Al-Mujādila yra 58-oji Korano sura, priklausanti mediniečių apreiškimams, sudaryta iš 22 ajatų. Pavadinimas reiškia „Ginčijusi moteris“ arba „Moteris, kuri skundėsi“. Jis paimtas iš pirmosios eilutės, kur minima moteris, atėjusi pas pranašą Mahometą pasiguosti dėl vyro elgesio. Ši sura yra viena iš tų, kuriose labai ryškiai atsispindi socialiniai ir teisiniai klausimai, aptarti ankstyvojoje musulmonų bendruomenėje Medinoje.
Pirmasis kontekstas – moteris, vardu Chawla bint Tha‘laba, kuri kreipėsi į pranašą, nes jos vyras jai pasakė „Tu man kaip mano motinos nugara“ (tai vadinamasis zihār paprotys, egzistavęs prieš islamą). Šis pasakymas reiškė, kad vyras nebesielgia su moterimi kaip su žmona, bet tuo pačiu jos neišskiria, palikdamas ją lyg „pakabintą“. Chawla prašė teisingumo, ir sura atnešė atsakymą: Dievas išgirdo jos žodžius ir įstatymiškai panaikino šią žeminančią praktiką. Vietoj to buvo nustatyta išpirkos tvarka: vyras, pasakęs tokį žodį, privalo atlikti atgailos veiksmus (paleisti vergą, pasninkauti du mėnesius iš eilės arba pamaitinti šešiasdešimt vargšų), kad sugrįžtų prie normalios santuokos. Tai parodė islamo požiūrį į šeimos santykių šventumą ir moters orumą.
Antroji suros tema – slapti pokalbiai ir sąmokslai. Ji perspėja tikinčiuosius, kad jie neturėtų šnabždėtis vienas su kitu prieš kitus, nes tokie slapti pasitarimai kenkia bendruomenės vienybei. Netikintieji ir veidmainiai buvo linkę rengti tokius susitarimus, kad silpnintų musulmonų bendruomenę. Koranas skatina tikinčiuosius susitelkti į teisingus pokalbius: apie gerumą, dosnumą ir paklusnumą pranašui.
Trečia tema – draudimas susidraugauti su Dievo ir Jo pasiuntinio priešais. Koranas sako, kad net šeimyniniai ryšiai negali būti aukščiau tikėjimo ištikimybės. Tikinčiojo lojalumas pirmiausia priklauso Dievui, Jo pasiuntiniui ir bendruomenei. Tie, kurie palaiko priešiškus ryšius su netikėjimu, yra pasmerkti pralaimėjimui, nes tikra sėkmė – su tais, kurie remia Dievą.
Sura baigiasi pažadu tikintiesiems, kurie ištikimi, kad jie bus tarp nugalėtojų. Ji pabrėžia, kad Dievas pažįsta visus veiksmus – tiek viešus, tiek paslėptus. Jis išgirsta kiekvieną ginčą, kiekvieną slapta ištartą žodį, kiekvieną pokalbį. Tai rodo Dievo visažinystę ir teisingumą.
Al-Mujādila islamo tradicijoje turi ypatingą reikšmę, nes yra viena iš retų suros, kur tiesiogiai minimas konkretus socialinis atvejis – moters skundas. Ji parodo, kad Koranas atėjo ne tik kaip dvasinė knyga, bet ir kaip praktinis vadovas bendruomenei, sprendžiantis realias problemas. Sura išaukština teisingumą šeimos santykiuose, pabrėžia bendruomenės vienybę ir perspėja nuo veidmainystės bei sąmokslų.
Ši sura dažnai minima islamo teisės kontekste, nes čia yra pagrindas įstatymams, panaikinusiems žeminantį „zihār“ paprotį. Ji taip pat naudojama dvasinėse pamokose, nes primena, kad Dievas girdi net slapčiausius žmonių žodžius ir kad tikroji ištikimybė Jam pranoksta visus kitus ryšius.
