Elžbietos I laikų Anglija buvo kupina prieštaravimų: kol mokslas žengė pirmuosius žingsnius, tamsiuose Londono skersgatviuose ir provincijos dvaruose klestėjo „aukštoji magija“. Būtent šiuo laikotarpiu, maždaug tarp 1577 ir 1583 metų, buvo surašytas vienas unikaliausių okultizmo paminklų – Oberono knyga (originalus pavadinimas – The Book of Oberon, šiandien saugoma Vašingtone kaip Folger Shakespeare Library Manuscript V.b.26). … [Skaityti toliau…]
Jei reikėtų įvardyti vieną kūrinį, kuris tapo Vakarų ezoterikos „aukso standartu“ ir sujungė tamsiuosius viduramžius su intelektualiuoju Renesansu, tai būtų Heinricho Cornelius Agrippos von Nettesheimo (1486–1535) šedevras „Trys okultinės filosofijos knygos“ (De occulta philosophia libri tres). Parašytas apie 1509–1510 metus, tačiau pilnai išleistas tik 1531–1533 m. Kelne ir Antverpene, šis veikalas tapo pirmąja sisteminga magijos … [Skaityti toliau…]
Jei ieškotume teksto, kuris viduramžių pabaigoje ir Renesanso pradžioje tapo praktinės magijos standartu, tai neabejotinai būtų „Heptameronas“. Šis kūrinys, tradiciškai priskiriamas garsiam italų gydytojui, astrologui ir filosofui Pietro d’Abano (1250–1316), yra vienas koncentruočiausių ir aiškiausių burtų vadovų istorijoje. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio Heptameron, reiškiančio „septynias dienas“, mat knyga skirta būtent septyniems savaitės ciklams, … [Skaityti toliau…]
Sikhizmo religijoje šventraštis nėra tik knyga ar tekstų rinkinys. Tai centrinė figūra, laikoma gyvu, amžinuoju dvasiniu mokytoju. Shri Guru Granth Sahib (tariama Šri Guru Grant Sahib) yra sikhų dvasinės tapatybės ašis, jų etikos, metafizikos ir gyvenimo būdo pamatas. Tai vienintelis pasaulio religinis tekstas, kurį jo išpažinėjai traktuoja kaip asmenybę, turinčią aukščiausią autoritetą. Knygos gimimas: Nuo … [Skaityti toliau…]
Trečiojo amžiaus Roma buvo tikras religinis katilas, kuriame virė ne tik oficialus krikščionių mokymas, bet ir dešimtys paslaptingų, mistinių ir dažnai radikalių grupių. Šio chaoso sūkuryje stovėjo viena griežčiausių ir intelektualiausių ano meto figūrų – Hipolitas Romietis (apie 170–235 m.). Jo monumentalus veikalas „Visų erezijų paneigimas“ (gr. Κατὰ πασῶν αἱρέσεων ἔλεγχος, lot. Refutatio Omnium Haeresium, … [Skaityti toliau…]
Septintojo amžiaus viduryje parašyta armėnų vyskupo Sebeoso kronika, žinoma originaliu pavadinimu Պատմութիւն Себէոսի (Patmut‘iwn Sebeosi, liet. „Sebeoso istorija“, angl. Sebeos’ History / The History of Sebeos), yra vienas iš nedaugelio tekstų, leidžiančių mums stebėti, kaip senovės pasaulis – Persijos Sasanidų ir Bizantijos imperijų didybė – subyrėjo į šipulius, užleisdamas vietą naujai, nenuspėjamai jėgai. Roberto Bedrosiano … [Skaityti toliau…]
Daugiau nei šešiolika šimtmečių Egipto smėlyje, netoli El Minijos miesto esančiame urve, dūlėjo papiruso kodeksas, kurio turinys turėjo sudrebinti tradicinį krikščionybės supratimą. Tai nebuvo pasakojimas apie atpirkimą per kraują ar prisikėlimą, o balsas iš praeities, teigiantis, kad didžiausias visų laikų išdavikas – Judas Iskarijotas – iš tiesų buvo vienintelis Jėzaus mokinys, supratęs tikrąją Jo misiją. … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje krikščionių pasaulis atsidūrė ties nauja praraja. Nors kova su arijonais dėl Kristaus dievystės jau artėjo prie pabaigos, iškilo kitas, ne mažiau skausmingas klausimas: jei Kristus yra Dievas, tai kiek Jame liko žmogaus? Šio ginčo epicentre atsidūrė Apolinaras Laodikietis (apie 310–390 m.) – žmogus, kurio vardas iki tol buvo siejamas su ištikimybe Nikejos … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
VIII a. viduryje, pačiame Omejadų kalifato centre – Damaske, krikščionių vienuolis ir teologas Jonas Damaskietis užbaigė savo grandiozinį veikalą „Žinių šaltinis“. Antrojoje jo dalyje, pavadintoje „Apie erezijas“ (lot. De Haeresibus, gr. Περὶ αἱρέσεων), pačiame šio sąrašo gale, jis aprašė reiškinį, kurį šiandien vadiname islamu, tačiau tuo metu jis buvo žinomas kitu vardu – izmailitų klaida. … [Skaityti toliau…]