Petras Abeliardas savo veikale „Dialogas tarp filosofo, žydo ir krikščionio“ (Dialogus inter Philosophum, Iudaeum et Christianum) pateikia vieną įdomiausių viduramžių bandymų racionaliai aptarti religinius skirtumus. Šis tekstas nėra poleminis traktatas, kuriame viena pusė siekia nugalėti kitą. Priešingai, Abeliardas konstruoja pokalbį, kuriame trys skirtingų tradicijų atstovai mėgina suprasti vienas kitą, remdamiesi argumentais, o ne emocijomis ar autoritetų citatomis. Tai daro kūrinį išskirtiniu savo laikmečiui, nes XII amžiuje tokio pobūdžio dialogai dažniausiai būdavo skirti parodyti vienos religijos pranašumą.
Veikalas prasideda filosofo ir žydo diskusija apie Dievo prigimtį, įstatymo reikšmę ir moralės pagrindus. Filosofas, atstovaujantis racionaliai tradicijai, pabrėžia proto galią ir teigia, kad moraliniai principai gali būti suvokiami be apreiškimo. Žydas atsako, kad Dievo įstatymas yra ne tik moralės šaltinis, bet ir konkretus kelias, kuriuo žmogus turi eiti. Ši diskusija vyksta ramiai, be įtampos, ir Abeliardas leidžia abiem pusėms pateikti argumentus taip, kad skaitytojas matytų jų logiką.
Trečiojoje dialogo dalyje į pokalbį įsitraukia krikščionis. Jis nepuola kitų dviejų pašnekovų, bet mėgina parodyti, kaip krikščioniškas mokymas pratęsia ir išplečia tai, kas jau buvo pasakyta. Abeliardas čia siekia ne konfrontacijos, o supratimo – tai ypač svarbu, nes jo paties teologinės idėjos dažnai sukeldavo ginčų. Dialogas tampa būdu parodyti, kad net ir sudėtingi klausimai gali būti aptariami racionaliai.
Istorinis kontekstas
Abeliardo dialogas atsirado laikotarpiu, kai Europoje stiprėjo universitetų tradicija ir scholastinė metodika. Filosofiniai argumentai tapo svarbia teologinių diskusijų dalimi, o Abeliardas buvo vienas iš tų, kurie skatino kritinį mąstymą. Jo tekstas atspindi šį poslinkį: čia nėra aklo autoritetų kartojimo, o vietoje to pateikiami argumentai, kuriuos galima vertinti pagal jų logiką.
Šis kūrinys taip pat rodo, kad Abeliardas suprato religinių bendruomenių įvairovę. Jis žinojo judaizmo tradiciją, buvo susipažinęs su filosofiniais šaltiniais ir gebėjo juos sujungti į nuoseklų dialogą. Tai nėra bandymas sukurti sintezę, bet veikiau pastanga parodyti, kad skirtingos tradicijos gali kalbėtis.
Dialogo struktūra ir tikslas
Dialogas suskirstytas į tris pagrindines dalis, kuriose kiekvienas pašnekovas turi galimybę išdėstyti savo poziciją. Abeliardas sąmoningai vengia vienos pusės dominavimo. Filosofas kalba apie moralės universalumą, žydas – apie įstatymo svarbą, krikščionis – apie Kristaus vaidmenį. Ši struktūra leidžia skaitytojui matyti, kaip skirtingi argumentai susiduria, bet ne tam, kad vienas būtų sunaikintas, o tam, kad būtų geriau suprastas.
Dialogo tikslas nėra pateikti galutinį atsakymą. Abeliardas siekia parodyti, kad tiesos paieškos procesas yra svarbesnis už greitą išvadą. Tai atitinka jo bendrą filosofinę nuostatą, kurią jis išreiškė ir kituose veikaluose: suprasti reiškia klausti, o klausti reiškia pripažinti, kad tiesa nėra savaime aiški.
Pagrindiniai veikalo akcentai
- Proto ir tikėjimo santykis Abeliardas rodo, kad protas gali padėti suprasti tikėjimo tiesas, bet jų nepakeičia.
- Religinės tradicijos kaip dialogo partnerės Kiekviena tradicija turi savų argumentų, kuriuos galima vertinti racionaliai.
Šiuolaikiniam skaitytojui Abeliardo dialogas gali būti aktualus dėl kelių priežasčių. Pirma, jis parodo, kad tarpreliginis dialogas nėra modernus išradimas. Viduramžiais taip pat buvo mąstytojų, kurie siekė suprasti kitus, o ne tik juos kritikuoti. Antra, tekstas primena, kad racionalus argumentavimas gali būti bendras pagrindas net ir tada, kai pasaulėžiūros labai skiriasi. Trečia, Abeliardo metodas gali būti naudingas šiandieninėms diskusijoms, kuriose dažnai trūksta kantrybės ir noro klausytis.
Dialogas tarp filosofo, žydo ir krikščionio
PJERAS ABELARDAS
Nakties regėjime stebėjau, ir štai: prieš mane atsistojo trys skirtingais keliais atėję vyrai. Aš jų tuoj pat, pagal regėjimo pobūdį, paklausiau, kokio išpažinimo jie esą ar kodėl pas mane atėjo.
„Mes esame žmonės, – atsakė jie, – besiremiantys skirtingomis tikėjimo kryptimis (sektomis). Juk visi mes vienodai išpažįstame esą vieno Dievo garbintojai, tačiau Jam tarnaujame skirtingu tikėjimu ir gyvenimo būdu. Vienas iš mūsų yra pagonis, iš tų, kuriuos vadina filosofais, ir jis tenkinasi prigimtiniu įstatymu. Kiti gi du turi Raštus, iš kurių vienas yra žydas, o kitas vadinamas krikščioniu. Ilgai tarpusavyje ginčijęsi ir diskutavę apie skirtingas mūsų tikėjimo kryptis, galiausiai nusprendėme pasikliauti tavo teismu.“
Aš gi, dėl to be galo stebėdamasis, klausiu, kas juos į tai įtraukė ar subūrė, ir ypač, kodėl jie mane pasirinko šio reikalo teisėju.
Atsakydamas Filosofas tarė: „Mano pastangomis šis reikalas pradėtas, nes tai yra filosofų pareiga – proto argumentais tirti tiesą ir visame kame sekti ne žmonių nuomone, o proto vadovavimu. Taigi, nuoširdžiai atsidėjęs mūsų (filosofų) mokykloms ir išsimokslinęs tiek jų argumentais, tiek autoritetais, galiausiai atsidėjau moralės filosofijai, kuri yra visų mokslų tikslas ir dėl kurios nusprendžiau, kad visa kita turi būti iš anksto ištirta. Čia, kiek galėjau, išmokytas apie aukščiausiąjį gėrį ir aukščiausiąjį blogį bei apie tai, kas žmogų padaro palaimintą arba apgailėtiną, aš tuoj pat savyje atidžiai ėmiau nagrinėti įvairias tikėjimo sektas, į kurias dabar padalintas pasaulis. Visas jas apžiūrėjęs bei tarpusavyje palyginęs, nusprendžiau sekti ta, kuri labiau sutaria su protu. Todėl atsigręžiau ir į žydų bei krikščionių mokymą, nagrinėdamas abiejų tikėjimą ir įstatymus ar argumentus. Radau žydus esant kvailus, krikščionis – bepročius, tebūnie man leista taip kalbėti nepažeidžiant taikos su tavimi, kuris vadiniesi krikščioniu.
Ilgai diskutavau su abiem ir, mūsų ginčui dar nepasiekus pabaigos, nusprendėme savo pusių argumentus patikėti tavo sprendimui. Mat žinome, kad nuo tavęs nėra paslėptos nei filosofinių argumentų galios, nei abiejų įstatymų tvirtovės. Juk krikščioniškas išpažinimas taip remiasi savuoju įstatymu, kurį vadina Naujuoju Testamentu, kad vis dėlto nedrįsta atmesti senojo ir didžiausią dėmesį skiria abiejų skaitymui. Mums reikėjo išsirinkti kokį nors teisėją, kad mūsų ginčas baigtųsi, ir negalėjome rasti nieko, kas nepriklausytų kuriai nors iš šių trijų sektų.“
Ir tada, tarsi pardavinėdamas meilikavimo aliejų ir šiuo tepalu glostydamas mano galvą, tuoj pat pridūrė: „Kuo didesniu proto aštrumu ir bet kokių Raštų pažinimu, kaip skelbia gandas, tu pasižymi, tuo labiau, be abejo, esi pajėgus šiame teisme pritarti ar ginti ir patenkinti bet kurio iš mūsų pasipriešinimą. O koks yra tavo proto aštrumas, kiek tavo atminties lobynas gausus filosofinių ir dieviškų ištarmių – be įprastų tavo mokyklų studijų, kuriose abiejuose mokymuose, kaip žinoma, pranokai visus mokytojus, net savuosius, ar pačius atrastų mokslų rašytojus, – tikrą įrodymą mums pateikė tas tavo nuostabus teologijos veikalas, kurio pavydas nei pakęsti negalėjo, nei atimti įstengė, bet persekiodamas padarė jį tik dar šlovingesnį.“
Tuomet aš: „Nesiekiu, – sakau, – šios garbės malonės, kurią man palikote, idant, aplenkę išminčius, teisėju paskirtumėte kvailį. Nes ir aš, panašiai kaip jūs, būdamas įpratęs prie tuščių šio pasaulio ginčų, nesunkiai pakęsiu klausytis to, kuo buvau įpratęs mėgautis. Tačiau tu, filosofe, kuris, neišpažindamas jokio įstatymo, pasiduodi vien proto argumentams, nelaikyk to dideliu dalyku, jei šioje kovoje atrodytum nugalintis. Juk tau kovai skirti du kalavijai, o kiti prieš tave ginkluojasi tik vienu. Tu prieš juos gali veikti tiek raštu, tiek argumentu; jie gi prieš tave, kadangi tu neseki jokiu įstatymu, iš įstatymo nieko negali prikišti, ir tuo mažiau prieš tave gali argumentais, kuo tu, labiau pratęs prie argumentų, turi gausesnę filosofinę ginkluotę. Tačiau, kadangi jūs tai nusprendėte susitarę ir abipusiu sutikimu, ir matau, kad kiekvienas jūsų pasitikite savo jėgomis, mūsų drovumas jokiu būdu neatmes jūsų drąsių užmojų, ypač kai tikiuosi iš to gauti kokio nors mokslo (pasimokyti). Nes, kaip vienas mūsiškių prisimena, joks mokymas nėra toks klaidingas, kad neįmaišytų kažko teisingo, ir manau, kad nėra tokio tuščio ginčo, kuris neturėtų jokio pamokymo. Todėl ir tas didžiausias iš išminčių pačioje savo Patarlių pradžioje, ruošdamas sau atidų skaitytoją, sako: Išmintingas klausydamas taps išmintingesnis, o supratingas įgis patarimą. Ir apaštalas Jokūbas sako: Tebūna kiekvienas žmogus greitas klausyti, bet lėtas kalbėti.“
Jie pritaria, džiaugdamiesi mano sutikimu.
Filosofas sako: „Mano eilė pirmajam klausinėti kitus, nes aš esu tenkinęsis prigimtiniu įstatymu, kuris yra pirmasis. Tam aš pats jus subūriau, kad paklausinėčiau apie papildomai pridėtus raštus. Pirmasis, sakau, ne tik laiku, bet ir prigimtimi. Juk viskas, kas paprasčiau, natūraliai yra anksčiau už tai, kas sudėtingiau (daugialypiau). O prigimtinis įstatymas, tai yra papročių mokslas, kurį vadiname etika, susideda tik iš moralinių pamokymų. Tačiau jūsų įstatymų mokymas prie jų pridėjo tam tikrus išorinių ženklų nurodymus, kurie mums atrodo visiškai nereikalingi, ir apie juos savo vietoje mums dar teks pasikalbėti.“ Abu pritaria filosofui dėl jo pirmosios vietos šioje kovoje. Tada jis tarė: „Vieno dalyko pirmiausia klausiu jūsų abiejų, kas, matau, vienodai liečia jus, kurie labiausiai remiatės raštu: ar koks nors proto argumentas jus atvedė į šias tikėjimo sektas, ar jūs čia sekate vien tik žmonių nuomone ir meile savo giminei. Jei tai pirmasis variantas, tai labiausiai girtina, o jei antrasis – visiškai smerktina. Kad pastarasis yra tiesa, manau, neneigs nė vieno protingo žmogaus sąžinė. Mat kiekvienam žmogui yra taip įdiegta meilė savo giminei ir tiems, su kuriais jis auga, jog jie bjaurisi bet kuo, kas sakoma prieš jų tikėjimą; ir, paversdami paprotį prigimtimi, tai, ką išmoko būdami vaikai, atkakliai išlaiko suaugę, ir dar prieš sugebėdami suprasti, kas sakoma, jie tvirtina tuo tikintys, nes, kaip ir poetas primena: Indas, į kurį kartą įsigėrė šviežias kvapas, ilgai jį išlaikys.
Tokius vienas iš filosofų smerkė sakydamas: „Tegul to, ką jie priėmė vaikystės mokymuose, nelaiko šventu, nes dalykus, pritaikytus jautrioms ausims, dažnai pašalina brandesnis filosofijos traktatas.“
Išties nuostabu tai, kad, kai per amžių virtinę ir laikų seką žmogaus supratimas visuose kituose dalykuose auga, tikėjime, kurio klaidai gresia didžiausias pavojus, nėra jokios pažangos. Bet vienodai tiek mažesni, tiek didesni, tiek prasčiokai, tiek raštingi teigia apie jį taip pat manantys, ir tas vadinamas tvirčiausiu tikėjime, kuris neperžengia bendros liaudies sampratos. Tai, be abejo, kyla iš to, kad niekam saviškių tarpe nevalia tyrinėti, kuo reikia tikėti, nei nebaudžiamai abejoti tuo, ką sako visi.
Juk žmonėms gėda būti klausinėjamiems apie tai, į ką jie nepajėgia atsakyti. Niekas mielai neina į konfliktą, jei nepasitiki savo jėgomis, o savo noru bėga į kovą tas, kuris tikisi pergalės šlovės. Šie dažnai taip pat pratrūksta tokia beprotybe, kad to, ko patys prisipažįsta negalintys suprasti, nesigėdija išpažinti tikį, lyg tikėjimas glūdėtų labiau žodžių ištarime nei proto suvokime, ir būtų labiau burnos nei širdies. Iš to jie taip pat labiausiai giriasi, kai atrodo tikintys tokiais dalykais, kurių neįmanoma nei lūpomis apsvarstyti, nei mintimis suvokti.
Savo sektos išskirtinumas juos daro tokius pasipūtusius ir išdidžius, kad visus tuos, kuriuos mato nuo savęs tikėjime atsiskyrusius, jie laiko atskirtais nuo Dievo gailestingumo ir, pasmerkę visus kitus, tik save vienus skelbia palaimintais. Taigi aš, ilgai svarstydamas šį žmonių giminės aklumą bei puikybę, nuolankiai atsigręžiau į dieviškąjį gailestingumą ir nuolat jo maldavau, kad teiktųsi mane ištraukti iš tokio klaidų verpeto ir tokios apgailėtinos Charibdės, ir nukreipti iš tokių audrų į išganymo uostą. Dėl to ir dabar mane matote susirūpinusį ir kaip mokinį, itin atidžiai laukiantį jūsų atsakymų mokymų.“
Žydas: Nors klausei abiejų kartu, tačiau dviem iškart atsakyti nedera, kad kalbančiųjų daugybė netrukdytų supratimui. Jei nieko prieš, aš atsakysiu pirmas, nes mes pirmi atėjome į Dievo garbinimą ar pirmi priėmėme Įstatymo mokymą. O šis brolis, kuris prisipažįsta esąs krikščionis, kai pamatys mane pristingusį žodžių ar nepakankamai sugebantį, papildys mano netobulumą tuo, ko pritrūko. Jis it du ragus nešiojasi dviejuose Testamentuose, kuriais apsiginklavęs galės stipriau pasipriešinti priešui ir kovoti.
Filosofas: Sutinku.
Žydas: Tačiau prieš mūsų pokalbio ginčą noriu tave dėl vieno dalyko perspėti: jeigu kartais savo filosofinių argumentų tiesa atrodytum įveikiantis mano paprastumą, nesigirk dėl to nugalėjęs mūsiškius, ir vieno žmogelio silpnybės nepaversk visos tautos gėda, ir nepasmerk tikėjimo dėl žmogaus trūkumo, ir nekaltink jo esant klaidingo vien todėl, kad aš nepakankamai sugebu jį paaiškinti.
Filosofas: Ir tai atrodo pasakyta pakankamai apdairiai, bet nebuvo jokios būtinybės tai išsakyti, nes, be abejo, neabejojate, kad aš dirbu vardan tiesos ieškojimo, o ne vardan puikybės demonstravimo, ir ne tam, kad ginčyčiausi kaip sofistas, bet kad tyrinėčiau argumentus kaip filosofas, ir (kas svarbiausia) medžiočiau savo sielos išganymą.
Žydas: Pats Viešpats, kuris, atrodo, įkvėpė tau šį uolumą, kad dėl savo sielos išganymo jo ieškai su tokiu rūpesčiu, tesuteikia mums šį pokalbį, per kurį galėtum jį išganingai atrasti. Dabar man belieka atsakyti į tavo klausimus, kaip pats leidai.
Filosofas: Taip išties dera pagal mūsų susitarimą.
Žydas: Iš tiesų, visi žmonės, kol yra maži ir dar nepasiekę supratimo amžiaus, neabejotinai seka tų žmonių tikėjimu ar papročiais, su kuriais gyvena, ir ypač tų, kuriuos labiau myli. Tačiau kai užauga, kad galėtų vadovautis savo pačių valia, jie turi būti patikėti ne svetimam, o savo pačių teismui, ir dera ne tiek sekti nuomone, kiek ieškoti tiesos. Tai, beje, paminėjau iš anksto, nes galbūt iš pradžių į šį tikėjimą mus atvedė kūniškos kilmės potraukis ir paprotys, kurį pažinome pirmiausia. Tačiau dabar mus čia laiko greičiau protas, o ne nuomonė.
Filosofas: Meldžiu, atskleisk mums šį argumentą, ir to pakaks.
Žydas: Šis Įstatymas, kuriuo mes sekame, jei jis, kaip mes tikime, mums duotas paties Dievo, jam paklusdami nesame smerktini, atvirkščiai, už paklusnumą esame apdovanotini, o tie, kurie jį niekina, labai klysta; ir jeigu mes negalime jūsų priversti patikėti, kad jis duotas Dievo, tai ir jūs negalite to paneigti. Kad paimtume pavyzdį iš žmonių gyvenimo papročių, prašau, duok man patarimą!
Aš esu vieno pono tarnas ir labai bijau jį įžeisti, ir turiu daug kitų tarnų, apimtų tokios pat baimės. Jie man sako, kad mūsų ponas visiems savo tarnams, man nesant, kažką įsakė, ko aš nežinau, o jie tai vykdo ir ragina mane prisidėti.
Ką man patartum daryti, jeigu aš suabejočiau tuo įsakymu, kurį duodant nedalyvavau? Nemanau, kad tu ar kas kitas man patartų atmetus visų tarnų patarimą ir, vadovaujantis savo nuomone, vienam atsiskirti nuo to, ką jie daro bendrai ir ką visi liudija poną įsakius, ypač kai tas įsakymas atrodo toks, kurio neįmanoma jokiu argumentu paneigti. Kam man reikia abejoti dėl pavojaus, nuo kurio galiu būti saugus? Jeigu Ponas tai įsakė, kas patvirtinama daugelio liudijimais ir turi labai daug logikos (proto), esu visiškai nepateisinamas, kad nepaklūstu. O jeigu, apgautas tarnų patarimo ar raginimo ir pavyzdžio, darau tai, kas nebuvo įsakyta, nors ir nereikėjo daryti, tai labiau prikiština jiems nei man, kurį prie to atvedė pagarba ponui.
Filosofas: Tikrai tu pats atskleidei patarimą, kurio prašei, ir niekas protingas tam neprieštaraus, bet pritaikykite pateikto palyginimo pavyzdį tam, kur link mes einame!
Žydas: Daug, kaip pats žinai, kartų praėjo nuo to laiko, kai mūsų tauta šį Testamentą, kuris, kaip teigiama, jiems duotas iš Dievo, saugojo paklusdama, ir visi vienodai apie jo laikymąsi mokė palikuonis tiek žodžiu, tiek pavyzdžiu, ir beveik visas pasaulis sutinka su tuo, kad šis Įstatymas mums duotas Dievo. Dėl jo, jei atsitiktinai neįtikėjusių negalime priversti tuo patikėti, vis dėlto nėra nieko, kas tai, kuo tikime, galėtų paneigti kokiu nors proto argumentu. Juk pamaldu yra manyti ir visiškai atitinka protą bei dera tiek dieviškajam gerumui, tiek žmogaus išganymui, kad Dievas tiek rūpinasi žmonėmis, jog teikėsi juos pamokyti net įstatymo raštu ir bent jau bausmių baime sutramdyti mūsų blogį. Nes jei tam išganingai buvo įsteigti pasaulietinių valdovų įstatymai, kas galėtų prieštarauti, kad aukščiausiasis ir geriausias iš visų valdovų to taip pat ėmėsi? Kaipgi kas nors galės valdyti pavaldžią tautą be įstatymo, jei, suprantama, kiekvienas, paliktas savo valiai, seks tuo, ką pasirenka? Arba kaip Jis, teisingai baudęs bloguosius, pažabos jų pyktį, jei anksčiau nebus nustatytas įstatymas, draudžiantis daryti bloga?
Dėl šios priežasties manau esant aišku, kad dieviškasis įstatymas tarp žmonių ėjo pirmas, kad šio gėrio pradžia ir autoritetas pasaulyje kiltų iš Dievo, kai jis panoro sutramdyti blogį įsteigdamas kokius nors įstatymus. Priešingu atveju galėtų lengvai pasirodyti, kad Dievas nesirūpina žmonių reikalais ir kad pati pasaulio būklė veikiau valdoma atsitiktinumo nei apvaizdos. Jei koks nors įstatymas pasaulyje laikomas Dievo duotu, apie kurį reikėtų manyti labiau nei apie mūsiškį, kuris įgijo tokį autoritetą dėl savo senumo ir bendros žmonių nuomonės? Tarkime, kad man, kaip ir tau, yra abejotina, jog šį įstatymą įsteigė Dievas, bet, kadangi tai patvirtinama tiek daug liudijimų ir proto, pagal pateikto palyginimo išvadą tu vis tiek esi priverstas man patarti jam paklusti, juo labiau kad prie to mane kviečia pati mano sąžinė. Aš turiu su tavimi bendrą tikėjimą į vieno Dievo tiesą, galbūt lygiai kaip ir tu Jį myliu, ir, be to, aš tai parodau iš darbų, kurių tu neturi. Kuo man šie darbai, net jeigu jie ir neduotų naudos, trukdo, jei jie ir nebūtų įsakyti, juk jie nėra ir uždrausti? Kas taip pat gali mane apkaltinti, jei, net nebūdamas įpareigotas jokiu nurodymu, labiau dirbu dėl Viešpaties? Kas pasmerks šį tikėjimą, kuris, kaip minėta, labiausiai išaukština dieviškąjį gėrį ir labiausiai uždega mūsų meilę Jam, kuris taip rūpinasi mūsų išganymu, kad teikiasi netgi pamokyti mus parašytu įstatymu? Tad arba rask kažką peiktino šiame įstatyme, arba nustok klausinėti, kodėl mes jo laikomės! Užtikrina, kad Dievas yra žiauriausias tas, kuris mano, jog Jis palieka be atlygio šį mūsų ištvermingą uolumą, atlaikantį tokius sunkumus. Juk nėra žinoma ir netikima, kad kokia nors tauta kada nors dėl Dievo būtų iškentusi tiek, kiek mes nuolatos dėl Jo kenčiame; ir nėra tokių nuodėmės rūdžių, kurių šio vargo krosnis neturėtų teisės sunaikinti.
Argi mes, išblaškyti po visas tautas, vieni be žemiškojo karaliaus ar valdovo, nesame slegiami tokių rinkliavų, kad beveik kiekvieną mūsų vargano gyvenimo dieną mokame nepakeliamą išpirką? Juk visi mus laiko vertais tokios paniekos ir neapykantos, kad tas, kuris mums padaro kokią nors skriaudą, laiko tai didžiausiu teisingumu ir Dievui paaukota aukščiausia auka. Nes jie mano, kad tokios nelaisvės nelaimė mums atiteko ne iš ko kito, o iš didžiausios Dievo neapykantos mums, ir jie priskiria pelnytam kerštui visokį žiaurumą, kurį prieš mus naudoja tiek pagonys, tiek krikščionys. Pagonys, atsimindami seną priespaudą, kuria mes iš pradžių užėmėme jų žemę ir vėliau ilgalaikiais persekiojimais juos nualinome bei sunaikinome, viską, ką mums daro, priskiria pelnytam kerštui.
Krikščionys gi, kadangi mes, kaip jie sako, nužudėme jų Dievą, atrodo, turi dar didesnę priežastį mus persekioti. Štai tarp kokių žmonių tremtyje eina mūsų piligrimystė ir kieno globa mums tenka kliautis! Patikime savo gyvybę didžiausiems savo priešams ir esame priversti tikėti netikėlių ištikimybe. Pats miegas, kuris labiausiai puoselėja ir atgaivina atsipalaidavusią prigimtį, mus vargina tokiu rūpesčiu, kad net miegant negalime galvoti apie nieką kitą, kaip tik apie pavojų mūsų gerklei. Niekur mums nėra saugaus įėjimo, išskyrus dangų, o pati gyvenamoji vieta mums yra pavojinga. Norėdami išeiti į kokias nors artimiausias vietas, už nemenką kainą samdome palydą, kuria visai nepasitikime. Patys valdovai, kurie mums vadovauja ir kurių globą mes brangiai perkame, tuo labiau trokšta mūsų mirties, kuo laisviau plėšia tai, ką turime. Taip suvaržytiems ir prispaustiems, tarsi prieš mus vienus būtų susimokęs visas pasaulis, tai jau pats savaime stebuklas, jei išvis leidžiama gyventi; neleidžiama turėti laukų, ar vynuogynų, ar kokių nors žemiškų valdų, nes nėra kam mūsų apsaugoti nuo atviro ar paslėpto užpuldinėjimo. Todėl mums lieka gauti pelno daugiausia iš to, kad, skolindami už palūkanas svetimšaliams, šitaip išlaikome vargingą savo gyvenimą, o tai mus daro itin nekenčiamus tarp jų pačių, nes jie dėl to jaučiasi labai engiami. Apie šį didžiausią mūsų gyvenimo vargą ir kokiuose nuolatiniuose pavojaus mes gyvename, labiau nei liežuvis gali kalbėti visiems pati mūsų padėtis.
Kokiais sunkumais apipinti patys Įstatymo nurodymai, nėra paslaptis nė vienam, kas prie jų prisilietė, tad esame nepakeliamai slegiami tiek žmonių priespaudos, tiek Įstatymo jungo. Kas gi nesidrovėtų ar nesibijotų paties mūsų apipjaustymo sakramento priėmimo tiek dėl gėdos, tiek dėl skausmo? Kokia žmogaus kūno dalis yra tokia jautri kaip toji, kuriai šią žaizdą Įstatymas užduoda net mažiems kūdikiams? Koks didelis yra laukinių salotų kartumas, kurias mes vartojame kaip prieskonį velykinėje aukoje? Kas nemato, kad beveik visi gardūs valgiai ir ypač tie, kuriuos lengva įsigyti, mums yra uždrausti? Bet kokia mėsa, kurios ragavo žvėrys, mums yra netyra, ir bet kokia pastipusi ar pasmaugta gaišena mums uždrausta. Negalime valgyti ir gyvulių mėsos, išskyrus tą, kurią patys papjovėme ir rūpestingai išvalėme nuo riebalų bei venų, o tai mus neretai slegia, ir ypač tuomet, kai nepajėgiame nusipirkti viso gyvulio. Nes kaip mes atmetame mėsą, kurią papjovė pagonys, taip ir jie bjaurisi ta, kurią mes paruošėme. Mes visi lygiai taip pat susilaikome ir nuo vyno, kurį paruošė kiti. Iš viso to aiškėja, kaip sunku dėl Dievo išgyventi mūsų piligrimystei tarp jūsų. Kas pagaliau nesibodėtų ne tik kęsti įstatymo numatytų bausmių rūsčiumo, bet ir taikyti jį kaltiesiems? Kas iškęstų paimti broliui dantį už dantį, akį už akį, net gyvybę už gyvybę, jau nekalbant apie sutikimą visa tai iškęsti pačiam sau, kad nepasidarytų priešiškas Įstatymui? Iš šių, žinoma, ir daugybės kitų nurodymų aišku, kad kiekvienas mūsų, paklustantis Įstatymui, teisingai gali Dievui išpažinti tuos Psalmininko žodžius: Dėl Tavo lūpų žodžių aš laikiausi sunkių kelių.
Filosofas: Išties šis uolumas, kurį, regis, turite Dievui, atlaiko daug ir didelių dalykų bet kokia intencija. Bet labai svarbu, ar ši intencija teisinga, ar klaidinga. Nėra jokios tikėjimo sektos, kuri nemanytų tarnaujanti Dievui ir dėl Jo nedaranti to, kas, jos manymu, Jam patinka. Tačiau jūs dėl to nepritariate visų sektoms, juk tik savąją ginčijatės gindami ar smarkiai keldami aukščiau už kitas. Bet aš noriu, kad tu apsvarstytum ir iš paties Įstatymo rašto, kuriuo seki, įsitikintum, kaip toli tai nutolę nuo proto argumentų.
Žydas: Tai aš mielai priimu.
Filosofas: Žinoma, kad dar prieš perduodant patį Įstatymą ar pradedant laikytis teisinių sakramentų, daugelis, pasitenkindami prigimtiniu įstatymu, kuris slypi meilėje Dievui ir artimui, puoselėjo teisingumą ir buvo labai priimtini Dievui, kaip, pavyzdžiui, Abelis, Henochas, Nojus ir jo sūnūs, taip pat Abraomas, Lotas ir Melchizedekas, kuriuos jūsų Įstatymas mini ir labai giria. Iš jų Henochas esą taip patikęs Dievui, kad sakoma, jog Viešpats jį gyvą paėmė į rojų, kaip tvirtina vienas jūsiškių šiais žodžiais: Henochas patiko Dievui ir buvo perkeltas į rojų, kad duotų tautoms atgailą.
Bet ir Nojų, kaip parašyta, vyrą teisų bei tobulą savo kartose, kaip stipriai mylėjo Viešpats, Jis parodė akivaizdžiais darbais, kai, paskandinęs visus kitus tvanu, išsaugojo jį vieną ir jo namus žmonių giminės sėklai. Prie jų taip pat pridėk tuos žymius jūsų patriarchus – Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, kuriems ir kurių sėkloje žadamas visų tautų palaiminimas ateityje, ir kurie taip pat buvo prieš įstatymą, ir pažiūrėk, kiek pranašesnė yra jų privilegija už tų, kurie gyveno po įstatymo. Todėl jis ypatingai vadinamas jų Dievu, ir pats įstatymdavys Mozė per jų nuopelnus bei jiems duotus pažadus numaldo supykusį Viešpatį ant tautos. Juk parašyta: O Mozė meldėsi Viešpačiui, sakydamas: Tegu nurimsta tavo rūstybė ir būk permaldaujamas dėl tavo tautos nedorybės. Prisimink tavo tarnus Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei pats savimi, tardamas: Dauginsiu jūsų sėklą kaip dangaus žvaigždes, ir visą šią žemę, apie kurią kalbėjau, atiduosiu jūsų sėklai, ir jie valdys ją amžinai. Ir Viešpats buvo permaldautas, kad nepadarytų blogio, apie kurį buvo kalbėjęs.
Iš to aiškiai darytina išvada, kaip malonios Dievui buvo tos neatlygintinos ankstesniųjų tėvų paslaugos, prie kurių jų dar neįpareigojo joks įstatymas, nes laisvėje Jam tarnavo. O jeigu sakysi, kad įstatymas tam tikra prasme prasidėjo nuo Abraomo, būtent dėl apipjaustymo sakramento, tikrai nerasi, kad jis už tai iš Dievo būtų gavęs kokį nors atlygį, – kad neturėtumėte jokio pagrindo girtis įstatymu, – nei įgijęs kokio nors nuteisinimo, nei kad Viešpats už tai būtų jį pagyręs. Nes parašyta, kad jis dar neapipjaustytas buvo per tikėjimą nuteisintas kaip ankstesnieji tėvai, kai sakoma: Patikėjo Abraomas Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. Jo religija dar anksčiau buvo gavusi tiek žemės, tiek ateities dauginimosi pažadą jam ir jo sėklai. Ir jis, vėliau apipjaustytas, kai girdi iš Viešpaties, kad jame arba jo sėkloje bus palaimintos visos tautos, nusipelnė to ne apipjaustymu, o tuo paklusnumu, kuriuo norėjo paaukoti sūnų. Galiausiai, jei peržiūrėtum visą jūsų Testamento istoriją, nerasi pažadėto jokio atlygio už apipjaustymą, bet Viešpats numatė tik tai, kad kas iš Abraomo sėklos nebus apipjaustytas, tas nebus priskaičiuojamas prie savo tautos, tai yra prie Abraomo sūnų. Juk taip parašyta, kai Viešpats sako Abraomui: Padarysiu savo sandorą tarp manęs ir tavęs bei tavo sėklos po tavęs ir t.t. Štai sandora, kurios laikysitės: bus apipjaustytas tarp jūsų kiekvienas vyriškis, aštuonių dienų kūdikis bus apipjaustytas tarp jūsų. Vyriškis, kurio apyvarpės kūnas nebus apipjaustytas, ta siela pražus iš savo tautos ir t.t.
