Pranašų pasakojimai, arabų kalboje žinomi kaip Qiṣaṣ al-Anbiyāʾ, sudaro ypatingą islamo rašytinės tradicijos dalį, kur susipina Korano eilutės su hadisų fragmentais ir senovinėmis legendomis iš Artimųjų Rytų. Šie tekstai, pradėti kurti dar ankstyvuoju islamo laikotarpiu, VII amžiuje, vaizduoja Adomo, Nojaus, Abraomo, Mozės, Jėzaus ir kitų pranašų gyvenimus, pabrėždami jų kovas su netikėjimu, stebuklus ir pamokas tikintiesiems. Vienas keistas nutikimas: IX amžiuje Bagdade vienas pasakotojas, vardu Wahb ibn Munabbih, teigė gavęs viziją iš Abraomo dvasios, kuri diktavo jam detales apie pranašo kelionę iš Ur į Kanaaną – jis užrašė tai ant palmių lapų, o vėliau tie lapai keliavo karavanais iki Andalūzijos, kur tapo įkvėpimu vietiniams poetams.
Šie pasakojimai kilo iš poreikio aiškinti Korano užuominas apie pranašus, nes šventasis tekstas dažnai mini juos trumpai, palikdamas erdves vaizduotei. Ankstyvieji autoriai, kaip Ka’b al-Ahbar, žydų kilmės atsivertėlis į islamą, rinko istorijas iš Talmudo ir Biblijos, maišydami jas su Muhammado žodžiais. Ka’b, gyvenęs Medinoje VII amžiuje, pasak legendos, kartą naktį praleido dykumoje, kur jam pasirodė angelas su ritiniu, pilnu pranašų vardų – ryte jis pradėjo diktuoti pirmuosius pasakojimus, kurie vėliau pasklido per mečetes kaip gyvos pamokos. Tokie tekstai tarnavo ne vien pramogai, o ugdymui: jie rodė, kaip pranašai ištverdavo bandymus, kaip Jonas banginio pilve meldėsi tris dienas, kol banginis išmetė jį ant kranto, o ten jis rado oazę su datulėmis, simbolizuojančiomis Dievo malonę.
Per viduramžius žanras plito nuo Arabijos iki Persijos ir Ispanijos, kur autoriai pridėdavo vietinių spalvų. XI amžiuje al-Tha’labi parašė „Arais al-Majalis fi Qiṣaṣ al-Anbiyāʾ” – veikalą, kuriame aprašė daugiau nei 20 pranašų gyvenimus, įpindamas poeziją ir moralus. Al-Tha’labi, keliaudamas po Persiją, kartą rado seną rankraštį turguje, kurį pirkliai atgabeno iš Indijos – jame buvo istorija apie Saliamoną, kalbantį su skruzdėlėmis, o jis pridėjo detalių apie skruzdėlių karalystę po smėliu, kur jos saugojo lobius nuo demonų. Kitas autorius, Ibn Mutarrif al-Tarafi iš Andalūzijos, X amžiuje, rašė savo versiją, įkvėptas maurų sodų, kur pranašai vaizduojami kaip sodininkai, auginantys tikėjimo medžius – vienas jo mokinys pasakojo, kaip mokytojas meditavo po alyvmedžiu ir matė viziją Mozės, dalijančio jūrą.
Kelios knygos iškyla kaip šio žanro pavyzdžiai:
- Al-Tha’labi „Arais al-Majalis fi Qiṣaṣ al-Anbiyāʾ”: Detalus pranašų gyvenimų aprašymas, su stebuklais ir pamokomis, parašytas XI amžiuje.
- Ibn Mutarrif al-Tarafi „Qiṣaṣ al-Anbiyāʾ”: Andalūzijos versija, trumpesnė, bet kupina vietinių legendų, datuota X amžiumi.
- Wahb ibn Munabbih darbai: Ankstyvieji fragmentai, maišantys žydų ir islamo tradicijas, su istorijomis apie Adomą, valgantį uždraustą vaisių ir atrandantį žemdirbystę.
Vienas netikėtas faktas: XIV amžiuje Osmanų imperijoje vienas kopijuotojas, dirbdamas Stambulo bibliotekoje, netyčia sumaišė puslapius iš skirtingų rankraščių – taip atsirado nauja versija, kur Jėzus kalbasi su Saliamonu apie paukščius, o paukščiai neša žinias per jūras, įkvėpdami vėlesnius keliautojus kaip Ibn Battuta.
Šie pasakojimai formavo islamo meną, poeziją ir folklorą, įkvėpdami miniatiūras persiškose knygose, kur pranašai vaizduojami su aureolėmis, skrendančiais kilimais ar kalbantys su gyvūnais. Persijoje jie maišėsi su zoroastrizmo mitais, o Afrikoje – su vietinėmis gentinėmis istorijomis. XIX amžiuje europiečiai, kaip britų orientalistas William Lane, vertė juos į anglų kalbą, o vienas jo vertimas pateko į rankas rašytojui, kuris įpynė pranašų motyvus į nuotykių romaną apie dykumą. Šiandien jie gyvena sufijų meditacijose, kur vienas šeichas Egipte pasakoja, kaip kartą sapne matė Nojų, statantį arką iš datulių medžių, o lietus plovė nuodėmes nuo žemės.
