Islamas

Ar-Rahmān (liet. „Gailestingasis“) – tai penkiasdešimt penktoji Korano sūra, viena poetiškiausių ir labiausiai simbolinių visame Apreiškime. Ji sudaryta iš 78 eilučių (ajātų) ir laikoma Medinos laikotarpio tekstu, nors kai kurie islamo aiškintojai mini, kad ji galėjo būti apreikšta ir Mekos pabaigoje. Ši sūra išsiskiria ypatingu ritmu ir refrenu, kuris pasikartoja 31 kartą:„Tad kuriuos iš savo … [Skaityti toliau…]

At-Tariq yra aštuoniasdešimt penktoji Korano sura, turinti septyniolika eilučių. Jos pavadinimas reiškia „Naktinis atvykėlis“ arba „Žvaigždė, kuri prasiskverbia“. Žodis ṭāriq arabiškai reiškia tą, kuris pasirodo naktį, tarsi netikėtai pasibeldžia. Ši sura priskiriama mekiečių laikams ir pasižymi ritmišku, garsiniu stiprumu – kiekviena eilutė tarsi skamba kaip dangaus dundesys ar žvaigždžių blyksnis. Sura prasideda priesaika dangumi ir … [Skaityti toliau…]

Sura Quraish (arab. قُرَيْش, liet. Quraišas) yra 106-oji sura Korane, priklausanti Mekos laikotarpio surai. Tai viena iš trumpųjų surelių, turinti vos keturias eilutes, tačiau jos prasmė yra labai aiški ir simboliška. Pavadinimas kildinamas iš Quraišo genties, kuri gyveno Mekos mieste ir buvo atsakinga už prekybą bei miesto saugumą. Sura primena Kuirašo genties nariams apie Dievo … [Skaityti toliau…]

Vienas iš įspūdingiausių islamo tradicijos epizodų yra Mahometo dvasinės kelionės, vadinamos Mi’raj, momentas, kai pranašas Mahometas šeštajame danguje susitinka su pranašu Moze. Šis dialogas, aprašytas hadisuose, ypač Sahih al-Bukhari ir Sahih Muslim, pabrėžia pranašų brolystę, Dievo gailestingumą ir rūpestį savo bendruomene. Per šį susitikimą Mozė pataria Mahometui prašyti Dievo sumažinti musulmonų maldų skaičių, parodydamas išmintį, … [Skaityti toliau…]

Sūra „Al-Ikhlās“ yra šimto dvyliktoji Korano dalis, viena iš pačių trumpiausių ir kartu viena reikšmingiausių. Jos pavadinimas reiškia „Atvirumas“, „Grynumas“ arba „Ištikimybė“ ir nusako visišką tikėjimo išgryninimą, kuris neleidžia žmogui priskirti Dievui jokių partnerių ar tarpininkų. Ji sudaryta tik iš keturių ajatų, todėl savo apimtimi labai nedidelė, tačiau turiniu talpina esminę islamo teologijos žinią. Šios … [Skaityti toliau…]

Al-Mu’minūn yra 23-ioji Korano sura, priklausanti mekiečių apreiškimams, sudaryta iš 118 ajatų. Pavadinimas reiškia „Tikintieji“ ir paimtas iš pirmosios eilutės, kurioje paskelbiama, kad tikintieji yra laimėtojai. Tai viena iš tų surų, kuriose Koranas labai išsamiai aprašo tikrojo tikinčiojo bruožus, žmogaus sukūrimą, gyvenimo trapumą, pranašų misiją bei Paskutiniojo Teismo dieną. Sura prasideda laimės pažadu tikintiesiems. Jie … [Skaityti toliau…]

Koranas, kaip pagrindinis islamo šaltinis, aptaria moteris įvairiuose kontekstuose – nuo kasdienio gyvenimo iki šeimos santykių, paveldėjimo ir baudžiamųjų nuostatų. Atskleistas VII amžiuje Arabijoje, kur moterys dažnai buvo laikomos antraeilėmis, Koranas įvedė taisykles, kurios kai kuriais atvejais pagerino jų padėtį, bet taip pat nustatė griežtas ribas. Moterys minimos daugiau nei 90 eilučių, daugiausia surose kaip … [Skaityti toliau…]

Ar-Rūm – trisdešimtoji Korano sūra, turinti 60 eilučių (ajāt). Pats pavadinimas arabiškai reiškia „Romėnai“, ir jis kilęs iš ankstyvųjų eilučių, kuriose minima Romos (Bizantijos) imperijos pergalė prieš persus po didelio pralaimėjimo. Tai viena iš mekietiškų sūrų, t. y. apreikšta Mekos laikotarpiu, kai islamo bendruomenė dar buvo silpna ir persekiojama. Sūros pradžioje kalbama apie istoriją: Romos … [Skaityti toliau…]

At-Tawba yra devintoji Korano sura, turinti 129 eilutes. Jos pavadinimas reiškia „Atgaila“. Tai viena iš vėlyvųjų medinietiškų surų, apreikšta po kovų laikotarpio, kai islamo bendruomenė buvo tapusi stipri politine ir dvasine jėga. Ji išsiskiria tuo, kad prasideda be tradicinės maldos formulės Bismillāh ar-Raḥmān ar-Raḥīm („Vardan Dievo, Gailestingojo, Gailestingo“). Klasikiniai aiškintojai sako, kad taip yra todėl, … [Skaityti toliau…]

Sunan Ibn Mājah – vienas iš šešių pagrindinių islamo hadisų rinkinių (Kutub as-Sittah), turintis didžiulę reikšmę tiek religinei, tiek kultūrinei islamo tradicijai. Šis veikalas, parašytas IX amžiuje, išliko kaip vienas svarbiausių šaltinių, perteikiančių pranašo Mahometo žodžius, darbus ir patarimus. – Arabų kalba: سنن ابن ماجه‎ (Sunan Ibn Mājah)– Angliškai: “The Sunan of Ibn Majah”– Lietuviškai: … [Skaityti toliau…]

Pranašų pasakojimai, arabų kalboje žinomi kaip Qiṣaṣ al-Anbiyāʾ, sudaro ypatingą islamo rašytinės tradicijos dalį, kur susipina Korano eilutės su hadisų fragmentais ir senovinėmis legendomis iš Artimųjų Rytų. Šie tekstai, pradėti kurti dar ankstyvuoju islamo laikotarpiu, VII amžiuje, vaizduoja Adomo, Nojaus, Abraomo, Mozės, Jėzaus ir kitų pranašų gyvenimus, pabrėždami jų kovas su netikėjimu, stebuklus ir pamokas … [Skaityti toliau…]

Islamo tradicijoje mečetės yra ne tik maldos vietos, bet ir dvasiniai bei kultūriniai centrai, jungiantys musulmonus visame pasaulyje. Tarp jų išsiskiria Šventoji mečetė (Al-Masjid al-Haram) Mekos mieste, dažnai laikoma „artima“ mečete, ir Tolima mečetė (Al-Masjid al-Aqsa) Jeruzalėje, minimos Korane kaip Mahometo dvasinės kelionės (Isra ir Mi’raj) dalis. Šios šventovės, kartu su Pranašo mečete Medinoje, yra … [Skaityti toliau…]