Jeigu jūs pasakytumėte, kad šis „pražus“ turi būti suprantamas ir kaip sielos pasmerkimas, tai kuo pavojingiau jo neturėti, tuo mažiau prasmės turi apipjaustymo įsteigimas, juk anksčiau be jo niekam nieko nekenkė. Šis nuosprendis užkerta kelią į dangaus karalystę kūdikiams, mirštantiems prieš aštuntą dieną, kurie vis dėlto dar nepadarė jokios kaltės, už kurią nusipelnytų būti pasmerkti. Atidžiai atkreipk dėmesį ir į tai, kokį atlygį Viešpats pažada ir iš anksto nustato už viso Įstatymo laikymąsi. Nieko kito, išskyrus žemišką klestėjimą, jūs negalite iš jo tikėtis, nes nematote ten nieko kito pažadėta. Kadangi Jis neparodo, ar jūs gausite bent tai – juk jūsų pačių vertinimu jūs esate prispausti labiau už visus mirtinguosius – belieka ne juokais stebėtis, su kokia viltimi jūs tiek ir tokių dalykų iškenčiate dėl šio paklusnumo Įstatymui, ypač kai esate nusivylę būtent tuo patogumu, kurio konkrečiai dėl paties pažado skolos jums derėtų tikėtis. Tad jūs arba nevykdote įstatymo ir dėl to užsitraukiate įstatymo prakeiksmą bei esate pasmerktini, arba Tas, kuris tai pažadėjo vykdantiems įstatymą, nėra teisingas savo pažaduose.
Kurią iš šių galimybių bepasirinktumėte, nematau nieko, dėl ko jums derėtų pasitikėti įstatymu, ir jis mažai vertas palaiminimo. Kokia, klausiu, buvo priežastis, kad Dievas, kviesdamas jus laikytis Įstatymo per jo teikiamą atlygį, pažadėjo tai, kas mažiausia, o tai, kas didžiausia, visiškai nutylėjo?
Tikrai Jis nekalbėjo išmintingai, jei žinojo, kad paklusnumui Įstatymui pakanka abiejų dalykų, bet tą, kuris labiausiai galėjo įtikinti, Jis visiškai praleido. Juk, kaip minėta, atlygyje nieko neužsimenama apie tikrąją ir amžinąją palaimą, bet žemiškas klestėjimas nurodomas taip, lyg vien tai būtų laikoma paklusnumo priežastimi; ir jis taip giriamas, jog atrodo, kad per tokį atsakymą bus patenkintas kiekvienas palikuonių klausimas. Juk šitaip yra parašyta paties įstatymdavio Mozės, kuris mokė tautą prieš bet kokį Įstatymo puolimą sakydamas: Klausyk, Izraeli, laikykis Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, liudijimų ir apeigų, kuriuos jis tau įsakė, ir daryk tai, kas patinka ir kas gera Viešpaties akyse, kad tau būtų gerai ir įėjęs paveldėtum geriausią žemę, dėl kurios jis prisiekė tavo tėvams, kad sunaikintų visus tavo priešus tavo akivaizdoje, kaip jis yra kalbėjęs. Kai rytoj tavo sūnus paklaus tave, tardamas: Ką reiškia šie liudijimai, apeigos ir teisingumo įstatai, kuriuos mums įsakė Viešpats, mūsų Dievas?, sakysi jam: Buvome faraono vergai Egipte, ir Viešpats stipria ranka išvedė mus iš Egipto, ir mūsų akyse padarė didelių bei baisių ženklų ir stebuklų Egipte prieš faraoną ir visus jo namus, ir išvedė mus iš ten, kad įvedęs atiduotų žemę, dėl kurios prisiekė mūsų tėvams. Viešpats įsakė mums, kad vykdytume visus šiuos įstatus ir bijotume Viešpaties, mūsų Dievo, idant mums būtų gerai per visas mūsų gyvenimo dienas, kaip yra šiandien.
Taip pat: Viešpats, tavo Dievas, tave išsirinko, kad būtum jam ypatinga tauta iš visų tautų, kurios yra žemėje. Tad sergėk įsakymus, apeigas ir teisingumo įstatus, kuriuos aš tau šiandien įsakau vykdyti. Jei jų laikysiesi ir juos vykdysi, Viešpats, tavo Dievas, taip pat išlaikys tau sandorą ir gailestingumą, kuriuos prisiekė tavo tėvams, tave mylės bei padaugins ir palaimins tavo įsčių vaisių bei tavo žemės vaisių, kviečius ir vynuoges, aliejų bei galvijų bandas, tavo avių kaimenes žemėje, dėl kurios jis prisiekė tavo tėvams, kad duos ją tau. Būsi palaimintas tarp visų tautų; tavo tarpe nebus nevaisingų nei vyrų, nei moterų, taip pat ir tarp tavo bandų. Jis atitolins nuo tavęs visas ligas ir baisiausias Egipto negalias, kurias tu pažinai, ir užleis jas ne tau, bet visiems tavo priešams. Sunaikinsi visas tautas, kurias Viešpats, tavo Dievas, tau atiduos.
Ir vėl: Jis duos tavo žemei ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus, kad surinktumėte kviečius, vyną ir aliejų, šieno iš laukų gyvuliams ganyti, ir kad patys valgytumėte bei pasisotintumėte. Ir visi šie palaiminimai ateis pas tave ir tave apims, jei tik klausysi jo įsakymų. Palaimintas tu mieste ir palaimintas tu lauke. Palaimintas tavo įsčių vaisius, tavo žemės vaisius, tavo gyvulių vaisius, tavo galvijų bandos ir tavo avių gardai. Palaiminti tavo klojimai ir palaiminti likučiai. Palaimintas būsi įeidamas ir išeidamas. Jis palaimins visus tavo rankų darbus, tu skolinsi daugeliui tautų, o pats iš nieko neimsi paskolos.
Štai atlygyje už Įstatymo vykdymą palaiminimas žadamas tiek žmonėms, tiek pykčiui (?) ir jūsų gyvulių vaisiams, galvijų bandoms ir avių gardams, ir neužsimenama apie jokį dvasinį sielos palaiminimą. Paklūstantiesiems ar peržengiantiems nepažadama nieko, kas liestų sielos išganymą arba jos pasmerkimą, minimi tik žemiški patogumai ar nepatogumai, visiškai praleidžiant tuos dalykus, kurie yra didžiausi. Aš taip pat klausiu, ar ir dabar, po mums duoto įstatymo, kaip ir anksčiau, prigimtinis įstatymas kai kam gali pakakti išganymui – be tų išorinių ir specifinių Įstatymo darbų. To jūs tikrai negalite paneigti jokiu argumentu, nes žinoma, jog šis Įstatymas duotas tik jums, o ne kitoms tautoms, ir apipjaustymas įsakytas tik Abraomui ir jo sėklai. O jo sėklai priklauso tik tie, kurie gimsta iš Izaoko, nes Viešpats jam sakė: Juk per Izaoką bus vadinama tavo sėkla. Jis taip pat, įsteigęs apipjaustymo sandorą, toliau pridūrė: Savo sandorą nustatysiu Izaokui.
Jobą taip pat, pagonį, kuris, kaip jūs neabejojate, gyveno po Abraomo be įstatymo, Viešpats taip išgyrė, jog sakė: Kad nėra jam lygaus žemėje, žmogus paprastas ir teisus, bijantis Dievo ir atsitraukiantis nuo pikto. Jis, pats asmeniškai aiškindamas mums savo teisumą, kurį mes turėtume sekti, nieko neužsimena apie tuos Įstatymo darbus, o tik apie prigimtinio įstatymo darbus, kuriuos kiekvienam įtikina pats prigimtinis protas. Jei ėjau, – sako jis, – tuštybėje, ar jei mano koja skubėjo apgaulėje, jei atsisakiau to, ko norėjo, vargšams ir priverčiau našlės akis laukti ir t.t. Štai ką jis pats mums, pagonims, įsteigė kaip įstatymą tiek žodžiais, tiek pavyzdžiais. Jei viso to pakako išganymui anksčiau prieš Įstatymą ar net ir dabar kažkam pakanka, kam reikėjo pridėti Įstatymo jungą ir, padauginus įsakymų, padidinti nusižengimus? Kur nėra įstatymo, ten negali atsirasti ir jo pažeidimo.
Kaip Jis paskyrė jus ypatinga tauta duodamas įstatymą ir kokia dingstimi vadina Izraelį savo pirmagimiu, kurį be priežasties slegia tokia našta? Kas gi gali jus išteisinti nuo įstatymo prakeiksmo, jūs, kurie, kaip patys prisipažįstate, dėl savo nuodėmių praradote pažadėtąją žemę, už kurios ribų jokiu būdu negalite įvykdyti įstatymo? Jums neleidžiama nei vykdyti teisingumo bausmių, nei aukoti atpirkimo aukų už nuodėmes, nei giedoti dieviškų šlovinimo giesmių. Tai jūs ir patys išpažįstate sakydami: Kaip mes giedosime Viešpaties giesmę svetimoje žemėje? Akivaizdu, jog netekę to, jūs praradote ir Įstatymo darbus bei žodžius, kaip ir jo atlygį. Jūs nebegalite apvalyti savo žmonų aukomis ar atnašomis, netekote kunigystės ir šventyklos, skirtos Viešpačiui, neturite net žemiško orumo paguodos, juk iš Viešpaties niekada neprašėte nieko, išskyrus žemiškus dalykus, ir atlygio pažadą, kaip minėta, gavote tik žemiškuose dalykuose.
Žydas: Tu be paliovos iškėlei daug priekaištų, kuriuos ne taip lengva atsiminti, kad galėčiau į kiekvieną iš eilės atsakyti. Tačiau bandysiu atsakyti į juos taip, kaip prisiminsiu.
Nors ir sutiktume, kad dabar, pagal ankstesniųjų šventųjų paprotį, žmonės gali būti išganyti vien pagal prigimtinį įstatymą, t. y. be apipjaustymo ir kitų kūniškų parašyto įstatymo apeigų, vis dėlto neturime sutikti, kad pastarieji dalykai buvo pridėti be reikalo, – atvirkščiai, jie atnešė daug naudos išplečiant ar saugiau apsaugant religiją bei dar stipriau sutramdant blogį. Todėl ir iš tų dalykų, kuriuos pats pateikei, priimk keletą argumentų! Kol tikintieji gyveno atsitiktinai sumišę su netikinčiaisiais ir Viešpats jiems dar nebuvo suteikęs nuosavos žemės, joks įstatymo laikymasis jų neatskyrė nuo tų, su kuriais jie privalėjo gyventi, idant pats gyvenimo būdo skirtingumas nesukeltų priešiškumo. Tačiau po to, kai Viešpats išvedė Abraomą iš jo žemės ir giminės, kad jam ir jo sėklai duotų žemę kaip paveldą, per kurį jie atsiskirtų nuo tautų, Jis nusprendė juos visiškai atskirti ir kūniškais Įstatymo darbais, idant tikintieji tuo mažiau galėtų būti sugadinti netikinčiųjų, kuo labiau nuo jų būtų atskirti tiek vieta, tiek kūniškais papročiais.
Todėl Jis išmintingai, davęs Abraomui ir jo sėklai pažadą apie šią žemę, kurioje Viešpats suburs savo tautą ir įsteigs sau tarsi nuosavą miestą, pradėjo mokyti juos įstatymo, pagal kurį ten turės gyventi, pradėdamas nuo apipjaustymo.
Juk Viešpats žinojo, kad mūsų tautos sprandas bus kietas ir ji lengvai palinks į stabmeldystę bei ydingus pagonių papročius, ką vėliau įrodė pats gyvenimas. Todėl įterpdamas teisinius potvarkius tartum kokią sieną, Jis nusprendė jų apeigas atskirti taip, kad jie nesusijungtų jokia bendravimo ar artimumo bendrija, bet veikiau dėl to imtų puoselėti amžiną priešiškumą. Mat didžiausią žmonių artimumą dažniausiai sukuria santuokos ryšys ir bendras stalas. Dėl to, norėdamas tai labiausiai pašalinti, Viešpats įsteigė apipjaustymą ir uždraudė valgyti skanius maistus. Apipjaustymo ženklas atrodo pagonims toks šlykštus, kad, net jei mes geistume jų moterų, jie jokiu būdu mums tam nepritartų. Todėl, net jei būtų ir kitų priežasčių, manau, kad kol kas pakanka šių.
Tačiau tai, kad tu stengiesi panaikinti ar sumenkinti apipjaustymo ar Įstatymo nuopelną, remdamasis paties Rašto autoritetu, per jį, manau, ir galima paneigti, jeigu atidžiai pažvelgsi į tuos dalykus, kuriuos – iš Rašto eilučių – pats tarsi vagis nutylėjai ir kurie, kaip manau, tau atrodė kenksmingi. Mat kai Jis pats įsteigė sandorą, kuri per apipjaustymą sudaroma su Viešpačiu, Jis pasakė Abraomui: Padarysiu savo sandorą tarp manęs ir tavęs bei tavo sėklos po tavęs jų kartose amžina sandora, kad būčiau tavo ir tavo sėklos Dievas. Kai, pasakydamas „amžina sandora“, Jis prideda „kad būčiau tavo ir tavo sėklos Dievas“, akivaizdžiai pamoko, jog per apipjaustymą mes amžinai esame susieti su Dievu ir per tai pelnome Jį kaip Dievą, kad nei šiame, nei būsimajame gyvenime nuo Jo nebūtume atskirti. Tą Jis taip pat kartojo, kad labiau įtvirtintų atmintyje, pridurdamas: Ir mano sandora bus jūsų kūne kaip amžina sandora, kad, lygiai kaip apipjaustymo kartą įspausto kūne nebegalima panaikinti, taip mes jokiu būdu nebegalime būti atskirti nuo Dievo, kuris, mus ypač guosdamas, sako: Būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas.
Dėl to Jis ir vadina save ypatingai žydų Dievu, o ne tik Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu. Kaip smarkiai per apipjaustymą parodoma Jį tampant Abraomo arba jo sūnų Dievu, liudija tai, kad iki apipjaustymo jis nebuvo vadinamas nei jų, nei žmonių Dievu. Tinkamą sandoros ženklą tarp savęs ir mūsų Jis įsteigė apipjaustyme, kad tie, kurie gimsta būtent iš to nario, kuris yra specialiai pašvenčiamas po priimto apipjaustymo paklusnumo, jau iš paties savo gimimo įrankio būtų įspėti šventintis Viešpačiui, idant ir viduje jie būtų apipjaustyti nuo ydų širdyje taip pat, kaip jau yra apipjaustyti kūno išorėje; ir nuo savo ankstesnės netikinčiųjų chaldėjų kilmės jie atsiplėštų savo papročiais lygiai taip, kaip pašalino pirmąją to nario dalį nuo savęs, išeidami iš jų su Abraomu ne tiek kūnu, kiek siela, kaip Dovydas primena, kviesdamas tikinčią sielą šitaip: Pamiršk savo tautą ir savo tėvo namus ir t.t. Todėl ir Viešpats, lygindamas tautą su rinktiniu vynuogynu, skundžiasi laukęs, kad jis duotų vynuogių, o jis atnešė laukinių uogų. Taigi kaip visa jo tauta lyginama su vynuogynu, taip paskiri tikintieji tinkamai lyginami su vynmedžiais, o jų dauginimosi organai – su atžalomis. Tačiau vynmedžio šakelė, jei nėra apgenima, duoda veikiau laukinių uogų nei tikrų vynuogių, ir lieka nesukultūrinta. Pagal šį dieviškojo mūsų kultivavimo kruopštumo panašumą nupjauta apyvarpė reiškia ženklą, nuo kurio Dievas pradeda mus puoselėti.
Jei peržvelgsi ir žmonijos kaltės pirmųjų tėvų atveju pradžią bei Viešpaties bausmės nuosprendį, paskelbtą moteriai, kai jai buvo pasakyta: Skausme gimdysi sūnus, tai pamatysi, kad ir vyras, prisidėjęs prie nuodėmės, teisingai tapo bausmės dalininku būtent lyties naryje, kad jis teisingai kentėtų būtent tuo nariu, per kurį šio gyvenimo tremtyje jis gimdo mirsiančius sūnus, išmetęs save ir mus iš rojaus savo paties nusižengimu į šio gyvenimo vargus. Mat ir gimdymo skausmuose besikankinanti moteris teisingai kenčia nuo to nario, kuriuo ji pradeda ir gimdo, ir patį geidulio malonumą, patirtą pradedant, ji atkenčia gimdydama, ir papildomai sumoka bausmę, kurią įsigijo nusidėdama. Kadangi ji pirma nusidėjo ir vyrą vėliau į nuodėmę įtraukė, nenuostabu, kad šioje bausmėje ji taip pat buvo pirma. Tačiau Dievas visiškai neatidėliojo ir paties vyro bausmės, kuriam tuojau pat buvo paskirta bausmė ir Viešpaties pasakyta: Prakeikta žemė tavo darbe, su vargu valgysi iš jos per visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins ir t.t. Bet kai pasiekėme pažadėtosios žemės gerovę, kuri nebeželdina erškėčių ir usnių, tai, kas ten iš bausmės buvo sumažinta, atitinkamai buvo kompensuota apipjaustymu. Pastarąjį dar prieš gaunant pačią pažadėtąją žemę iškart pradėjo patriarchai, kad palikuonims perduotų tvirtesnį autoritetą. Apie apipjaustymą šiam kartui, manau, pakaks.
O kad tu iš Rašto stengiesi įrodyti, jog ji [apipjaustymo prievolė] paskirta tik tiems, kurie kildinami iš Abraomo sėklos, nepastebi, kas ten pat parašyta ir apie tuos, kurie nėra iš šios giminės. Mat kai Viešpats prieš tai pasakė: „Aštuonių dienų kūdikis bus apipjaustytas tarp jūsų, kiekvienas vyriškis jūsų kartose, tiek namuose gimęs vergas, tiek pirktinis bus apipjaustytas“, tuoj pat pridūrė: „Ir kiekvienas, kuris nebus iš tavo giminės.“ Todėl tavo tvirtinimas, kad apipjaustymui priklauso tik Izaokas ir jo sėkla, žiūrėk, kokį didelį neatitikimą turi, tad pasitaisyk ir pagal patį Abraomo poelgį. Juk prisimenama, kad jis pats, pagal Viešpaties įsakymą, kartu su savimi apipjaustė ir Izmaelį, ir visus savo namų vyrus – tiek namuose gimusius vergus, tiek pirktinius, tiek ir svetimšalius lygiai taip pat: „Iškart, – sako Raštas, – tą pačią dieną, kaip jam buvo įsakęs Viešpats“, dar prieš gimstant Izaokui, idant žinotumėte, kad priėmėte ją iš savųjų, ir tuo labiau savintumėtės ją tarsi labiau prigimtinę. Dabar tad, jei patinka, pateikime ir pačius Rašto žodžius, kurie yra tokie: „Ir paėmė Abraomas savo sūnų Izmaelį ir visus namuose gimusius savo namų vergus, ir apipjaustė jų apyvarpės kūną iškart, tą pačią dieną, kaip jam buvo įsakęs Viešpats.“ Ir vėl: „Tą pačią dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Izmaelis, ir visi jo namų vyrai, tiek namuose gimę vergai, tiek pirktiniai bei svetimšaliai lygiai taip pat buvo apipjaustyti.“
O tai, ką taip pat pateikei: „Savo sandorą nustatysiu Izaokui“, norėdamas tai suprasti tik kaip apipjaustymo, o ne žemiškojo pažado sandorą, niekam netrukdo, jei ir bus pritarta, kaip kiek anksčiau buvo pasakyta: „Nustatysiu jam savo sandorą kaip amžiną sandorą, ir jo sėklai po jo“. Nes, nors iš Viešpaties įsakymo buvo apipjaustytas ir Izmaelis, Viešpats neįtvirtino apipjaustymo jame, kurio palikuonyse tai neišliko.
O kad tu pagonį Jobą pateikei kaip pavyzdį, nors negali įrodyti, jog jis buvo neapipjaustytas ar kad gyveno po apipjaustymo įsteigimo: juk kaip Izmaelis Abraomo, taip Ezavas bei Jokūbas ir atmestieji sūnūs, lygiai kaip ir išrinktieji, patriarchų buvo apipjaustyti pagal Viešpaties įsakymą, kad iš čia ir jų palikuonys, jeigu kurie glastųsi prie Dievo, imtų apipjaustymo pavyzdį. Taip pat ir jūs patys iki šiol tai išlaikote, kurie, sekdami savo tėvu Izmaeliu, dvyliktaisiais metais priimate apipjaustymą. Žinome, kad ir mūsų tauta turėjo daugybę prozelitų iš pagonių, atsivertusių į Įstatymą ne tiek dėl pamėgdžiojimo tėvų, kiek dėl giminingos dorybės. Taip galėjo atsitikti ir Jobui, kuris, kaip matome, pagal mūsų paprotį atnašavo Dievui priimtinas aukas tiek už savo sūnus, tiek ir už draugus.
O tavo priekaištas, kad už viso Įstatymo laikymąsi nebuvo pažadėtas joks kitas atlygis, išskyrus laikiną ir žemišką, ir kad Viešpats neapgalvotai kalbėjo norėdamas įtikinti ir pagirti Įstatymą, jeigu teisinių įsakymų įvykdymas nepelno amžinojo gyvenimo, – tai lengva paneigti, nes jau iš paties apipjaustymo, kurį įsakė Įstatymas, mes esame amžinai susieti su Viešpačiu sandora, kaip sakiau. Ir kam gi Jis mus iš visų tautų išsirinko sau kaip ypatingą tautą ir davė Įstatymą, per kurį taptume šventi, jeigu už papildomą Įstatymo laikymąsi priklausytų tik šio gyvenimo džiaugsmai, kuriuos labiau turi atmestieji negu išrinktieji? Jei šventumas jums ar bet kokiems žmonėms pelno palaimintą ir nemirtingą gyvenimą, tai akivaizdu, kad ypač jis priklauso mums iš Įstatymo, jeigu jo laikymasis mus pašventina.
O jis tikrai pašventina, kaip ir pats Viešpats mums kalba per Mozę sakydamas: „Jei tad klausysite mano balso ir sergėsite mano sandorą, būsite mano ypatinga nuosavybė iš visų tautų, nes mano yra visa žemė, ir būsite man kunigiška karalystė ir šventa tauta.“ Kaipgi tada Jis mus išsirinko sau kaip ypatingą ir nuosavą tautą bei per Įstatymą pašventina, jei jus ar kitus daro palaimintesnius? Ir kiek vėliau, ragindamas mus paklusti Įstatymui, Jis sako: „Aš juk esu tavo Dievas, darantis gailestingumą tūkstančiams tų, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.“ O kas gi yra „darantis gailestingumą tūkstančiams“, jei ne darantis tobulą ir užbaigtą gailestingumą, už kurį niekas negali būti didesnis, kaip ir jokie nauji skaičių pavadinimai neviršija tūkstančio; ir kitur: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.“ Taip pat žemiau: „Šventinkitės ir būkite šventi, nes aš esu šventas, Viešpats, jūsų Dievas. Sergėkite mano įsakymus ir juos vykdykite. Aš esu Viešpats, kuris jus pašventina.“ Ir dar vėliau: „Būsite mano šventieji, nes aš, Viešpats, esu šventas ir atskyriau jus nuo kitų tautų, kad būtumėte mano.“ Ir vėl: „Aš esu Viešpats, kuris jus pašventina ir išvedė iš Egipto žemės, kad būčiau jums Dievas.“ Ir dar kartą: „Jei vaikščiosite pagal mano įsakymus, pastatysiu savo padangtę jūsų viduryje, ir mano siela jūsų neatmes.“ Ir kitur: „Kas duos, – sako jis, – kad jie turėtų tokią širdį (protą), jog manęs bijotų ir visada laikytųsi visų mano įsakymų, kad jiems ir jų sūnums būtų gerai per amžius.“
Štai Viešpats atvirai pripažįsta, kad už įstatymų laikymąsi priklauso amžinas atlygis, o ne toks, kuris turi pabaigą. Mozė taip pat po anuo žemiško atlygio, kurį tu anksčiau paminėjai, tiems, kurie sergsti Įstatymą, pridūrė, kad Dievas jiems dar suteiks gailestingumą, akivaizdžiai pažadėdamas mums kitokį nei žemišką atlygį. Mat kai jis pirmiau pasakė: „Ir kad jums būtų gerai per visas jūsų gyvenimo dienas, kaip yra šiandien“, tuoj pat prijungė: „Ir Jis bus mums gailestingas, jei sergėsime ir vykdysime visus jo įsakymus, kaip jis mums liepė.“ Ir, įterpęs keletą dalykų, pasakęs: „Viešpats išsirinko tave, kad būtum jam ypatinga tauta iš visų tautų“, žemiau pridūrė: „Ir žinosi, kad Viešpats, tavo Dievas, Jis pats yra stiprus ir ištikimas Dievas, išlaikantis sandorą ir gailestingumą tūkstantajai kartai tiems, kurie Jį myli ir kurie laikosi Jo įsakymų.“
O kokią tobulą Dievo ar artimo meilę, iš kurios, kaip sakai, susideda prigimtinis įstatymas, įsako pats Įstatymas, manau, tau nėra paslaptis. Juk Mozė pačioje pabaigoje užbaigdamas Įstatymą sako: „Ir dabar, Izraeli, ko gi Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja, jei ne to, kad bijotum Viešpaties, savo Dievo, ir vaikščiotum jo keliais, ir mylėtum jį, ir tarnautum Viešpačiui, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa savo siela, ir laikytumeisi Viešpaties įsakymų bei jo apeigų, kuriuos aš tau šiandien įsakau, kad tau būtų gerai? Štai Viešpaties, tavo Dievo, yra dangus ir dangų dangus, žemė ir viskas, kas joje yra; tačiau Viešpats prisirišo prie tavo tėvų ir juos pamilo, ir po jų išsirinko jų sėklą, tai yra jus, iš visų tautų, kaip šiandien įrodoma.“
Iš tiesų, kad Dievo meilė būtų tobula, Įstatymas taip rūpestingai ją išreiškia ir išplečia, jog įsako Dievą mylėti visa širdimi, visa siela ir visomis mūsų jėgomis. O artimą esame raginami mylėti kaip patys save, kad Dievo meilė, net virš mūsų išplėsta, nebūtų apribota jokiu saiku. Net ir pas mus apsigyvenusius ateivius esame mokomi mylėti kaip save pačius, ir Įstatymas taip atveria meilės prieglobstį, kad jos geradarysčių nepritrūktų net patiems priešams ar skriaudėjams.
Apie tai dabar pateikime kai ką: „Jei sutiksi savo priešo jautį arba paklydusį asilą, parvesk jam jį. Jei pamatysi tave nekenčiančiojo asilą, gulintį po našta, nepraeik pro šalį, bet padėk jam jį pakelti. Ateiviui nebūsi sunkus, nes ir patys buvote ateiviai Egipto žemėje. Neieškok keršto ir neatsimink savo piliečių skriaudos. Jei ateivis apsigyvens jūsų žemėje ir pasiliks tarp jūsų, nepriekaištaukite jam, bet tegul jis būna tarp jūsų tarsi vietinis, ir mylėkite jį kaip save pačius; juk ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje. Aš, Viešpats, jūsų Dievas.“ Ir kitur: „Jūsų gyvenamojoje žemėje nepritrūks vargšų, todėl įsakau tau: atverk savo ranką savo broliui, vargdieniams ir beturčiams, kurie su tavimi gyvena žemėje.“
Todėl iš šių dalykų, prašau, apsvarstyk, kiek toli Įstatymas išplečia meilės jausmą tiek žmonėms, tiek Dievui, kad suprastum, jog net ir tavasis įstatymas, kurį vadini prigimtiniu, yra įtrauktas mūsiškiame; tad net jei ir nebeliktų kitų įsakymų, šie, kurie kyla iš tobulos meilės, mums, lygiai kaip ir jums, pakaktų išganymui. Jūs neneigiate, kad per juos buvo išganyti ir mūsų ankstesnieji tėvai, tad tuo didesnis išganymo saugumas paliekamas mums, juo labiau kad kiti papildomi Įstatymo įsakymai mums nustatė griežtesnį gyvenimą. Šis papildymas man atrodo skirtas ne tiek šventų papročių religijai sukurti, kiek ją saugiau įtvirtinti. Juk visoms sielos dorybėms pakanka tikros meilės Dievui ir žmonėms. O jei ir trūksta darbų, vis dėlto gera ir tobula valia nuopelnų anaiptol nesumažina.
Bet kaip Viešpats norėjo mus nuo netikinčiųjų atskirti vieta, kad, suprantama, per juos nebūtume sugadinti, taip, kaip sakiau, Jis nusprendė tai padaryti ir darbų apeigomis. Todėl, kadangi meilės tobulumo pakanka tikrai palaimai pelnyti, papildomi griežtesnio gyvenimo įsakymai, be abejonės, bent jau šiame gyvenime turėjo suteikti dar kažką papildomai, kad žemiškos geradarystės paguoda mes taptume uolesni ir saugesni Dieve, ir kad, didėjant Jo dovanoms mums, augtų ir mūsų atsidavimas Jam, o išorinė netikinčiųjų tauta, kuri tai matytų, mūsų gerovės paskatinta, lengviau būtų pakviesta į Dievo garbinimą.
O tai, kad Viešpats Įstatymo atlygyje dažniau arba atviriau atrodo minintis žemiškas geradarystes nei amžinas, suprask, jog tai buvo padaryta daugiausia dėl tuo metu dar kūniškos ir maištingos tautos, kurią iš Egipto prabangos, dėl kurios ji nuolat murmėjo, Jis išvedė į atšiauriausią dykumą. Taip pat atrodė nereikalinga pažade minėti ką nors apie amžinąją palaimą, kurią, kaip buvo žinoma, dar prieš Įstatymo perdavimą buvo pasiekę ankstesnieji tėvai. Galiausiai, koks tobulas yra Įstatymas, suprask iš vieno šio pabaigos žodžio, apie kurį Mozė pačioje pabaigoje rašo taip: „Ir dabar, Izraeli, klausyk įsakymų ir sprendimų, kurių aš tave mokau ir t.t. Nepridėsite prie žodžio, kurį jums kalbu, nei iš jo atimsite.“ Ir vėl: „Ką aš tau įsakau, tik tai daryk Viešpačiui, nieko nepridėdamas ir neatimdamas.“
Juk tobula yra tai, prie ko nieko nereikia pridėti. Arba jei trūktų kokio nors tobulumo, šis draudimas, draudžiantis tai, ko trūksta, ir užkertantis mums kelią į palaimą, būtų blogas. Kam gi taip pat koks nors įstatymas reikalauja, kad aukose ar kitose apeigose būtų atliekama kažkas, skirta mūsų apvalymui ar nuskaistinimui bei nuodėmių atleidimui, jei tai neturėtų nieko bendra su tikrąja palaima? Juk niekas neatitraukia nuo tikrosios palaimos tų, kuriems atleidžiamos nuodėmės. Priešingu atveju nei jums derėtų jos tikėtis. Kodėl taip pat per Įstatymą Jis draudžia mums nuodėmes, jei ne tam, kad išsaugotų mums tai, ką suteikia nuodėmių nebuvimas, o jų buvimas – kliudo?
Filosofas: Stebiuosi, kad tu, Įstatymo žinovas, kalbi taip neapgalvotai, jog šitaip aukštini apipjaustymą ir net nesibijai meluoti sakydamas, jog esą tik po apipjaustymo, o ne anksčiau, Dievas vadinamas žmonių Dievu, ir tik tų, kurie jau buvo apipjaustyti, pavyzdžiui, pats Dievas vadinamas Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu. Už tai tave atvirai peikia pats Įstatymo Raštas, kai gerokai anksčiau Nojus sako: „Tebūna palaimintas Viešpats, Semo Dievas, o Kanaanas tebūna jo vergas.“ Štai, juk Nojus vadina Jį Semo Dievu.
Todėl ir kai sakoma „Abraomo Dievas, Izaoko ar Jokūbo Dievas“, ne be reikalo paprastai pridedama: „ir mūsų tėvų Dievas.“
O jei dar pasvertum dieviškas geradarystes, kuriomis jūs labiausiai didžiuojatės kaip ypatinga Jo tauta, pažvelk, jog Henochas į rojų buvo perkeltas laimingiau, nei jūs įvesti į Kanaano žemę. Ir sakoma, kad jis to nusipelnė, kai, suprantama, teigiama: „Ir vaikščiojo Henochas su Dievu ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė.“ O kad jūs tai gavote už nuopelnus, Mozė visiškai neigia sakydamas: „Nesakyk savo širdyje, kai Viešpats juos sunaikins: ‘Dėl mano teisumo jis įvedė mane, kad paveldėčiau šią žemę’, nes tos tautos sunaikintos dėl jų pačių nedorybių, kad išsipildytų Jo žodis, kurį Jis pažadėjo tavo tėvams. Tad žinok, kad ne dėl tavo teisumo Dievas tau davė šią geriausią žemę, nes tu esi kietasprandė tauta.“
O Nojus dėl savo teisumo, visiems žmonėms, išskyrus jo namus, žuvus, buvo paskirtas visko, kas yra žemėje ar jūroje, valdovu, ir viskas jam buvo leista valgyti, išskyrus kraują. Taigi, pagal Dievo žemiškas geradarystes, kurių jūs troškote, ankstesniųjų tikinčiųjų gyvenimas buvo tuo laimingesnis, kuo laisvesnis ir valdantis visus žemiškosios buveinės kūrinius. Ir kiek tas Nojaus ir jo artimųjų gyvenimas buvo laisvesnis už jūsų, nes dar nebuvo slegiamas jūsų Įstatymo jungo, tiek pat laisvesnis yra ir mūsų gyvenimas už aną senovinį gyvenimą, kurio jūs negalite įrodyti buvus suvaržyto jokiais išoriniais rūsčiojo Įstatymo darbais.