Al-Mujadila
1
„Dievas išgirdo moters žodžius, kuri ginčijosi su tavimi dėl savo vyro ir skundėsi Dievui. Dievas išgirdo jūsų pokalbį. Iš tiesų, Dievas yra girdintis, matantis.“
Koranas pradeda aiškindamas, kad Dievas išklausė moterį, kentėjusią nuo vyro neteisybės.
2
„Tie iš jūsų, kurie pasako savo žmonoms: ‘Tu man kaip mano motinos nugara,’ – jie nėra jų motinos. Jų motinos yra tik tos, kurios juos pagimdė. Jie sako blogą žodį ir netiesą. Bet Dievas tikrai atlaidus, atlaidesnis.“
Paaiškinama, kad „zihār“ paprotys neturi galios – tai tik neteisingas žodis.
3
„Tie, kurie sako tai savo žmonoms ir po to nori su jomis gyventi, privalo išlaisvinti vergą prieš liesdami vienas kitą. Tai jums pamoka. Dievas gerai žino, ką jūs darote.“
Paskiriama pirmoji išpirkos forma – vergų paleidimas.
4
„Kas neturi galimybės, tas privalo pasninkauti du mėnesius iš eilės prieš liesdami vienas kitą. O kas negali – pamaitinti šešiasdešimt vargšų. Tai tam, kad jūs tikėtumėte Dievą ir Jo pasiuntinį. Tai yra Dievo nustatytos ribos. Netikintiesiems – skausminga bausmė.“
Nustatyta alternatyvi išpirkos tvarka už pažeidimą.
5
„Tie, kurie priešinasi Dievui ir Jo pasiuntiniui, bus pažeminti, kaip buvo pažeminti prieš juos buvusieji. Mes jau atskleidėme aiškius ženklus. Netikintiesiems laukia žeminanti bausmė.“
Priešinimasis Dievui visada baigiasi pralaimėjimu.
6
„Diena, kai Dievas juos visus prikels ir parodys jiems tai, ką jie padarė. Jie tai užmiršo, bet Dievas tai skaičiavo. Dievas yra liudytojas visų dalykų.“
Teismo dieną visi darbai bus atskleisti, net jei žmonės juos pamiršo.
7
„Argi nematai, kad Dievas žino, kas yra danguje ir žemėje? Nėra slapto pasitarimo tarp trijų, kad Jis nebūtų ketvirtas, tarp penkių – kad Jis nebūtų šeštas, ar daugiau, ar mažiau – Jis visada yra su jais, kur jie bebūtų. Paskui, Teismo dieną, Jis jiems praneš, ką jie darė. Dievas viską žino.“
Dievas žino visus pokalbius, net slapčiausius.
8
„Argi nematai tų, kurie buvo uždrausti slapta šnabždėtis, bet jie vis tiek grįžta prie to, kas jiems uždrausta, ir šnabždasi nuodėmėje, priešiškume ir neklusnumo Pasiuntiniui? Kai jie ateina pas tave, jie sveikinasi tave taip, kaip Dievas tavęs nesveikina, ir sako savo viduje: Kodėl Dievas mūsų nenubaudžia už tai, ką mes sakome? Jiems pakaks pragaro – jie pateks į jį, ir tai bloga vieta.“
Veidmainiai sąmoningai rengia sąmokslus, bet galiausiai jų laukia bausmė.
9
„O jūs, kurie tikite! Kai jūs šnabždatės, nešnabždėkite nuodėmėje, priešiškume ir neklusnumo Pasiuntiniui, bet šnekėkite apie teisumą ir dievobaimingumą. Bijokite Dievo, pas kurį būsite surinkti.“
Tikinčiųjų bendravimas turi būti pagrįstas gerumu.
10
„Slapta kalba yra iš šėtono, kad liūdintų tikinčiuosius. Bet ji nieko jiems nepakenks, tik su Dievo leidimu. Tegu tikintieji pasitiki Dievu.“
Šėtoniški sąmokslai negali pakenkti tikintiesiems be Dievo valios.
