Paieškos rezultatai (207) pagal: Vienintelis ir jo nuosavybė

Filosofų nenuoseklumas (Tahāfut al‑Falāsifa)

Tahāfut al‑Falāsifa (angl. The Incoherence of the Philosophers, liet. Filosofų nenuoseklumas) yra vienas įtakingiausių islamo intelektinės istorijos veikalų, parašytas XI a. mąstytojo Abu Hamido al-Ghazalio. Tai savarankiška knyga, kurioje autorius sistemingai kritikuoja islamo racionalistų – ypač Avicenos ir al-Farabio – metafizines doktrinas. Šis veikalas žymi lūžį tarp filosofijos ir teologijos islamo pasaulyje, atskleisdamas, kaip teologinė … [Skaityti toliau…]

Chuang Tzu (Zhuangzi)

„Zhuangzi“ arba „Chuang Tzu“ (莊子, liet. Džuangzi) – vienas kertinių daoizmo tekstų, parašytas IV–III a. pr. m. e. laikotarpiu ir tradiciškai priskiriamas mąstytojui Zhuang Zhou (庄周). Vakarų pasaulyje bei senesnėje literatūroje šis kūrinys taip pat gerai žinomas kaip „Chuang Tzu“ – tai senoji Wade-Giles lotynizacijos sistema, kuri dominavo klasikinėje sinologijoje. Šiuolaikinis tarptautinis standartas yra „Zhuangzi“ … [Skaityti toliau…]

Manu įstatymai

Manusmṛti (sanskrito k. मनुस्मृति), dar žinomas kaip Mānava-Dharmaśāstra (मानवधर्मशास्त्र), yra vienas pamatinių hinduizmo tekstų, tūkstantmečius formavęs Indijos socialinę bei teisinę sanklodą. Vakarų literatūroje šis veikalas dažniausiai įvardijamas kaip The Laws of Manu (lietuviškai – Manu įstatymai), o akademiniame kontekste dažnai sutinkamos formos Manusmriti, Manusmṛti arba Manusmritis. Tai nėra tiesiog sausas teisinių nuostatų rinkinys – tai … [Skaityti toliau…]

Esė apie tautų papročius ir dvasią

1756 m. pasirodęs Voltero veikalas „Esė apie tautų papročius ir dvasią“ (Essai sur les mœurs et l’esprit des nations) tapo tikra intelektualine revoliucija. Tai buvo ambicingas bandymas parašyti pasaulinę istoriją, apimančią Europą, Rytų civilizacijas bei atsisakančią religinio determinizmo. Šis kūrinys gimė iš autoriaus noro pateikti alternatyvą tuometiniams istoriografams, kurie pasaulio įvykius aiškino išskirtinai per dieviškosios … [Skaityti toliau…]

Apie krikščionio laisvę

1520 m. lapkritį pasirodęs traktatas „Apie krikščionio laisvę“ yra vienas iš trijų pagrindinių Martyno Liuterio manifestų, parašytų lemtingais Reformacijos lūžio metais. Tai glaustas, tačiau teologiškai talpus kūrinys, kuriame autorius pirmą kartą sistemingai išdėstė naują krikščioniško gyvenimo sampratą, nutoldamas nuo viduramžių scholastikos. Istorinis kontekstas ir pasirodymas Kūrinys pasirodė itin įtemptu metu: popiežius Leonas X jau buvo … [Skaityti toliau…]

Apie privačių Mišių panaikinimą

Apie privačių Mišių panaikinimą (lot. De abroganda missa privata Martini Lutheri sententia, vok. Vom Mißbrauch der Messe) yra vienas svarbiausių ankstyvosios Reformacijos dokumentų, pasirodęs 1521 metais. Martinas Liuteris šį kūrinį parašė slapstydamasis Vartburgo (Wartburg) pilyje, kur jis buvo žinomas riterio Jurgio (Junker Jörg) vardu po to, kai Vormso suvažiavime buvo paskelbtas už įstatymo ribų. Veikalas … [Skaityti toliau…]

Kas yra katarai?