Vienas paslėptas aspektas: XX amžiuje Jemene archeologai rado seną rankraštį urve, kurį saugojo bitės – jame buvo nepublikuota istorija apie pranašą Hudą, kuris perspėjo tautą apie audrą, o audra atnešė ne vandenį, o smėlį, palaidojantį miestus. Kitas nutikimas: per Antrąjį pasaulinį karą vienas žydų kilmės islamo tyrinėtojas, slėpdamasis Kaire, studijavo šiuos tekstus ir rado paraleles su Biblijos pasakojimais, naudodamas juos kaip kodą žinioms perduoti partizanams. Šie pasakojimai primena, kaip senovės žodžiai keliauja per laikus, nešdami viltį ir pamokas, tarsi karavano kupranugariai per dykumą.
Citatos
1
„Azaras pardavinėdavo stabus.“
Čia rodoma, kaip Abraomo tėvas Azaras kasdien prekiaudavo stabais, lyg jie būtų paprasti daiktai, o tai padeda suprasti, kodėl Abraomas pradėjo abejoti tokia tradicija – pasak senos legendos iš Jemeno rankraščių, kartą Azaras nukrito nuo kopėčių dirbtuvėje, o stabai tiesiog stovėjo nejudėdami, kas vėliau įkvėpė Abraomą sudaužyti juos kirviu, slepiantis nuo minios.
2
„Abraomas matydavo žmones klūpant prieš stabus. Ir matydavo žmones garbinant stabus.“
Abraomas stebi beprasmišką stabų garbinimą, kas veda prie jo vidinių abejonių – vienas pasakotojas iš Bagdado turgų prisimena, kaip Abraomas vaikystėje slapta piešdavo žvaigždes ant smėlio, bandydamas suprasti, kodėl žmonės meldžiasi akmenims, o ne tam, kas valdo nakties dangų, ir tai tapo jo kelio pradžia į vieną Dievą.
3
„Abraomas sakydavo sau: Kodėl žmonės klūpo prieš stabus? Abraomas klausdavo savęs: Kodėl žmonės prašo stabų.“
Abraomas viduje kritikuoja stabų garbinimo beprasmybę, matydamas, kad jie negyvi – legenda pasakoja, kad kartą, būdamas dešimties, Abraomas paslėpė maistą nuo stabų, o ryte pamatė, kad jie nepalietė jo, tad nusprendė išbandyti juos ugnimi, kurią užkūrė naktį, o žmonės rytą rado tik pelenus.
4
„Aš sudaužysiu stabus, kai žmonės išeis. Ir tada žmonės supras.“
Abraomas planuoja sunaikinti stabus, kad atskleistų jų bejėgystę – vienas senas persų rankraštis mini, kad Abraomas, slėpdamasis šventykloje, girdėjo vėjo šnabždesį, lyg Dievas kuždėtų jam idėją, o po to žmonės rado tik vieną didelį stabą su kirviu rankoje, kurį Abraomas paliko kaip pokštą.
5
„Veikiau šis didysis iš jų tai padarė, tad paklauskite jų, jei jie moka kalbėti.“
Abraomas sarkastiškai kaltina didžiausią stabą, pabrėždamas jų negalėjimą gintis – pasak istorijos iš Andalūzijos bibliotekų, žmonės susirinko aplink Abraomą, o jis nusijuokė, rodydamas į tylinčius akmenis, ir vienas senolis minioje slapta pradėjo abejoti, vėliau tapdamas pirmuoju Abraomo sekėju dykumoje.
6
„O ugnie! Tapk šalta ir taiki Abraomui.“
Dievas liepia ugniai nekenkti Abraomui, rodydamas apsaugą – legenda iš Jemeno olų piešinių vaizduoja, kaip ugnis aplink Abraomą virto rožių krūmais, o žmonės matė tai kaip ženklą, vienas karalius netgi pabėgo iš baimės, palikdamas Abraomą gyvą tarp liepsnų.
7
„Tai mano Viešpats. O kai žvaigždė dingo, Abraomas pasakė: Ne! Tai ne mano Viešpats.“
Abraomas tikrina dangaus kūnus, atmesdamas juos kaip laikinai – vienas pasakotojas iš Persijos mini, kad Abraomas naktį lipo ant kalno viršūnės, stebėdamas žvaigždes, o auštant suprato, kad tik tas, kas valdo viską, vertas garbinimo, ir tai tapo jo pirmuoju himnu Dievui.
8
„Dievas vedė Abraomą ir padarė jį pranašu bei draugu.“
Dievas išrenka Abraomą pranašu ir artimu – senas rankraštis iš Kairo pasakoja, kad Abraomas, keliaudamas per dykumą, rado šaltinį, kuris tryško tik jam, o ten angelas perdavė žinią, kad jis taps tėvu daugybei tautų, net jei atrodė neįmanoma.
9
„Aš garbinu pasaulių Viešpatį.“
Abraomas tvirtina tikėjimą vienu Dievu – legenda iš Indijos prekybos kelių vaizduoja, kaip Abraomas stovėjo prieš minią, rodydamas į dangų, o vienas klausytojas, buvęs pirklis, metė prekybą ir sekė jį, nešdamas žibintą naktimis, kad apšviestų kelią.
10
„Tas, kuris mane sukūrė, tada Jis mane veda.“
Abraomas aprašo Dievą kaip kūrėją ir vadovą – vienas pasakotojas iš Osmanų imperijos prisimena, kad Abraomas, mirdamas, pasakė šiuos žodžius sūnums, o jie užrašė ant akmens, kuris vėliau tapo šventu akmeniu, lankomu piligrimų, ieškančių vadovavimo dykumoje.