Ką gi, pradėdami nuo paties Nojaus, kuriam buvo nustatytas pirmasis įstatymas dėl susilaikymo nuo kraujo, atidžiai apsvarstykime.
Tačiau žinau, kad tam tikri Įstatymo nurodymai išplečiami net ir svetimšaliams, būtent tik tiems, kuriuos turėjote kaip namuose gimusius vergus ar tarnus, arba kurie gyventų su jumis jūsų vartuose ar jūsų žemėje. Juos Raštas daugelyje vietų atidžiai apibrėžia, ir apie kuriuos tu pats anksčiau, remdamasis Įstatymo nurodymu, parodei, kad su jais reikia elgtis gailestingai kaip su vietiniais. Įstatymas juos daugelyje apeigų prijungia prie jūsų ir atvirai atskiria nuo kitų prašalaičių ateivių.
Todėl kai vienoje vietoje sakoma: „Septintaisiais metais darysi atleidimą, kuris atliekamas tokia tvarka: kam kas nors skolinga iš jo draugo, artimo ar brolio, tas negalės reikalauti atgal, nes tai yra Viešpaties atleidimo metai; o iš prašalaičio ir ateivio išreikalausi“, – akivaizdžiai mokoma, kad su prašalaičiu ir ateiviu neturi būti elgiamasi taip gailestingai, kaip su vietiniu. Šį prašalaitį jis turėjo omenyje ir anksčiau, kai sakė: „Viską, kas švaru, valgykite; niekas tenevalgo to, kas pastipę. Prašalaičiui, kuris yra tavo vartuose, duok, kad valgytų, arba parduok jam, nes tu esi šventa Viešpaties, savo Dievo, tauta.“ Juk gerokai anksčiau kitoje knygoje: „Taip pat ir ateivį, kuris pas jus svečiuojasi gyvendamas, o ne eidamas pro šalį“ – kaip perša tai, kas ten pateikiama iškart po to – „nuo pastipusio gyvulio valgymo sulaikė taip pat kaip ir jus, sakydamas: ‘Siela, kuri valgys pastipusį gyvulį ar žvėries sudraskytą, tiek iš vietinių, tiek iš ateivių, išsiplaus savo drabužius ir nusimaudys vandenyje, ir bus susitepusi iki vakaro, ir tokia tvarka taps švari. O jei neišsiplaus drabužių ir kūno, neš savo kaltę.’“ Kur vienoje vietoje jis vadina prašalaičiu ir ateiviu, kitur kartais pavadina svetimuoju; kaip antai sakoma: „Neskolinsi savo broliui už palūkanas pinigų, nei vaisių, nei kokio kito daikto, o tik svetimajam.“
Apie šiuos ateivius, kurie vieši tarp jūsų, o ne jūs tarp jų, kitoje vietoje parašyta taip: „Bet koks žmogus iš Izraelio namų ir iš ateivių, kurie vieši tarp jūsų, jei valgys kraują, aš nukreipsiu savo veidą prieš tą sielą ir atskirsiu jį iš jo tautos.“ Jokiu Įstatymo nurodymu neįtrauksi jokio kito ateivio, kaip tik tą, kuris gyvena pas jus ir dėl to yra pavaldus jūsų valdžiai bei drausmei. Tad dieviškajai malonei, kuri iš jūsų visiškai atėmė bet kokį žemės turėjimą, mums taip numatant – kad nė vienas neviesėtų pas jus, bet jūs viešėtumėte pas visus, – žinokite, kad mes nesame pavaldūs jokiems jūsų Įstatymo reikalavimams.
O tai, kad apipjaustymo įsakymu ir Abraomo pavyzdžiu stengiesi mus priversti apipjaustymui, idant į Įstatymo sakramentą įtrauktum ir tuos, kuriems vis dėlto neneigi, jog Įstatymas nebuvo duotas ar kad jiems nebuvo duotas pažadas dėl žemės, kuris nustatytas apipjaustymo sandoroje – pažiūrėk, koks nepagrįstas tavo priekaištas. Mat kai Viešpats prieš tai pasakė: „Iš jūsų bus apipjaustytas kiekvienas vyriškis“, ir pridūrė: „Kiekvienas vyriškis jūsų kartose, tiek namuose gimęs vergas, tiek pirktinis ir bet kas, kas nėra iš tavo giminės“: be abejonės, tuo, kad sako „iš jūsų“, Jis aprėpė ne tik Abraomą ir jo palikuonis, bet be to ir tuos, kurie priklauso jų šeimynai ir nuosavybei, kad jie galėtų jiems įsakinėti ir priversti juos apipjaustymui. Todėl ir po to, kai pasakė „iš jūsų“, o vėliau pridūrė „jūsų kartose, tiek namuose gimęs vergas, tiek pirktinis“, o tada dar pridėjo: „ir bet kas, kas nebus iš tavo giminės“, tardamas „jūsų kartose ir bet kas, kas nebus iš tavo giminės“, Jis atidžiai išreiškė tai, ką anksčiau buvo apėmęs sakydamas „iš jūsų“ – būtent ne tik jo paties vėlesnes kartas, bet ir svetimšalių šeimyną, kurią jie valdo. Ir Jis šį ištarą: „Mano sandora bus jūsų kūne“, pasakė bendrai – „jūsų kūne“, taip kaip anksčiau sakė „iš jūsų“.
Priešingu atveju būtų labai nederamai pažadėta, lyg Dievo sandora nepasirodytų jų kūne, jei ir ateiviai nebūtų apipjaustyti lygiai kaip ir kiti. Dėl to ir tais žodžiais „jūsų kūne“ akivaizdžiai įtraukiami ir patys ateiviai. O tas dalykas, kuris pačioje pabaigoje užbaigia pridėtą sakinį: „Vyriškis, kurio apyvarpės kūnas nebus apipjaustytas, ta siela bus išnaikinta iš savo tautos, nes ji pažeidė mano sandorą.“ Kaipgi tai siejama su tuo, kas pasakyta anksčiau, kuo ir ateiviai jau yra apimti, jeigu sandora nebūtų ir su ateiviais; bent jau tada, kai sakoma: „Iš jūsų bus apipjaustytas ir t.t.“?
O tavo pastangos įrodyti, kad iš jūsų įstatymų jums pažadėta ir amžina sielų palaima, iš paties Įstatymo gali būti parodytos esančios tik bevertis spėliojimas. Mat dėl to, kad sakoma „su amžina sandora“ arba „į amžiną sandorą“, tu supranti, jog tie, kurie pagal Dievo įsakymą bus apipjaustyti, su juo visam laikui susieti taip, kad net ir ateityje nebus atskirti nuo jo malonės. Tada ir Izmaelis, ir Ezavas ar daugelis atmestųjų taip pat jokiu būdu neturėtų abejoti, kad bus išganyti.
Stebiuosi ir tuo, kad nepastebi, jog Įstatyme žodis „amžinas“ ar „amžinai trunkantis“ dažnai suprantamas taip, kad neviršija dabartinio gyvenimo trukmės. Dėl to net ir pačioje apipjaustymo sandoroje, kai pirmiau sakoma: „Ir duosiu tau ir tavo sėklai tavo klajonių žemę bei visą Kanaano žemę kaip amžiną nuosavybę“, nemanau tave esant tokį beprotį, kad į amžinybės sąvoką įtrauktum ir būsimojo gyvenimo palaimą, apie kurią čia nurodinėti būtų visiškai nereikalinga. Dažnai taip pat, kaip žinai, pačiuose Įstatymo darbuose, kurie atliekami tik šiame gyvenime, Įstatymas turi paprotį pridurti: „Tai bus jums amžinas įstatas visose jūsų kartose ir buveinėse.“ Būtent taip, kad pateiktume bent vieną pavyzdį iš daugelio, jis pridūrė apie Palapinių šventės šventimą. Mat kai anksčiau pasakė: „Pirmąją dieną imsite sau gražiausio medžio vaisių, palmių šakų, medžių tankiomis lajomis šakelių bei upelio gluosnių ir džiaugsitės Viešpatyje, savo Dieve; ir švęsite jo šventę septynias dienas per metus“, iškart pridėjo: „Tai bus amžinas įstatas jūsų kartose.“ Tas, kuris kitoje vietoje nustatydamas šabo šventimą septintąją dieną taip pat sako: „Tai yra amžina sandora tarp manęs ir Izraelio sūnų, ir amžinas ženklas.“ Bet ir kai Viešpats sako apie hebrajų vergą, kuris nenori išeiti laisvas, jog „jis bus vergas per amžius“, Jis apima tik jo gyvenimo laiką. Juk pagal įstatymą hebrajų vergai neperduodami palikuonims, kaip tie, kurie paimti iš kitų tautų. Todėl ir parašyta: „Tegul jūsų vergai ir vergės būna iš tautų, kurios yra aplink jus, ir iš ateivių, kurie svečiuojasi pas jus, arba kurie iš jų gimė jūsų žemėje; juos turėsite kaip tarnus, paveldėjimo teise perduosite juos palikuonims ir valdysite amžinai; bet savo brolių, Izraelio sūnų, neengsite jėga.“
Juk Viešpačiui, atlyginant kūniškai tautai, kuri suprato tik žemiškus dalykus, pakako jį (atlygį) pritaikyti tik šiam dabartiniam gyvenimui. O kai, girdamas Įstatymo tobulumą, teigei, jog reikia daryti tik tai, ką įsakė Mozė, stebiuosi, kad pamiršai paties anksčiau išsakytą tvirtinimą, jog pagirtina maloningai pridėti daug dalykų prie įsakymų. Visiems akivaizdu, kad tai visiška tiesa. Dėl to ir jūs patys po Įstatymo priėmėte keletą pirmųjų tradicijų, kurias laikote labai naudingomis – pavyzdžiui, sekdami Danieliaus pavyzdžiu, atmetančio karališką maistą ir vyną, kad jais nesusiteptų, ir jūs susilaikote nuo mūsų vyno. Bet ir rechabitai, vykdydami savo tėvo Jonadabo įsakymą ir visam laikui susilaikydami nuo vyno, pranoko tiek Mozės įsakymus, tiek visas jūsų tėvų tradicijas. Pas juos net ir Jeremijas, Viešpaties siųstas, kad jie gertų vyną, nebuvo jų išklausytas. Todėl Viešpaties balsu jų paklusnumas taip išgirtas, jog Jis jiems pažadėjo sakydamas: „Už tai, kad paklusote savo tėvo Jonadabo įsakymui ir laikėtės visų jo priesakų, nepritrūks vyro iš Rechabo sūnaus Jonadabo giminės, stovinčio mano akivaizdoje per visas dienas.“
Argi ir karalius Ezekijas, sudaužydamas varinį žaltį, tapo įstatymo laužytoju, kai be įsakymo pagirtinai sunaikino tai, kas buvo naudingai padaryta su įsakymu? Taip pat ir Dovydas, kurdamas psalmes Dievo garbei ar iškilmingai atgabendamas Viešpaties skrynią į Jeruzalę, ar Saliamonas, statydamas ir dedikuodamas Viešpaties šventyklą, – jie, be abejonės, darė tai, ko Mozė anaiptol nebuvo įsakęs. Taip pat ir visos pranašystės buvo užrašytos be Mozės ir jam perduoto Įstatymo įsakymo, ir begalė kitų dalykų po Mozės buvo šventųjų tėvų padaryta – ar iš Viešpaties įsakymo, ar dėl akivaizdžios naudos, – ko jokiu būdu nėra Mozės įsakymuose. Mat tuose dalykuose, kurie turi akivaizdžią naudą, nereikia laukti Viešpaties įsakymų, ir nėra nuodėmė daryti tai, kas nėra įsakyta; nuodėmė yra daryti priešingai įsakymui. Priešingu atveju jūs negalėtumėte išgyventi nė vienos dabartinio gyvenimo dienos ir nė dienos atlikti namų ruošos, nes mums reikia atlikti daug dalykų perkant ar prekiaujant, pereinant iš vienos vietos į kitą ar galiausiai valgant ir miegant, o tai neįtraukta į įsakymus. Be to, kas gi nematytų, jog, jei nevalia daryti nei daugiau, nei mažiau, nei Mozė įsakė, tai visi, sergintys įstatymą, turėtų būti lygiaverčiai savo nuopelnais ir nė vienas nebūtų už kitą geresnis, nes jų nuopelnai negalėtų būti nelygūs.
Taigi, iš to, kas pasakyta, aišku, jog tu jokiu būdu negali girti Įstatymo tobulumo remdamasis tavo supratimu, esą elgiamasi prieš Įstatymą, jei papildomai pridedama tai, kas jame nėra įsakyta. Be to, turėtum pripažinti, kad nepakankamai pateisini Viešpatį, jog Jis, ragindamas paklusti Įstatymui, atlygio dalyje praleido tai, kas, kaip sakiau, yra didžiausia, jeigu Jis manė, kad Jo Įstatymo pakanka tam pelnyti. O tai, kad pasitikite galintys dvasinį gėrį pasiekti apvalydami nuodėmes per aukas ar bet kokius kitus išorinius Įstatymo darbus, mane stebina, jeigu – kaip ir pats prisipažinai, ir kaip liudija akivaizdi tiesa – jūsų meilė Dievui bei artimui yra pakankama šventumui nuteisinti.
Juk be pastarosios (meilės) pirmoji (apeigų praktika) neduos jokios naudos sielos išganymui, ir nėra abejonės, kad kai meilė padaro ką nors teisiu, jame jau nebėra nuodėmės kaltės, dėl kurios reikėtų dvasinio apvalymo. Todėl apie atgailaujantį nusidėjėlį jūs turite parašyta: „Auka Dievui – sudužusi dvasia ir t.t.“; ir vėl: „Tariau: Išpažinsiu Viešpačiui prieš save savo neteisybę, ir Tu atleidai mano nuodėmės nedorybę.“ Štai kaip jis giria šią sudužusios širdies auką, – jis, kuris kitur visiškai atmeta tą išorinę auką, Viešpaties asmenyje sakydamas: „Klausyk, tauta, aš kalbėsiu; Izraeli, nepriimsiu veršių iš tavo namų nei ožių iš tavo bandų. Jei aš alkčiau, nesakyčiau tau: juk mano yra pasaulis ir visa jo pilnatvė. Argi aš valgysiu jaučių mėsą ir gersiu ožių kraują? Aukok Dievui šlovinimo auką ir atiduok Aukščiausiajam savo įžadus, ir šaukis manęs savo nelaimės dieną ir t.t., aš tave išgelbėsiu, ir tu mane pagerbsi.“
Širdies aukos, o ne gyvulių alksta Viešpats ir ja pasisotina; ir kai randa šią, anų neieško, o kai neranda šios, anos lieka visiškai beprasmiškos – kiek tai, sakau, liečia sielos nuteisinimą, o ne įstatyminių bausmių išvengimą, kuriomis atlikus, kaip sakoma, jums atleidžiamos nuodėmės.
Juk jūsų Įstatymas, kuris už jo laikymąsi arba laužymą sumoka nuopelnus tik šiame gyvenime ir tik čia turi abejopą atlygį, visa taip pritaiko šiam kūniškam gyvenimui, jog sielos požiūriu nieko nelaiko tyru ar netyru, ir jokių apvalymų nepriskiria pačiam sielų netyrumui, kurį tiksliau vadiname nuodėmėmis. Todėl jis visiškai taip pat tyrais arba netyrais vadina ir maisto produktus, kaip ir žmones, o ir lovas, kėdes ir visus namų rakandus ar net drabužius bei daugelį kitų negyvų daiktų dažnai vadina netyrais ar suteptais. O jei tų žmonių netyrumus, dėl kurių nustatyti apvalymai, priskirtum susitepusių nuodėmėms, ar manai, jog moteris, po gimdymo apvalyta auka, patyrė nuodėmę vien dėl to, kad pagimdė, – juk jūs greičiau prakeikta laikote tą, kuri nepalieka sėklos Izraelyje? Kokią gi nuodėmę dėl to užsitraukia ir vyras, kuris kenčia nuo sėklos tekėjimo? Tačiau Įstatymas laiko jį tokiu bjauriu, jog lova, kurioje jis miegojo, būna netyra, ir visur, kur tik atsisėstų. Molinis indas, prie kurio jis prisilies, bus sudaužytas, o medinis – išplautas. Jei kuris nors iš žmonių prisilies prie jo lovos ar atsisės ten, kur jis sėdėjo, išsiplaus savo drabužius ir, net nusimaudęs vandenyje, bus netyras iki vakaro. Taip pat ir moteris, kenčianti nuo natūraliai atsirandančio mėnesinių kraujavimo, laikoma tokia netyra, jog ir tai, kur ji miegojo ar sėdėjo, susitepa tiek, kad savo prisilietimu ji suteršia viską, kaip anksčiau buvo pasakyta apie vyrą, kenčiantį nuo sėklos tekėjimo.
Ką gi bendro, prašau, visa tai turi su sielos suteršimu, kad net lova dėl kieno nors prisilietimo susiteptų? Kokie tai, meldžiu, yra netyrumai ar sutepimai? Akivaizdžiai tokie patys kaip ir maisto produktų: kadangi nuo vienų privalote susilaikyti nevalgydami, taip nuo kitų – neliesdami. Kaip anie netyri, nes jų negalima valgyti, taip ir šie netyri ar sutepti, nes jų negalima liesti; o tie, kurie juos liečia, net jei priversti ar nežinodami tai daro, lygiai taip pat paskelbiami netyrais, nes nuo jų privalu susilaikyti artimame bendravime iki nustatyto apsivalymo termino.
O tos, kurios yra akivaizdžios nuodėmės – kaip žmogžudystė ar svetimavimas bei panašios – veikiau baudžiamos mirtimi, nei išperkamos aukomis. Ir jiems nesuteikiamas tokių apvalymų vaistas, per kuriuos juos padariusieji galėtų būti išganyti. Iš to gali labiau suprasti, kad šie apvalymai pritaikyti tam tikram šio gyvenimo padorumui užtikrinti, o ne sielos išganymui. O kai sakoma, kad tokie nuodėmių nusižengimai jiems atleidžiami, yra aišku, kad tos kūniškos bausmės, kurios buvo už juos nustatytos asmenims, atskirtiems nuo bendro bendravimo, yra sušvelninamos (arba atšaukiamos). Argi nuodėmės atleidimu galime suprasti ką nors kita, nei jai priklausančios bausmės atleidimą, ar ji būtų kūniška, ar amžina? O sielos kaltė, kaip ir jos valia įvykdyta, per jos sudužusią širdį ir tikrą atgailos susigraužimą tuojau pat yra taip atleidžiama, jog po to už ją niekaip nebebūtų baudžiama, kaip pasakyta: „Tariau: Išpažinsiu prieš save“. Juk po to, kai atgailaujantis nusidėjėlis savyje nusprendžia apkaltinti pats save per išpažintį, vien tuo, kad išlaisvinama ta ydingos valios kaltė, per kurią jis nusižengė, jis tai priima ir amžinoji bausmė jam yra atleidžiama, nors bausmė, skirta pataisymui, laikinai dar gali išlikti, kaip tas pats jūsų Pranašas kitur primena sakydamas: „Skaudžiai baudė mane Viešpats, bet mirčiai manęs neatidavė.“
Manau, jog tiek man pakako pasikonsultuoti su tavimi apie savo ir tavo tikėjimą, ieškant savo sielos išganymo. Ir svarstydamas šio mūsų pasitarimo diskusiją, aš matau padarytą išvadą: net ir remiantis tavo Įstatymo autoritetu, net jeigu tu jį priimi kaip Dievo duotą, negali įrodyti, jog aš turėčiau pasiduoti jo naštai – lyg tam įstatymui, kurį mums kaip pavyzdį savo asmeniu nurodo Jobas, ar tai moralės disciplinai, kurią apie dorybes, pakankamas palaimai pasiekti, palikuonims paliko mūsų filosofai, būtų būtina ką nors pridėti. Dabar tad belieka išklausyti esamo teisėjo sprendimo arba, kas dar man liko, perkelti mūsų tyrimo pastangas prie Krikščionio.
Teisėjas: Abu jie tvirtina laukiantys mūsų teismo sprendimo. Aš gi, trokšdamas labiau mokytis nei teisti, atsakau, kad pirma noriu išklausyti visų jų argumentų, jog būčiau tuo išmintingesnis teisdamas, kuo daugiau sužinosiu klausydamasis – pagal tą aukščiausio išminčiaus patarlę, kurią anksčiau prisiminiau: „Išmintingas klausydamas taps išmintingesnis, ir supratingas įgis patarimą.“
Tam visi vienodai pritarė, uždegti tuo pačiu troškimu mokytis.
Filosofas: Dabar kreipiuosi į tave, Krikščioni, idant tu atsakytum į mano klausinėjimus pagal mūsų iškelto tikslo sąlygą. Tavasis įstatymas turėtų būti tuo tobulesnis ir atlygiu pranašesnis, o jo mokymas – racionalesnis, kuo jis pats yra vėlesnis. Juk tautai be reikalo būtų užrašomi ankstesni įstatymai, jei mokymo tobulumui prie jų nieko nebūtų pridedama. Tai atidžiai apsvarstęs vienas mūsiškių „Retorikos“ antrojoje knygoje, formuodamas bylą apie prieštaraujančius įstatymus, nurodė atkreipti dėmesį, kuris įstatymas priimtas vėliau. „Nes, – sako jis, – kiekvienas pastarasis yra pats svarbiausias.“
Krikščionis: Stebiuosi, kad tu taip akiplėšiškai nesilaikai to, ką pats išpažinai pačioje pradžioje. Juk iš pradžių sakei, kad savo tyrinėjimais atradai, jog žydai kvaili, o krikščionys – bepročiai, o vėliau tvirtinai, kad eini ne ginčytis dėl pergalės, bet diskutuoti dėl tiesos paieškų: tad kokiu pagrindu tu dabar iš tų, kuriuos pripažinai esant bepročiais, galiausiai tikiesi tiesos mokslo? Argi po savo tyrinėjimų jau manai jų beprotybę liovusis, kad dabar jie gali pakakti tavo išsimokslinimui? Jeigu tikrai krikščioniškojo tikėjimo kryptį laikai beprotybe ir smerkiančiai vadini bepročiais tuos, kurie ja seka, pažvelk, tu, Filosofe, ką reikėtų manyti apie tuos aukščiausiuosius graikų filosofus, kurie anuo grubiu ir nekultūringu paprastų vyrų – tai yra apaštalų – pamokslavimu visi atversti į tai tapo patys beprotiškiausi. O tarp graikų ši mūsų vadinamoji beprotybė, kaip tu sakai, tiek įsišaknijo ir įsitvirtino, kad ten užrašytas tiek evangelinis, tiek apaštališkas mokymas, o po to ir surengti didieji susirinkimai pripildė visą pasaulį bei numalšino visas erezijas.
Filosofas: Neretai žmonės lengviau išprovokuojami plūdimais ir priekaištais, nei palenkiami prašymais ir maldavimais; ir tie, kurie taip išprovokuojami, uoliau ruošiasi kovai, nei tie, kurie prašomi – veikia iš malonės.
Krikščionis: Tau atleistina, jei su tokia intencija taip pasielgei. O dabar, kad neatrodytų, jog iš nepasitikėjimo savimi atidedu šią kovą, tiek man, tiek tau dera melstis, kad to, ko tau klausti ir ką man atsakyti, įkvėptų pats Viešpats, kuris nori, jog visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų jo pažinimą. Tad dabar, jei sutinki, kadangi mūsų Įstatymo tobulumo – tiek evangelinio, tiek apaštališkojo mokymo – tau dar neteko patirti, pirmiausia pažvelkime į jį ir palyginkime su visais kitais mokymais, kad, jei pamatysi jį nuteisinančiuose įsakymuose ar pamokymuose esantį už kitus tobulesnį, tu jį, kaip ir dera, labiau pasirinktum. Apie tai jūsų retorius, kaip anksčiau minėjai kalbėdamas apie prieštaringus įstatymus, pataria sakydamas: „Jei dviejų ar daugiau įstatymų neįmanoma išsaugoti, nes jie tarpusavyje nesutaria, privalu laikytis to, kuris, atrodo, yra susijęs su pačiais didžiausiais dalykais.“
Filosofas: Nėra nieko labiau įtikimo už šį patarimą ir nėra nieko kvailesnio, kaip pereiti nuo senųjų įstatymų prie naujų, jei šie savo mokymu nėra geresni. Juk tie, kurie sudarė šiuos naujus įstatymus, galėjo juos parašyti tuo apdairiau ir tobuliau, kuo jie – jau anksčiau išmokyti ankstesnių įstatymų disciplinos ir įgiję pačios būtinųjų dalykų patirties – iš savo proto galėjo lengvai pridėti tai, ko dar trūko, kaip tai nutinka ir kitose filosofijos srityse. O pasitikėti vėlesnių raštų tobulumu ypač galima tuomet, jei modernūs rašytojai savo talentais sugebėjo prilygti seniesiems. Bet ko tikėtis, jeigu atsitiktinai jie juos netgi gerokai pranoksta?
Nė kiek neabejojate, kad tai neabejotinai pasakytina apie Įstatymdavį, būtent Kristų, kurį vadinate pačia Dievo išmintimi. Apie kurį ir mūsų Jobas, kaip jūs teigiate, anksčiau yra giedojęs: „Štai Dievas savo galybėje, ir nėra jam lygaus tarp įstatymdavių.“ Jūsų apaštalas, iškeldamas jo mokymą ir atvirai pripažindamas pirmojo įstatymo netobulumą, sako: „Senovėje Dievas daugelį kartų ir įvairiais būdais kalbėjęs tėvams per pranašus, pastarosiomis dienomis jis mums prabilo per Sūnų ir t.t.“ Ir vėl tas pats žemiau, spręsdamas apie skirtumą tarp senojo ir naujojo įstatymo: „Panaikinamas, – sako jis, – ankstesnysis įsakymas dėl jo silpnumo ir nenaudingumo. Nes įstatymas nieko neatvedė į tobulumą. Tai įvedimas geresnės vilties, per kurią artėjame prie Dievo.“
Krikščionis: Išties, kaip matau, tave smerkia ne mūsų tikėjimo neišmanymas, o veikiau tavo netikėjimo užsispyrimas. Juk tu ir mūsų įstatymo tobulumą išmokai iš jo paties raštų, ir vis dar ieškai kuo sekti, tarsi jame neturėtum tobuliausio ir už visus kitus pranašesnio dorybių pamokymo, kurios, kaip tu nė kiek neabejoji, yra pakankamos palaimai. Apie tą tobulumą, papildydamas tai, ko trūko (t. y. senuosius dalykus), pats Viešpats, perduodamas Naująjį Testamentą, tuoj pat prabilo mokiniams sakydamas: „Jei jūsų teisumas nebus gausesnis ir t.t.“ Ir tuoj pat smulkiai išdėstęs naujojo Įstatymo gausą, atidžiai išreiškė tai, ko trūko moraliniam tobulumui, bei užbaigė tikrąją etiką. Lyginant su ja, viskas, kas tiek senovės tėvų, tiek pranašų buvo perduota apie papročių discipliną bei dorybių atskyrimą, bus lengvai pripažinta esant nieku, jeigu atidžiai tai palyginsime su ankstesniaisiais dalykais.
Filosofas: Kaip pats žinai, tik šių palyginimų troškimas mane čia atvedė, ir su tokia intencija mes ir susirinkome.
Krikščionis: Dabar, išties, kiek aš suvokiu, mes žengiame link visų mokslų (disciplinų) pabaigos ir užbaigimo. Ją jūs esate įpratę vadinti etika – t. y. morale, o mes – teologija (lot. divinitatem). Mes ją taip vadiname pagal tai, ką ja siekiama suvokti – tai yra, Dievą; o jūs – pagal tai, per ką ten nueinama – tai yra gerus papročius, kuriuos vadinate dorybėmis.
Filosofas: Sutinku, tai aišku, ir nemenkai pritariu jūsų naujam pavadinimui. Mat, kadangi jūs laikote, jog tai, prie ko prieinama (tikslas), yra vertesnis už tai, per ką ateinama (priemones), ir kad pasiekti yra laimingiau nei eiti, šis jūsų vardas yra kur kas kilnesnis pavadinimas, savo paties dieviškumo kilme labiausiai viliojantis skaitytoją. Jeigu šis (mokslas) būtų tiek pat pranašesnis savo turiniu, kiek pranašesnis yra savo pavadinimu, manyčiau, jog jokia kita disciplina jam neprilygsta. Taigi dabar, jei nieko prieš, norime, kad tu iš anksto apibrėžtum, kur glūdi tikrosios etikos esmė, ir ko mums reikia tikėtis iš šios disciplinos, bei ką pasiekus, jos tikslas bus įgyvendintas.
Krikščionis: Šios disciplinos esmė, manau, visa sutelkta į tai, kad ji atskleistų, kas yra aukščiausias gėris ir kokiu keliu mums ten privalu eiti.
Filosofas: Be galo patinka, kad tokiais negausiais žodžiais išreikšta tokio didžio dalyko esmė ir taip tiksliai apimtas visos etikos tikslas. Juk šie išsakyti tikslo žodžiai iškart patraukia klausytoją ir taip išaukština šios disciplinos studijas, kad palyginti su ja visų kitų menų mokymai tampa menkaverčiai. Mat kuo aukščiausiasis gėris yra pranašesnis už visus kitus (gėrius) – o juk mėgavimesi juo glūdi tikroji palaima – akivaizdu be abejonės, kad jo mokymas toli pranoksta kitus tiek savo nauda, tiek orumu. Juk kitų studijos toli atsilieka nuo aukščiausio gėrio ir nepasiekia palaimos aukštumų, ir nematyti jose jokio vaisiaus, nebent tiek, kiek jos tarnauja šiai aukščiausiai filosofijai, tarsi apie ponią triūsiančios tarnaitės. Ką gi bendro turi gramatikos, dialektikos ar kitų menų studijos su tikrosios žmogaus palaimos ieškojimu? Visi jie guli toli žemiau šios aukštumos ir nepajėgia pakilti iki tokio didingumo. Jie tiesiog perduoda tam tikras kalbėjimo rūšis ar nagrinėja kai kurias daiktų prigimtis, tarsi ruošdami tam tikrus laiptelius šiai didybei, kai mums prireikia apie ją samprotauti bei kaip pavyzdį ar palyginimą pateikti kai kurias daiktų savybes; taip, tarsi per tam tikrą tarnaičių palydą, mes pasiekiame ponią, anose disciplinose atlikdami savo žengimo perėjimą, o šioje rasdami ramybę ir savo nuovargio pabaigą.
Krikščionis: Džiaugiuosi, kad tu taip atidžiai palietei šios filosofijos pranašumą ir atskyrei ją nuo kitų, iš ko suprantu, jog esi labai pasinėręs į jos studijas.
Filosofas: Teisingai, sakau, pasinėręs. Juk tai vienintelė prigimtinė disciplina, kuri savo moraliniais nurodymais tuo labiau tinka filosofams, kuo labiau, kaip žinoma, jie naudojasi įstatymu ir remiasi proto argumentais, kaip primena anas mokytas vyras.
Nes ir žydai, sako jis, reikalauja ženklų, ir graikai ieško išminties. Juk žydai, kadangi jie tėra gyvuliški ir jusliški, nepersiėmę jokia filosofija, kuria galėtų svarstyti argumentus, prie tikėjimo palenkiami vien tik išorinių darbų stebuklais, tarsi tai daryti priklausytų vienam Dievui ir juose negalėtų būti jokios demonų apgaulės. Kaip kvaila tai priimti, parodė ir Egipto žyniai, ir jus ypač pamokė Kristus, kuris, iš anksto įspėdamas apie Antikristo netikrus filosofus (pranašus), liudija juos gundysiant žmones ir darysiant tokius didelius stebuklus, jog, sako jis, į klaidą bus įtraukti, jei įmanoma, net ir išrinktieji.
Taigi, lyg šių ženklų ieškojimas būtų kvailystė, priešingai, per tai, kas pridėta, minėtas Apaštalas primena pridurdamas: ir graikai ieško išminties, tai yra reikalauja iš pamokslininkų argumentų, kurie yra tikri išminties įrankiai. Dėl to ypač giriamas jūsų, tai yra krikščioniškas, pamokslavimas. Kad jis galėjo atversti į tikėjimą tuos, kurie labiausiai rėmėsi ir gausiai naudojosi argumentais, būtent, persiėmusius visų laisvųjų menų studijomis, ginkluotus proto argumentais. Jų [argumentų] patys jie [filosofai/graikai] buvo ne tik tyrinėtojai, bet ir išradėjai, ir iš jų šaltinių į visą pasaulį pasklido upeliai. Iš to ir dabar mes labiausiai pasitikime jūsų disciplina – kad, kuo labiau ji dabar sutvirtėjusi sustiprėjo, tuo daugiau ji gali argumentų kovoje.
Krikščionis: Priešingai, po tokios gausybės filosofų atsivertimo nei tau, nei ateities kartoms nevalia abejoti mūsų tikėjimu, ir atrodo, kad nebereikia tokio konflikto (ginčo). Kodėl gi pasaulietinėse disciplinose jūs viską tikite jų autoritetu, o jų pavyzdžiu nesate paskatinami tikėjimui, sakydami kartu su Pranašu: Nesame geresni už savo tėvus.
