Kas yra kas?

Kiteriai (gr. Κυνικοί ἡδονισταί, pažodžiui „hedonistiniai cinikai“) buvo helenistinio laikotarpio filosofinė kryptis, išaugusi iš klasikinio cinizmo, bet aiškiai pasukusi malonumo ir spontaniško gyvenimo link. Jie jungė Diogeno tradicijos laisvę su kirenikų akcentu į juslinį džiaugsmą, todėl jų mokymas tapo viena radikaliausių senovės pasaulėžiūrų, atmetusių tiek socialines normas, tiek moralinius draudimus. Kiteriai teigė, kad žmogus turi … [Skaityti toliau…]

Borboritai (gr. Βορβορίται, pažodžiui „Purvinieji“) buvo viena radikaliausių ir labiausiai demonizuotų gnostikų grupių, veikusių III–IV a. Rytų Viduržemio regione. Jų pavadinimą suteikė priešiški autoriai, pirmiausia Epifanijus iš Salamio, kuris juos aprašė Panarion veikale. Borboritai tikėjo, kad dvasia yra absoliučiai šventa ir nepriklausoma nuo kūno, todėl jokie kūniški veiksmai negali jos sutepti. Ši nuostata leido jiems … [Skaityti toliau…]

Goliardai (lot. Goliardi) buvo viduramžių Europos klajojančių studentų, dvasininkų ir poetų bendruomenė, iškilusi XII–XIII a. universitetų aplinkoje. Jie garsėjo satyrine kūryba, kuri nukreipta prieš bažnyčios godumą, moralinį veidmainiavimą ir asketizmo kultą. Goliardai šlovino vyną, meilę, azartinius žaidimus ir gyvenimo džiaugsmą, todėl jų pasaulėžiūra ryškiai kontrastavo su oficialiu krikščionišku mokymu. Jų tekstuose dažnai pasirodo motyvas, kad … [Skaityti toliau…]

Karpokratai (gr. Καρποκρατιανοί) buvo II a. gnostikų judėjimas, susiformavęs Aleksandrijoje ir siejamas su Karpokratu bei jo sūnumi Epifanu. Ši grupė laikėsi radikalaus požiūrio į žmogaus sielą ir jos santykį su pasauliu: jie tikėjo, kad siela yra dieviškos kilmės, tačiau įkalinta materialiame kūne dėl žemesniųjų kosminių valdovų primestų apribojimų. Karpokratai tvirtino, kad žmogus gali išsilaisvinti tik … [Skaityti toliau…]

Tarp gotikinių Notre-Dame de Paris katedros bokštų, viršutiniame jos taške, sėdi viena keisčiausių ir labiausiai įsimintinų figūrų – vadinamoji Stryga. Tai ne monstras, ne angelas, o kažkas tarp – groteskiška akmeninė pabaisa, susimąsčiusi, smakru įsirėmusi į delnus, žvelgianti žemyn į miestą. Ji nėra senovinė, nėra ir praktinė – ši figūra ne lietvamzdis, kaip tikrieji gargoiliai, … [Skaityti toliau…]

Raudona virvė, minima Rahabos istorijoje Senajame Testamente (Joz 2:18, 21), yra svarbus simbolis, turintis tiek praktinę, tiek teologinę reikšmę. Ši virvė, kurią Rahaba naudojo pažymėdama savo namą Jericho mieste, siejama su išganymu, tikėjimu ir Dievo malone. Jozės knygoje (Joz 2, 18–21) pasakojama, kaip izraelitų šnipai, kuriuos Rahaba paslėpė nuo Jericho miesto valdžios, nurodė jai pažymėti … [Skaityti toliau…]

Žodis „humanizmas“ gimė iš lotyniško „humanus“ – tai, kas žmogiška, kas alsuoja orumu ir protu. Bendrai tariant, tai kelias, kur žmogus stovi pačiame viduryje: jo gebėjimas mąstyti, kurti, jausti ir tobulėti tampa pagrindiniu varikliu, o dieviškos ar antgamtinės jėgos lieka nuošalyje kaip nebūtinos. Žmogus čia – ne nuodėminga būtybė, laukianti išganymo iš aukščiau, o gyvas … [Skaityti toliau…]

Armstrongizmas – taip vadinami Herberto W. Armstrongo sukurti religiniai mokymai, kurie XX amžiaus viduryje tapo Pasaulinės Dievo Bažnyčios (Worldwide Church of God) pagrindu. Žodis dažnai skamba kaip kritika, nes šalininkai mieliau vadina save Dievo Bažnyčios nariais, o ne kieno nors pasekėjais. Armstrongas tvirtino, kad jo atradimai – tiesioginis Dievo apreiškimas per Biblijos studijas, grąžinantis „tikrąjį … [Skaityti toliau…]

Korane hurijos minimos kaip ypatingos rojaus dovanos – tobulos, amžinai jaunos būtybės, panašios į merginas, skirtos teisuoliams vyrams po mirties. Žodis „hūr“ arabų kalboje nurodo į akių grožį: baltymus, kurie tokie balti, kad kontrastuoja su juodais vyzdžiais, tarsi didžiausio žavesio ženklas. Jos aprašomos keliuose suruose: plačiaakės, skaistios, gyvenančios prabangiuose paviljonuose prie upių, tekančių pienu, medumi, … [Skaityti toliau…]

Sanskrito žodis „lila“ reiškia žaidimą – ne tokį, kuriame yra laimėtojai ir pralaimėtojai, o laisvą, beprasmį džiaugsmą, kurį patiria tik visiškai laisva būtybė. Krišnos lila – tai jo dieviški veiksmai žemėje, aprašyti Bhagavata Puranoje ir kitose senose knygose. Jie prasideda nuo gimimo kalėjime ir tęsiasi per vaikystės išdaigas Vrindavane, jaunystės šokius su gopėmis, iki pat … [Skaityti toliau…]

Senovės Indijos padavimuose, ypač hinduizmo vaišnavizmo šakoje, gopės (sanskrito kalboje vadinamos gopī) – jaunos merginos, ganančios karves Vrindavano krašte. Sanskrito terminas „gopī“ verčiasi paprastai: piemenaite ar karviagane. Jos leido dienas kaime, prižiūrėdamos bandas, melždamos pieną, gamindamos sviestą, tačiau jų likimas nusidažė visai kitomis spalvomis – tapo viena jausmingiausių dieviško atsidavimo kronikų. Jaunas Krišna, mėlynas berniukas … [Skaityti toliau…]

Altoriaus kryžius yra krikščioniškas simbolis, nuolat stovintis ant altoriaus per šventąsias Mišias ar kitas liturgines apeigas. Šis kryžius, dažnai nedidelis, bet išraiškingas, yra centrinis liturgijos elementas, simbolizuojantis Kristaus auką ir Jo buvimą Eucharistijoje. Skirtingai nuo procesinio kryžiaus, kuris nešamas, altoriaus kryžius yra stacionarus, skirtas sutelkti tikinčiųjų dėmesį į kryžiaus slėpinį – Kristaus kančią, mirtį ir … [Skaityti toliau…]