Hunaino diena – tai vienas svarbiausių įvykių ankstyvojo islamo istorijoje, įvykęs 630 m. po Pranašo Muhammado (taikos jam) pergalingo sugrįžimo į Meką. Šis mūšis minimas tiek istoriniuose šaltiniuose, tiek Korane – būtent 9-osios suros At-Tawba 25–26 eilutėse. Tai diena, kai musulmonų bendruomenė išgyveno tiek dvasinį sukrėtimą, tiek atgimimą: iš pradžių patyrė sumaištį ir beveik pralaimėjo, bet galiausiai pasitikėdama Dievu atgavo jėgas ir nugalėjo.
Hunaino slėnis yra tarp Mekos ir Taifo, vietovė apsupta kalvų ir siaurų praėjimų. Po to, kai Mekos miestas buvo taikiai užimtas, kai kurios arabų gentys – ypač Hawazin ir Thaqif – pasijuto grėsmingai. Jos manė, kad musulmonai gali juos užpulti, todėl pačios nusprendė pirmos smogti. Hawazin gentis surinko didelę kariuomenę, įtraukdama net moteris ir vaikus – kad niekas nepabėgtų iš mūšio, nes bėgdamas karys paliktų savo šeimą priešui. Šis psichologinis žingsnis rodo, kokia buvo stipri įtampa tarp naujai susiformavusios islamo valstybės ir dar pagoniškų arabų genčių.
Pranašas Muhammadas iš Mekos išžygiavo su apie dvylika tūkstančių karių – tai buvo iki tol didžiausia musulmonų kariuomenė. Tarp jų buvo ir naujai atsivertusių mekiečių, kurie dar nebuvo tvirtai įsitvirtinę tikėjime. Kai kai kurie iš jų su pasididžiavimu pasakė: „Šiandien mūsų skaičius toks, kad niekas mūsų nenugalės“, Pranašas juos perspėjo, kad tikėjimo stiprybė kyla ne iš žmonių gausos, o iš pasitikėjimo Dievu. Tai buvo moralinė pamoka, kuri netrukus pasitvirtino.
Vos tik prasidėjus mūšiui Hunaino slėnyje, musulmonai pateko į pasalą. Priešo gentys, išsidėsčiusios kalvų šlaituose, netikėtai užpuolė juos strėlėmis. Kariai išsigando, kilo chaosas, daugelis pabėgo. Tik nedidelė grupė liko ištikima – tarp jų buvo Pranašas, jo pusbrolis al-Abbasas, ir keletas patyrusių karių. Pranašas stovėjo ant mulo (kupranugario ir arklio mišrūno) ir garsiai šaukė: „Aš esu Pranašas! Nesu melagis! Aš esu Abdulmuttalibo sūnus!“ Tai buvo akimirka, kai dvasinis tvirtumas tapo svarbesnis už bet kokią karinės jėgos formą.
Tuomet, kaip pasakoja tiek Koranas, tiek sira (biografiniai šaltiniai), Dievas „siuntė savo ramybę Pasiuntiniui ir tikintiesiems, ir pasiuntė nematomas pajėgas“ – tai suprantama kaip angelų pagalba arba dvasinis sustiprinimas, grąžinęs drąsą musulmonų širdims. Kariai vėl susitelkė, apsupo priešą ir iškovojo aiškią pergalę. Hawazin gentis buvo nugalėta, o jos vadovas Malik ibn Awf galiausiai priėmė islamą.
Hunaino diena tapo daugiau nei kariniu įvykiu – ji tapo moraliniu perspėjimu. Pirmasis mūšio etapas parodė, kad pasitikėjimas savo skaičiumi ir jėga veda į pralaimėjimą, o antrasis etapas parodė, kad pasitikėjimas Dievu veda į ramybę ir sėkmę. Ši pamoka atsispindi Korano žodžiuose:
„Dievas jums padėjo daugelyje vietų, ir Hunaino dieną, kai didžiavotės savo skaičiumi, bet jis jums nepadėjo, ir žemė, nors ir plati, jums pasidarė ankšta, tada jūs pasitraukėte atgal. Tada Dievas siuntė savo ramybę savo Pasiuntiniui ir tikintiesiems, ir pasiuntė nematomas pajėgas, ir nubaudė netikinčiuosius.“ (At-Tawba 25–26)
Po mūšio Pranašas elgėsi gailestingai. Didžiulis grobis – tūkstančiai gyvulių ir belaisvių – buvo paskirstytas sąžiningai. Tačiau kai atsivertę mekiečiai pasijuto nuskriausti, nes gavo mažiau nei tikėjosi, Pranašas surengė su jais susitikimą. Jis pasakė garsius žodžius, kurie tapo islamo istorijos perlais: „Argi jūs nenorėtumėte, kad žmonės išsineštų avis ir kupranugarius, o jūs parsivestumėte namo Pranašą?“ Šie žodžiai sujaudino juos iki ašarų – jie atsakė, kad nieko brangesnio už Pranašo artumą nėra.
Hunaino diena islamiškame pasaulyje iki šiol suvokiama kaip dvasinė pamoka – apie pasitikėjimą, kantrybę ir kuklumą. Ji primena, kad pergalė niekada nepriklauso nuo jėgos, skaičiaus ar planų, bet nuo vidinės būsenos ir nuoširdaus ryšio su Dievu. Tai diena, kai nugalėta puikybė ir atgimė nuolankumas, kai baimė virto pasitikėjimu, o pasitikėjimas – ramybe.
Hunaino mūšis parodė, kad net po Mekos užėmimo, kai islamo valstybė buvo stipri, tikėjimas turėjo būti saugomas kaip trapus liepsnos žiburys – ne per jėgą, o per širdies tvirtumą. Dėl to musulmonai šią dieną prisimena ne kaip karo triumfą, o kaip tikėjimo pamoką, išmokusią juos, kad kiekvienas mūšis, net dvasinis, prasideda širdyje.