Filosofas: Bet mes ir jų autoritetui taip nenusileidžiame, kad jų pasakymų prieš patvirtindami neapsvarstytume protu. Kitaip liautumėmės filosofavę, jei, atidėję proto tyrimą į šalį, daugiausia naudotumėmės autoriteto vietomis (argumentais iš autoriteto), kurie laikomi nedirbtiniais ir visiškai atsiejamais nuo paties dalyko, labiau pagrįstais nuomone nei tiesa; ir netikėtume, kad patys mūsų protėviai į jūsų tikėjimo išpažinimą buvo atvesti labiau proto, nei atitempti jėga, su kuo sutinka ir jūsų istorijos. Juk prieš imperatorių ar valdovų atsivertimą į jūsų tikėjimą – kaip jūs sakote, per stebuklus – jūsų pamokslavimas patraukė nedaug išminčių arba ir visai nė vieno, nors tuomet tautas buvo galima lengvai atplėšti nuo akivaizdžiausių stabmeldystės klaidų ir perkelti į bet kokį vieno Dievo garbinimą. Todėl ir jūsų Paulius, apdairiai pasinaudodamas proga savo priekaištui atėniečiams, pradėjo taip sakydamas: Atėnų vyrai, matau jus visame kame esant labai religingus (prietaringus) ir t.t.
Mat jau tuomet prigimtinio įstatymo ir dieviško garbinimo žinojimas buvo išnykęs, ir klystančiųjų daugybė išminčių mažumą buvo visiškai sunaikinusi ar užgniaužusi; ir, kad kalbėtume iš savo sąžinės ir pripažintume nemažą krikščioniško pamokslavimo vaisių, mes neabejojame, jog būtent per jį tuomet pasaulyje buvo išnaikinta stabmeldystė.
Krikščionis: Pridėk ir tai, kas akivaizdu, kad ir prigimtinis įstatymas buvo prikeltas, ir tobula papročių (moralės) disciplina, kuria jūs, kaip patys sakote, vienintele remiatės ir tikite esant pakankama išganymui, buvo perduota ne kieno kito, kaip paties To, iš kurio kaip iš tikrosios išminties, tai yra Dievo išminties, kas tik buvo pamokyti, turi būti vadinami tikraisiais filosofais.
Filosofas: O kad tu, kaip sakai, taip galėtum įtikinti, jog iš tos pačios, kaip jūs sakote, aukščiausios Išminties, kurią graikiškai vadinate „Logos“, o lotyniškai – „Dievo Žodžiu“ (Verbum Dei), jūs pasirodytumėte esą tikri logikai ir ginkluoti žodžių argumentais! Ir kad nedrįstum man pakišti to jūsiškio Grigaliaus, to bendro vargšų prieglobsčio. „Tikėjimas, – sako jis, – neturi nuopelno, kuriam žmogaus protas pateikia įrodymą.“ Juk kadangi pas jus jie nepajėgia apsvarstyti to tikėjimo, kurį teigia, iškart, kaip savo neišmanymo paguodą, jie imasi šio Grigaliaus posakio. O jis, remiantis jų nuomone, ką kita daro, jei ne tai, kad mes pritartume bet kokiems tikėjimo pamokslavimams – vienodai tiek kvailiems, tiek sveikiems? Nes jei tikėjimo jokiu būdu negalima svarstyti protu, kad jis neprarastų nuopelno, ir proto sprendimu negalima svarstyti, kuo privalu tikėti, bet reikia iškart pritarti tam, kas pamokslaujama, tai visai nesvarbu priimti bet kokias klaidas, kurias tik sėtų pamokslavimas, nes nieko neleidžiama paneigti protu ten, kur proto neleidžiama pritaikyti. Jei stabmeldys sakytų apie akmenį, medį ar bet kokį kūrinį: „Štai tikrasis Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas“; ar jeigu jis pamokslautų kokią tik nori akivaizdžią bjaurastį, kas sugebės tai paneigti, jei apie tikėjimą nieko negalima svarstyti protu? Tam, kuris jam prieštarautų, ir ypač Krikščioniui, jis iškart prikiš tai, kas buvo pasakyta: „tikėjimas neturi nuopelno“ ir t.t. Krikščionis iškart susigės dėl paties savo gynimosi, sakydamas, jog jo argumentų tokiuose dalykuose visiškai negalima klausyti, nes pats visiškai draudžia juos įtraukti, ir kad niekas negali teisingai pulti tikėjimo argumentais, kas jokiu būdu neleidžia pulti savęs.
Krikščionis: Kaip sako tas didžiausias iš išminčių: „Yra žmogaus kelių, kurie atrodo tiesūs, bet jų pabaiga nuveda į mirtį.“ Taip dažniausiai atrodo ir proto argumentai – tai yra, kad kažkas sakoma protingai ir deramai, nors taip anaiptol nėra.
Filosofas: O kaip dėl tų dalykų, kurie laikomi autoritetais? Argi juose nėra labai klystama? Priešingu atveju nebūtų tiek daug skirtingų tikėjimo sektų, jeigu visi naudotųsi tais pačiais autoritetais. Bet kiekvienas, kaip pats protu apsvarsto, pasirenka autoritetus, kuriais seka. Kitu atveju reikėtų be jokio skirtumo priimti visų Raštų teiginius, jei protas, kuris iš prigimties už juos yra pirmesnis, neturėtų pirmiausia apie juos spręsti. Nes ir tie, kurie rašė, tik dėl to proto, kuriuo jų ištarmės atrodo gausios, nusipelnė autoriteto – tai yra orumo, kad jais būtų iškart tikima. Tačiau net ir pačių jų sprendimu protas yra taip iškeliamas virš autoriteto, kad, kaip jūsiškis Antanas primena: „Kadangi žmogiškojo proto supratimas buvo rašto išradėjas, tam, kieno protas yra sveikas, raštas mažiausiai reikalingas.“ Kiekvienoje filosofinėje diskusijoje jam [autoritetui] priskiriama tokia paskutinė, arba jokia, vieta, kad tuos argumentus, kurie kildinami iš paties dalyko nuosprendžio – tai yra iš autoriteto – visai gėda būtų įtraukti tiems, kurie, pasitikėdami savo jėgomis, bjaurisi svetimos pagalbos prieglobsčiu. Todėl filosofai teisėtai nusprendė, jog tokių argumentų vietos – kai prie jų priverstas griebtis labiau oratorius nei filosofas – yra visiškai išorinės, atsietos nuo paties dalyko ir neturinčios jokios galios (dorybės), nes jos veikiau remiasi nuomone, o ne tiesa, ir jų argumentų atradimui nereikia jokio proto išradingumo, mat tas, kuris juos pateikia, naudojasi ne savais, o svetimais žodžiais.
Todėl ir jūsiškis Boecijus, savo „Topikoje“ apimdamas tiek Temistijo, tiek Tulijaus (Cicerono) argumentų vietų padalijimą, sako: „Argumentai iš dalyko sprendimo, tartum pateikia liudijimą, ir tai yra nedirbtinės vietos bei visiškai atsietos, sekančios ne dalyku, o greičiau nuomone ir sprendimu.“ Tas pats vėlgi apie tą pačią vietą pagal Tulijų sako: „Lieka vieta, kurią jis pavadino paimama iš išorės. Ji remiasi sprendimu ir autoritetu, ir ji visa yra tikėtina, neturinti savyje nieko būtino.“ Ir dar po kurio laiko: „Bet ši vieta vadinama esanti sudaryta iš išorės, kadangi ji imama ne iš tų terminų, kurie yra tarinys ar veiksnys, bet kyla iš išoriškai nustatyto sprendimo. Dėl to, – sako jis, – ji ir vadinama nedirbtine bei beturte, kadangi oratorius čia pats sau nesukuria argumento, bet naudojasi paruoštais ir pateiktais liudijimais.“ O tai, ką sakei, jog nagrinėjant ar pažįstant proto argumentus kartais taip pat klystama, iš tiesų yra tiesa ir aišku. Tačiau tai nutinka tiems žmonėms, kuriems trūksta racionalios filosofijos patirties ir gebėjimo skirti argumentus; tokie prisipažįsta esą žydai, kurie vietoje argumentų reikalauja ženklų, ir visi tie, kurie savo apsaugą deda į kito žodžius – tarsi apie neesančiojo autoritetą ar raštą būtų lengviau spręsti nei apie esančiojo proto argumentą ar teiginį, ir ano prasmę būtų galima ištirti geriau nei šito. O kol mes, kiek galime, rūpindamiesi savo išganymu, ieškome Dievo, be abejo, Jo malonė papildo tai, kam mūsų pastangų nepakanka, ir padeda norintiems, kad jie galėtų – Jis, kuris ir įkvepia patį tą dalyką, idant jie norėtų. Ir Tas, kuris dažnai traukia nenorinčius, neatstumia norinčiųjų, ir besistengiančiam, kurio negali apkaltinti aplaidumu, ištiesia dešinę. Dėl to ir jus pati, kaip jūs vadinate, Tiesa – Kristus, darydamas užtikrintus (saugius), pateikęs tinkamą palyginimą, pridūrė: Prašykite, ir gausite, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus atidaryta. Kiekvienas, kuris prašo, gauna, kuris ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Pamenu, kaip šiuos ankstesnius žodžius Augustinas, aiškindamas viename savo traktate „Apie gailestingumą“, sako: „Prašykite melsdamiesi, ieškokite diskutuodami, belskite melsdamiesi.“ Todėl ir diskutuoti meną antrojoje knygoje „Apie tvarką“ iškeldamas aukščiau už kitas disciplinas ir girdamas ją, tarsi ji viena žinotų arba darytų žinančiais, jis sako:
„Disciplinų disciplina, kurią vadina dialektika. Ji moko mokyti, ji moko mokytis. Joje pats protas parodo save, kas jis yra, ko jis nori, žino tik jis vienas. Jis ne tik nori, bet ir gali padaryti žmones žinančiais.“ Tas pats autorius antrojoje knygoje „Apie krikščionišką mokymą“, rodydamas ją esant itin reikalingą šventajam skaitymui, sako: „Lieka tie dalykai, kurie priklauso ne kūno pojūčiams, bet protui, kur viešpatauja disputo ir skaičių disciplina. O disputo disciplina itin svarbi visų rūšių klausimams, kuriuos reikia perprasti šventuosiuose raštuose. Tačiau ten reikia saugotis aistros kivirčytis ir tam tikro vaikiško pasipuikavimo apgauti priešininką. Juk yra daug to, kas vadinama sofizmais – klaidingų proto išvadų, ir dažniausiai jos imituoja teisingas, taip, kad apgauna ne tik lėtapėdžius, bet ir ne tokius atidžius išmanėlius (gabiuosius). Tą apgaulingų išvadų rūšį, kiek aš manau, Šventasis Raštas atmeta toje vietoje, kur pasakyta: Kas kalba sofistiškai, tas yra nekenčiamas.“
Krikščionis: Nė vienas iš mūsiškių, kuris yra protingas, tikrai nedraudžia tirti ir svarstyti tikėjimą proto argumentais; taip pat protingai nepritariama tam, kas yra abejotina, jei iš anksto nepaaiškinama priežastimi, kodėl reikia pritarti. Tai, matyt, kai sukuria tikėjimą abejotinu dalyku, išties tampa tuo, ką jūs vadinate argumentu. Juk kiekvienoje disciplinoje kyla ginčas tiek dėl rašto, tiek dėl prasmės, ir bet kokiame ginčo konflikte pateikta proto tiesa yra tvirtesnė nei parodytas autoritetas. Nes tikėjimui įtvirtinti bus svarbu ne tai, kas iš tikrųjų yra tiesa daikte, bet tai, kas gali tapti nuomone; o iš paties autoriteto žodžių iškyla labai daug klausimų, todėl apie juos pačius reikia spręsti pirmiau, nei per juos. Tačiau kai pateikiama priežastis (argumentas), net jei ji ne tikra, bet tik tokia atrodo, nelieka jokio klausimo, nes nebelieka jokios abejonės.
Tačiau su tavimi tuo mažiau galima veikti per autoritetą, kuo labiau tu remiesi proto argumentais ir mažiau pripažįsti Rašto autoritetą. Juk niekas negali būti argumentuojamas kitaip, nei per tai, su kuo sutinka, ir niekaip kitaip neįtikinamas, kaip tik per tai, ką priima; ir kitaip reikia kovoti su tavimi, o kitaip – tarpusavyje su mumis. Ką teigia Grigalius ar kiti mūsų mokytojai, ką teigia net ir pats Kristus ar Mozė – mes žinome, kad tai dar tavęs neliečia taip, jog vien iš jų ištarmių būtum priverstas įtikėti. Tarp mūsų, kurie tai priimame, šie dalykai randa savo vietą; ir ypač tai, kad tikėjimą kartais reikia kurti ar ginti proto argumentais (apie ką, pamenu, prieš tuos, kurie neigia, jog tikėjimą reikia tirti protu, antroji „Krikščioniškosios teologijos“ knyga tiek argumentų jėga, tiek raštų autoritetu plačiau svarsto ir įtikina maištautojus). Dabar, jei sutinki, grįžkime prie mūsų tikslo.
Filosofas: Taip, kadangi tai patinka, ir tai turi patikti labiau už viską, kiek pajėgiame, stenkimės ir tikslesniais etikos pamokymais bandykime reikalauti (išgauti) prigimtinį įstatymą. Tikime, jog tai bus teisingai ir tvarkingai užbaigta, jeigu, pagal tavo anksčiau apibrėžtą etikos esmę, apsvarstysime, kas yra aukščiausiasis gėris ir kokiu keliu ten reikia nueiti, kad, suprantama, mūsų etikos traktatas susidėtų iš šių dviejų dalių.
Krikščionis: Pritariu tam, kam pritari ir tu. Tačiau kadangi pagal anksčiau sutartą tikslą reikia palyginti mūsų ir jūsų ištarmes (nuomones), kad galėtume išsirinkti geriausias, ir tu dėl prigimtinio įstatymo senumo pirmąją vietą priskyrei sau, tavo eilė – tau, kuris tenkiniesi ankstesniuoju, kaip sakai, tai yra prigimtiniu, įstatymu ir tik juo naudojiesi – pateikti savo ir saviškių nuomones apie tai į vidurį, o po to išklausyti mūsiškių argumentų, jeigu kur nors nesutariame.
Filosofas: Aukščiausiąjį gėrį arba gėrio tikslą, tai yra jo užbaigimą ar tobulumą, jie apibrėžė, kaip atsimena ir daugelis jūsiškių: tai, ką pasiekęs, kiekvienas yra palaimingas; taip pat priešingai – aukščiausiąjį blogį – kurio pasiekimas daro apgailėtiną. Abiejų jų mes nusipelnome per papročius. O papročiais, aišku, vadinamos dorybės arba joms priešingos ydos. Tačiau kai kurie mūsiškiai, kaip ir Augustinas aštuntojoje knygoje „Apie Dievo valstybę“ primena, aukščiausiu gėriu laikė pačią dorybę, o kiti – malonumą.
Krikščionis: O kaip gi, meldžiu, jie suprato malonumą?
Filosofas: Ne taip, kaip daugelis mano, kaip kokį gėdingą ir bjaurų kūniškų pagundų mėgavimąsi, bet kaip tam tikrą vidinę sielos ramybę, kai ir tarp negandų, ir tarp sėkmių ji išlieka rami ir patenkinta savais gėriais, kol jos negraužia jokia nuodėmės sąžinė. Juk toli nuo filosofų – didžiausių žemiškos laimės niekintojų ir ypatingų kūno tramdytojų – kad šio gyvenimo bjaurasties dalykuose jie matytų aukščiausią gėrį. Kaip Epikūrui ir jo pasekėjams, tai yra epikūriečiams, daugelis iš neišmanymo priskiria, visiškai nesuprasdami, ką jie, kaip minėjome, vadino malonumu. Kitaip, kaip jau sakėme, Seneka – tas didžiausias moralės ugdytojas ir, kaip patys pripažįstate, santūriausio gyvenimo (vyras) – jokiu būdu taip dažnai papročiams ugdyti nepasitelktų Epikūro kaip savo mokytojo minčių, jeigu jis būtų taip, kaip sakoma, peržengęs blaivumo bei padorumo ribas.
Krikščionis: Tebūnie, kaip manai, bet, prašau, atskleisk: ar taip malonumą suprantantieji skiriasi nuo tų, kurie tai vadina dorybe, ir pačia prasme, ar tik žodžiais?
Filosofas: Jų skirtumas, žiūrint į esminę mintį, yra joks arba mažas. Nes pats pasižymėjimas dorybėmis ir yra tokios sielos ramybės turėjimas, ir atvirkščiai.
Krikščionis: Taigi vienoda yra abiejų mintis apie aukščiausią gėrį, bet jo pavadinimas skiriasi; ir taip tos dvi ištarmės, kurios atrodė esančios apie aukščiausiąjį gėrį, susiveda į viena.
Filosofas: Taip manau.
Krikščionis: Ir kokį, klausiu, jie nustatė kelią norint pasiekti šį aukščiausią gėrį, tai yra dorybę?
Filosofas: Be abejo, pačias moralinio skaitymo studijas ar kūno tramdymo pratimus, idant gera valia, įsitvirtinusi į įprotį, galėtų būti vadinama dorybe.
Krikščionis: Ir ką jie apibrėžia esant palaimintu?
Filosofas: Palaimintą jie vadina tartum gerai pritaikytu, tai yra tuo, kuris visame kame elgiasi gerai ir lengvai, jog, aišku, būti palaimintam ir pasižymėti gerais papročiais, tai yra dorybėmis, yra vienas ir tas pats.
Krikščionis: Ar jie ką nors mano apie sielos nemirtingumą ir tam tikrą būsimo gyvenimo palaimą, ir ar tikisi jos už savo nuopelnus?
Filosofas: Taip išties, bet kas iš to?
Krikščionis: Argi jie nelaiko ano gyvenimo palaimos didesne, kurioje, priėmus juos, jų nekankins joks kančios skausmas, idant ten, o ne čia, mes lauktume aukščiausio žmogaus gėrio ir tikrosios palaimos?
Filosofas: Ta ano gyvenimo ramybė tikrai yra didžiausia ir, kaip minėjai, laisva nuo bet kokios kančios, tačiau, kai nustoja sielvartas, palaiminimas anaiptol neauga, pasak jų, jei neišauga dorybė; ir niekas pas juos nevadinamas tampantis palaimintesnis, nebent per dorybę taptų geresnis. Juk jie, kaip sakiau, būtent tai ir apibrėžia esant „būti palaimintam“ – tai yra pasižymėti dorybėmis. Todėl bet kuris, kol kenčia už teisingumą ir kentėdamas pelno didesnį nuopelną, yra vadinamas vienodai palaimintu kankinimuose kaip ir anksčiau, nes jis yra vienodai geras. Nors jo dorybė dabar labiau išryškėja nei anksčiau, vis dėlto iš kankinimo ji neišaugo, o iš kankinimo pasirodė, kokio dydžio ji buvo. Toli nuo to, kad bet kas, kas susiję su kūniška ramybe ar kančia, mūsų palaimą padidintų arba sumažintų, jeigu to paties tikslo vedina dorybė saugo protą. Argi pats jūsų Kristus kentėdamas sumažino savo palaimą, ar prisikeldamas – ją padidino? Jokiu būdu tad nemanyk, kad dėl to, jog ten baigiasi šie kūniški vargai, mes ten būsime palaimintesni, jeigu netapsime geresni.
Krikščionis: O kas, jei tampame (būsime geresni)?
Filosofas: Be abejo, palaimintesni, nes (esame) geresni.
Krikščionis: Vadinasi, aną gyvenimą, kaip sakiau, laukiate kaip pelnyto už nuopelnus – tarytum čia būtų kova su ydomis, o ten – pergalės vainikas.
Filosofas: Taip, tai aišku visiems.
Krikščionis: Kokiu tad būdu ten gaunamas atlygis už kovas, jeigu ten negyvenama laimingiau ir tas gyvenimas nėra už dabartinį geresnis bei palaimingesnis? Nes jei anas gyvenimas yra palaimingesnis už šį, tai išties ir tie, kurie juo mėgaujasi, atrodo esantys palaimingesni nei čia.
Filosofas: Be abejo, palaimingesni, kaip sakiau, jeigu jie yra geresni. Kitaip jokiu būdu to nepriimame. Nes juk tas, kuris gavo vainiką, dėl to netampa apdovanotas didesne dorybe, nei buvo anksčiau varžybose, ir jo drąsa nepasidarė didesnė, nors anksčiau ji niekada nebuvo labiau išbandyta ar pažinta – netgi, galbūt, dėl paties kovos sunkumo ji galėjo sumažėti; ir triumfuojančiojo gyvenimas nėra geresnis už kovojančiojo, nors ir yra malonesnis.
Krikščionis: Skurdą, ligą, mirtį ir kitus negandų ar kentėjimų vargus tiek jūsų, tiek mūsų mokytojai – o ir visi kartu – priskiria prie blogybių; ir be anų (ydų), kurios priešingos dorybėms, yra ir daug tiek sielos, tiek kūno trūkumų (ydų), kurie ne mažiau priskirtini blogybėms – kaip antai kūno raišumas ar aklumas, proto bukumąs ar užmaršumas. Apie priešingybes Aristotelis savo „Kategorijose“ svarstydamas sako: „Gėriui priešingybė iš būtinybės visada yra blogis; tai akivaizdu vedant atskirus pavyzdžius: sveikatai – liga, teisingumui – neteisybė, o tvirtybei – silpnumas. Taip ir kituose dalykuose. O blogiui kartais priešingybė yra gėris, kartais – blogis. Juk skurdui, kadangi tai yra blogis, perteklius yra priešingybė, nors jis ir pats yra blogis. Tačiau tai pamatys bet kas tik keliuose dalykuose. O daugumoje atvejų blogis gėriui yra visuomet priešingas.“ Ir Tulijus savo „Topikoje“, priskirdamas vietą iš priešingybių, sako: „Jei sveikata yra geras dalykas, tai liga yra blogas.“ Pats Viešpats taip pat apie taiką, kurią suteikia klusniems, ir apie persekiojimus, kuriuos siunčia maištininkams, per pranašą sako: „Aš, Viešpats, darantis gėrį ir kuriantis blogį.“ Ir Evangelijoje Viešpats apie žemiškus gėrius bei blogius sako turtuoliui: „Tu atsiėmei savo gėrybes savo gyvenime, o Lozorius taip pat – blogybes.“ Anas jūsų anksčiau buvęs, o dabar mūsų Augustinas teigia mirtį esant bloga. „Kaip įstatymas, – sako jis, – nėra blogis dėl to, kad didina nusidėjėlių geismą, taip ir mirtis nėra gėris, kadangi ji didina kenčiančiųjų šlovę ir sukuria kankinius. Įstatymas išties yra geras, nes jis yra nuodėmės draudimas. O mirtis yra bloga, nes ji yra nuodėmės alga. Bet kaip neteisieji blogai naudojasi net ir gerais dalykais, taip teisieji tegul gerai naudojasi ir blogaisiais. Iš to išplaukia, kad ir blogieji blogai naudojasi įstatymu, nors įstatymas yra geras dalykas, o gerieji miršta gerai, nors mirtis yra blogas dalykas.“
Filosofas: Kur link tu, meldžiu, su šitai?
Krikščionis: Tam, kad suprastum, sakau, jog anas gyvenimas yra geresnis, kuris, kaip žinoma, yra visiškai laisvas nuo šių blogybių ir tiek nutolęs nuo nuodėmės, kad ne tik ten nenusidedama, bet net neįmanoma nusidėti. Jei jis nebūtų už dabartinį gyvenimą geresnis arba labiau nepatiktų, veltui jis būtų skirtas kaip atlygis. Jei vis dėlto jis patinka labiau, tačiau nėra geresnis, tada jis šiam (gyvenimui) iškeliamas neracionaliai, o tie, kurie jo labiau trokšta, elgiasi neišmintingai.
Filosofas: Tikrai, prisipažinsiu atvirai, dabar pirmąkart pamatau tave esant filosofą, ir tokiai akivaizdžiai priežasčiai nedera įžūliai prieštarauti. Bet remiantis tavo iškeltu argumentu ten, o ne čia, dera laukti aukščiausio žmogaus gėrio. Ir galbūt tai buvo Epikūro, sakančio aukščiausią gėrį esant malonumą, mintis – suprantama, kad tokia didelė yra sielos ramybė, jog nei išorėje kūniška kančia, nei viduje jokia nuodėmės sąžinė nebedrumsčia proto ar kliudo yda, taip kad jo geriausia valia būtų visiškai išpildyta. Tačiau kol mūsų valiai kas nors trukdo ar ko nors trūksta, jokios tikros palaimos nėra. Tai tikrai visada nutinka, kol gyvenama čia, ir siela, slegiama žemiško kūno svorio bei tarytum uždaryta tam tikrame kalėjime, nesimėgauja tikra laisve. Kas gi kartais netrokštų šilumos, kai pernelyg šąla, arba atvirkščiai, ar giedros, kai vargina lietus, arba valgiui ar apdarui neretai daugiau negu turi? Yra ir nesuskaičiuojama galybė kitų dalykų, kurie, jei nesipriešiname akivaizdžiai tiesai, užkraunami mums to nenorint arba atsakomi norint. O jeigu, kaip rodo protas, anas būsimo gyvenimo gėris mums laikytinas aukščiausiu, manau, kad kelias, kuriuo ten nueinama, yra dorybės, kuriomis čia pasipuošiame. Apie jas po to turėsime pasikalbėti atidžiau.
Krikščionis: Štai mūsų disputas privedė prie to, kad aukščiausią žmogaus gėrį, arba, kaip pasakyta, gėrio tikslą, mes priskiriame būsimo gyvenimo palaimai, o kelią, kuriuo ten nueinama – dorybėms. Bet pirmiausia apie šį aukščiausią gėrį aš noriu mūsų, tai yra krikščioniškąją, discipliną palyginti su jūsų, kad toji, kuri turi turtingesnį šio gėrio mokymą ar raginimą, būtų laikoma tobulesne ir jai labiau būtų paklūstama. O kalbant apie senąjį įstatymą, kuriuo giriasi žydai, tu manai puikiai parodęs, jog ten nebuvo pažadėtas joks šios palaimos atlygis ir nepanaudotas joks raginimas į tai. Tuo tarpu Viešpats Jėzus, perduodamas naująjį testamentą, jau pačioje jo pradžioje padėjo tokį savo mokymo pamatą, kuris vienodai skatintų ir pasaulio niekinimui, ir šios palaimos troškimui, sakydamas: Palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jų yra dangaus karalystė. Ir vėliau: Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų yra dangaus karalystė. Ir jei atidžiai pažvelgsime į tai, visi Jo įsakymai ar pamokymai taikomi tam, kad ano dangiško ir amžino gyvenimo viltimi būtų paniekinta visa, kas klesti, ir iškęsta visa, kas priešiška. Aš nemanau, kad jūsiškiai mokytojai tai pasiekė arba kad jūsų sielas taip pat pakvietė prie šio gėrio tikslo. O jei jie buvo tokie, nurodyk peržvelgdamas visus jūsų etikos įstatus, arba, jei negali nurodyti, pripažink Kristaus mokymą esant tuo tobulesnį ir geresnį, kuo geresne priežastimi ar viltimi mus ragina dorybėms, kai tuo tarpu jūs veikiau manote, kad dorybių ar jų priešingybių reikia geisti ar vengti dėl jų pačių, o ne dėl kažko kito. Todėl manote, kad jos turėtų būti vadinamos „garbingomis“ (honesta) ar „negarbingomis“ (inhonesta). Juk tai, kas patinka savaime ir ko reikia geisti dėl jo paties, o ne dėl ko kito, vadinate garbingu, kaip, priešingai, negarbingu – to, ko reikia vengti dėl jo paties bjaurumo. O tuos dalykus, kurių geidžiama ar vengiama dėl ko nors kito, jūs labiau vadinate naudingais ar nenaudingais.
Filosofas: Išties taip atrodė mūsų protėviams, kaip M. Tulijus (Ciceronas) plačiau išdėsto antrojoje savo „Retorikos“ knygoje. Tačiau tikrai, kai sakoma: „Dorybės reikia geisti dėl jos pačios, o ne dėl kažko kito“, anaiptol neatmetamas atlygis už nuopelnus, bet pašalinamas žemiškų patogumų siekis. Priešingu atveju mes nebūtume gerai nustatę dorybių tikslo – tai yra galutinės priežasties – kaip palaimos, kaip savo antrojoje knygoje „Topika“, sekdamas Temistijumi, primena jūsų Boecijus. Ten juk, pateikdamas pavyzdį iš vietos nuo tikslo, jis sako: „Jei būti palaimintam yra gėris, tai ir teisingumas yra gėris.“ Nes čia, sako jis, yra teisingumo tikslas: jei kas gyventų pagal teisingumą, būtų atvestas į palaimą. Štai čia jis atvirai rodo, jog palaima yra paskirta atlygiu už teisingą gyvenimą, ir mūsų teisingo gyvenimo intencija yra, idant tai pasiektume. Tą palaimą, kaip manau, Epikūras vadina malonumu, o jūsų Kristus – dangaus karalyste. O koks skirtumas, kokiu vardu tai vadinama, kol dalykas išlieka tas pats ir pati palaima nėra kitokia, ir teisingo gyvenimo intencija filosofams neiškeliama kitokia nei krikščionims? Nes kaip jūs, taip ir mes nusiteikiame teisingai gyventi čia tam, kad būtume pašlovinti ten, ir kovojame su ydomis tam, kad dėl dorybių nuopelnų būtume ten apvainikuoti, laimėję tą aukščiausiąjį gėrį kaip atlygį.
Krikščionis: Priešingai – kiek aš matau, mūsų intencija šiuo klausimu labai skiriasi nuo jūsų, kaip skiriasi ir nuopelnai, be to, mes nemenka dalimi nesutariame ir dėl paties aukščiausiojo gėrio.
Filosofas: Tai, meldžiu, atskleisk, jei pajėgi.
Krikščionis: Niekas teisingai nevadina aukščiausiu gėriu to, už ką atrandama kas nors didesnio. Nes tai, kas yra už ką nors žemiau arba mažiau, jokiu būdu negali būti pavadinta aukščiausiu ar didžiausiu. O neabejotina, kad visa žmogiškoji palaima ar šlovė yra toli ir nenusakomai pranokstama dieviškosios. Todėl jokia, išskyrus ją (dieviškąją), neturi būti teisingai vadinama aukščiausia; arba be paties Jo (Dievo) niekas teisėtai nevadinamas aukščiausiu gėriu.
Filosofas: Čia mes turime omenyje ne absoliučiai aukščiausią gėrį, bet aukščiausią žmogaus gėrį.
Krikščionis: Tačiau ir aukščiausiu žmogaus gėriu teisingai nevadiname to, už ką atrandamas didesnis žmogaus gėris.
Filosofas: Taip išties, tai aišku.
Krikščionis: Tad klausiu, ar toje palaimoje vienas yra palaimingesnis už kitą – taip, kaip ir čia atsitinka, kad vienas už kitą būna teisesnis arba šventesnis, kad atitinkamai pagal nuopelnų įvairovę skirtųsi ir atlygis?
Filosofas: Kas, jeigu taip yra?
Krikščionis: Iš tiesų, kadangi taip yra, tu turi pripažinti, jog vienas žmogus ten tampa palaimingesnis už kitą, ir dėl to to žmogaus palaima, kuri yra mažesnė, jokiu būdu neturi būti vadinama aukščiausiu žmogaus gėriu. Todėl net ir to, kuris yra mažiau palaimintas už kitą, nebedera vadinti palaimintuoju. Juk tu apibrėžei, kad aukščiausias gėris yra tai, ką pasiekęs kiekvienas tampa palaimintas; vadinasi, arba turėsi pripažinti, kad tas, kuris už kitą ten yra mažesnis, pasiekė aukščiausią gėrį, arba turėsi pripažinti, kad jis anaiptol nėra palaimintas, o palaimintas tik tas, už kurį ten nėra nieko palaimingesnio. Nes jeigu tai, ką jis pasiekė, jį daro palaimintą, tai pagal anksčiau pateiktą apibrėžimą (tai, ką jis pasiekė) išties derėtų vadinti aukščiausiuoju gėriu.
Filosofas: Pakentėk truputį, prašau, ir atkreipk dėmesį, ką dabar pridėjau prie tavo paskutinio klausimo. Tą, kurio žodžiai klaidingi, galima ir pataisyti, kai mes, kaip buvo pasakyta, diskutuojame dėl tiesos ieškojimo, o ne dėl išradingumo (gabumų) demonstravimo.
Krikščionis: Pritariu ir sutinku su tuo, ką sakai. Juk mums, visiškai pasinėrusiems į tiesos ieškojimą, nedera kivirčytis vaikišku ar įžūlios deklamacijos papročiu, ir, jei kokie dalykai priimami mažiau apgalvotai, nevalia iš to tam, kuris siekia mokyti ar būti mokomas, ieškoti progos užtraukti gėdą ten, kur dėl argumentacijos kartais netgi leidžiama prileisti klaidingus dalykus. Todėl suteikiame visą laisvę ištarmę (sakinį) arba visiškai pakeisti, arba pataisyti.
