„Asbāb al-Nuzūl“ (arab. أسباب النزول – „Apreiškimo priežastys“) yra islamo hermeneutikos – Korano aiškinimo – žanras ir vienas svarbiausių klasikinių koraninės egzegezės (tafsiro) šaltinių. Tai ne vienas konkretus kūrinys, o bendras pavadinimas visai literatūrinei tradicijai, kurios tikslas – paaiškinti, kokios aplinkybės, įvykiai ar klausimai paskatino tam tikras Korano eilutes būti apreikštas pranašui Muhammadu.
Pats terminas asbāb al-nuzūl reiškia pažodžiui „apreiškimo priežastys“ arba „apreiškimo aplinkybės“. Šių tekstų esmė – atskleisti, kontekstą, be kurio daugelis Korano eilučių gali būti neteisingai suprastos. Pavyzdžiui, jei eilutė liečia karinį įvykį, ginčą ar moralinį sprendimą, „asbab“ pasakoja, kas tiksliai įvyko, kas klausė pranašo, ką jis atsakė, ir kaip po to pasirodė Dievo žodis.
Vienas žymiausių kūrinių šioje srityje yra al-Wahidi (†1076 m.) traktatas Asbāb al-Nuzūl, parašytas XI a. pabaigoje Nishapūre (dabartinis Iranas). Tai pirmas sistemingas bandymas surinkti visų 114 Korano surų apreiškimo priežastis, remiantis perdavimo grandinėmis (isnad) ir ankstyvųjų mokslininkų liudijimais. Šis veikalas tapo klasikiniu pavyzdžiu, pagal kurį vėliau dirbo ir kiti aiškintojai, kaip as-Suyūtī (†1505 m.), sukūręs dar platesnį rinkinį Lubāb al-Nuqūl fī Asbāb al-Nuzūl.
Šių tekstų apimtis paprastai siekia 200–400 puslapių, priklausomai nuo versijos. Kiekviena sūra ar eilutė paaiškinama glaustai: pateikiamas įvykis, susijęs asmuo, pranašo reakcija ir iš to sekusi apreiškimo forma. Pavyzdžiui, pasakojama, kad 24-oji sūra An-Nūr buvo apreikšta po A’išos apkalbų skandalo, o 111-oji – po Abu Lahabo priešiškumo epizodų. Tokie paaiškinimai padeda suprasti, kodėl kai kur Dievas kalba švelniai, o kitur – griežtai.
Religine prasme „Asbāb al-Nuzūl“ atlieka tilto funkciją tarp istorijos ir apreikštos tiesos. Ji moko, kad Koranas nėra abstrakti knyga – tai gyvas tekstas, reaguojantis į konkrečius žmonių gyvenimo momentus. Tokia hermeneutinė tradicija parodo islamo aiškintojų pastangas išlaikyti pusiausvyrą tarp pažodinio ir dvasinio supratimo.
Kai kurie teologai, pavyzdžiui, Ibn Taymiyyah, pabrėžė, kad šie paaiškinimai turi padėti suvokti kontekstą, bet negali apriboti Dievo žodžio – kiekviena eilutė išlieka galiojanti visiems laikams, net jei atsirado dėl konkretaus įvykio.
„Asbāb al-Nuzūl“ taip pat turi svarbią istorinę vertę: tai vienas ankstyviausių islamo biografinės tradicijos šaltinių, papildantis Sīra an-Nabawiyya (Pranašo gyvenimo aprašymus). Per šiuos komentarus galima atsekti, kaip formavosi bendruomenės moralė, teisė, socialiniai papročiai ir net karo teisės principai.