11
„O jūs, kurie tikite! Kai jums sakoma: Padarykite vietos susirinkimuose, padarykite vietos, ir Dievas jums padarys vietos. Kai sakoma: Atsistokite, atsistokite, ir Dievas pakels tuos iš jūsų, kurie tiki, ir tuos, kuriems buvo duota žinių, laipsniais aukščiau. Dievas žino, ką jūs darote.“
Čia mokoma pagaros ir nuolankumo susibūrimuose.
12
„O jūs, kurie tikite! Kai kalbatės privačiai su pasiuntiniu, prieš savo pokalbį duokite išmaldą. Tai jums geriau ir švariau. Jei nerandate – Dievas yra atlaidus, gailestingas.“
Įvedama išmaldos praktika kaip pagarba pranašui.
13
„Ar jūs bijote duoti išmaldą prieš savo pokalbį? Kadangi jūs to nepadarėte, Dievas jums atleido. Tad laikykitės maldos, duokite išmaldą ir pakluskite Dievui ir Jo pasiuntiniui. Dievas žino, ką jūs darote.“
Jei nesugebėjote to įvykdyti, Dievas atleidžia, bet pabrėžia nuolatinę paklusnumo pareigą.
14
„Argi nematai tų, kurie susidraugavo su žmonėmis, ant kurių Dievas supyko? Jie nėra nei iš jūsų, nei iš jų. Jie meluoja, ir jie žino, kad meluoja.“
Kritikuojami veidmainiai, prisitaikantys prie abiejų pusių.
15
„Dievas jiems paruošė griežtą bausmę. Iš tiesų, bloga yra tai, ką jie daro.“
Jų veidmainystė baigsis griežtu teismu.
16
„Jie prisiekia Dievu, siekdami jus įtikinti, bet jie nėra iš jūsų. Jūs netikite, bet Dievas žino, kad jie meluoja.“
Veidmainiai naudojasi priesaikomis, kad paslėptų savo netikėjimą.
17
„Dievas jiems paruošė griežtą bausmę. Iš tiesų, bloga tai, ką jie darė.“
Pakartojamas jų likimas dėl netikėjimo.
18
„Jie prisidengė savo priesaikomis kaip skydais ir užkirto kelią nuo Dievo. Jiems – gėdinga bausmė.“
Priesaikos buvo naudojamos kaip įrankis kliudyti tikėjimui.
19
„Jų turtai ir jų vaikai jiems nepadės prieš Dievą. Jie yra Ugnies gyventojai – joje jie pasiliks amžinai.“
Materialinė galia jų neišgelbės.
20
„Diena, kai Dievas visus prikels, jie prisieks Jam taip, kaip prisiekia jums, manydami, kad jie turi pagrindą. Žinokite, kad jie melagiai.“
Teismo dieną jų melas atsiskleis ir prieš Dievą.
21
„Šėtonas juos užvaldė ir prarado juos atminimui apie Dievą. Jie yra šėtono partija. Tikrai šėtono partija bus pralaimėtoji.“
Jie tapo šėtono sekėjais dėl užmaršties apie Dievą.
22
„Tu nerasi žmonių, kurie tiki Dievą ir Paskutinę dieną, mylinčių tuos, kurie priešinasi Dievui ir Jo pasiuntiniui, net jei jie būtų jų tėvai, jų sūnūs, jų broliai ar jų giminaičiai. Tokiems Dievas įrašė tikėjimą jų širdyse ir sustiprino juos savo Dvasia. Jis įves juos į sodus, po kuriais teka upės, kur jie gyvens amžinai. Dievas patenkintas jais, ir jie patenkinti Juo. Jie yra Dievo partija. Tikrai Dievo partija yra sėkmingieji.“
Užbaigiama stipriu pasakymu: tikėjimas yra aukščiau net giminystės, o tikrieji tikintieji bus amžinai Dievo artumoje.