Katarai (Cathars, iš graikų katharos – „tyras“) buvo XII–XIII a. krikščionių religinis judėjimas, paplitęs Pietų Prancūzijoje (ypač Langedoke), Šiaurės Italijoje ir kitose Vakarų Europos dalyse. Jie kritikavo Romos katalikų bažnyčios turtus, mokymus apie skaistyklą, sakramentus ir kitus doktrininius aspektus, laikydami save tikrąja krikščionių bažnyčia, gyvenančia pagal apaštališką paprastumą. Katarai buvo dualistai, tikėję gėrio ir blogio … [Skaityti toliau…]

Michaelis Bakuninas

Michailas Aleksandrovičius Bakuninas gimė 1814 m. gegužės 30 d. Priamuchino dvare, Tverės gubernijoje, Rusijoje, bajorų šeimoje. Jo tėvas buvo liberalių pažiūrų dvarininkas, skatinęs vaikų išsilavinimą. Jaunystėje Bakuninas mokėsi karo mokykloje Sankt Peterburge ir trumpai tarnavo Rusijos armijoje, tačiau 1835 m. metė tarnybą, nusivylęs kariuomenės disciplina ir carine sistema. 1840 m. jis išvyko į Maskvą, kur … [Skaityti toliau…]

Enciklika Quadragesimo anno

1931 m. gegužės 15 d. popiežius Pijus XI paskelbė encikliką Quadragesimo anno (lot. „Keturiasdešimtaisiais metais“), skirtą socialinei Bažnyčios doktrinai. Šis dokumentas buvo parengtas pažymint 40 metų jubiliejų nuo Levo XIII enciklikos Rerum novarum (1891), kuri pirmą kartą sistemingai išdėstė katalikų socialinį mokymą. Lietuviškoje literatūroje enciklika vadinama įvairiai: Keturiasdešimtaisiais metais, Socialinės teisės atnaujinimas, arba tiesiog Quadragesimo … [Skaityti toliau…]

Apie tris apgavikus (De tribus impostoribus)

Traktatas „Apie tris apgavikus“ (De tribus impostoribus) – viena paslaptingiausių ir skandalingiausių knygų Vakarų kultūros istorijoje. Šimtmečius tai buvo „knyga vaiduoklis“: apie ją visi kalbėjo, jos bijojo, už ją smerkė ir degino ant laužų, tačiau paties teksto niekas nebuvo matęs. Tai intelektualinis mitas, kuris galiausiai tapo realybe ir sudrebino religinius Europos pamatus. Legenda apie piktžodžiavimo … [Skaityti toliau…]

Apie monarchiją (De Monarchia)

Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) traktatas „Apie monarchiją“ (De Monarchia) yra intelektualinis ginklas, parašytas pačiame viduramžių galios kovų įkarštyje. Poetas, kuris „Dieviškoji komedija“ (Divina Commedia) drąsiai skirstė popiežius į pragaro ratus, šiame darbe pateikė sistemingą įrodymą, kodėl Bažnyčia privalo atsisakyti pasaulietinės valdžios. Tai buvo toks pavojingas kūrinys, kad praėjus vos keleriems metams po autoriaus mirties, popiežiaus … [Skaityti toliau…]

Tūkstantmečio paieškos

Normano Cohno (Norman Cohn) veikalas „Tūkstantmečio paieškos“ (The Pursuit of the Millennium) yra viena įtakingiausių studijų apie viduramžių revoliucinį milenarizmą bei mistinį anarchizmą. Autorius nagrinėja XI–XVI amžių laikotarpį Vakarų Europoje, analizuodamas, kaip apokaliptinės pranašystės apie tūkstantmetį Kristaus viešpatavimą tapo galingu įrankiu nuskurdusių bei socialiai išstumtų sluoksnių rankose. Knyga atskleidžia, kad šie radikalūs judėjimai nebuvo vien … [Skaityti toliau…]



Ieškote daugiau apie: Vienintelis ir jo nuosavybė?

Trumpas paaiškinimas pagal užklausą

Nors frazė „Vienintelis ir jo nuosavybė“ pirmu žvilgsniu primena garsų vokiečių filosofo Makso Stirnerio veikalą, teologiniame kontekste ji įgauna ypatingą dvasinį svorį. Krikščioniškoje mintyje ši išraiška netiesiogiai kviečia apmąstyti žmogaus santykį su Dievu bei absoliučia laisve. Kūrėjas žmogų sukuria laisvą, tačiau tikroji laisvė atsiskleidžia tuomet, kai asmuo save visiškai atiduoda Dievui. Šventajame Rašte tikintieji vadinami ypatinga Dievo nuosavybe, įsigyta per didelę meilės auką. Tokia nuosavybė nereiškia vergovės ar asmenybės sunaikinimo, nes dvasinis paklusnumas grindžiamas laisvu žmogaus apsisprendimu. Pasaulietinėje filosofijoje egoizmo idėjos neigia bet kokią aukštesnę valdžią, o teologija moko priešingai, kad žmogus atranda tikrąjį save tik per santykį su amžinybe. Krikščioniškojoje tradicijoje kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas Dievo kūrinys, turintis ypatingą pašaukimą. Galiausiai šis filosofinis ir teologinis dialogas rodo, jog tikroji žmogaus nuosavybė yra jo siela, kurią jis gali padovanoti Kūrėjui.