Filosofas: Atsimink, sakau, ką aš pasakiau, ir prisimink pridėtą sąlygą, kur būtent pasakyta: „Kas, jeigu taip yra?“ Juk daugeliui filosofų atrodė, kad visiems geriems žmonėms visos dorybės yra kartu būdingos, ir nelaikomas visiškai geru tas, kuriam trūksta bent vienos dorybės, o dėl to tarp visų gerų žmonių nėra jokio skirtumo nei gyvenimo nuopelnuose, nei atlygyje už palaimą. Bet jei atsitiktinai taip yra, visiems atlyginama ta pačia palaima ir visi vienodai pasiekę aukščiausią gėrį tampa lygiai palaimingi. Šią nuomonę atvirai savo antrojoje knygoje „Apie pareigas“ Tulijus išpažįsta šiais žodžiais: „Nors teisingumas ir be išminties turi pakankamai autoriteto, išmintis be teisingumo nieko verta pasitikėjimui sukurti. Juk kuo žmogus suktesnis ir gudresnis, tuo labiau jis, atėmus iš jo dorumo reputaciją, kelia neapykantą ir įtarimą. Dėl to intelektas, sujungtas su teisingumu, turės tiek jėgų pasitikėjimui kelti, kiek tik norės. Teisingumas be išminties galės daug, o išmintis be teisingumo nebus verta nieko. Bet idant kas nesistebėtų, kodėl aš – nors tarp visų filosofų sutariama ir mano paties dažnai buvo svarstyta, jog kas turi vieną, turi visas dorybes – dabar taip atskiriu, tarytum kas nors galėtų būti teisingas nebūdamas tuo pačiu ir išmintingas: viena yra tas subtilumas, kai pati tiesa šlifuojama disputuose, o visai kas kita, kai kalba pritaikoma visiems. Dėl to, kaip kalba minia, taip šioje vietoje kalbame ir mes, tad vienus vadiname drąsiais, kitus – gerais vyrais, trečius – išmintingais. Juk kai kalbame, privalu naudotis liaudies ir įprastais žodžiais.“ Jis net savo „Paradoksuose“ ne tik geruosius prilygina dorybėse, bet ir bloguosius taip prilygina nuodėmėse, jog teigia, kad visos nuodėmės yra lygios.
Krikščionis: Dabar matau, kaip tu pirmiausia tampi įžūliai nesukalbamas ir labiau kivirčijiesi, o ne filosofuoji. Be abejonės, idant neatrodytum priverstas pripažinti akivaizdžią tiesą, tu atsigręži į pačios atviriausios klastos beprotybę – suprask, lyg visus geruosius laikytum vienodai gerais, visus kaltuosius vienodai kaltais, ir visus lygiai vertus tos pačios šlovės ar bausmės.
Filosofas: Mat tai glūdi pačiame dalyke, o ne žmonių nuomonėje, kurie labiau vertina ir atlygina už darbų poveikį, nei už papročių (būdo) savybes; ir pagal tai, kas matoma atliekant išorėje, kitus žmones teisia esant teisingesniais ar drąsesniais, geresniais ar blogesniais. Nuo šios ištarmės ir jūs, manau, nesate toli, jei atidžiai apsvarstytumėte savąją discipliną. Juk visas dorybes, kaip teigia anas jūsų didžiausias filosofas Augustinas, vienu vardu apima meilė, kuri vienintelė, kaip jis pats sako, atskiria Dievo sūnus nuo velnio sūnų. Dėl to vienoje vietoje jis pagrįstai primena: „Ten, kur yra meilė, ko gi galėtų trūkti? Juk Įstatymo pilnatvė yra meilė.“ Apaštalas, kuris tai sako, tęsdamas apie tą pilnatvę ir taip pat atitolindamas nuo jos visokius blogius bei aprėpdamas gėrius, sako: Meilė kantri, maloni, meilė nepavydi, nesielgia lengvabūdiškai (klaidingai) ir t.t. Apie kurią taip pat, be kita ko sakoma, jog ji viską ištveria ar viską pakelia, taip pat ir mirtį; o kaip primena Kristus: Niekas neturi didesnės meilės, kaip jei kas savo gyvybę už draugus atiduotų. Todėl ir nėra vienas labiau prisipildęs meilės už kitą, nes meilė savyje visa tai talpina ir su savimi atneša. O jei meilėje niekas nepranoksta kito, tai, be abejo, nepranoksta ir dorybėse bei nuopelnuose, kadangi, kaip sakai, meilė apima kiekvieną dorybę.
Krikščionis: Iš tiesų, jeigu tiksliai suprastume dorybę, kuri, suprantama, pelno nuopelną pas Dievą, dorybe vadinti privalu vien meilę. Ir ji, dėl to, kad padaro žmogų teisingu, drąsiu ar santūriu, teisingai yra vadinama teisingumu, drąsa ar santūrumu. Bet kaip visi, kurie turi meilę, nėra ja uždegti vienodai ir kaip ne visi išmintingieji supranta vienodai, taip ir ne visi teisieji yra lygiai teisingi, ar visi lygiai drąsūs ar lygiai santūrūs. Ir nors, pagal rūšių atskyrimą, pripažįstame visas dorybes kai kam esant būdingas – kai, žinoma, kiekvienas iš tų žmonių yra ir teisingas, ir drąsus, ir santūrus – vis dėlto nepritariame, jog dorybėse ar nuopelnuose jie visiškai lygūs, kadangi pasitaiko, jog vienas už kitą yra teisingesnis, drąsesnis ar kuklesnis. Nors padarytume prielaidą, kad minėtose dorybių rūšyse kiekvienas žmogus sutampa su kitu, vis dėlto individų rūšyse yra didžiulis skirtumas, nes vieno teisingumas, tvirtybė ar santūrumas yra didesni nei kito; bet, kadangi meilė suteikia visa, ką tu pasakei, vis dėlto kiekvienam atskiram, kuriame ji yra, ji padalina ne viską (ne visą pilnatvę). Nes lygiai kaip gamta suteikia visus kūno patogumus, bet ne visus visiems, taip ir sielos gėrybėse arba dorybėse nutinka taip, kad ne visi yra praturtinti vienodai.
Todėl noriu, kad atkreiptum dėmesį į tai, koks menkas yra anas argumentas – tiksliau, koks pigiausias sofizmas – kurį, remdamasis kitų nuomone, minėtasis filosofas pateikia (knygoje) „Paradoksai“, norėdamas įtikinti, jog dorybės, lygiai kaip ir ydos, visuose yra lygios, nes, kaip jis sako: „Už gerą vyrą (žmogų) nėra geresnio, už santūrų – santūresnio, už drąsų – drąsesnio ir už išmintingą – išmintingesnio.“ Nes nors ir už „gerą vyrą“[kaip bendrą sąvoką] galbūt nėra kieno nors geresnio, vis dėlto vienas už kitą „gerą vyrą“ [konkretų asmenį] yra geresnis. Juk ką gi kita reiškia pasakyti apie kažką, kad jis yra geresnis už gerą, jei ne tai, kad jis yra geresnis nei koks nors geras žmogus, kas jis bebūtų? Nes kai sakome Dievą esant geresnį už žmogų, mes suprantame ne kitaip, o kad Jis pranoksta visus žmones. Taip pat ir kai kokį nors gerą vyrą vadiname „geresniu už gerą vyrą“ – tai yra geresniu nei geras vyras yra, ar geresniu nei yra koks nors geras vyras – atrodo, jog tai suprastina ne kitaip, kaip kad jis apskritai iškeliamas aukščiau visų gerų žmonių. Kas yra visiškai netiesa, kadangi jis pats irgi yra kažkuris iš gerų žmonių. Nes jei jis būtų geresnis už gerą, arba geresnis už tai, kas yra koks nors geras žmogus, iš to atrodo seka, jog nei geras žmogus, nei koks nors geras žmogus nėra pakankamai geras; ir jei kas yra geras, tuo pačiu yra mažiau geras. Taigi, atrodo, yra didelis skirtumas sakyti, kad kas nors yra geresnis už kokį nors gerą vyrą ir geresnis negu yra geras vyras. Ir šie sofizmo spąstai gali įsipainioti į bet kokį palyginimą: kaip kad jie bando įrodyti, jog visi geri žmonės yra vienodai geri, taip ir apie bet kokius gražius žmones galėtų įrodinėti, kad suprask joks gražus žmogus nėra gražesnis už patį „gražų“ žmogų (kaip bendrą savybę), nors jis gali būti gražesnis už kitą gražų žmogų. Kas galiausiai nesupranta, kaip beprotiška sakyti, kad visos nuodėmės yra lygios? Nesvarbu, ar nuodėmę nustatytume valioje, ar pačiame darbe, aišku, kad tarp blogų žmonių vienas turi bjauresnę valią ir kenkia labiau, ar elgiasi blogiau nei kitas. Juk valia atveda prie veiksmo, ir kai suteikiama galimybė pakenkti, šis kenkia labiau nei anas, arba labiau persekioja kokį teisųjį, nes labiau jo nekenčia ir labiau trokšta jį kankinti. Panašiai ir ne visi gerieji vienodai yra naudingi ar vienodai trokšta būti naudingi. Iš ko tampa aišku, jog nei gerieji, nei blogieji nėra tarpusavyje lygūs, ir jų nuopelnai neturėtų būti lyginami, idant atlygis taip pat netaptų suprantamas kaip lygus. Be to, jeigu, atidėjęs šalin kvailių nuomones, pasvarstytum apie išbandytų filosofų puikias dogmas apie dorybes ir atidžiai atkreiptum dėmesį į iškalbingiausio vyro Plotino dorybių suskirstymą į keturias dalis, kurias jis vadina – vienas valstybinėmis, kitas – valančiomis, kitas – apvalytos sielos, o dar kitas – pavyzdinėmis, iš pačių tų pavadinimų bei jų aprašymų būsi priverstas pripažinti, jog žmonės dorybėse be galo skiriasi. Šito skirtumo nepraleisdamas ir tas Apaštalas, kurį mums prikišai, kalbėdamas apie susilaikymą ir santuokų nuolaidą sako: Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie, kaip aš pats. Bet kiekvienas turi savo atskirą Dievo dovaną, vienas šitokią, kitas anokią. Jis pats, skirstydamas būsimojo gyvenimo atlygius pagal dorybių ar nuopelnų savybę, sako: Žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi savo spindesiu, toks bus ir mirusiųjų prisikėlimas. Ir kitur: Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus. O kad jis pasakė meilę esant Įstatymo pilnatve – t.y. kad per meilę Įstatymas įvykdomas – tai neįrodo, kad visi meilėje yra lygūs, nes meilė išsiplečia ir virš paties įsakymo. Iš to ir anas Tiesos raginimas: Kai padarysite viską, kas jums įsakyta, sakykite: Mes esame nenaudingi tarnai; padarėme tai, ką privalėjome padaryti. Tai yra, laikykite tai menku dalyku, jei įvykdote tik tai, ką privalote pagal įsakymą, jeigu tik prie privalomo įsakymo jūs dar iš malonės kažko nepridedate, ir tai yra kas sakoma: padarėme tai, ką privalėjome. Tarytum jis sakytų: Kadangi vykdydami įsakymus mes tik sumokame skolą ir elgiamės tarsi iš būtinybės, o ne neatlygintinai. Bet kai kas nors pereina į mergelės luomo pranašumą, ten jis peržengia patį įsakymą, prie kurio nesame priversti jokiu įsakymu. Dėl to tas pats Apaštalas primena: Dėl mergelių neturiu jokio Viešpaties įsakymo, bet duodu patarimą. Tačiau ir pas tuos, kurie tik išpildys Įstatymą, o ne jo peržengs, meilė gali būti nelygi, nes tame pačiame darbe vieno meilės jausmas gali būti didesnis nei kito. O dėl tavo priekaišto, kylančio iš anų Augustino žodžių: „Ten, kur yra meilė, ko gi galėtų trūkti“ ir t.t. – nėra tokio, kuris galvotų, jog jis taip suprato, norėdamas sulyginti visus su visais dorybėse ir nuopelnuose; juk tai, sekdamas tiek Viešpačiu, tiek Apaštalu, jis pats beveik visur paneigia. Šis jo pasakymas veikiau reiškia: ko gi galėtų trūkti išganymui, o ne paties dorybių tobulumui? Mat niekas turėdamas meilę nepražūva, bet ne visi joje yra lygūs.
Filosofas: Prašau tavęs, tenepiktina, kad mes iškeliame daugybę ištarmių ar nuomonių, idant iš visų jų galėtume išsirinkti proto tiesą. Juk tie, kurie vis dar tyrinėja nežinomą vietą, priversti išbandyti daugybę kelių, kad sugebėtų išsirinkti patį tiesiausią. Kaip kad dabar aš, ieškodamas aukščiausio gėrio, esu priverstas tai daryti, būtent kai, tavo pakviestas, pateikiu mūsų protėvių, ar net savo paties, ištarmes.
Krikščionis: Neslėgtų, jei vietoje ištarmės būtų pateikiama kas nors tokio, kas, jei ir nebūtų tiesa, tai bent jau turėtų šiokią tokią tikimybę. Juk to, kas akivaizdžiai klaidinga, visiškai nereikia neigti jokiais argumentais.
Filosofas: O kas, jei aukščiausią žmogaus gėrį vadintume ana būsimo gyvenimo būsena, palyginti tik su šio gyvenimo gėrybėmis? Nes nors ir jūs mums sakote esant du Dievo nustatytus tikslus, t. y. aukščiausią gėrį danguje ir aukščiausią blogį pragare, jūs patys tai priimate ne kitaip, kaip tik kalbant apie dabartinio gyvenimo gerą ar blogą būklę. Juk protas mums siūlo šešias žmogaus būkles – tris būtent šiame gyvenime, ir atitinkamai tris kitas būsimajame. Pirmoji žmogaus būklė yra toji, kurioje jis gimsta, kol jame dar neatsibudęs protas ir jis dar neįgijęs laisvos valios, jog, pagal tai, ką pasirenka, būtų galima pavadinti jį geru arba blogu žmogumi, nors pats savaime jis yra geras dalykas, gera substancija ar kūrinys. O iš šios pirmosios žmogaus būklės, kai jis pasiekia supratimo amžių, jei sąmoningai pasvyra į gėrį ar blogį, tada jau pats tampa geru ar blogu žmogumi ir įžengia į žmogaus gerą arba blogą būklę. Pirmoji žmogaus būklė yra tarsi neutrali – t.y. dar negalima tikrąja to žodžio prasme vadinti nei gera, nei bloga; o antroji – jeigu pakilo į dorybes, yra gera, o jei nusileido į ydas – bloga. Lygiai taip pat ir būsimasis gyvenimas turi tris būkles: vieną, be abejo, tarsi neutralią, nei tikrąja prasme palaimintą, nei vargingą – tai yra tų, kurių ir šiame gyvenime būklė liko, kaip minėjome, neutrali – suprantama, neturinti jokių dorybių ir nuopelnų, nes dar nebuvo atsibudęs žmogaus protas; kitą – dėl nuopelnų, labai gerą, ir dar kitą – pačią blogiausią. Tad manau, kad šios dvi būsenos – lyginant su anomis dviejomis dabartinio gyvenimo, kurios joms nusipelno – gali būti vadinamos aukščiausiu gėriu ir aukščiausiu blogiu todėl, kad jose nėra įmaišyta jokių negandų arba jokios sėkmės, tuo tarpu kai dabartinės dvi, kaip aišku, yra sumišusios su tokiais (priešingais elementais), kad jose nėra nei gryno gėrio, nei gryno blogio.
Krikščionis: Štai, tavo nuomone, tas aukščiausias gėris turėtų būti suprantamas kaip anoji dangiško gyvenimo ramybė, kaip ir priešingai – aukščiausias blogis kaip anas būsimas blogųjų pasmerkimas. Kiekvieną iš jų mes patys, kaip priminei, įgyjame savo nuopelnais, per kuriuos tarytum tam tikrais keliais ten yra nueinama.
Filosofas: Taip manau, ir tai aišku. Juk nėra tiems, kurie laikosi prigimtinio įstatymo, tvirtesnės ištarmės už tą, kad dorybės pakanka palaimai, ir, kadangi vien dorybės padaro (žmogų) palaimingu, jokiu kitu keliu niekas šio vardo neįgyja. Taip ir atvirkščiai, niekas netampa tikrai apgailėtinas ne dėl ko kito, o tik dėl ydų. Dėl to ir paaiškėja, kad kaip anos yra kelias į aukščiausią gėrį, taip ir šios – į aukščiausią blogį.
Krikščionis: Kadangi dabar jau šiek tiek atrodo priartėjai tiek prie aukščiausio žmogaus gėrio, tiek ir prie aukščiausio jo blogio, ir dar palietei jų kelius, leistina šiek tiek atleisti mūsų prieštaravimų vadžias tavo išdėstymui, idant tu lengviau pasiektum savo išsikelto tikslo pabaigą ir būtų galima teisingiau bei tobuliau spręsti apie atliktą darbą. Taigi, kai parodei, ką vadini aukščiausiu žmogaus gėriu arba aukščiausiu jo blogiu, belieka, kad ir anuos jų kelius, kuriuos paminėjai, būtent dorybes bei ydas, tu atidžiai apibrėžtum bei atskirtum, idant jų tuo labiau būtų siekiama arba vengiama, kuo geriau jie bus pažinti.
Filosofas: „Dorybė, – sako jie, – yra pats geriausias sielos įprotis“; taip iš priešingos pusės aš manau, jog yda yra blogiausias sielos įprotis. O šį „įprotį“ mes vadiname tuo, ką Aristotelis atskyrė „Kategorijose“, kai (supratime apie) įprotį ir polinkį jis priskyrė tai pirmajai kokybės rūšiai. Taigi, įprotis yra daikto savybė (kokybė), esanti (įdiegta) ne iš prigimties, o įgyta mokymusi ir apmąstymu, ir sunkiai pakeičiama. Dėl to tos (savybės), kurią kai kuriuose žmonėse vadina prigimtiniu skaistumu – kylančiu dėl, matyt, kūno šaltumo arba kokios nors prigimtinės sandaros, ir kuri niekad neiškenčia jokios kovos su geiduliais, idant galėtų triumfuoti prieš ją, bei nepelno jokio nuopelno – jokiu būdu nepriskiriame dorybėms. Kaip nepriskiriame nė kokių nors sielos savybių, kurios yra lengvai kintamos. Mat ten, kur nėra jokios pasipriešinimo kovos, nėra ir nugalinčios dorybės vainiko – kaip sako ir jūsų didžiojo filosofo žodžiai: „Nebus vainikuotas tas, kuris nekovos teisėtai.“ Iš čia ir tie pačios Filosofijos žodžiai Boecijui, ketvirtojoje „Paguodos“ knygoje: „Dėl to tai ir vadinama dorybe, kad remdamasi savomis jėgomis, ji nėra įveikiama priešiškumų.“ Šis (autorius) taip pat patvirtindamas, jog bet kokia dorybė yra sunkiai pakeičiama, kai minėtajame „Apie kokybę“ traktate aiškino Aristotelį, priskyrusį mokslus ir dorybes prie „įpročių“, sakė: „Nes dorybė, jeigu nėra sunkiai pakeičiama, tai nėra dorybė. Juk ir tas, kuris vieną kartą nuteisė teisingai, nėra teisingasis, kaip ir tas, kuris vienąkart padaro svetimavimą, nėra svetimautojas; bet tai tėra tuomet, kai tokia valia ir ketinimas pasilieka pastovūs.“
Ir geriausias sielos įprotis yra tas, kuris moko mus tikrosios palaimos nuopelnui, o tokie yra pavienės dorybės rūšys, kurių vieni išskyrė daugiau, kiti mažiau. Juk Sokratas, per kurį pirmiausia ar labiausiai išaugo moralinės disciplinos studijos, išskyrė keturias dorybės rūšis: Išmintį, Teisingumą, Tvirtybę (Drąsą), Santūrumą. Bet kai kurie išminties atskyrimą vadina veikiau dorybių motina ar šaltiniu nei pačia dorybe. Juk išmintis – tai šis pats papročių mokslas, kuris, kaip teigia etikos traktatas, vadinamas „gerų ir blogų dalykų mokslu“, tai yra – paties gėrio ir blogio atskyrimu: tai yra, kas savaime iš savęs turi būti vadinama gėriu arba blogiu. Nes vieni dalykai, patys savaime ir iš prigimties (iš esmės, substancialiai), vadinami gerais arba blogais, kaip pavyzdžiui pačios dorybės ar ydos; o kiti – atsitiktinai arba per kažką kitą. Pavyzdžiui, mūsų pačių darbų veiksmai – nors patys savaime jie yra neutralūs – vis dėlto atsižvelgiant į intenciją, iš kurios jie kyla, yra vadinami gerais arba blogais. Dėl to ir dažnai tas pats dalykas, nors atliekamas skirtingų žmonių, ar to paties žmogaus skirtingu metu, vis dėlto dėl intencijų įvairovės yra vadinamas tiek geru darbu, tiek blogu. O tie, kurie substancialiai ir iš savo prigimties vadinami gerais arba blogais, išlieka amžinai nesumaišyti, taip, kad tai, kas vieną kartą yra gėris, niekada negali virsti blogiu, arba atvirkščiai. Būtent šis pastarųjų, kaip ir gerųjų bei blogųjų atskyrimas, yra vadinamas išmintimi.
Ši atskyrimo dorybė, kadangi lygiai kaip geruose gali būti ir ištvirkusiuose žmonėse, ir neturi jokio nuopelno, jokiu būdu neturėtų būti teisingai vadinama dorybe arba geriausiu sielos įpročiu. Todėl Aristotelis, atskirdamas mokslus nuo dorybių, minėtajame traktate „Apie kokybę“, kai pateikė pavyzdžius apie „įprotį“, pasakė: „Tokie yra mokslai arba dorybės.“ Tą vietą aiškindamas, Boecijus priduria: „Aristotelis, priešingai nei Sokratas, nemano mokslus esant dorybėmis.“ Taip ir tas – anksčiau mūsiškis, o dabar jūsiškis Augustinas, kaip aš minėjau anksčiau – dorybės vardą kartais išplečia ir iki tikėjimo bei vilties, o kartais sutraukia tik iki vienos meilės, kuri, be abejo, yra išskirtinė ir ypatinga gerųjų (savybė), kadangi anos kitos dvi lygiai bendros tiek atmestiesiems, tiek išrinktiesiems. Juk parašyta: „Tikėjimas be darbų yra negyvas“; ir: „nedorėlių viltis pražus.“ Kaip tikėjimas ar viltis be darbų mums pasidaro beverčiai arba veikiau kenksmingi, lygiai taip pat ir išmintis. Juk mes tampame labiau kalti, kai sąmoningai to, ką reikia daryti, venkiam, ar darome tai, ko nereikia, nei jeigu tai nutiktų dėl nežinojimo, kuris, suprantama, galėtų pasiūlyti bent kažkokį pasiteisinimą. Todėl yra žinoma ta jūsų ištarmė: „Tarnas, kuris žino, ir nedaro savo pono valios, bus smarkiai nuplaktas.“ Ir kitur: „Būtų buvę geriau nepažinti tiesos kelio, nei, jį pažinus, grįžti atgal.“ Vadinasi, išmintis, kaip ir tikėjimas arba viltis – kurie vienodai dera tiek blogiems, tiek geriems žmonėms – turėtų būti vadinami ne tiek dorybėmis, kiek kažkokiu vadovavimu ar paskatinimu dorybėms.
Krikščionis: Manau, kad šiam kartui apie išmintį to pakanka. Dabar tau belieka pereiti prie likusių dorybių, kaip patinka Sokratui.
Filosofas: Taigi, teisingumas yra dorybė, kuri, išsaugant bendrą naudą, kiekvienam atiduoda jo orumą (tai, ko jis vertas); tai yra ta dorybė, kuria norime, kad kiekvienas turėtų tai, ko jis yra vertas, jei tik tai neatneša žalos bendruomenei. Juk dažnai nutinka, kad kai kažkam pagal nuopelnus atiduodame tai, kas jo, tas asmeniškas vieno žmogaus veiksmas atneša žalą bendruomenei. Todėl, kad dalis nepakenktų visumai, o atskirybė – bendruomenei, pridėta: „išsaugant bendrą naudą“. Būtent į šį tikslą dera teisingai nukreipti visa, ką darome, kad visuose dalykuose kiekvienas rūpintųsi ne tiek savo asmeniniu, kiek bendru gėriu, ir aprūpintų ne tiek šeimos, kiek viešuosius reikalus, ir gyventų ne tiek sau, kiek tėvynei. Dėl to ir anas pirmasis bei didžiausias moralės filosofijos mokytojas Sokratas nusprendė, jog viską reikia paversti bendru ir pritaikyti bendrai naudai – taip, kad net ir žmonos, anot jo, turėtų būti bendros, suprask, taip, jog niekas neatpažintų savo nuosavų vaikų; tai yra, manytų juos pagimdę ne tiek sau, kiek tėvynei, kad ši žmonų bendrystė būtų suprantama ne kaip kūno naudojimas, bet kaip palikuonių vaisius. Tai ir žodžiais, ir darbais, nužudydamas nuosavą sūnų, ateities kartų atminčiai kaip pavyzdį paliko Aulas, sakydamas, jog pagimdė jį ne Katilinai prieš tėvynę, o tėvynei prieš Katiliną. Jis, užsidegęs teisingumo uolumu ir matydamas sūnuje ne savo sūnų, o tėvynės priešą, minėtą teisingumo apibrėžimą parodė ne tiek lūpomis, kiek ranka.
Taigi, kas yra pastovus toje valioje, apie kurią kalbėjome, taip, kad nuo jos negali būti lengvai atitrauktas, tas pasižymi teisingumo dorybe, net jei dar nėra tobulas drąsoje ir santūrume. Bet kadangi tai, kas sunkiai prarandama, vis dėlto įsiterpus kokiai nors svarbiai priežasčiai kartais yra priversta pasitraukti – pavyzdžiui, pati ši gera valia, kuri vadinama teisingumu, išnyksta dėl kokios nors baimės ar geismo – prieš baimę reikalinga tvirtybė (drąsa), o prieš geismą – santūrumas. Juk dalyko, kurio nenorime, baimė arba geismas to, ko norime, jei yra tokie stiprūs, kad nugali protą, lengvai atitraukia protą nuo gero tikslo ir nuveda į priešingus. Todėl prieš baimę tvirtybė paima skydą, o prieš geismą santūrumas paima kamanas, kad tai, ko jau norime per teisingumo dorybę, jų sustiprinti pajėgtume įvykdyti tiek, kiek nuo mūsų priklauso. Todėl abi jas vadiname tam tikru sielos tvirtumu ir pastovumu, kuriais tampame pajėgūs įvykdyti tai, ko norime per teisingumą. O joms priešingi dalykai teisingai vadinami tam tikromis sielos silpnybėmis ir bejėgyste pasipriešinti ydoms – kaip, pavyzdžiui, bailumas arba mažadvasiškumas, kurie padaro žmogų suglebusį, ir nesantūrumas, kuris mus paleidžia į nešvankius malonumus ar gėdingus troškimus. Tvirtybė (drąsa) iš tiesų yra apgalvotas, tai yra protingas darbų iškentimas ir pavojų prisiėmimas. Tai yra ta dorybė, kuri padaro mus pasirengusius priimti pavojus arba kęsti darbus (vargus), kai tai yra tikslinga; tai labiausiai priklauso nuo teisingumo meilės, kurią vadiname geru uolumu, būtent atremiant ar atkeršijant už blogybes.
Santūrumas yra tvirtas ir nuosaikus proto viešpatavimas prieš geidulį bei kitus neteisius sielos impulsus. Nes dažnai, peržengdami ribą, nors ir manome esantys santūrūs, peržengiame santūrumo ribas: pavyzdžiui, siekdami blaivumo, kankiname save nesaikingais pasninkais, ir, norėdami griežtai pažaboti ydą, sunaikiname pačią prigimtį, ir taip daug kame peržengdami ribą, vietoje dorybių įtvirtiname joms artimas ydas. Todėl ne be reikalo, pasakius „tvirtas“, buvo pridėta „nuosaikus“.
Šiam protui, be abejo, privalo vadovauti pats išminties protas, kurią, kaip sakėme, vadina dorybių motina, tai yra jų šaltiniu bei maitintoja. Juk jei per ją iš anksto nepažinsime dorybių ir nesugebėsime jų atidžiai atskirti ne tik nuo priešingų ir akivaizdžių ydų, bet ir nuo joms artimų, mes jokiu būdu neskirsime pastangų joms – kurių nepažįstame – įgyti ar išsaugoti. Todėl bet kam, kas tobulas šiose dorybėse, privalo būti būdinga išmintis, per kurią, aišku, ir teisingumas, dalijantis nuopelnus, žinotų, kas kam priklauso. Tvirtybė (drąsa) prisiimant pavojus ar kenčiant vargus turėtų įžvalgumą, o santūrumas, kaip sakyta, pažabojant geidulius – nuosaikumą. Taigi aišku, kad šiose trijose mūsų paminėtose dorybėse, kurioms išmintis negali trūkti, žmogus pasiekia tobulumą ir atbaigiamas gėryje. O dabar belieka atskirti pačias jų rūšis ar dalis, kad atidžiau jas pažintume ir, sekdami jų mokymą po vieną, teisingiau spręstume.
Krikščionis: Išties, kadangi taip patinka ir turi patikti, mes trokštame, kad tai būtų padaryta.
Filosofas: Taigi teisingumui, kuris kiekvienam išsaugo tai, kas jo, kad pasakyčiau trumpai, priklauso pagarba, geradarystė, teisingakalbystė (tikrumas), atpildas (kerštas).
Kas yra pagarba.
Pagarba vadiname tą teisingumo dalį, per kurią esame pasirengę savanoriškai parodyti deramą pagarbą visiems: tiek Dievui, kas vadinama religija, tiek ir žmonėms, vertiems dėl savo valdžios ar kokio nors nuopelno, kas vadinama atidumu. Taigi aišku, kad čia įtraukiama ir paklusnumo dorybė, per kurią, paklusdami vyresniųjų įsakymams, išreiškiame jiems pagarbą ir dėl to, kad jokiu būdu neniekina protingų jų nurodymų.
Kas yra geradarystė.
O geradarystė yra tai, per ką esame pasirengę suteikti deramą pagalbą žmonių varguose: ar tai duodant būtiniausius dalykus stokojantiems, kas vadinama dosnumu – tuo tarpu kai pertekliaus atidavimas yra išlaidavimas – ar tai išlaisvinant smurtu prispaustuosius, kas vadinama gailestingumu.
Tačiau užuojautą, taip pavadintą nuo vargšų, mūsų protėviai vadino veikiau yda ir tam tikra sielos silpnybe nei dorybe; per ją mes norime padėti kitiems natūraliai užjausdami juos vien dėl to, kad jie kenčia. Tuo tarpu gailestingumas skatina padėti kitiems tik iš protingo jausmo, ir atsižvelgia ne tiek į tai, kad jie kenčia, kiek į tai, kad jie kenčia neteisingai, idant, užkirsdamas kelią neteisybei, jis paklustų teisingumui. Priešingu atveju, kai mes padedame kitiems, tai nėra teisingumo darbai, jei tuo mes neatiduodame kiekvienam to, kas jo. Be to, kadangi dorybė yra sielos įprotis, kuris, kaip aišku iš to, kas anksčiau pasakyta, yra įgyjamas veikiau per pastangas ir studijas nei iš prigimties, jokia tokia prigimtinė atjauta neturi būti priskiriama dorybėms, per kurią, vedami kažkokio žmogiško ar kūniško, o ne protingo jausmo, mes stengiamės padėti net kaltiems, atsidūrusiems kančioje, šitaip veikiau prieštaraudami teisingumui, kad jiems nebūtų atiduotos deramos bausmės. Galiausiai, kas benutiktų, pasiduoti skausmui yra greičiau silpnybės nei dorybės, ir vargo, o ne palaimos, ir sutrikusio, o ne ramaus proto ženklas. Juk kadangi Dievui viską kuo geriausiai tvarkant niekas nevyksta be priežasties, kas gi tokio nutinka, dėl ko būtų teisinga liūdėti ar sielvartauti, ir taip pačiai geriausiai Dievo tvarkai, kiek tai priklauso nuo žmogaus, priešintis, lyg manant, kad ją reikia taisyti?
Kas yra teisingakalbystė (tikrumas).
Tikrumas (teisingakalbystė) yra tai, per ką mes stengiamės laikytis tų dalykų, kurių skolininkais tapome pažadėdami. Juk jeigu pažadame tai, ko nedera, mes netampame kalti to neįvykdydami, nes blogas pažadas jokiu būdu nepadarė mūsų skolininkais. Juk tas, kuris įvykdo tai, kas neturėjo būti pažadėta, padvigubina blogo darbo poveikį, kai prie iškrypusio pažado prideda iškrypusį faktą (veiksmą), ir nepasirenka atsisakydamas veiksmo ištaisyti blogą pažadą.
Kas yra atpildas.
Atpildas yra anas nuolatinis (pastovus) jausmas, per kurį už padarytas blogybes užkraunama derama bausmė. Tačiau kiekvienoje iš šių keturių teisingumo dalių neabejotinai reikia numanyti tai, ką iš anksto pateikėme apibrėžime: būtent „išsaugant bendrą naudą“. Juk, kaip anksčiau minėjome, tai turi būti mūsų darbų tikslas – kad kiekvienas ieškotų ne tiek savo asmeninių, kiek bendrų patogumų, ir gyventų ne tiek sau, kiek visiems, būtent pagal tai, ką girdamas Katoną apdainuoja Lukanas:
„Išties jis vienas, neturintis nei aistrų, nei neapykantos, randa laiko apraudoti žmonių giminę…“ Taip pat:
„…Tokie buvo papročiai, toks nepajudinamas rūsčiojo Katono kelias (sekta): išlaikyti saiką ir laikytis tikslo, ir sekti prigimtimi, ir paaukoti gyvenimą tėvynei, ir tikėti, kad jis gimęs ne sau, o visam pasauliui.“
Ir po kiek laiko:
„…Miestui jis tėvas ir miestui vyras.
