Lietuvos istorija yra neatsiejama nuo jos dvasinio stuburo, kuris per tūkstantmečius transformavosi iš gilaus, archajiško ryšio su gamta į sudėtingą krikščioniškosios tapatybės audinį. Norint suprasti, kuo tikėjo tie, kurie čia gyveno dar prieš pasirodant pirmiesiems rašytiniams metraščiams, turime žvelgti į tylą, kurią paliko piliakalniai, alkakalniai ir kapinynai. Tai laikas, kai religija nebuvo institucija, o pati … [Skaityti toliau…]
XVI amžiuje, kai Europa gyveno religinių permainų sūkuryje, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išgyveno kultūrinį renesansą, lenkų istorikas ir teologas Jonas Lasickis (Jan Łasicki) paliko unikalų, nors ir nevienareikšmiškai vertinamą, istorinį šaltinį – veikalą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus” (lot. De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum). Išleistas 1615 m. Bazelyje (nors … [Skaityti toliau…]
Nors populiariojoje kultūroje Sara Gud (Sarah Good) dažnai vaizduojama kaip sena, susiraukšlėjusi ragana, istoriniai faktai piešia visai kitokį vaizdą. Ji gimė 1653 metais pasiturinčio smuklininko Johno Solarto šeimoje. Tačiau jos kelias į pražūtį prasidėjo ne nuo burtų, o nuo teisinių ginčų dėl tėvo palikimo, po kurių ji liko praktiškai be nieko. Jos pirmasis vyras, Danielis … [Skaityti toliau…]
XI amžiaus viduryje krikščioniškasis pasaulis atsidūrė ties gilaus teologinio ir politinio lūžio slenksčiu. Nors istorinėje atmintyje 1054-ieji dažniausiai siejami su ekskomunikos bulėmis, tikroji intelektualinė kova vyko rašalu ant pergamento. Vienas svarbiausių šio laikotarpio dokumentų yra kardinolo Humberto iš Silva Kandidos (Humbertus Silvae-Candidae) poleminis veikalas „Adversus Graecorum calumnias“ (liet. Prieš graikų kaltinimus), parašytas dar prieš oficialų … [Skaityti toliau…]
Antiochijos vyskupas Teofilis, gyvenęs II amžiaus antroje pusėje, krikščionybės istorijoje užima ypatingą vietą kaip mąstytojas, pirmasis pabandęs dvasinę patirtį paversti griežta filosofine sistema. Jo pagrindinis darbas „Teofilas Autolikui“ (graikiškai Πρὸς Αὐτόλυκον, lotyniškai Ad Autolycum, angliškai To Autolycus) yra religinis pamokslas ir intelektualinė dvikova, kurioje susiremia senovės graikų mitologija ir kylanti krikščioniškoji mintis. Nematomas Dievas ir … [Skaityti toliau…]
Jei ankstyvoji krikščionybė būtų turėjusi savo „intelektualų bokso ringą“, tai Origeno veikalas „Prieš Celsą“ (Contra Celsum) būtų buvęs pagrindinis sunkiasvorių mačas. Tai vienas reikšmingiausių apologetikos kūrinių visoje krikščionybės istorijoje, kuriame susiduria du peilio aštrumo protai: pagonis filosofas Celsas ir krikščionių genijus Origenas. Apie 177–180 m. e. m. graikų filosofas Celsas parašė veikalą „Tikrasis žodis“ (Logos … [Skaityti toliau…]
VI amžiaus viduryje Aleksandrijos pirklys, vėliau tapęs vienuoliu, vardu Kosmas, nusprendė parašyti knygą, kuri turėjo tapti galutiniu smūgiu „pagoniškam“ mokslui. Jo veikalas „Krikščioniškoji topografija“ (Christianike Topographia, angl. Christian Topography) yra vienas keisčiausių, bet kartu ir vertingiausių ankstyvųjų viduramžių tekstų. Nors 1897‑aisiais J. W. McCrindle’o atliktas angliškas vertimas šį kūrinį prikėlė naujam gyvenimui ir padarė prieinamą … [Skaityti toliau…]
Jei bandytume įsivaizduoti antikos laikų intelektualo užrašų knygelę, kurioje persipina giliausios teologinės įžvalgos, graikų filosofų citatos, poezijos nuotrupos ir etikos pamokymai, geriausias pavyzdys būtų Klemenso Aleksandriečio veikalas „Stromatai“. Graikiškas originalo pavadinimas Strōmateis (gr. Στρωματεῖς) yra daugiskaita ir reiškia „margumynus“ ar „mišinius“, o lotyniškoje tradicijoje šis kūrinys buvo perimtas forma Stromata. Tai vienas mįslingiausių ir turtingiausių … [Skaityti toliau…]
Mirties menas (Ars Moriendi) – dar vadinamas ir Menas mirti arba Mirimo menas vardais – yra vėlyvųjų viduramžių dvasinis vadovas, padėjęs krikščionims pasiruošti paskutinei gyvenimo kelionei. Šie lotyniški traktatai atsirado XV amžiaus pradžioje kaip tiesioginis atsakas į didžiulius demografinius ir socialinius sukrėtimus, kuriuos sukėlė Europą nusiaubusi maro epidemija. Tuo metu Bažnyčia susidūrė su rimtu iššūkiu, … [Skaityti toliau…]
„Directorium Inquisitorum“ (liet. Inkvizitorių vadovas arba Inkvizicijos vadovas) yra bene garsiausias ir įtakingiausias viduramžių teisinis‑teologinis traktatas, nustatęs standartus kovai su erezijomis. 1376 metais jį lotynų kalba parengė dominikonų vienuolis, Aragono generalinis inkvizitorius Nicolau Eymerich (Nikolajus Eimerikas). Tai nebuvo kūrybinis darbas, o itin griežtas praktinis „operacijų vadovas“, skirtas inkvizitoriams, kad šie nepasiklystų sudėtinguose teisiniuose ir doktrininiuose … [Skaityti toliau…]
„Bakchantės“ (sen. gr. Βάκχαι / Bakchai arba Bakkhai) – vienas paskutiniųjų ir stipriausių graikų tragedijos meistro Euripido kūrinių. Tragedija parašyta apie 405 m. pr. Kr., kai autorius gyveno Makedonijoje, karaliaus Archelojaus dvare. Kūrinys buvo pastatytas Atėnuose, Dioniso teatre, jau po Euripido mirties ir laimėjo pirmąją vietą dramų varžybose. Tai kūrinys, kuriame susiduria du priešingi pradai: … [Skaityti toliau…]
Kai XVI a. demonologai cituoja Malleus maleficarum, jie dažnai remiasi vienu iš garsiausių ir kartu labiausiai manipuliatyvių epizodų — vadinamuoju „Inkvizitoriaus pasakojimu“ (Inquisitoris narratio). Šis pasakojimas, tradiciškai priskiriamas Jakobui Sprengeriui, iš tikrųjų yra Heinricho Kramerio kūrinys, tačiau vėlesni leidėjai jį įrašė Sprengerio vardu, kad suteiktų tekstui didesnį autoritetą. Tai tipiškas Malleus metodas: autoritetas kuriamas ne … [Skaityti toliau…]