaus būtį apimanti būsena, kurioje protas, širdis ir veiksmai nukreipiami į vieną tikslą: meilę Dievui kaip aukščiausią tikrovę. Bhakti tradicija išsivystė Vedų ir Upanišadų kontekste, tačiau savo brandžiausią … [Skaityti toliau…]

Tikėjimo ir tvarkos komisija (angl. Faith and Order Commission) yra viena svarbiausių Pasaulio Bažnyčių tarybos struktūrų, kuri glaudžiai susijusi su ekumeniniu judėjimu – tai reiškia, kad jos pagrindinis tikslas yra ieškoti teologinio pagrindo krikščionių vienybei. Jei krikščionių vienybės siekis būtų pastatas, ši komisija būtų jo pamatai – nes kalbasi ne apie paviršinius susitarimus, o apie … [Skaityti toliau…]

Kiteriai (gr. Κυνικοί ἡδονισταί, pažodžiui „hedonistiniai cinikai“) buvo helenistinio laikotarpio filosofinė kryptis, išaugusi iš klasikinio cinizmo, bet aiškiai pasukusi malonumo ir spontaniško gyvenimo link. Jie jungė Diogeno tradicijos laisvę su kirenikų akcentu į juslinį džiaugsmą, todėl jų mokymas tapo viena radikaliausių senovės pasaulėžiūrų, atmetusių tiek socialines normas, tiek moralinius draudimus. Kiteriai teigė, kad žmogus turi … [Skaityti toliau…]

Borboritai (gr. Βορβορίται, pažodžiui „Purvinieji“) buvo viena radikaliausių ir labiausiai demonizuotų gnostikų grupių, veikusių III–IV a. Rytų Viduržemio regione. Jų pavadinimą suteikė priešiški autoriai, pirmiausia Epifanijus iš Salamio, kuris juos aprašė Panarion veikale. Borboritai tikėjo, kad dvasia yra absoliučiai šventa ir nepriklausoma nuo kūno, todėl jokie kūniški veiksmai negali jos sutepti. Ši nuostata leido jiems … [Skaityti toliau…]

Goliardai (lot. Goliardi) buvo viduramžių Europos klajojančių studentų, dvasininkų ir poetų bendruomenė, iškilusi XII–XIII a. universitetų aplinkoje. Jie garsėjo satyrine kūryba, kuri nukreipta prieš bažnyčios godumą, moralinį veidmainiavimą ir asketizmo kultą. Goliardai šlovino vyną, meilę, azartinius žaidimus ir gyvenimo džiaugsmą, todėl jų pasaulėžiūra ryškiai kontrastavo su oficialiu krikščionišku mokymu. Jų tekstuose dažnai pasirodo motyvas, kad … [Skaityti toliau…]

Karpokratai (gr. Καρποκρατιανοί) buvo II a. gnostikų judėjimas, susiformavęs Aleksandrijoje ir siejamas su Karpokratu bei jo sūnumi Epifanu. Ši grupė laikėsi radikalaus požiūrio į žmogaus sielą ir jos santykį su pasauliu: jie tikėjo, kad siela yra dieviškos kilmės, tačiau įkalinta materialiame kūne dėl žemesniųjų kosminių valdovų primestų apribojimų. Karpokratai tvirtino, kad žmogus gali išsilaisvinti tik … [Skaityti toliau…]

Tarp gotikinių Notre-Dame de Paris katedros bokštų, viršutiniame jos taške, sėdi viena keisčiausių ir labiausiai įsimintinų figūrų – vadinamoji Stryga. Tai ne monstras, ne angelas, o kažkas tarp – groteskiška akmeninė pabaisa, susimąsčiusi, smakru įsirėmusi į delnus, žvelgianti žemyn į miestą. Ji nėra senovinė, nėra ir praktinė – ši figūra ne lietvamzdis, kaip tikrieji gargoiliai, … [Skaityti toliau…]

Raudona virvė, minima Rahabos istorijoje Senajame Testamente (Joz 2:18, 21), yra svarbus simbolis, turintis tiek praktinę, tiek teologinę reikšmę. Ši virvė, kurią Rahaba naudojo pažymėdama savo namą Jericho mieste, siejama su išganymu, tikėjimu ir Dievo malone. Jozės knygoje (Joz 2, 18–21) pasakojama, kaip izraelitų šnipai, kuriuos Rahaba paslėpė nuo Jericho miesto valdžios, nurodė jai pažymėti … [Skaityti toliau…]

Žodis „humanizmas“ gimė iš lotyniško „humanus“ – tai, kas žmogiška, kas alsuoja orumu ir protu. Bendrai tariant, tai kelias, kur žmogus stovi pačiame viduryje: jo gebėjimas mąstyti, kurti, jausti ir tobulėti tampa pagrindiniu varikliu, o dieviškos ar antgamtinės jėgos lieka nuošalyje kaip nebūtinos. Žmogus čia – ne nuodėminga būtybė, laukianti išganymo iš aukščiau, o gyvas … [Skaityti toliau…]