Geras bendruomenei (visiems).“
Išties, kai kas nors susitelkia į savo asmeninius patogumus, tai rodo silpną prigimtį; kai į svetimus – iškilią dorybę. Ir tas turi menkai vertinti savo gyvenimą, kuris, rūpindamasis vien savimi, tenkinasi savo patogumais ir nenusipelno kitų malonės bei pagyrimo. Kiekvienas pagal savo išgales privalo mėgdžioti Dievą, kuris, nors jam nieko netrūksta, mažiausiai rūpinasi savimi, o visais, ir teikia, kas būtina, ne sau, bet visiems, tarsi vienos didelės valstybės – viso pasaulio sąrangos – valdytojas (prokuratorius).
Yra tokių, kurie teisingumo dalis skirsto didesniu ne dalykų, bet pavadinimų skaičiumi, ir daugelį tų, kuriuos mes aprėpėme vienu žodžiu, jie išskiria į kelis, ir tai, kas uždaryta visumoje, padalina į dalis: būtent, pamaldumą tėvams, draugystę – tai yra geranoriškumą tiems, kurie mus myli, dėl jų pačių labiau nei tikintis kokios nors naudos, esant lygiai jų valiai mūsų atžvilgiu, dėkingumą atlyginant už geradarystes. Tačiau be abejonės aišku, kad šie trys dalykai yra pavaldūs geradarystei, per kurią siela yra pasirengusi suteikti bet kokias deramas geradarystes tiek tėvams, tiek ir kitiems.
Apie prigimtinį ir pozityvųjį teisingumą.
Tačiau tuose dalykuose, kurie priklauso teisingumui, privalu neperžengti ne tik prigimtinio, bet ir pozityviojo (nustatyto) teisingumo kelio. Juk viena teisė vadinama prigimtine, kita – pozityviąja. Prigimtinė teisė išties yra tai, ką įvykdyti darbu įtikina pats protas, natūraliai esantis visuose; todėl ji išlieka pas visus: pavyzdžiui, garbinti Dievą, mylėti tėvus, bausti piktadarius, ir viskas, kieno laikymasis visiems yra būtinas, taip, kad be jų jokie nuopelnai niekada nebūtų pakankami. O pozityvusis teisingumas yra tai, kas įsteigta žmonių, norint saugiau apsaugoti arba išplėsti naudą ar padorumą, ir kas remiasi vien papročiu arba rašto autoritetu: pavyzdžiui, bausmės už atpildą ar teismų sprendimai nagrinėjant kaltinimus; juk pas vienus egzistuoja dvikovų ar įkaitintos geležies apeiga, o pas kitus bet kokio ginčo pabaiga yra priesaika, ir visas svarstymas patikimas liudytojams. Iš to išplaukia, kad su kuo mums tenka gyventi, tų institucijų, kurias paminėjome, privalome laikytis taip pat, kaip ir prigimtinių teisių.
Net ir patys įstatymai, kuriuos vadinate dieviškais, – suprask, Senasis ir Naujasis Testamentas – perduoda tam tikrus prigimtinius nurodymus, kuriuos jūs vadinate moraliniais: mylėti Dievą ar artimą, nesvetimauti, nevogti, nebūti žmogžudžiu; tačiau kai kurie kiti yra tartum pozityviojo teisingumo, kurie tam tikram laikui buvo pritaikyti kai kuriems žmonėms, kaip antai apipjaustymas žydams ir krikštas jums bei daugelis kitų, kuriuos jūs vadinate figūriniais įsakymais. Romos pontifikai ar sinodų susirinkimai taip pat kasdien kuria naujus dekretus arba suteikia tam tikras dispensacijas (išimtis), kuriomis, kaip jūs teigiate, tai, kas anksčiau buvo leista, dabar tampa neteisėta, arba atvirkščiai, lyg Dievas būtų atidavęs į jų valdžią, kad savo įsakymais ar leidimais jie padarytų gerus ar blogus dalykus, kurie anksčiau tokie nebuvo, ir kad jų autoritetas galėtų nulemti (būti aukštesnis už) mūsų įstatymą. O dabar, po teisingumo apsvarstymo, belieka, kad mes nukreiptume plunksną į likusias dvi dorybės rūšis.
Apie tvirtybės (drąsos) dalis.
Taigi tvirtybė mums atrodo esanti aprėpiama į dalis: būtent kilniadvasiškumą ir ištvermę (pakantumą).
Kas yra kilniadvasiškumas.
O kilniadvasiškumas yra tai, per ką, kai yra protinga priežastis, esame pasirengę imtis bet kokių sunkių iššūkių.
Kas yra ištvermė.
O ištvermė yra tai, kuo mes pastoviai išliekame pradėję šį užmojį.
Apie santūrumo dalis.
O santūrumo, kiek man atrodo, ir manau, kad jūs to nepeikiate, dalys yra šios: nuolankumas, taupumas, romumas, skaistumas, blaivumas.
Kas yra nuolankumas.
Nuolankumas yra tai, per ką mes taip susilaikome nuo tuščios garbės troškimo, kad nesiekiame atrodyti aukščiau, nei esame.
Kas yra taupumas.
Taupumas gi yra nereikalingo švaistymo stabdis, per kurį mes, be abejo, atmetame turėjimą daugiau, nei būtina.
Taip ir romumas yra pykčio stabdis, skaistumas – gašlumo, o blaivumas – apsirijimo.
Ir reikia pastebėti, kadangi teisingumas yra pastovi sielos valia, kuri kiekvienam išsaugo tai, kas jo, tvirtybė ir santūrumas yra tam tikros galios ir sielos jėga, kuria, kaip minėjome aukščiau, gera teisingumo valia yra patvirtinama. Juk tie dalykai, kuriems priešingi dalykai yra bejėgystės, patys neabejotinai yra galios (pajėgumai). O sielos silpnumas, kuris yra priešingas tvirtybei, yra tam tikra jos negalia ir bejėgystė, kurią galime vadinti bailumu arba mažadvasiškumu.
Nesantūrumas taip pat, priešingas santūrumui, yra tam tikras sielos silpnumas ir bejėgystė, nepajėgianti pasipriešinti jos iracionalių judesių impulsams, nuo kurių ta silpna siela – tarsi kokių tarnų – įtraukiama į apgailėtiną ydų nelaisvę ir tampa verge tų, kuriems turėjo viešpatauti. Kaip teisingumas yra ta gera valia, apie kurią kalbėjome, taip neteisingumas yra jai priešinga valia. Ir teisingumas daro žmogų gerą, o tvirtybė bei santūrumas – dorą, nes, ko per aną norime, per šias esame pajėgūs įvykdyti.
Manau, kad dabar dorybės rūšis arba dalis atskyriau taip, kad jose būtų apimti visi laipteliai, kuriais pasiekiama palaima ir pagal nuopelnus pagaunamas aukščiausiasis gėris. Dabar, jei tavo išminčiai atrodytų tinkama, esame pasirengę išklausyti, ką nuspręsi juose patvirtinti ar atmesti, ar jei galbūt manysi, kad tobulumui reikia kažką pridėti.
Krikščionis: Išties taip dera. Tačiau prieš prieinant prie šių aukščiausiojo gėrio laiptelių, kuriuos tu nustatei, sugrįžkime prie pertraukto, bet neatmesto ginčo apie aukščiausią gėrį ir aukščiausią blogį; ir tebūnie nustatyta, kas paprasčiausiai vadinama aukščiausiu gėriu arba aukščiausiu blogiu, ir ar aukščiausiasis gėris yra kas kita nei aukščiausiasis žmogaus gėris, arba ar aukščiausiasis blogis yra kas kita nei aukščiausiasis žmogaus blogis.
Sugrįžimas prie pertraukto tyrimo apie aukščiausią gėrį.
Filosofas: Be abejonės aišku, kad pas visus teisingai filosofuojančius aukščiausiu gėriu vadinama ir tikima esant ne ką kitą, o Dievą, kurio – suprask, bekūnė ir nenusakoma – palaima, nepažįstanti nei pradžios, nei pabaigos, negali nei padidėti, nei sumažėti.
Aukščiausiuoju blogiu aš laikau aukščiausią bet kieno – ar tai būtų žmogaus, ar kito kūrinio – vargą arba bausmės kankinimą. O žmogaus aukščiausiu gėriu ar aukščiausiu jo blogiu, kaip jau anksčiau priminiau ir nustačiau, aš suprantu būsimo gyvenimo ramybę arba amžiną bausmę. Taigi manau, kad skirtumas tarp aukščiausiojo gėrio ir aukščiausiojo žmogaus gėrio yra tas – kaip aišku iš to, kas pasakyta, – jog aukščiausias gėris yra pats Dievas arba Jo palaimos aukščiausia ramybė, kurią mes laikome ne kuo kitu, kaip Juo pačiu, kuris yra palaimingas iš savęs paties, o ne iš kur nors kitur. Tuo tarpu aukščiausias žmogaus gėris yra ta amžina ramybė arba džiaugsmas, kurią kiekvienas po šio gyvenimo gauna pagal nuopelnus – ar tai, kaip jūs sakote, pačioje Dievo vizijoje bei pažinime, ar kaip nors kitaip tai nutiktų. Aukščiausias blogis išties yra, kaip sakiau, bet kokio kūrinio aukščiausias vargas arba bausmė, patirta už nuopelnus. O aukščiausiu žmogaus blogiu mes vadiname bet kokius žmonių kankinimus, ten patiriamus už nuopelnus.
Apie aukščiausiąjį blogį.
Krikščionis: Kiek suprantu, tiek aukščiausią blogį, tiek aukščiausią žmogaus blogį tu supranti tik kaip būsimojo amžiaus bausmes, atiduodamas pagal nuopelnus.
Filosofas: Būtent taip.
Krikščionis: Tačiau be abejonės tos bausmės, paskirtos pagal nuopelnus, yra išties teisingos, nes teisinga taip bausti tuos, kurie to nusipelnė. O kas teisinga, žinia, yra gera. Taigi tos bausmės, kurias tu vadini aukščiausiu blogiu arba aukščiausiu žmogaus blogiu, be abejo yra geros. Pažiūrėk tad, ar neatrodo, kad pripažįsti, jog tai, kas yra veikiau gera nei bloga, yra aukščiausiasis blogis. Nes aš nematau, kokiu protu tu galėtum vadinti aukščiausiu blogiu ar aukščiausiu žmogaus blogiu tai, kas jokiu būdu nėra bloga.
Filosofas: Tau derėtų prisiminti, jog anksčiau tu pats tiek mūsų, tiek jūsų liudijimais parodei, kad ir bet kokia kančia yra labiau blogis nei gėris. Tačiau vis dėlto nemanau, kad dėl to reikia pripažinti, jog kiekviena kančia yra bloga daikto prasme; mat dažnai giminių sukeitimas būdvardžiuose keičia prasmę: juk viena yra sakyti, kad bausmė yra gera, ir visai kas kita sakyti, kad bausmė yra gėris, tai yra, geras dalykas.
Kaip viena yra sakyti, kad ši varinė statula yra amžina (mot. g.), kas yra melas, o visai kita, kad ji yra amžinas dalykas (niek. g.) – tai yra kažkoks daiktas, kuris būtų amžinas, kas yra tiesa, pavyzdžiui, pats varis, kurio prigimtis yra ištisinė ir neblėstanti. Lygiai taip, nors kiekvienas teiginys yra kažkas sudėtinio, vis dėlto ne kiekvieną teiginį mes vadiname sudėtiniu, o tik tą, kuris savo dalyse turi teiginius, tai yra hipotetinį teiginį; ir ne kiekvieną žodį vadiname sudėtiniu, nors žinome jį esant sudėtinį dalyką, ir ne apie kiekvieną žodį, kurį vadiname paprastu, pripažįstame, kad jis yra paprastas dalykas. Taip taigi, ir kai kokią nors bausmę vadiname teisinga ar gera – dėl to, kad teisinga ar gera yra kankinamąjį šitaip kentėti – vis dėlto dėl to nesame priversti pripažinti, kad ji pati savaime yra teisingas ar geras dalykas.
Jūs taip pat, kai teigiate, jog kiekvienas kūrinys yra geras, tuo remdamiesi, kad niekas, kas kyla iš Dievo kūrimo, nėra ne-gera, ir neneigiate, kad net ir šis žmogus, kuris yra blogas, yra kūrinys, ir tuo pripažįstate, jog tas, kuris yra blogas, yra geras dalykas – jūs vis tiek dėl to jo nelaikote geru žmogumi. Juk nė vieno žmogaus negalima vadinti geru, jei jis nėra pasipuošęs gerais papročiais. O geru daiktu ar geru kūriniu gali būti pavadinta ir tai, kas yra neracionalu ir negyva.
Tačiau, kadangi sakoma, jog Dievas viską sukūrė gerai, ir šis mažas žmogus ar žirgas Jo jau buvo sukurtas – nors ir sukurtas kaip geras dalykas, vis dėlto dar nesukurtas kaip geras žmogus ar geras žirgas. Pats Dievas šio mažylio, kuris ateityje bus iškrypėlis, nesukūrė nei geru žmogumi, nei blogu žmogumi, bet jį sukūrė kaip gerą dalyką arba geros prigimties substanciją. Ir to žirgo, kuris niekada nebus geras, Jis niekada nesukūrė geru žirgu, nors atrodo, kad kai kuriuos žirgus sukūrė su ydomis, kurie, sakoma, pačiame savo sukūrime gauna kokį nors trūkumą, dėl kurio vėliau tampa nenaudingi ar mažai naudingi. Neabejotina, kad ir patys žmonės natūraliai iš elementų sudėties pačiame savo sukūrime įgauna tam tikrų ydų, kad taptų natūraliai pikti ar gašlūs, ar apraizgyti kitomis ydomis.
Bet turbūt nė ano angelo, iškelto virš kitų it šviesanešys, kuris, kaip sakote, vėliau atpuolė, Jis nesukūrė kaip gero angelo ar gero dvasios – to, kuris, kaip sakote, niekada nestovėjo Tiesoje ar Dievo meilėje; ir daugelis iš jūsų teigia, kad vieną kartą turėta meilė niekada neprarandama. Juk joks angelas ar dvasia, ar net žmogus, svetimas Dievo meilei ir tikrai meilei, nėra teisingai vadinamas geru, lygiai kaip nėra vadinamas ir blogu tol, kol neturi nuodėmės. Jei taigi anas angelas sukurtas nei su nuodėme, nei su Dievo meile, kaip tuomet jį galima vadinti sukurtu kaip gerą ar blogą angelą?
Taip ir atskiri žmonės, kai yra kuriami, kol dar neturi proto galios, pačiu savo sukūrimu neturi būti vadinami gerais ar blogais žmonėmis, kadangi pačiu savo sukūrimu jie negavo to, kad būtų gerais ar blogais žmonėmis. Ir kadangi kai kurie iš jų natūraliai tampa ligoti ar kvaili ir gimsta apimti įvairių tiek sielos, tiek kūno ydų, ir visi žmonės bendrai yra kuriami mirtingi, neabejotina, kad iš paties savo sukūrimo geroji žmogaus prigimties substancija tampa daugelio blogybių dalininke. Juk, kaip primena Aristotelis ir kaip liudija akivaizdi tiesa, gėriui priešingybė negali būti niekas kitas, kaip tik blogis. Taigi aišku, kad tiek mirtingumas, tiek kiti ką tik paminėti dalykai, su kuriais gimstame, turi būti priskirti blogybėms, nes neabejojama, jog jiems priešingi dalykai yra geri; ir kad tam tikros ydos ar blogybės iš paties sukūrimo natūraliai yra įdiegtos kai kuriose gerose substancijose, kaip antai mirtingumas – žmoguje, o neprotingumas – žirge. Nors mirtingumas nevadinamas žmogaus yda, kadangi dėl jo niekas nėra blogesnis už kitą žmogų, nes juo lygiai dalijasi visi, vis dėlto paties žmogaus atveju tai yra tam tikra prigimties yda, kadangi dėl jo žmogiška prigimtis tampa prastesnė ar silpnesnė už tą prigimtį, kuri yra nemirtinga.
Taigi kaip mes bet kurį žmogų, kad ir kokiomis ydomis jis būtų suterštas, pripažįstame esant geru daiktu, tačiau dėl to nesutinkame, kad jis yra geras žmogus, lygiai taip pat atvirkščiai mes pripažįstame, kad bet kokia bausmė yra blogas daiktas, nors kai kurią bausmę laikome esant gera. Taigi, pažiūrėk – nėra nuoseklu, kad jei gerą ir teisingą bausmę nustatytume kaip aukščiausią žmogaus blogį, tai iš to pripažintume, kad tai, kas gėris, yra jo aukščiausiasis blogis. Nes nors ta bausmė, kaip sakyta, ir yra gera, jos vis dėlto negalima vadinti paprasčiausiu gėriu, tai yra – geru daiktu.
Krikščionis: Tebūnie kol kas taip, kaip sakai – kad tu iš patvirtintų prielaidų negali būti apkaltintas, jog tai, kas gėris, pripažįsti esant aukščiausiu žmogaus blogiu, nors ir neatmeti, jog ta bausmė, kuri yra gera ir teisinga, yra tas aukščiausias blogis. Bet aš vėl klausiu: kadangi tiek ankstesnė kaltė, tiek iš jos kylanti bausmė yra blogis, kuris iš jų dviejų turi būti vadinamas prastesniu ir blogesniu žmogaus blogiu? Ar, be abejo, jo kaltė, kuri žmogų padaro blogą, ar bausmė, kuri, būdama Dievo užkrauta, vykdo jame teisingą teismą?
Filosofas: Be abejonės, kaip manau, blogesnis žmogaus blogis yra jo kaltė nei jo bausmė. Juk kadangi tarp bet kokių blogybių neabejojama, jog didesnis už kitą yra tas, kuris labiau nepatinka Dievui ir yra vertas bausmės, kas gi galėtų abejoti, kad kaltė yra blogesnė už kaltės bausmę. Mat dėl kaltės žmogus nepatinka Dievui, todėl vadinamas blogu, o ne dėl bausmės, kuri skiriama už kaltę. Juk anoji yra neteisybė, o ši – teisingumo deramas poveikis ir kylantis iš teisingos intencijos. Taigi akivaizdu, kad žmoguje tai, kas daro jį kaltu, yra blogiau už tai, kas baudžiant vykdo jame teisingą teismą.
Krikščionis: Kadangi žmogaus kaltė yra didesnis žmogaus blogis nei jo bausmė, kaip gi tuomet tu žmogaus bausmę vadini jo aukščiausiuoju blogiu, – kuri, kaip sakyta, yra bloga, o blogis yra kaltė?
Filosofas: Ką gi, jei tu smerki šią mūsų nuomonę, man patiktų išgirsti tavo paties mintį: ką būtent, tavo manymu, reikėtų vadinti aukščiausiu žmogaus blogiu?
Krikščionis: Tikrai tą, kuris jį gali padaryti blogesnį, lygiai kaip priešingai, jo aukščiausias gėris yra tai, per ką, aišku, jis tampa geresnis.
Filosofas: Ir kokie, meldžiu, yra tie dalykai?
Krikščionis: Aukščiausia jo neapykanta arba aukščiausia meilė Dievui, per kuriuos du, žinoma, Tam, kuris paprasčiausiai ir tikrąja prasme vadinamas aukščiausiuoju gėriu, mes neabejotinai labiau nepatinkame arba labiau patinkame. Ir išties abu jie seka po šio gyvenimo. Juk tie, kurie kankinami amžinomis ir didžiausiomis bausmėmis, kuo labiau jaučia save jomis slegiamus, tuo labiau, iš paties atleidimo nevilties, suliepsnoja didesne neapykanta Tam, kurio teismu yra baudžiami. Jie norėtų, kad Jo apskritai nebūtų, kad taip bent jau galėtų išsivaduoti nuo bausmės, ir šitaip ten, neapkęsdami, jie yra kur kas blogesni, nei buvo čia niekindami.
Ir priešingai: tie, kurie mėgaujasi ta Dievo vizija, apie kurią Psalmininkas sako: Pesisotinsiu, kai pasirodys Tavo šlovė. Tai yra: kai per Tave patį man apreikši Tavo dievystės didybę, man daugiau nieko nereikės stygiaus; jie tuomet tampa tuo geresni, kuo labiau myli Jį, kurį jame pačiame tikriau regi, taip, kad būtent ana aukščiausia meilė aname mėgavimesi aukščiausiu gėriu, kas yra tikra palaima, teisingai būtų vadinama aukščiausiu žmogaus gėriu. Juk tokia didi yra anoji dieviškos didybės šlovė, kad niekas negalėtų jos išvysti ir paties to regėjimo iškart netaptų palaimintas; dėl to ir sakoma: Tebūna pašalintas bedievis, idant nematytų Dievo šlovės. Kai taigi Jo tikintieji, mylėję Jį labiau už viską, išvys tokią palaimą, kurios jokiu būdu nepajėgė įsivaizduoti tikėjime: šis aukščiausias jų džiūgavimas bus jų amžina palaima.
Filosofas: Taigi man patinka, kad aukščiausiu žmogaus gėriu ar blogiu suprantama tai, kuo, kaip sakai, žmogus tampa geresnis ar blogesnis. Tačiau jei tai nutinka būsimajame gyvenime, kad, suprask, ten tampame geresni ar blogesni nei buvome čia, išties, atrodo, ir ten mes kažką labiau nei čia pelnome. Nes kuo mes tampame geresni ar blogesni nei anksčiau, tuo didesnės bausmės ar apdovanojimo mes esame pripažįstami verti. Bet jei ir ten yra nuopelnų augimas – kad kuo labiau Dievą pažįstame, tuo labiau Jį mylime, ir su pačiu atlygiu tolygiai mūsų meilė auga Dieve, idant visada taptume geresni, tai neabejotinai ir mūsų palaimos augimas šitaip tęsiasi į begalybę, kad niekad netampa tobulas, nes nuolat gauna prieaugio.
Krikščionis: Argi nežinai, kad vien tik šiame gyvenime yra laikas pelnyti nuopelnus, o aname – atlyginti; čia, suprask, – sėti, o ten – rinkti. Nors ten mes ir tampame geresni dėl atlygio už nuopelnus, nei čia buvome iš nuopelnų, vis dėlto nėra būtina, kad ten mes vėl kažką pelnytume. Jau vien tai, kad ten tampame geresni nei čia, yra atlygis už čia turėtus nuopelnus. Tas atlygis, būdamas atiduotas už nuopelnus ir padaręs mus geresnius, nebeužsitarnauja antro atlygio, nes jis tėra skirtas kaip atlygis už nuopelnus, o ne turimas tam, kad vėl kažką užsitarnautų.
Nes ir pas mus, kai kas nors gauna kažkokį atlygį už draugystę iš draugo ir iš to dėl jo jį myli, – nelaikoma, jog dėl tos didesnės meilės, kuri kyla iš duoto atlygio, jis iš jo vėl nusipelnė atlygio, kad šitaip į begalybę tęstųsi nuopelnai. Juk nors dėl ryšio prievartos po atlygio davimo meilė padidėja, tai atrodo ne tiek savanoriška, kiek būtina; nes taip visiems natūraliai įdiegtas jausmas, jog pati atlygio grąža atsineša su savimi tam tikrą meilės padidėjimą, ir iš tam tikros būtinybės – arba labiau iš meilės sau nei iš dorybės ar meilės apdovanojančiajam – uždega mus meile jam. Jeigu, taigi, tarp žmonių draugas iš draugo gauna atlygį ir iš to paties atlygio yra priverstas mylėti labiau, ir vis dėlto nėra sakoma, kad iš to meilės padidėjimo jis ir vėl užsitarnauja, – kas nuostabaus, jei ir kitame gyvenime, gavę atlygį labiau mylėdami Dievą, mes anaiptol to atlygio nepaversime nauju nuopelnu? O ir kas gi galiausiai draudžia pripažinti, jog toji dieviškos didybės šlovė yra tokia milžiniška, kad Jo vizijoje mūsų pažanga gali būti nuolatinė, jog kuo ilgiau ją regėsime ir Ji mums labiau pasidarys pažinta, mus darytų palaimintesnius? Juk tas nuolatinis palaimos augimas yra vertas daugiau nei didesnė palaima, išlaikanti tik vieną laipsnį ir jokiu augimu nesivystanti.
Filosofas: Bet kaipgi, prašau, anoje Dievo vizijoje gali būti kokia nors pažanga ar koks nors skirtumas tarp pačių reginčiųjų, jei anas aukščiausiasis gėris yra visiškai paprastas ir nedalomas? Ir niekada jis negali būti regimas kitaip nei visas, ir to, ką regi vienas, negali nematyti kitas.
Krikščionis: Skirtumas, žinoma, glūdi ne pačiame regimame daikte, bet regėjimo būde – taip, kad, kuo geriau Dievas suprantamas, tuo labiau mūsų palaima auga Jo vizijoje. Nes suprasdami bet kokią sielą ar dvasią, mes visi jas suprantame ne vienodai, nors ir sakoma, jog tokios bekūnės prigimtys neturi jokių dalių savo esmės kiekybėje. Ir kai bet kokį kūną ar kurią jo dalį vienu metu stebi keli žmonės, vis dėlto vienas ją mato geriau už kitą; ir pagal kažkokią to kūno savybę vienas žmogus ją atpažįsta ir tobuliau supranta už kitą; ir nors suprantamas tas pats daiktas, vis dėlto suprastas ne vienodai. Taip pat ir dieviškąją esmę, kuri yra visiškai nedaloma – nors visi ją suprasdami regi – vis dėlto ne visi vienodai suvokia jos prigimtį. Taip Dievas vienam, pagal nuopelnus, tobuliau ir geriau nei kitam suteikia savo pažinimą ir labiau apsireiškia. Gali juk nutikti taip, kad, nors vienas žinotų viską, ką žino anas, visgi pavienius dalykus jis gali žinoti geriau ir tobuliau nei anas; ir nors anas žino tiek pat dalykų, kiek ir šitas, vis dėlto vienas neturi tiek žinių apie tuos pačius dalykus, kiek kitas, arba nežino to taip gerai.
Filosofas: Ar anos Dievo vizijos, kurioje slypi tikra palaima, angelai, kuriuos jūs vadinate nupuolusiais, niekada neturėjo, ar bent jau anas tarp jų ypatingiausiasis, kuris palyginti su kitais yra lyginamas su Šviesnešiu (Liuciferiu)?
Krikščionis: Jokiu būdu nereikia tikėti, kad ją turėjo nei tas iš jų, kuris nupuolė, nei tie, kurie nenupuolė – tol, kol po anų (kitų) nuopuolio, kaip atlygį už savo nuolankumą, jie gavo šią viziją, per kurią tuo pačiu metu ir taptų palaiminti, ir sutvirtinti, idant daugiau nebegalėtų nupulti. Juk visi angelai, kaip ir žmonės, buvo sukurti tokie, kad galėtų elgtis ir gerai, ir blogai. Priešingu atveju tie, kurie nenusidėjo, iš to, kad su kitais nesusitarė nusidėti, neturėtų jokio nuopelno. O kad Liuciferiui buvo suteikta tam tikro iškilumo privilegija – tai padaryta ne iš palaimos, bet iš išminties įžvalgumo, suprask, dėl to, jog žinojimo šviesa jis pranoko kitus ir buvo sukurtas subtilesnis bet kokioms daiktų prigimtims suprasti. Kai jis į šitai atsižvelgė, iš paties savo žinojimo didumo, kuriuo pamatė save iškeltą virš kitų, jis pasipūsdamas išpuiko, ir išdrįso tikėtis daugiau, negu galėtų – būtent, kadangi žinojo save iškeltą virš kitų, manė galįs tapti lygus Dievui ir pats, kaip Dievas, gauti karalystę. Tad kuo aukščiau jis save iškėlė per puikybę, tuo baisiau jis nupuolė per kaltę.
Filosofas: Prašau apibrėžti ir tai: ar tas žmogaus aukščiausiasis gėris – turiu galvoje tą aukščiausią Dievo meilę, kurią žmogus perima iš Dievo vizijos – turėtų būti vadinamas žmogaus atsitiktinumu (akcidencija, savybe), ir vėlgi, ar tinka „atsitiktinumu“ vadinti substancijos aukščiausiąjį gėrį, tarsi tai turėtų būti iškelta aukščiau už jai paklusnią substanciją?
Krikščionis: Kai atskirdamas atsitiktinumus (akcidencijas) ir joms pavaldžias substancijas atsigręži į filosofinio mokymo žodžius, tu vertini tik tuos dalykus, kurie priklauso žemiškajam, o ne dangiškajam gyvenimui: juk toji pasaulietinė ir žemiška disciplina pasitenkino tik tais pavyzdžiais, kurie pritaikyti dabartinio gyvenimo būsenai, bet anaiptol ne to būsimo gyvenimo savybei, kurioje nei šie žodžiai, nei joks žmonių mokymas nėra reikalingi; savo menų (mokslų) taisykles jie pritaikė tuomet, kai tyrinėjo daiktų prigimtis, bet, kaip parašyta: Kas iš žemės, tas kalba apie žemę. Jei tad bandai pakilti iki tos dangiškojo gyvenimo viršūnės, kuri toli pranoksta bet kokią žemišką discipliną, smarkiai nesiremk žemiškosios pranašystės taisyklėmis, kuriomis net ir žemiški dalykai dar negalėjo būti pilnai suprasti ir apibrėžti – jau nekalbant apie dangiškus.
O tai, ar toji meilė, kurią sakoma turėsiančios dangiškajame gyvenime, yra atsitiktinumas, ar kokia nors savybė – neprideda jokios naudos apibrėžinėti, nes ji tikrai negali būti pažinta kitaip, nei ją patyrus, kadangi ji toli pranoksta visą žemiško mokslo supratimą. Be to, kas gi palaimai reiškia, ar mes ją laikysime atsitiktinumu, ar substancija, ar nei vienu iš jų, juk, ką mes besakytume ar bemanytume, ji dėl to nesikeičia ir nesumažina mūsų palaimos? Ir jeigu atidžiai apsvarstytum tai, ką jūsų filosofai pasakė apie atsitiktines ir substancialias formas, nematysi aną esant mums substancialią, kuri nėra būdinga visiems, nei atsitiktinę, kuri, atėjusi, negali pasitraukti. Todėl net jūsų pačių nuomonė atsitiktinumą apibūdina taip: kas gali būti ir gali nebūti. Kas gi trukdo, jeigu ir tą meilę, kuri bus ten, lygiai kaip ir esančią, kurią turime čia, pripažinsime esant atsitiktinumu?
Juk nors mūsų substancija yra laikoma geresne ar vertingesne už bet kurį jos atsitiktinumą, visgi aukščiausiu žmogaus gėriu atrodo ne netinkama vadinti tai, kas patį žmogų, jo dalyvavimu, padaro pačiu geriausiu ir vertingiausiu, ir, kad kalbėtume tikriau ir labiau tikėtinai, patį Dievą – kuris vienintelis tikrąja ir absoliučia prasme vadinamas aukščiausiu gėriu – nustatytume esant ir aukščiausiu žmogaus gėriu.
Dalyvaudami toje pačioje Jo vizijoje, apie kurią kalbėjome, kuria mes mėgaujamės, tampame išties palaiminti. Iš Jo paties juk – kurį Jame pačiame matome – į mus srūva ta Jo aukščiausia meilė, todėl Jis, kuris kyla ne iš ko kito, o mus šitaip padaro palaimintus, teisingiau turi būti vadinamas aukščiausiu žmogaus gėriu.
Filosofas: Man išties patinka tokia nuomonė apie aukščiausiąjį gėrį, o ji nėra nežinoma ir mūsų filosofijai. Bet jeigu ši, kaip jūs sakote, Dievo vizija, kuri padaro mus palaimintais, atsiveria tik sielos, o ne kūno akims, kam gi šventoms sieloms, kaip jūs sakote, būtina galiausiai atgauti savo kūnus – tarytum per tai jų šlovė ar palaima būtų padidinama? Juk jei, kaip sakote, koks žmogaus saikas, toks ir angelo, kuo gi jūsų palaimai naudingas kūnų atgavimas, kurie, net ir kai jų trūksta angelams, jokiu būdu nekliudo ir nesumažina jų palaimos?
Krikščionis: Visus dalykus, kuriuos Dievas daro, Jis nukreipia ne tiek į mūsų palaimą, kiek į savo šlovę, kaip ir tuos dalykus, kurie kai kuriems yra kenksmingi. Dėl to ir Saliamonas sako: Dėl savęs paties Dievas sukūrė viską, net bedievį – blogai dienai.
Taip pat ir pati bedievio bausmė, kuria Dievas baudžia jo nedorybę, giria Dievo teisingumą ir jį šitaip šlovina. Nors ir darytume prielaidą, kad tas kūnų atgavimas nesuteikia jokios palaimos šventoms sieloms, mes neturėtume laikyti jo pertekuliniu, nes jis labai pasitarnauja dieviškosios galios gyrimui. Nes kuo anksčiau juos mes matėme esant prastesniais ir pavaldžiais kančiai, tuo labiau po to jie parodys, jog Dievas yra šlovintinas; ir kai mes juos pamatysime tapusius tokiais sutvirtintais bei nesunaikinamais, jog iš jų mums nebegalės kilti jokia kančia, ir juose nebegalės įvykti joks suirimas. Todėl ir sielos iš šito, regis, išgauna nemažai palaimos, nes, kuo labiau jos patirs dieviškos galios didybę, tuo labiau Jį mylės, ir nevalia neigti jas tapsiančias palaimingesnėmis.
