„Ipuvero perspėjimai“ (angl. The Admonitions of Ipuwer) (taip pat žinomi kaip Ipuvero papirusas arba Egiptiečių išminčiaus perspėjimai) – tai senovės Egipto literatūros kūrinys, priskiriamas Viduriniosios karalystės laikotarpiui (2040–1782 m. pr. m. e.). Vienintelis išlikęs šio kūrinio rankraštis (Papirusas Leiden 344) datuojamas Naujosios karalystės laikais (apie 1570–1069 m. pr. m. e.). Tai yra pats garsiausias išlikęs … [Skaityti toliau…]
Mokytojo Kefalaja (Kephalaia of the Teacher. ⲛⲉⲕⲉⲫⲁⲗⲁⲓⲟⲛ ⲛ̀ⲧⲉ ⲡⲥⲁϩ, Nekephalaion nte psah) yra pats didžiausias ir svarbiausias manichėjų literatūros paminklas, išlikęs iki mūsų dienų. Tai autentiškas III amžiaus dvasinis testamentas, leidžiantis išgirsti pranašo Manio balsą be vėlesnių iškraipymų. Svarbu pabrėžti, kad manichėjų religijoje egzistavo itin griežtas septynių knygų kanonas, kurį parašė pats pranašas Manis (pvz., … [Skaityti toliau…]
Zuknino kronika (Chronicle of Zuqnin) yra vienas unikaliausių aštuntojo amžiaus pabaigos sirų kalba parašytų metraščių, kuris pateikia išsamią pasaulio istoriją nuo pat jo sukūrimo. Šis veikalas pasižymi tuo, kad jame susipina religinis pasakojimas, politiniai įvykiai bei itin detalūs socialinės tikrovės aprašymai, būdingi Rytų krikščionybės tradicijai. Metraštis baigiamas maždaug septyni šimtai septyniasdešimt penktaisiais metais, o tai … [Skaityti toliau…]
Lotynų kūdikystės evangelija (The Latin Infancy Gospels, lot. Evangelia Infantiae), kurios mokslininkų dabar dažniau įvardijamos kaip J kompozicija (J Composition), yra vėlyvas pasakojimas apie Marijos ir Jėzaus gimimą bei ankstyvąjį gyvenimą. Šis kūrinys iš esmės yra paremtas ankstesniais tekstais, konkrečiai Jokūbo protoevangelijos lotynišku vertimu bei Pseudo-Mato evangelija, tačiau į pasakojimą įpina ir unikalių elementų. J … [Skaityti toliau…]
Šis rankraščių rinkinys atstovauja vienam įdomiausių ir kartu sudėtingiausių senovės žydų raštijos sluoksnių – pseudoepigrafijai. Šis terminas apibūdina tekstus, kurie priskiriami autoritetingoms praeities asmenybėms, pavyzdžiui, Mozei, Jozuei ar Danieliui, siekiant suteikti naujai parašytam kūriniui dievišką autoritetą bei dvasinį svorį. Antikos laikais tai nebuvo laikoma klastote šiuolaikine prasme. Tai buvo pripažinta literatūrinė tradicija, leidusi autoriams per … [Skaityti toliau…]
Šis rankraščių rinkinys, apimantis fragmentus nuo 4Q537 iki 4Q549, atveria unikalią aramėjiškąją literatūrą, skirtą Izraelio patriarchų – Jokūbo, Judo, Juozapo, Levio, Kahato bei Amramo – paskutiniams žodžiams ir mistinėms vizijoms. Fiziniai dokumentai datuojami maždaug II–I a. pr. Kr. (vėlyvasis Hasmonejų bei ankstyvasis Erodo laikotarpis). Šie tekstai užpildo Biblijos pasakojimo spragas tarp Pradžios knygos įvykių ir … [Skaityti toliau…]
Petras Abeliardas savo veikale „Dialogas tarp filosofo, žydo ir krikščionio“ (Dialogus inter Philosophum, Iudaeum et Christianum) pateikia vieną įdomiausių viduramžių bandymų racionaliai aptarti religinius skirtumus. Šis tekstas nėra poleminis traktatas, kuriame viena pusė siekia nugalėti kitą. Priešingai, Abeliardas konstruoja pokalbį, kuriame trys skirtingų tradicijų atstovai mėgina suprasti vienas kitą, remdamiesi argumentais, o ne emocijomis ar … [Skaityti toliau…]
Karo ritinio korpusas (angl. War Scroll, hebrajų k. Milḥamat ha-Benei Or be-Benei Ḥošekh) yra vienas iš svarbiausių Kumrano apokaliptinių dokumentų rinkinių, susiformavusių bendruomenėje, kuri II–I a. pr. Kr. gyveno Judėjos dykumoje ir save suvokė kaip paskutiniųjų laikų Izraelio likutį. Šie tekstai buvo rasti per Negyvosios jūros rankraščių atradimus 1947–1956 m., daugiausia 1-ajame ir 4-ajame Kumrano … [Skaityti toliau…]
Tahāfut al‑Falāsifa (angl. The Incoherence of the Philosophers, liet. Filosofų nenuoseklumas) yra vienas įtakingiausių islamo intelektinės istorijos veikalų, parašytas XI a. mąstytojo Abu Hamido al-Ghazalio. Tai savarankiška knyga, kurioje autorius sistemingai kritikuoja islamo racionalistų – ypač Avicenos ir al-Farabio – metafizines doktrinas. Šis veikalas žymi lūžį tarp filosofijos ir teologijos islamo pasaulyje, atskleisdamas, kaip teologinė … [Skaityti toliau…]
„Zhuangzi“ arba „Chuang Tzu“ (莊子, liet. Džuangzi) – vienas kertinių daoizmo tekstų, parašytas IV–III a. pr. m. e. laikotarpiu ir tradiciškai priskiriamas mąstytojui Zhuang Zhou (庄周). Vakarų pasaulyje bei senesnėje literatūroje šis kūrinys taip pat gerai žinomas kaip „Chuang Tzu“ – tai senoji Wade-Giles lotynizacijos sistema, kuri dominavo klasikinėje sinologijoje. Šiuolaikinis tarptautinis standartas yra „Zhuangzi“ … [Skaityti toliau…]
Manusmṛti (sanskrito k. मनुस्मृति), dar žinomas kaip Mānava-Dharmaśāstra (मानवधर्मशास्त्र), yra vienas pamatinių hinduizmo tekstų, tūkstantmečius formavęs Indijos socialinę bei teisinę sanklodą. Vakarų literatūroje šis veikalas dažniausiai įvardijamas kaip The Laws of Manu (lietuviškai – Manu įstatymai), o akademiniame kontekste dažnai sutinkamos formos Manusmriti, Manusmṛti arba Manusmritis. Tai nėra tiesiog sausas teisinių nuostatų rinkinys – tai … [Skaityti toliau…]
1756 m. pasirodęs Voltero veikalas „Esė apie tautų papročius ir dvasią“ (Essai sur les mœurs et l’esprit des nations) tapo tikra intelektualine revoliucija. Tai buvo ambicingas bandymas parašyti pasaulinę istoriją, apimančią Europą, Rytų civilizacijas bei atsisakančią religinio determinizmo. Šis kūrinys gimė iš autoriaus noro pateikti alternatyvą tuometiniams istoriografams, kurie pasaulio įvykius aiškino išskirtinai per dieviškosios … [Skaityti toliau…]