Filosofas: Prašau paaiškinti ir tai, ar ta Dievo vizija, kurioje slypi palaima, gali būti padidinta ar sumažinta dėl kokio nors vietos skirtumo, ar ji visose vietose gali būti apreikšta visiems, ar galbūt jai yra paskirta kokia nors konkreti vieta, į kurią neabejotinai privalo atvykti visi tie, kurie norės mėgautis ta vizija?
Krikščionis: Tie, kurie neabejoja, kad Dievas per savo galios didybę yra visur, bet ir tiki, kad Jam visos vietos yra taip akivaizdžiai esamos, jog visose jis gali veikti, ką tik nori, ir kad tiek pačios vietos, tiek viskas jose per Jo veikimą yra tvarkoma ar prižiūrima, šiuo klausimu anaiptol neturėtų dvejoti. Juk Jis yra tas, kuris šitaip net ir dabar būdamas be jokios vietinės padėties, kaip ir prieš laikus, turi būti vadinamas ne tiek „esančiu vietoje“ – Tas, kuris jokiu būdu nėra vietinis – kiek Savyje apimantis visas vietas; Tas, kuris net ir dangus, kaip parašyta, laiko savo delne.
Juk Tas, kuris prieš visa kita gyvavo be vietos, ir vėliau vietas sukūrė ne Sau, bet mums, Tas, kurio palaima negali nei sumažėti, nei padidėti, ir negali patirti jokio kitimo, – net ir dabar, kaip ir anksčiau, be abejo, neturi jokios vietos padėties, kurio visiškai paprasta ir bekūnė amžinybė nepaliaujamai tęsiasi. Kadangi Jis niekur nėra lokaliai – tai yra uždarytas vietos padėtyje – vis dėlto, sakoma, Jis yra visur, tai yra, tiek visose vietose, tiek aplink visas vietas per savo veikimo galią. Ir išties visose vietose nedaroma nieko be Jo potvarkio, ir taip visos vietos Jam yra esamos arba Jis pats – joms, jog, ko tik Jis nori, tas būtinai ten turi įvykti, ir taip sakoma Jį per Jo galios didybę esant visur, kaip buvo sakyta. Dėl to Jis pats per pranašą kalba: Dangų ir žemę Aš užpildau. Ir Psalmininkas, suvokdamas niekur negalįs pabėgti nuo supykusiojo galios, sakė: Kur eisiu nuo Tavo dvasios, ir kur pabėgsiu nuo Tavo veido? Jei pakilsiu į dangų – Tu esi ten; jei nusileisiu į pragarą – Tu čia ir t.t.
Kaip visose vietose ar visame kame Jis sakomas esąs per Jo galios veikimą ar potvarkį, – nes, suprantama, būtina, kad viskas ten vyktų ar būtų Jo tvarkoma – lygiai taip pat Jis teigiamas esąs apimantis pačias vietas ir aplink jas, tai yra, šitaip jas turintis Savo valdžioje, kad niekas jose be Jo ar be Jo potvarkio įvykti negalėtų. Taigi, kai Dievas per savo galią, kaip pasakyta, yra ir viduje visko, ir išorėje, ir viską, kad ir kokie kieti tie dalykai bebūtų, perskrodžia Savo paties jėga – kokia vieta Jį sulaikytų, kad Jis negalėtų visiems vienodai, kur tik panorėjęs, suteikti Savo pažinimo? Kadangi tuo pačiu būdu, kuriuo sakoma Jį esant visose vietose ir virš jų per galią, o ne per vietos padėtį, Jis gali visur suteikti savo pažinimą tiems, kam tik panorės; ir ano aukščiausio dvasinio galingumo, kuriam pereinamos visos egzistuojančios vietos, negali sutrukdyti jokia kietuma ar savybė.
Kadangi jau ir saulės šviesa taip prasiskverbia pro kiečiausią stiklą, kad ir per jį įlieja mums savo apšvietimą, ir kadangi mes tikime, kad mūsų kūnai po prisikėlimo bus tokio subtilumo, kad, kai jie jau tam tikra prasme taps dvasiniais, jiems negalės sukliudyti jokia materija – iš ko ir Viešpaties kūnas, kuris dar būdamas mirtingas gimė iš uždarų įsčių, po prisikėlimo tapęs nemirtingu ir nekenčiančiu, pro uždaras duris įėjo pas mokinius. Tuo labiau reikia tikėti, kad ano aukščiausio dieviškos šviesos regėjimo negali sutrukdyti jokia kliūtis arba kad jam apšviesti padėtų koks nors vietos artumas.
Nes ir apie ugnį, kuri yra subtilesnė už kitus elementus, jūs sakote ją nepatiriant padalinimo (skilimo) todėl, kad įterpus bet kokį kūną jos dalių padalinti neįmanoma. Tačiau daug mažiau dvasinė substancija, kuri toli gražu yra subtilesnė už bet kokį kūną, gali būti sulaikoma kūniškos kliūties. O kai Dievystė yra tokio subtilumo, jog, palyginus su ja, bet kokios kitos prigimtys yra laikomos kūniškomis, ir vien Ji pati kitų atžvilgiu laikoma esanti bekūnė, – kaip jos aukščiausia šviesa, kuri viską pažindama stebi, galėtų turėti kliūtį? Ja mėgaujantis, kai regintieji regi visa matantįjį, jie nepalieka nepažinę, kad ir kokio atokumo dalyko, kurį jiems derėtų žinoti. Priešingu atveju, rojumi besimėgaujantys nematytų pragaro kančių tam, kad tuo labiau mylėtų Dievą, kai matys, jog Jo malone jie išvengė sunkesnių dalykų. Šį patį rojų akivaizdžiai leidžia suprasti esant visur toje pačioje Dievo vizijoje Viešpats Jėzus, kai pačią tą dieną, kurią Jo siela, atkentėjusi kūne, nužengė į pragarus, idant iš ten išlaisvintų saviškius, pasakė Jį išpažinusiam plėšikui: Iš tiesų sakau tau, šiandien su manimi būsi rojuje.
Nuo šio rojaus net ir tuomet Kristaus siela nebuvo atsiskyrusi, kai, kaip minėta, Ji nužengė į pragarus. Taigi, pagal šį mūsų tikėjimą ir akivaizdų protą, bet kokioje vietoje bebūtų ištikimoji siela, kadangi ji randa Dievą visur esantį, ir kadangi jai netrukdo jokia kliūtis, ji visur lygiai pasilieka savo palaimoje, kurią mes gauname iš Dievo vizijos, jo paties mums įlietos, o ne pagautos mūsų pačių jėgomis. Juk ir gaudydami fizinės saulės šviesą mes ne kopiame į ją, bet pati šviesa į mus įsilieja, kad ja mėgautumėmės. Taip ir mes Dievui, kaip ir Jis pats mums priartėja, tarytum iš viršaus mums įliedamas savo šviesą ir savo meilės šilumą. Ir jeigu sakoma, kad mes kažkaip priartėjame prie Jo, niekur vietos prasme nesančio, reikia suprasti, kad tai vyksta ne per vietas, o per nuopelnus – tai yra, kiek mes tampame į Jį gėryje panašesni arba kiek labiau pritariame Jo valiai, o atitinkamai priešingai reikia suprasti atsitraukimą nuo Jo. Tą garbusis mokytojas Augustinas, būdamas labai gerai susipažinęs ir su jūsų mokslais, atidžiai atskleisdamas sako: „Prie Dievo, kuris yra visur, priartėjame arba nutolstame nuo Jo ne vietomis, o papročiais (moraliniu elgesiu).“ Dėl to, kadangi po prisikėlimo šventųjų kūnai bus tokio lengvumo, jog, kur tik panorės sielos, jie iš karto, tikima, ten bus, – visgi joks jų atsitraukimas nesutrukdys Dievo vizijos, kad sielos dėl to nustotų būti palaimingos. Jokia vietos savybė negalės būti bausmė tiems, kuriuose nebus nieko baudžiamo, kaip ir iki nuodėmės pirmiesiems žmonėms niekas negalėjo pakenkti. Dėl to ir kai šventieji angelai, pas mus siunčiami, vykdo Dievo įsakymus, jie jokiu būdu nėra prarandami arba ištuštinami Jo vizijos, iš kurios yra palaimingi, dėl kokios nors vietos savybės ar atstumo. O ir ore gyvenantys demonai – dėl to vadinami ir dangaus paukščiais – nors pagal vietos padėtį atrodo esantys aukščiau už mus, visgi vien dėl to jie negali būti vadinami labiau už mus priartėję prie Dievo, kuris pagal pačios savo prigimties orumą yra aukštesnis už visas prigimtis.
Todėl ir Šėtonas, atėjęs tarp Dievo sūnų ir atsistojęs Viešpaties akivaizdoje bei su Juo abipusiškai kalbėdamasis, kaip užrašyta Jobo knygoje, jokiu būdu šiuo savo atėjimu nebuvo išvaduotas iš savo vargo (mizerijos), kad taptų palaimingesnis. Jis, net ir iš dangų už kitus aukščiau nupuldamas, akivaizdžiai parodė, kad vietos orumas palaimai neduoda nieko. Juk ne dėl to, kad atėjęs tarp Dievo sūnų, tai yra tarp šventųjų angelų, jis atsistojo Dievo akivaizdoje, Viešpats atėjo į jo akivaizdą, suprask, idant Viešpats būtų jo regimas, kai pats yra regimas Viešpaties – tarsi aklasis saulėje, stovintis tarp reginčiųjų, nuo jų atskirtas ne vietos padėtimi, bet šviesos malone.
Ką kūniškos saulės regėjime daro kūnų savybė, tą dvasinės saulės regėjime daro nuopelnų savybė; ir kaip čia joks dorybių skirtumas nepasireiškia kūnų ar vietų savybėje, taip ir ten – atpildo (skirtumas). Ir tuo nuostabesnė pasirodo ana dieviškos šlovės vizija, kuria jie tampa palaiminti, kuo labiau ji negali būti jokios vietos savybės ar įvairovės sutrukdyta arba paremta, kadangi net ir tuose, kurie nėra atskirti vieta, ji veikia taip, jog vienus apšviesdama padaro palaimintus, o kitus palieka vargšus jų aklume – lygiai kaip ir šiame gyvenime Jis nesiliauja veikti per savo malonės suteikimą.
Mat Dievas taip sakomas esąs visur per savo galią, kad visgi per malonę vienur Jis teigiamas esąs (dalyvaujantis), o kitur – nesąs. Taigi, kokiu būdu besakytume dievybės malonę esant ar nesant, ateinant ar atsitraukiant, tai vyksta ne lokaliai ar kūniškai, o veikiau dvasiškai arba atsitinka per kokį nors Jo veikimo veiksmingumą. Nes jei Jis visur būtų lokaliai, kur Jis galėtų lokaliai ateiti arba iš kur atsitraukti?
Kartais sakoma, jog Jis nužengia pas mus – arba per kokią nors mums suteiktą Jo malonės geradarystę, arba per kokį nors apsireiškimą matomu ženklu, arba kai Jis žemėje padaro ką nors neįprasto. Taip pat ir šita saulė sakoma nusileidžianti pas mus arba užpildanti patį pasaulį ne lokaliai, o veiksmingai – tai yra ne savo vietos padėtimi, bet apšvietimo veikimu.
Filosofas: Stebiuosi, kad savo argumentuose, kuriais stengiesi mane įtikinti, tu taip pat pateiki tuos autoritetus iš jūsų Raštų, kuriais, neabejoji, aš jokiu būdu neturiu būti priverstas tikėti.
Krikščionis: Kaip žinai, mano tikslas nėra piršti tau savo paties nuomones, bet atskleisti tau bendrą mūsų protėvių tikėjimą ar mokymą. Todėl tuos liudijimus iš mūsiškių, kuriuos pateikiu, aš nurodau ne tam, kad jais būtum priverstas, bet idant suprastum, jog tai labiau yra kitų, o ne mano paties išgalvota.
Filosofas: Išties ir to nepeikiu, jei vedė tokia intencija. Bet dabar skubėkime prie likusių dalykų. Jeigu, taigi, kaip teigi, dieviškosios vizijos galia (dorybė) yra tokia didelė, jog, kur bebūtų sielos, savo dalijimusi ji gali vienodai jas padaryti palaimingas, kodėl gi, klausiu, dangaus karalystė yra specialiai priskiriama Dievui ir šventoms sieloms, tarsi jos ypatingai teigiamos esančios danguje, tarytum ten joms būtų palaimingiau būti? Tą juk ir jūsų Kristus taip parodė savo paties pavyzdžiu, kad savo mokinių akivaizdoje kūniškai įžengė į dangų ir ten, kaip parašyta, sėdėdamas Tėvo dešinėje, žadamas iš ten ateisiąs teisti pasitinkančiųjų jį ore. Kodėl tada dieviškajai buveinei nepriskiriama jokia kita pasaulio sritis, išskyrus dangų, jei, kaip sakote, visur esantis Dievas visur lygiai mėgaujasi savo palaima, ir Jo vizijos šviesa – kam tik nori ir kur tik nori save tolygiai įliedama, kaip Jam patinka – vienodai visur padaro juos palaimintus, nereikalaudama jokios pagalbos, jokios vietos savybės ar artumo, bet iš savęs pačios visiškai pakakdama? Kai, sakau, Viešpats, per savo galią esantis visur ir tarytum vienoje vietoje uždarydamas savo didybės buveinę, sako: „Dangus yra mano sostas“, ir visi tiek Naujojo, tiek Senojo Testamento rašytojai jokios kitos pasaulio dalies, išskyrus dangų, nepriskiria Jo buveinei, ne be reikalo gali atrodyti, jog šios aukštesnės vietos giedra (ramybė) jiems arba mums visgi priduoda šiek tiek palaimos. Dėl to ir per Izaiją šios palaimos pilnatvei žadama, kad mėnulio šviesa bus kaip saulės šviesa, o saulės šviesa tuomet spindės septyniopai, ir bus naujas tiek dangaus, tiek žemės kūrimas, idant pačiu dalykų atnaujinimu būtų padidinta mūsų laimė.
Krikščionis: Jeigu mokėtum labiau pranašauti, o ne judaizuoti raidėje, ir žinotum, kad tai, kas apie Dievą sakoma po kūnišku pavidalu, turi būti suprantama ne kūniškai pažodžiui, bet mistiškai per alegoriją, tu nepriimtum to, kas sakoma, taip kaip liaudis. Jeigu tu seki ta bendra nuomone ir tavo supratimas neperžengia tikėjimo tų, kurie protu nesuvokia nieko, išskyrus tai, kas kūniška arba panašu į kūnišką daiktą, tuomet tu neabejotinai nuslysi į tokią klaidą, jog Dievą galėsi suprasti ne kitaip, kaip tik kaip kažkokį kūnišką ir iš tam tikrų dalių susidedantį daiktą – būtent sudarytą iš galvos, rankų ir kojų ar kitų narių, ypač kai Raštuose pagal kokį nors panašumą Jam priskiriamos beveik visos žmogaus kūno dalys. Juk kas iš neraštingų ar paprastų žmonių iškęstų tave girdėti, jeigu skelbtum Dievą neturint nei akių, nei ausų, nei kitų mums atrodančių būtinų narių? Jis tuoj pat prikiš, kad tas jokiu būdu negali matyti, kas neturi tokių akių, taip pat ir negali girdėti ar dirbti tas, kuriam trūksta ausų ir rankų. Taigi, kaip tu vertini, kad visa tai, kas priklauso kūnui, Dieve turi būti suprantama tik paraboliškai, taip neabejok, jog reikia priimti ir viską, kas apie dievybę sakoma ryšium su kūniška vietos padėtimi. Todėl, kai girdi Izaiją sakantį: „Taip sako Viešpats. Dangus yra mano sostas, o žemė – pakojis mano kojoms. Kokie tie namai, kuriuos man pastatysite, ir kokia ta mano ramybės vieta? Visa tai padarė mano ranka“ ir t.t. Kaip jokiu būdu nesupranti Jo esant kūnišku, taip nelaikyk dangaus Jo kūnišku sostu, nei žemės – kūnišku pakoju Jo kojoms, nei kokios nors Jo vietos padėties, kurioje Jis būtų manomas sėdintis, labiau nei tuomet, kai Jo angelai vadinami Jo sostais. Toli nuo to, kad Jo didybė turėtų kokios nors silpnybės, jog jai reikėtų būti prilaikomai kokio nors sosto ar pakojo! Tad dangaus ir žemės vardu šioje vietoje atskiriamos gerosios ir blogosios sielos, tarsi iš savo nuopelnų esančios aukštesnės ir žemesnės.
Todėl gerosios sielos vadinamos tarsi Jo šventykla arba dangumi, pagal tą Psalmininko žodį: „Viešpats savo šventoje šventykloje, Viešpaties sostas danguje“ – tuo, kad tiems, kurie savo nuopelnais yra aukštesni, Jis vadovautų ir per malonę gyventų tarytum savo nuosavuose namuose ir Jam pašvęstoje šventykloje. O kūniškas sielas, kurios geidžia žemiškų ir žemiausių troškimų, Jis tarytum pakojį trypia kojomis, nes tuos, kuriuos niekina ir gailestingai nekelia prie savęs, Jis slegia kaip paliktus žemai ir trypdamas sutrina bei tartum paverčia į sklaidančias dulkes. Kai taigi Viešpats, kuris negyvena rankomis darytuose (namuose), sako: „Kadangi Aš gyvenu tokiame prakilniame soste šventose sielose ir taip niekinu kūniškus bei žemiškus žmones, kodėl jūs stengiatės man statyti tarsi būtinus žemiško pastato namus ir verčiau nestatote man dvasinių namų savyje pačiuose?“ Kitaip matomos šventyklos reikšmė yra tuščia, jei trūksta nematomos. Todėl, kai girdi būsimąją palaimą vadinant dangumi ar dangaus karalyste, suprask (tai kaip) būsimo gyvenimo iškilumą, o ne kaip kūnišką dangaus padėtį! Juk žinoma, kad kartais ji žymima ir žemės vardu dėl jos pastovumo, lygiai kaip ir dangaus vardu dėl jos pačios orumo. Iš čia ir Psalmininkas sako: „Tikiu pamatysiąs Viešpaties gėrybes gyvųjų žemėje“; ir per Ezechielį pats Viešpats, žadėdamas savo išrinktiesiems būsimą palaimą po prisikėlimo: „Štai aš, – sako Jis, – atidarysiu jūsų kapus ir išvesiu jus iš jūsų laidojimo vietų, mano tauta; ir įvesiu jus į Izraelio žemę, ir leisiu jums ilsėtis jūsų žemėje.“
O kad mūsų Viešpats Kristus į kūniškus dangus įžengė kūniškai ir matomai, tai pasitarnavo ne Jo šlovei – Jame juk kūniškai gyvena dievybės pilnatvė – bet mūsų tikėjimui. Tad Jis, kuris anksčiau, įeidamas pro uždaras duris pas mokinius, iš paties savo prisikėlimo parodė prisikelsiančių kūnų subtilumą, kuriuo jie galės prasiskverbti pro viską, vėliau pats savo žengimu į dangų parodė tokį didelį būsimą jų lengvumą, kad jokiu žemiškumo svoriu, kuriuo jie anksčiau buvo slegiami – kaip parašyta: Kūnas, kuris genda, apsunkina sielą – jiems niekur daugiau nebus sukliudyta kilti aukštyn, bet, kur tik sielos panorės, jie be jokio vargo tuoj pat ten bus perkeliami.
O tai, kad primenama, jog Jis pakilo aukštyn Tėvo dešinėn – kaip ir Tėvo dešinė nėra suprantama kūniškai, taip ir tas sėdėjimas, kuriuo pats Tėvas sėdėtų, nėra vietinė padėtis. Per tai veikiau išreiškiama galia viešpatauti lygiomis su Tėvu ir lygiavertis orumas, kai sakoma jį atsisėdusiam Jam iš dešinės; o kadangi šis sėdėjimas dešinėje kūniškai pažodžiui egzistuoti negali, tai ir tai, kas pasakyta apie Jo kūnišką žengimą aukštyn – nors tikrovėje tai išties buvo atlikta kūniškai – vis dėlto žymi tam tikrą geresnį Jo įžengimą tikinčiųjų protingose sielose. Būtent apie šį įžengimą Jis Marijai jau anksčiau buvo pasakęs: „Nelaikyk manęs, nes aš dar neįžengiau pas savo Tėvą.“ Juk tada Kristus tarsi debesyje nuo žmonių akių pakeliamas į dangų, kad sėdėtų Tėvo dešinėje, kai, atitrauktas nuo dabartinio ir vargingo gyvenimo regėjimo, per šventųjų pamokslavimą Jis skelbiamas taip išaukštintas šlovėje, jog kartu su Tėvu viešpataudamas valdo visus, ir kaip lygiavertė substancija ar Sūnus lygiai vadovauja visiems.
O tai, ką pridūrei apie saulės ar mėnulio spindesio padauginimą, tarytum šis kūniškas veiksmas priklausytų prie būsimos palaimos, lengva paneigti tiek paties pranašo, kuris tai pasakė, autoritetu, tiek akivaizdžiu proto argumentu. Juk vėliau Viešpats per tą patį Izaiją, kalbėdamas Jeruzalei ir žadėdamas jai būsimo gyvenimo šviesą, sako: „Saulė tau nebebus šviesa dieną, ir mėnulio spindesys tavęs neapšvies, bet Viešpats tau bus amžina šviesa ir tavo Dievas – tavo šlovė. Tavo saulė daugiau nebenusileis ir tavo mėnulis nesumažės. Bet Viešpats bus tau amžina šviesa, ir baigsis tavo gedulo dienos: o tavo tauta, visi teisieji, paveldės žemę“ ir t.t.
Kas gi yra ta žemė, kuri bus paveldėta tų, kurie per amžius yra teisingi, ir apšviesta dieviško skaistumo artumo – tarytum saulės, kuri niekada nenusileidžia – jei ne anoji būsimos palaimos amžinybė? Kadangi anas skaistumas yra toks didelis, jog jam apšviesti nereikia jokios pagalbos, išties pagrįstai sakoma, kad ši saulė praras tolesnę apšvietimo pareigą po to, kai tapę jau ne gyvuliški, bet dvasiniai, mes patirsime tai, kas buvo iš anksto pasakyta: žmogaus saikas yra toks pat, kaip angelo. Kas galiausiai nežino, kad mažesni šviesuliai, pastatyti šalia didesnių, dėl vyraujančios šviesos iškart aptemsta arba praranda galią apšviesti? Kokią tada apšvietimo pareigą ten galėtų turėti kūniška šviesa, kur dieviško skaistumo artumas taip apšvies tamsybių paslaptis, jog pati net atidengs širdžių sumanymus? „Dabar matome, – sako Apaštalas, – kaip per veidrodį ir mįslingai, o tuomet veidu į veidą. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.“
Būtent tuomet tobulai, tuomet kuo tikriausiai visa bus mūsų pažinta – taip pat kaip angelų – per širdies akis; ten nustos veikti visų pojūčių, visų patarnavimų pareigos, kai Dievas bus viskas visame kame. Juk Jo vizija taip visame kame patenkins visus mūsų troškimus, kad ji pati savaime mums suteiks viską, kas būtina tikrai palaimai. Pati toji dieviškosios didybės vizija mums bus neblėstanti šviesa, aukščiausias šventumas, amžina ramybė, taika, pranokstanti bet kokį supratimą, ir galiausiai – kiekvienas gėris, kiekviena dorybė, kiekvienas džiaugsmas. Taigi, kadangi Dievas bus viskas visame kame, aišku, kad tuomet, kaip sako tas pats Apaštalas, bus panaikinta kiekviena kunigaikštystė ir galybė, kai nuo tol, suprask, pati viena sau viešpataus ana Galybė, kuri, kaip sakyta, visus gėrius per savo artumo viziją padalija visiems išrinktiesiems. Mums jau nebevadovaus jokia angeliška ar žmogiška kunigaikštystė kokiame nors patarnavime, jokia galybė jokiame valdyme, nes negalės trūkti nieko ten, kur Dievas bus viskas visame kame, kur, atėjus tam, kas tobula, bus pašalinta tai, kas yra iš dalies. Juk dabar mums niekas nepadeda, išskyrus tik kažkokia dalimi, nieko neužtenka, kad suteiktų mums visus būtinus dalykus. Visa, kas mums dabar padeda mokymuisi, kokiai nors dorybei ar kokiam nors patarnavimui, veikia netobulai, nes tik Dievas vienas yra tas, kuris gali viską. Taigi pasibaigs visa, kas atliekama netobulai, kai Jis pats per save pakaks, Jis, kuris gali viską.
Vadinasi, tai, kad ten mes atgausime kūno akis kartu su kitais kūno nariais, neabejotinai įvyks ne dėl jų funkcijų, kurių mums galėtų reikėti, bet Dievui pašlovinti, kaip jau minėjome. Suprask, per juos mes Jo galią patirsime tuo labiau, kuo labiau jusime juos esant pajėgesnius atlikti savo funkcijas, jei to prireiktų, ir matysime juos pasiekus kur kas stipresnę bei geresnę būseną.
O jeigu ir tą saulės bei mėnulio šviesos padauginimą priimtume kūniškai, o ne vien mistiškai, tai privalu priskirti Kūrėjo šlovei, o ne jų funkcijos būtinybei. Taip pat, kaip ir visa pasaulio būklė bus pakeista į gerą, ir net dangaus šviesulių pagalba ar pasaulio perkeitimu Dievas mums akivaizdžiai taps pažintas; ir tai, kad anksčiau jie turėjo mažiau, (parodys) kilus ne iš Kūrėjo bejėgiškumo, bet dėl mirtingo ir silpno gyvenimo poreikio, kuris jokiu būdu nepajėgtų pakelti tokių ar tokių didelių (dalykų), o be to, ir nebūtų vertas naudotis tokiomis didelėmis geradarystėmis. Tačiau mistiškai lengva suprasti: mėnulis tada spindės kaip saulė – tai yra, išrinktųjų Bažnyčia, kaip ir jos saulė – Dievas, turės neblėstančią šviesą; ir vis dėlto pati jos saulė tuomet taip pat pranoks paties mėnulio šviesą, jog vienoje joje bus šviesos tobulumas, kuris pažymimas septynetu.
Filosofas: Kiek aš matau, jeigu viskas yra taip, kaip jūs sakote, Dievas atrodo daug skolingas jūsų tikėjimui, kurio šlovę jūs labiausiai skelbiate visuose dalykuose. O dabar belieka, kad tu atidžiai atskleistum, ką reikia manyti ir apie pragarą. Juk kaip žmogaus aukščiausias gėris yra tuo labiau trokštamas, kuo jis geriau pažintas; taip ir atvirkščiai, aukščiausio blogio bus tuo labiau vengiama, kuo jis bus mažiau nepažįstamas.
Krikščionis: Čia juk ir tarp mūsų, lygiai kaip ir tarp jūsų, anksčiau egzistavo skirtinga nuomonė. Mat vieni pragarą laiko tam tikra kūniška vieta po žemėmis, kuri, ir iš pačios vietos padėties būdama žemesnė už kitas pasaulio dalis, vadinama pragaru („žemesniuoju“); o kiti pragarą laiko ne tiek kūnišku, kiek dvasiniu kankinimu: tad kaip dangaus, kuris yra aukštesnė pasaulio dalis, vardu mes apibūdiname aukščiausią sielų palaimą, taip pragaro vardu – aukščiausią vargą, kuris teigiamas esantis tuo žemiau, kuo jis labiau nutolęs nuo anos aukščiausios palaimos ir atrodo jai labiausiai priešingas. Juk kaip tai, kas yra geriau, per savo orumo iškilumą vadinama aukštu, taip, priešingai, kas yra blogiau, per savo nužeminimą vadinama žemiausiu.
Žinia, tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas daug pasakoja apie pragaro bausmes, kas, atrodo, jokiu būdu negali būti priimta pažodžiui. Ką gi reiškia pažodžiui tai, ką apie teisiuosius ir bedievius Viešpats sako per Izaiją: „Ir jie išeis, ir pamatys lavonus tų, kurie man nusidėjo. Jų kirminas nemirs, ir jų ugnis neužges.“ Koks gi tas šventųjų kūniškas išėjimas, kad jie matytų bedievių bausmes? Arba kokie yra tie kūniški kirminai atmestųjų kūnuose, kurie prisikels sveiki su visais nariais, lygiai taip pat kaip ir šventųjų kūnai? Koks ten bus kirminų graužimas, kur visų kūnų nemirtingumas bus vienodas be jokio trūkumo? Bet ir tai, ką Viešpats pasakoja Evangelijoje apie mirusius turtuolį ir Lozorių: kaip tai gali likti pažodžiui, juk toji turtuolio siela pragare negali turėti kūniško laidojimo? Arba kas gi būtų anas kūniškas Abraomo prieglobstis, į kurį pasakojama angelų buvus nuneštą Lozoriaus sielą? Kokį liežuvį ten turi turtuolio siela, arba kokį pirštą turi Lozoriaus siela, arba koks ten yra kūniškas vanduo, kurio lašas, užlašintas ant degančio liežuvio, galėtų užgesinti ar sumažinti jo liepsną?
Kadangi visa tai pagal raidę jokiu būdu negali įvykti sieloms, jau išrengtoms iš kūno, kaip ir tai, kas kitur sakoma: „Surišę jam rankas ir kojas, išmeskite jį į išorines tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ Tiek iš Senojo, tiek iš Naujojo Testamento atrodo leidžiama suprasti, jog tai, kas pasakyta apie pragarą, turi būti priimama greičiau mistiškai, o ne kūniškai. Taip, kad būtent tas Abraomo prieglobstis, į kurį buvo priimta Lozoriaus siela, turi būti suprantamas kaip dvasinis, o ne kūniškas, lygiai taip ir pragaras – kaip anas dvasinis kankinimas, kuriame minima palaidota turtuolio siela. Nes kol sielos neturi kūnų, nėra lengva paaiškinti ar suprasti, kur jos galėtų būti lokaliai nešamos, judinamos ar tarytum kūno apimtimi suvaržytos – jos, kurios jokiu būdu nėra lokalinės ir savo prigimtimi yra gerokai subtilesnės už bet kokį kūną. Arba kokia gi tai galėtų būti kūniška elementų – tiek ugnies, tiek kitų – jėga, kuri jas be kūnų galėtų paliesti ar kankinti. Dėl to ir demonai po nuopuolio, idant galėtų kentėti taip pat ir kūniškai, sakoma, buvo nusviesti į tam tikrus orinius kūnus, kuriuos gavo lyg kokį kalėjimą. Iš to jie pavadinti ir oro galybėmis, nes išties tame elemente jie gali daugiausia, į kurį yra įkūnyti, lygiai kaip žemės galybėmis pavadinti žmonės, kurie viešpatauja žemėse.
O jei bus sakoma, kad pranašas kirminais suprato tam tikrą sielų vidinį graužimą, kuriuo jos dėl savo sąžinės, atleidimo nevilties ir būsimo bausmės padidėjimo jau yra kankinamos, o po to ir ugnį, kuria jos atgavusios kūnus bus kankinamos, tuomet pragarą lengva apibrėžti tiek kaip dvasinį, tiek kaip kūnišką kankinimą, lyginant su kitomis bausmėmis jas taip vadinant žemiausiomis ar galutinėmis, nesvarbu, ar jos būtų vykdomos po žemėmis, ar kitur. Juk kadangi žinoma, kad žemės stovi ant vandenų, kaip po žemėmis galėtų būti sakoma esant kažkokią kūnišką ugnį, nebent galbūt „po žemėmis“ suprantama bet kokia žemės gelmė po šiuo žemės paviršiumi, ant kurio esame? Bet vėlgi: kadangi atmestųjų skaičius bus begalinis, o išrinktųjų, pagal Tiesos teiginį, mažas, galbūt nebus lengva pripažinti, jog kur nors yra toks didžiulis žemės prieglobstis, kuris galėtų sutalpinti tiek kūnų. Todėl, jeigu kažkam atrodytų, kad dieviškojo teismo galia yra tokia didžiulė, jog Jis lygiai taip pat gali bausti visose vietose, kurias tik panorės, ir kad vietų savybės neturi reikšmės nei bausmei, nei šlovei, neabejoju, jog tai sulauks tuo lengvesnio pritarimo, kuo labiau atrodo ir girianti dieviškąją galią, ir artimesnė protui.
Nes jei pasektume beveik visų bendra nuomone, kurie sako, kad toje pačioje ugnyje esantys vieni kankinami labiau, o kiti mažiau pagal savo nuopelnus, o ne pagal laužo dydį – aš nematau, kaip per dievišką galią bausmėje galėtų būti toks didelis tos pačios ugnies moderavimas; o ne veikiau, kad Jis galėtų įvairiose vietose esančius varginti skirtingais kankinimais, arba bet kuriuos netgi, kur jie bebūtų, kankinti kokiomis tik nori bausmėmis ir jiems visus elementus paversti į bet kokias bausmes, kaip parašyta: Žemės rutulys kovos už Dievą prieš bepročius. Juk pagal jų pačių vertinimą net ir pačiame eteriniame danguje, kur ugnis kuo grynesnė, tuo aštriau ir smarkiau ji dega bei spindi, bendras tikėjimas teigia, kad palaimintųjų kūnai išlieka be jokio sužalojimo; ir kad po prisikėlimo jiems tai buvo suteikta šlovei, ko anksčiau mūsų silpnumas jokiu būdu negalėjo pakelti. Taip juk ir šviesa sveikas akis atgaivina, o ligotas apsunkina. Kas irgi kasdien nepatiria tokių skirtingų gyvūnų prigimčių, kad tai, kas vienų gyvybę palaiko, kitų – užgesina; ir dėl skirtingos kūnų sandaros tai, kas vienam padeda, kitam kenkia – kalbant tiek apie gyvus, tiek apie negyvus dalykus. Žmonės miršta po vandeniu, žuvys – atvirame ore. Žinoma, kad salamandros gyvena ugnyje, kuri visiems kitiems gyvūnams atneša greitą pražūtį. Nuodai yra gyvatės gyvybė, o žmogaus – mirtis; ir tie patys dalykai vieniems gyvūnams teikia būtiną maistą, o kitiems mirtiną. Visiškai nėra nieko, kas galėtų tikti visoms prigimtims. Net tie, kurie gimę išėjo iš tų pačių įsčių ir iš to paties tėvo, jokiu būdu negyvena tais pačiais papročiais ir nevienodai tais pačiais dalykais džiaugiasi ar piktinasi, o esantys tame pačiame karštyje ar šaltyje – nevienodai kenčia. Ši kančių įvairovė neabejotinai kyla ne iš baudžiančiųjų savybės, bet iš tų, kurie baudžiami. Tad kas nuostabaus, jeigu prisikėlusius kūnus pagal kiekvieno nuopelnus – esančius toje pačioje ar skirtingose vietose – dieviškos galios teisingumas taip atitaikys bausmei, kad bet kurioje vietoje viskas jiems būtų vienodai bausminga? Tai tikrai atidžiai pastebėjo tas, kuris išpažino, jog Dievo keršto jis niekur negali pabėgti, sakydamas: Kur aš eisiu nuo Tavo dvasios, ir kur pabėgsiu nuo Tavo veido? Jei pakilsiu į dangų, Tu esi ten; jei nusileisiu į pragarą, Tu čia.
Galiausiai, kas manytų, kad blogų žmonių sielos pragare yra kankinamos labiau, nei dvasinės nedorybės, esančios ore, savo kankinimus nešiojančios su savimi visur, kur tik atsiduria? Kad jas yra verta kankinti tuo didesniu kankinimu, kuo jos, be abejonės, yra piktesnės, tai tikra. Ir kas galėtų paneigti, kad tokiu pat būdu bedievių sielos, atgavusios kūnus, nešasi su savimi savo kankinimus, kad ir į kokią vietą jos judėtų, net jeigu jokio išorinio kankinimo joms nebūtų primesta? Juk matome, kad dar kūne esančiai sielai daug kančių gali būti sukelta ar tai iš išorės, ar iš vidaus dėl kokio nors sutrikimo ar kūno nelygumo; kartą patirtos, jos negali būti pašalintos jokiu vietos pakeitimu. Kad jau praleisčiau kitas kančias, kokią reikšmę bausmės palengvinimui turi tai, kokioje vietoje dabar pastatysi mirštantįjį ar didžiausioje kančioje besikankinantįjį, jei toji kančia nė kiek negali būti sušvelninta vietos pakeitimu? Arba, kai dabar mums mirštant, kaip primena palaimintasis Augustinas, mirties kančia kūne yra tokia didelė, jog dėl jos siela yra priverčiama jį palikti – kas nepripažintų, kad atgavus kūnus, tapusius jau nemirtingais, ši kančia, kuria čia mirdami esame ištirbdomi, jeigu ten ji bus amžina, būtų visiškai pakankama pasmerkimui, arba kokia kita galbūt galėtų būti didesnė, nepridėjus jokio išorinio kankinimo? Juk kas labiau dera teisingumui, nei tai, kad pačius tuos savo kūnus sielos atgautų kankinimui, kuriais blogai naudojosi malonumui? Tikra yra, kad mirties irime kančia yra tokia didelė, jog už kokią nors nuodėmę, nors bausmė ir yra trumpiausia, manoma, kad jos pakanka išskaistinti tam, kas nebuvo verta amžinojo pasmerkimo. Todėl, kaip teigia palaimintasis Jeronimas, atsirado tas pranašo posakis: „Viešpats du kartus už tą patį neteis, ir dvigubas sielvartas nepakils.“
Skaitome ir apie kai kurias pasmerktas mirusiųjų sielas, kurios nenorėjo būti grąžintos atgal į dabartinį gyvenimą, kad gerais darbais galėtų būti išgelbėtos, jeigu jos ir vėl mirties įsikišimu būtų priverstos jį baigti. Randame kitur parašyta, jog kai kurios mirštančių šventųjų sielos iš mirties irimo bausmės baimės savo laiku visiškai vengė išeiti į joms paruoštą palaimą, kol Viešpats įsakė angelams priimti jas be skausmo. Iš to aišku, kokia didžiulė yra šios mirties kančia, kurios, kaip sakėme, iš baimės vienas nenorėjo grįžti į išganymą, o kitas bijojo išeiti į palaimą. Ir visgi šią kančią visiškai atimti nuo tų, nuo kurių tik Jis panorės, be abejo, yra dieviškosios galios žinioje – kaip teigia ir minėtasis mokytojas, sakydamas, jog apaštalas Jonas buvo svetimas tiek mirties skausmui, tiek kūno gedimui. Tas, kuris gali taip visiškai atimti mirties kančią mirtyje, visur ir nuo bet ko, kam tik nori, daug lengviau atrodo galįs ją ir suteikti, kur tik nori. Juk kentėjimams pavaldi prigimtis yra labiau linkusi patirti bausmę, nei jos išvengti. Iš viso to aš manau esant jau aišku, kad vietos savybė bausmei pasmerktiesiems nereiškia nieko, kaip ir šlovei palaimintiesiems; bet būti kankinamam pragare arba perduotam amžinajai ugniai – tai ir yra būti kankinamam tomis aukščiausiomis bausmėmis. Jos būtent dėl to labiausiai lyginamos su ugnimi, nes šio elemento kankinimas atrodo aštriausias. Tai taip pat labiausiai atrodo iškelianti dieviškos galios šlovę, jeigu visose vietose vienodai ir pasmerkimo bausmę, ir palaimos šlovę dalintų Jis, kuris, neabejojama, savo galia nepritrūksta niekur.
Filosofas: Kaip matau, tu vienodai ir pasmerktųjų bausmę, ir išrinktųjų šlovę stengiesi paversti dieviškosios galios gyrimu, kad net ir didžiausiose blogybėse skelbtum jos didžius gėrius.
Krikščionis: Ir taip tikrai dera, nes nėra jokių Jo darbų, išskyrus tuos, kurie didingi ir kupini nuostabos. Tačiau manau esant nereikalinga nustatinėti, kokiose vietose tai įvyksta – pakanka tik tai, kad šiuos dalykus mes galime pasiekti ar jų išvengti.
Filosofas: O kalba iš tikrųjų vis dar eina apie tai, kad dabar, kai, tavo požiūriu, buvo apibūdintas tiek mūsų aukščiausiasis gėris, tiek aukščiausiasis blogis, tu pagal mūsų tikslą ne mažiau rūpestingai atskleistum kelius, kuriais jie pasiekiami, idant, kuo labiau mes juos pažinosime, tuo geriau galėtume vienų laikytis, o kitų vengti. Tačiau, kadangi atrodo, jog kas yra aukščiausias gėris ar aukščiausias blogis, dar negali būti pakankamai suprasta tol, kol iš pradžių nebus nustatyta, kas gėriu ar blogiu turi būti vadinama apskritai, aš norėčiau, kad ir tai, jei gali, apibrėžtum. Juk mes žinome daugelį jų rūšių. Tačiau, kodėl tie daiktai turėtų būti vadinami gerais ar blogais, mums nepakanka suprasti ar išdėstyti. Mat mūsų autoriai, kurie vienus dalykus vadina gerais, kitus blogais, trečius – neutraliais, šių dalykų neatskyrė jokiais apibrėžimais, o jų demonstravimui pasitenkino tik tam tikrais pavyzdžiais.
Krikščionis: Kiek aš manau, jie nusprendė esant sunku apibrėžti tai, kurių pavadinimai, atrodo, vargiai kada nors turi vieną ir tą pačią reikšmę. Juk kai sakoma: geras žmogus, arba geras kalvis, arba geras žirgas ir panašiai – kas gi nežinotų, kad šis žodis „geras“ iš pridėtinio konteksto skolinasi skirtingą prasmę; žmogų mes juk vadiname geru dėl jo papročių (moralės), kalvį – dėl jo žinojimo, žirgą – dėl jo jėgos ir greičio, ar dėl to, kas susiję su jo naudojimu. Be to, to „gero“ reikšmė nuo to, kas pridedama, taip smarkiai kinta, jog mes nesigėdijame jo prijungti net ir prie ydų pavadinimų – sakydami, pavyzdžiui, „geras“ arba „pats geriausias vagis“, dėl to, kad atlikdamas šį blogą darbą jis yra gudrus ar vikrus. Ir ne tik patiems daiktams, bet net ir tam, kas sakoma apie daiktus – tai yra patiems teiginių ištarams – mes kartais žodį „geras“ pritaikome taip, jog netgi sakome, kad gera yra tai, jog egzistuoja blogis, nors anaiptol nepripažįstame gėrį esant blogiu. Mat viena yra sakyti: „blogis yra gėris“, kas yra visiška netiesa, o visai kas kita sakyti: „jog egzistuoja blogis – yra gerai“, kas tikrai neneigtina. Tad kas nuostabaus, jei ir mes, lygiai kaip ir jie, nepajėgiame apibrėžti tų žodžių, kurių reikšmė tokia nepastovi?
Vis dėlto, kiek man dabar šauna į galvą, apskritai gėriu aš laikyčiau tą daiktą, kuris, būdamas tinkamas kokiam nors naudojimui, nebūtinai per save trukdo kieno nors patogumui ar orumui. Ir atvirkščiai, blogu daiktu aš vadinu tą, per kurį būtinai sukeliamas vienas iš šių trukdymų. O indiferentišku (neutraliu) – tai yra daiktu, kuris nėra nei geras, nei blogas – aš manau esant tą, kurio egzistavimu jokios gėrybės nei būtinai atnešamos, nei sutrukdomos, kaip antai atsitiktinis piršto krustelėjimas ar bet kokie panašūs veiksmai. Juk veiksmai geri arba blogi yra vertinami tik pagal intencijos šaknį, o patys savaime jie visi yra indiferentiški; ir jei atidžiai pažvelgtume, jie neprideda jokio nuopelno tie, kurie iš savęs nėra nei geri, nei blogi, kadangi jie vienodai atitinka tiek atmestiesiems, tiek ir išrinktiesiems.
Filosofas: Manau, čia mums reikėtų truputį sustoti ir stabtelėti – ar atsitiktinai tai, ką pasakei, negalėtų atstoti apibrėžimų.
Krikščionis: Tikrai sunkiausia yra apibrėžti viską savais apibrėžimais taip, kad juos būtų galima atskirti nuo visų kitų dalykų, ypač dabar, kai mums nesuteikiama papildomo laiko sugalvoti apibrėžimams. Daugelį pavadinimų – kokiems dalykams jie tinka – mes išmokome iš proto naudojimosi. Tačiau, kokia yra jų esmė ar prasmė, mes ne visai pajėgiame nustatyti. Randame netgi daug dalykų, kurių apibrėžimu negalime nei įvardyti, nei nusakyti jų esmės. Nors mes ir neignoruojame dalykų prigimties, tačiau jų žodžių vartosenoje nėra; ir dažnai protas yra greitesnis suprasti, negu liežuvis ištarti arba paaiškinti tai, ką jaučiame. Štai, pavyzdžiui: iš kasdienės kalbos vartosenos mes visi žinome, kokie dalykai vadinami akmenimis. Tačiau, kokie yra tikrieji akmens skirtumai, arba kokia yra šios rūšies savybė, mes, manau, dar negalime priskirti jokio žodžio, kuriuo būtų galima atlikti kokį nors akmens atskyrimą ar aprašymą. Ir tau neturėtų atrodyti nuostabu, jei matysi mane šiuose dalykuose stokojant jėgų – dalykuose, kuriems anaiptol nepakako net tų didžių jūsų mokytojų, kuriais giriate kaip filosofais, ką mes žinome. Visgi, kiek galėsiu, pasistengsiu atsakyti į tavo klausinėjimų priekaištus apie tuos dalykus, kuriuos pažadėjau.
Filosofas: Tai, ką dabar sakai, atrodo pakankamai kupina ir proto, ir įrodymo. Bet iš tikrųjų tai, kas sakoma, jeigu nesuprantama, yra tariama veltui; ir kitų negalima mokyti, jei to negalima paaiškinti. Dabar, jei patinka – tiksliau, kadangi ir taip sutikai – aš noriu, kad tai, ką pasakei, šiek tiek paaiškintum. Todėl klausiu, kodėl, kai apibrėžei gerą daiktą, tau nepasirodė pakankama pasakyti, jog tai yra tai, kas tinka kokiam nors naudojimui – tai yra, patogu kokiai nors naudai.
Krikščionis: Bendra ir tikėtina patarlė sako, kad vargu ar yra koks nors gėris, kuris nekenktų, ir blogis, kuris neneštų naudos. Pavyzdžiui: Štai, kažkas jau ilgą laiką taip lavinosi gerais darbais, kad dėl to, dažnai girdamas save ar pasitikėdamas savo dorybėmis, yra iškeliamas į puikybę, arba kito žmogaus pavydas nuo to užsidega. Taip taigi akivaizdu, kad iš gėrio kyla blogis ir dažnai netgi gėris yra blogio priežastis. Juk mūsų ydos ar nuodėmės, kurios tikrąja to žodžio prasme vadintinos blogybėmis, egzistuoja tik sieloje arba geruose kūriniuose, ir joks sugedimas negali kilti iš niekur kitur, kaip tik iš gėrio. O priešingai – kas nemato, kaip dažnai žmonės, po didžiulių nuodėmių griūties, per nuolankumą ar atgailą pakyla tvirtesni ar geresni nei buvo anksčiau? Galiausiai juk pati nuodėmės atgaila – kadangi ji yra sielos kankinimas ir negali derėti su tobula palaima, nes sukelia skausmą – be abejonės yra labiau blogis nei gėris. Ir visgi, niekas neabejoja, jog ji yra būtina nuodėmių atleidimui.
Kas taip pat nežinotų, kad aukščiausias Dievo gerumas, kuris nieko neleidžia vykti be priežasties, net ir pačias blogybes taip gerai iš anksto sutvarko ir net jomis taip puikiai pasinaudoja, kad net „blogio egzistavimas“ yra gerai, nors pats blogis anaiptol nėra geras? Nes kaip didžiausia velnio nedorybė net ir pačiais geriausiais dalykais dažnai naudojasi blogiausiai – suprask, kad juos paverstų pačių blogiausių pasekmių priežastimis, ir šitaip per tai, kas yra gera, padarytų kažką blogiausia, taip atvirkščiai ir priešingai veikia Dievas – būtent, iš pačių blogybių priversdamas kilti daug gėrio, ir tais pačiais dalykais, kuriuos anas suplanuoja kuo blogiausiai, dažnai pasinaudoja kuo geriausiai. Juk ir tironas, ir valdovai tuo pačiu kalaviju gali naudotis ir blogai, ir gerai: vienas – smurtui, kitas – teisingumui; ir manau, nėra jokių įrankių ar bet ko, kas yra suteikta mūsų naudojimui, kuo priklausomai nuo ketinimų savybės mes negalėtume naudotis tiek blogai, tiek gerai. Tam, suprask, jokios reikšmės neturi tai, kas yra daroma, o tai, su kokia intencija tai daroma. Todėl ir bet kuris žmogus – tiek geras, tiek ir blogas – yra tiek gerų, tiek blogų dalykų priežastis, ir per juos nutinka egzistuoti tiek gėriui, tiek blogiui. Juk geras žmogus nuo blogo skiriasi ne tuo, kad daro tai, kas yra gera, bet veikiau tuo, kad daro tai gerai (iš geros intencijos). Nors dabartinė kalbos vartosena sutapatina „daryti gerai“ ir „daryti gėrį“, vis dėlto kalbos galia ir savybė neskamba taip pat. Kaip „gera“ dažnai sakoma, nors ir ne „gerai“, tai yra ne su gera intencija, taip ir atrodo, kad galima daryti „gėrį“, nors ir daroma „ne gerai“. Dažnai juk nutinka, kad tas pats darbas atliekamas priešingų asmenų, tačiau, atsižvelgiant į jų intenciją, vienas tą patį dalyką padaro gerai, o kitas – blogai. Kaip, pavyzdžiui, jeigu du žmonės pakartų kokį kaltinamąjį: vienas – tik dėl to, kad jo nekenčia, o kitas – dėl to, kad privalo vykdyti šį teisingumą. Šis teisingas pakorimas šio (antrojo) atliekamas teisingai, nes iš tiesios intencijos, o ano – neteisingai, nes ne iš teisingumo meilės, bet iš neapykantos ar pykčio uolumo.
Kartais netgi blogi žmonės ar net ir pats velnias tame pačiame fakte sakomi bendradarbiaujantys su Dievu, taip, kad tvirtinama, jog tai atliekama tiek Dievo, tiek jų. Štai, pavyzdžiui: matome, kad Šėtono buvo atimta tai, ką Jobas turėjo, tačiau, kad tai jam atėmė Dievas, prisipažįsta pats Jobas sakydamas: „Viešpats davė, Viešpats atėmė.“ Iš čia pereikime ir prie to, ką krikščionių protai taip brangiai apkabina, nors tau ar į tave panašiems tai gali atrodyti juokinga. Viešpaties Jėzaus atidavimas į žydų rankas primenamas esąs atliktas tiek paties Jėzaus, tiek Dievo Tėvo, tiek ir Judo Išdaviko; juk ir Tėvas atidavęs Sūnų, ir Sūnus pats save, ir Judas tą patį, sakoma, išdavė, nors vis dėlto tokiuose dalykuose velnias ar Judas padarė tą patį, ką ir Dievas. Ir jeigu jie dėl to atsitiktinai atrodo padarę kažkokį „gėrį“, vis dėlto negalima sakyti, kad padarė „gerai“. Arba jei jie padarė tai ar norėjo, kad vyktų tai, ko nori Dievas, arba darydami ką nors turi tą pačią valią, kurią turi Dievas, – argi dėl to jie sakytini, jog daro gerai, nes, suprask, daro tai, ko Dievas nori, kad būtų daroma; ar dėl to turi gerą valią, kad nori to, ko nori Dievas? Jokiu būdu ne! Nors jie ir daro arba nori daryti, ko Dievas nori, kad vyktų, jie to nedaro ar nenori daryti dėl to, jog tikėtų Dievą to norint; nėra tame pačiame fakte jų intencija tokia pati, kaip Dievo, ir nors jie nori to, ko nori Dievas, jų ir Dievo valia galėtų būti pavadinta ta pačia dėl to, kad jie nori to paties; tačiau jų valia yra bloga, o Dievo gera, kadangi jie nori, kad tai vyktų dėl skirtingų priežasčių. Lygiai taip, net kai skirtingų žmonių veiksmas yra tas pats, nes jie juk daro tą patį, vis dėlto dėl intencijos įvairovės šito žmogaus veiksmas yra geras, o ano blogas, nes, nors jie dirba tą patį, vienas padaro gerai, o kitas tą patį padaro blogai.
Ir (kas nuostabu pasakyti) kartais valia būna gera net ir tada, kai kas nors nori, kad kito asmens būtų padarytas blogis, kadangi, žinoma, jis to nori iš geros intencijos. Juk dažnai Viešpats per velnią ar kokį tironą nusprendė kankinti tuos, kurie yra nekalti arba kurie nenusipelnė to kankinimo, idant išskaistintų kokią nors kenčiančiųjų nuodėmę, arba kad padidintų nuopelną, ar kad duotų pavyzdį kitiems, ar dėl bet kokios kitos protingos, nors mums ir paslėptos, priežasties. Todėl ir apie tai, jog Viešpačiui leidžiant velnias blogai atliko tai, kas buvo gerai, Jobas primena sakydamas: „Kaip Viešpačiui patiko, taip ir įvyko.“ Ir tai, kad jis nė kiek neabejoja, jog Viešpaties tai buvo leista dėl gėrio, jis parodo atiduodamas Jam padėką, kai prideda: „Tebūna Viešpaties vardas palaimintas.“ Taip pat Trečioji Karalių knyga moko, kad melaginga dvasia bedieviui Ahabui apgauti buvo pasiųsta Viešpaties. Juk kai Viešpats paklausė: „Kas apgus Ahabą?“, išėjo melaginga dvasia, atsistojo priešais Viešpatį ir tarė: „Aš jį apgausiu.“ Viešpats jam tarė: „Kuo?“ Ir jis atsakė: „Aš išeisiu ir būsiu melaginga dvasia visų jo pranašų lūpose.“ Tada Viešpats pasakė: „Tu apgausi ir nugalėsi; eik ir taip padaryk.“ Būtent šitai pranašas Michėjas, kai pačiam Ahabui paaiškino buvus jam apreikšta, pridūrė: „Dabar štai, Viešpats įdėjo melagingą dvasią į visų tavo pranašų, kurie čia yra, lūpas; ir Viešpats paskelbė prieš tave blogį.“ O ar Viešpats leistų velniui šėlti prieš šventuosius, ar prieš bedievius, visiškai aišku, jog pats Viešpats tai leidžia ne kitaip kaip tik dėl gėrio – ką leisti yra gerai, o anas velnias tai daro tik blogai – ką daryti vis dėlto yra gerai; ir kodėl tai daroma, Jis turi protingą priežastį, nors mums ir nežinomą. Kaip tas jūsų didysis filosofas savo Timajuje primena, įrodinėdamas, jog Dievas viską daro geriausiai: „Viskas, – sako jis, – kas gimsta, gimsta iš kokios nors būtinos priežasties. Niekas neatsiranda be to, kad jo atsiradimui nebūtų iš anksto pateisintos priežasties ir proto.“ Tuo akivaizdžiai parodoma, kad ir kas kieno bebūtų daroma, kadangi tai įvyksta pagal geriausią Dievo apvaizdos potvarkį, tai protingai ir gerai taip kyla, kaip ir nutinka, nes išties tam, kodėl jie įvyksta, yra protinga priežastis – nors tas, kuris juos daro, daro juos ne protingai ir ne gerai, ir tai darydamas neturi tos priežasties, kurią turi Dievas. Taigi, kadangi žinoma, kad niekas nevyksta be Dievo leidimo – mat niekas negali vykti Jam nenorint ar besipriešinant – ir be to tikra, kad Dievas nieko jokiu būdu neleidžia be priežasties, ir visiškai nieko nedaro be protingo pagrindo, taip kad tiek Jo leidimas, tiek veikimas yra protingas, be abejonės Jis mato, kodėl leidžia vykti atskiriems dalykams, kurie vyksta, ir nenumoja ranka į tai, kodėl jie turi būti padaryti, net jei jie yra blogi ar daromi blogai. Juk nebūtų gerai juos leisti, jei nebūtų gerai jiems įvykti, ir nebūtų tobulai geras tas, kuris, galėdamas, nesutrukdytų tam, ko padaryti nebūtų gerai – dar daugiau, jį būtų galima akivaizdžiai apkaltinti sutinkant, kad įvyktų tai, ko įvykti nebuvo gerai. Taigi akivaizdu, kad viskas, kas atsitinka, jog yra padaroma ar nepadaroma, turi protingą priežastį, kodėl tai padaroma arba nepadaroma. Todėl gerai, kad tai įvyksta, ar gerai, kad tai neįvyksta, net jei tai atlieka tas, kieno tai nedaroma gerai, arba, tas, kieno tai neįvyksta, nepadaroma blogai – tai yra iš blogos intencijos paliekama nepadaryta. Iš to seka, kad net pačiam blogiui egzistuoti arba atsirasti yra geras dalykas, nors pats blogis anaiptol nėra gėris. Tai akivaizdžiai liudija ir pati Tiesa, sakydama: „Nes neišvengiama, kad ateitų papiktinimai. Tačiau vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.“
Dieviškoji apvaizda ir blogio prasmė: Kodėl Dievas leidžia vykti tam, kas bloga (Providentia divina et ratio mali). Kai Viešpats sakė: „Kas suvedžios Achabą?“, išėjo melo dvasia, stojo prieš Viešpatį ir tarė: „Aš jį suvedžiosiu“. Viešpats jai tarė: „Kaip?“ Ji atsakė: „Išeisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų lūpose“. Viešpats tarė: „Suvedžiosi ir nugalėsi; išeik ir taip padaryk“. Pranašas Michėjas, kai pačiam Achabui išdėstė, kad jam tai buvo apreikšta, pridūrė: „Tad štai dabar Viešpats įdėjo melo dvasią į lūpas visų tavo pranašų, kurie čia yra; Viešpats ištarė tau nelaimę“.
Ar Viešpats leidžia velniui siautėti prieš šventuosius, ar prieš bedievius, visiškai aišku, kad Jis pats leidžia tik tai, kas gera, nes gera yra leisti. Anas daro tik bloga, nors tai, kas daroma, yra gera, kad įvyktų. Kodėl tai vyksta, turi protingą priežastį, nors mums ji nežinoma. Kaip jūsų didysis filosofas savo „Timajuje“ mini, įrodinėdamas, kad Dievas viską daro geriausiai: „Visa“, sako jis, „kas gimsta, gimsta dėl kokios nors būtinos priežasties. Nieko nevyksta, prieš ko atsiradimą neitų teisėta priežastis ir protingas pagrindas“. Čia akivaizdžiai parodoma, kad bet kas, ką bet kas daro, kadangi tai kyla iš geriausio dieviškosios apvaizdos tvarkymo, protingai ir gerai taip įvyksta, kaip nutinka. Visa turi protingą priežastį, kodėl vyksta, nors tas, kuris tai daro, nedaro to nei protingai, nei gerai, ir darydamas tai nesiekia tos priežasties, kurios siekia Dievas.
Kadangi aišku, jog niekas nevyksta be Dievo leidimo, mat niekas negali vykti Jam nenorint ar priešinantis, ir be to yra tikra, kad Dievas nieko neleidžia be priežasties ir nieko nedaro be protingo pagrindo, tad tiek Jo leidimas, tiek veiksmas yra protingas. Tikrai, kai Jis mato, kodėl leidžia vykti kiekvienam dalykui, Jis žino, kodėl ir jie patys turi būti padaryti, net jei jie yra blogi ar blogai daromi. Nebūtų gera leisti jiems vykti, jei nebūtų gera, kad jie įvyktų, ir nebūtų tobulai geras Tas, kuris galėdamas nesutrukdytų tam, kam vykti nebūtų gera. Priešingai, Jis būtų aiškiai kaltintinas dėl to, kad sutinka, jog įvyktų tai, kas nėra gera.
Tad aišku, kad viskas, kas nutinka ar nenutinka, turi protingą priežastį, kodėl nutinka ar nenutinka. Todėl gera, kad tai įvyktų, arba gera, kad neįvyktų, net jei tai daro tas, kuris daro negerai, arba nedaro tas, kuris nedaro blogai – tai yra, leidžiama įvykti dėl blogos intencijos. Todėl net ir patiems blogiams būti ar vykti yra gera, nors patys blogiai jokiu būdu nėra gėris. Tai ir pati Tiesa atvirai išpažįsta sakydama: „Reikia, kad ateitų papiktinimai. Tačiau vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina“.
Tartum atvirai sakytų: tai tinkama ir atitinka žmonių išganymą, kad kai kurie, manimi pasipiktinę ar supykę, patirtų savo sielos papiktinimą, tai yra pasmerkimą, kad per kai kurių piktumą būtų nuveikta tai, per ką visi būtų išgelbėti – būtent tie, kuriems lemta pagyti. Tačiau vargas tam, tai yra bus pasmerkimas tam, kurio patarimu ar įkalbinėjimu šis papiktinimas sukeliamas. Tad papiktinimas yra blogis, bet gera, kad papiktinimas egzistuotų. Taip ir bet kokiam blogiui gera būti, nors joks blogis nėra gėris.
Tai pastebėdamas ir tas didysis tiesos mokinys Augustinas, matydamas, kaip Dievas geriausiai sutvarko net pačius blogius, apie Jo gerumą ir velnio nedorumą kalba taip: „Dievas, kaip yra geriausias gerų prigimčių kūrėjas, taip yra teisingiausias blogų valių tvarkytojas, kad kai anas blogai naudojasi geromis prigimtimis, Jis pats gerai naudotųsi net ir blogomis valiomis“. Dar tas pats sako apie velnią: „Dievas, kai jį kūrė, nebuvo nežinantis būsimo jo piktumo ir numatė, kokius gėrius padarys iš jo blogių“. Ir po kiek laiko: „Mat Dievas nebūtų sukūręs jokio, sakau, nei angelo, nei žmogaus, apie kurį būtų iš anksto žinojęs, kad jis bus blogas, jei kartu nebūtų žinojęs, kokiems gerų dalykų tikslams juos panaudos“. Kitur jis rašo: „Atskiri dalykai yra geri, o visi kartu – labai geri; iš visų jų susideda mielas visatos grožis“. Taip pat: „Tai, kas vadinama blogiu, gerai sutvarkyta ir pastatyta į savo vietą, ryškiau išryškina gėrį, kad jis labiau patiktų ir būtų girtinas, kol bendradarbiauja su gėriu. Mat visagalis Dievas, būdamas aukščiausiai geras, jokiu būdu neleistų būti jokiam blogiui savo kūriniuose, jei nebūtų tiek visagalis ir geras, kad darytų gera net iš blogio“.
Dar jis priduria: „Ir nereikia abejoti, kad Dievas daro gera net leisdamas vykti bet kokiems blogiams. Mat Jis tai leidžia tik teisingu teismu, o tai, kas teisinga, tikrai yra gera. Nors tie dalykai, kurie yra blogi, tiek, kiek yra blogi, nėra geri, tačiau gera, kad egzistuotų tiek geri, tiek blogi dalykai. Mat jei nebūtų gera, kad būtų ir blogų dalykų, visagalis Gėris jų jokiu būdu neleistų; be abejo, Jam taip pat lengva nedaryti to, ko nori, kaip ir neleisti būti tam, ko nenori. Mat Jis ne dėl ko kito teisingai vadinamas visagaliu, kaip tik todėl, kad gali viską, ką nori, ir jokio kūrinio valia nesutrukdo visagalės valios poveikio“.
Štai: girdėjai aiškiu protu parodant, kad blogiui būti yra gera, nors jokiu būdu nėra tiesa, kad blogis yra gėris. Viena yra sakyti „blogiui būti yra gera“, kita – sakyti „blogis yra gėris“. Mat pirmuoju atveju „gera“ taikoma blogam daiktui, o antruoju – blogo daikto buvimui; tai yra, ten – pačiam dalykui, čia – įvykiui. Daiktas, kaip sakyta, vadinamas geru tada, kai jis tinka kokiam nors naudojimui ir dėl jo nebūtinai trukdomas ar mažinamas kito dalyko patogumas ar orumas. Tas orumas ar patogumas būtinai turėtų būti trukdomas ar mažinamas tada, jei per to daikto priešingybę ar trūkumą tas orumas ar patogumas nebūtinai išliktų. Pavyzdžiui: gyvybė, nemirtingumas, džiaugsmas, sveikata, žinojimas, skaistybė yra tokie dalykai, kurie turi tam tikro orumo ar patogumo, ir aišku, kad atsiradus jų priešingybėms, tas orumas neišlieka. Taip pat aišku, kad bet kurios substancijos turi būti vadinamos gerais daiktais, nes jos gali suteikti tam tikros naudos ir dėl jų nebūtinai trukdomas koks nors orumas ar patogumas.
Mat ir iškrypęs žmogus, kurio gyvenimas yra sugadintas ar net gadinantis kitus, galėtų būti toks, kad nebūtų iškrypęs, todėl per jį kažkas nebūtinai turėtų suprastėti. Manau, kad šiuo metu to pakanka gero daikto apibūdinimui. Tačiau kai žodį „geras“ taikome daiktų įvykiams, tai yra tam, kas nusakoma teiginiais ir teigiama įvyksiant, būtent kai sakome, kad tam būti ar nebūti yra gera, tai yra tas pats, kas sakyti, jog tai būtina kokiam nors geriausiam Dievo sutvarkymui įvykdyti, net jei tas sutvarkymas mums visiškai paslėptas. Mat net ir tam, kas daro gerai, nėra gera, jei šis jo darymas neatitinka kokios nors dieviškos tvarkos, bet veikiau jai prieštarauja, nes negali gerai įvykti tai, kas neturi protingos priežasties, kodėl vyksta. O protingos priežasties vykti neturi tada, jei būtinai būtų sutrukdyta kas nors Dievo sutvarkyta, jei tai įvyktų.
Tad dažnai suklaidinti sakome, kad mums gera daryti tą ar aną, ką visi mano esant darytina. Bet kai tai nesutampa su dieviška tvarka, per klaidą meluojame, tačiau nesame kalti dėl melo, manydami taip, kaip sakome. Taip pat dažnai per klaidą maldoje prašome daugelio dalykų, kurie mums mažiausiai naudingi, kurių Dievas mums labai tinkamai pagal dievišką sutvarkymą nesuteikia, nes Jis pats geriau už mus žino, kas mums būtina. Todėl svarbiausias yra tas Tiesos mokymas, kuriuo meldžiantis Dievui visada reikia sakyti: „Teateinie tavo valia“. Šių dalykų, jei neklystu, šiuo metu pakanka pasakyti, norint parodyti, kaip suprantamas gėrio vardas, kai jis paprastai vartojamas geram daiktui ir kai jis taikomas daiktų įvykiams arba tam, kas nusakoma teiginiais. Kadangi tai priklausė nuo aukščiausiojo gėrio tyrimo, jei dar liko kas nors, ką manai verta toliau apie jį paklausti, gali pridurti arba skubėti prie likusių dalykų.