Mirties menas (Ars Moriendi) – dar vadinamas ir Menas mirti arba Mirimo menas vardais – yra vėlyvųjų viduramžių dvasinis vadovas, padėjęs krikščionims pasiruošti paskutinei gyvenimo kelionei. Šie lotyniški traktatai atsirado XV amžiaus pradžioje kaip tiesioginis atsakas į didžiulius demografinius ir socialinius sukrėtimus, kuriuos sukėlė Europą nusiaubusi maro epidemija. Tuo metu Bažnyčia susidūrė su rimtu iššūkiu, nes dvasininkų trūkumas reiškė, kad daugybė žmonių mirė be tinkamos sakramentinės priežiūros. Tekstų tikslas buvo suteikti praktines gaires pačiam mirštančiajam ir jo artimiesiems, kaip išlaikyti tvirtą tikėjimą mirties akivaizdoje ir išvengti dvasinių spąstų, kuriuos, pasak tuometinio tikėjimo, paspendžia tamsos jėgos paskutinę akimirką.
Istoriškai išskiriamos dvi pagrindinės šio kūrinio versijos, kurios skiriasi savo apimtimi ir tiksline auditorija. Pirmoji, ilgesnioji versija, parašyta apie 1415 metus, tikriausiai buvo skirta kunigams ir labiau išsilavinusiems pasauliečiams kaip išsamus teologinis traktatas. Antroji, trumpesnioji ir gausiai iliustruota versija, pasirodė apie 1450 metus ir tapo savotišku vizualiniu vadovėliu tiems, kurie nemokėjo skaityti arba norėjo greitos dvasinės pagalbos sunkioje būklėje. Ši versija išpopuliarėjo dėl naujai atsiradusios ksilografijos technikos, leidžiančios spausdinti tekstą ir vaizdus vienoje medžio plokštėje, todėl knygelės tapo prieinamos kur kas platesniam visuomenės sluoksniui nei prabangūs rankraščiai.
Kūrinio struktūra remiasi idėja, kad mirties lova yra mūšio laukas, kuriame vyksta kova dėl žmogaus sielos tarp angelų ir demonų. Tekste detaliai aprašomi dvasiniai išbandymai, kuriuos mirštantysis turi įveikti, kad pasiektų išganymą. Tai nebuvo tik sausa teorija, o konkretus psichologinis ir religinis pasirengimas, kuris turėjo sumažinti mirties baimę ir suteikti viltį. Artimieji taip pat gavo nurodymus, kaip elgtis prie ligonio lovos: kokių klausimų neklausti, kaip melstis ir kaip padėti mirštančiajam sutelkti mintis į amžinybę, užuot prisirišus prie žemiškojo turto ar šeimos narių, kas būtų laikoma dvasine kliūtimi.
Penkios pagundos ir dvasinė kova
Traktate išskiriamos penkios pagrindinės pagundos, kurios, viduramžių supratimu, labiausiai puola žmogų mirties valandą. Kiekvienai pagundai tekste priešpriešinamas atitinkamas dorybės sustiprinimas, padedantis atremti piktąsias dvasias. Ši kova pateikiama kaip dialogas arba dramatiška scena, kurioje mirštantysis turi aktyviai dalyvauti savo valia ir malda, nes mirtis traktuojama kaip galutinis žmogaus laisvės ir tikėjimo išbandymas.
Šios pagundos apima visą spektrą dvasinių būsenų, kurios gali kilti kenčiant fizinį skausmą ar artėjant gyvenimo pabaigai. Penkios esminės kovos sritys traktate įvardijamos taip:
- Netikėjimas prieš tikėjimo tvirtumą.
- Neviltis prieš pasitikėjimą Dievo gailestingumu.
- Nekantrumas prieš kantrybę kančioje.
- Tuščia puikybė prieš nuolankumą ir savęs pažinimą.
- Godumas prieš dvasinį atsiribojimą nuo pasaulio.
Iliustracijų vaidmuo ir vizualinė komunikacija
Iliustruota traktato versija tapo revoliuciniu reiškiniu to meto religinėje komunikacijoje, nes vaizdai tiesiogiai atkartojo teksto turinį. Kiekviena kova buvo pavaizduota dviejose iliustracijose: vienoje demonai kankina mirštantįjį tam tikra pagunda, o kitoje angelas jį guodžia ir nurodo kelią į pergalę. Toks vizualinis pasakojimas padėjo žmonėms lengviau įsiminti dvasines pamokas ir vizualizuoti savo dvasinę būseną. Demonai iliustracijose dažnai vaizduojami kaip baisios, groteskiškos būtybės, o angelai spinduliuoja ramybe ir užtikrintumu, kas suteikė mirštantiesiems aiškų moralinį kompasą.
Šios iliustracijos taip pat tarnavo kaip meditacijos priemonė tiems, kurie budėjo prie mirštančiojo. Jos padėjo aplinkiniams suprasti, kas vyksta ligonio viduje, net jei jis nebegalėjo kalbėti ar aiškiai reikšti savo minčių. Matydami medžio raižinius, šeimos nariai galėjo garsiai skaityti atitinkamas maldas, kurios padėtų atremti konkrečią iliustracijoje vaizduojamą pagundą. Tai sukūrė bendrą dvasinę erdvę, kurioje mirtis buvo ne vienišas aktas, o bendruomeninis įvykis, valdomas per nustatytą vizualinį ir tekstinį ritualą.
Praktinis vadovas artimiesiems ir dvasininkams
Be dvasinės kovos aprašymų, traktatas pateikia labai konkrečių nurodymų, kaip turėtų elgtis aplinkiniai, esantys šalia mirštančiojo. Svarbiausia užduotis buvo apsaugoti ligonį nuo nereikalingo liūdesio ar prisirišimo prie šio pasaulio dalykų. Šeimos nariams buvo draudžiama per daug garsiai raudoti ar priminti mirštančiajam apie jo sukauptą turtą, paliekamus vaikus ar nebaigtus darbus, nes tai galėjo tapti pagunda godumui ar nevilčiai. Vietoj to, artimieji turėjo nuolat priminti apie Dievo meilę ir būsimą palaimą danguje.
Taip pat buvo pateiktas specialus klausimynas, kurį artimieji turėjo užduoti mirštančiajam, kad įsitikintų jo dvasine būsena ir padėtų jam pasiruošti išėjimui. Klausimai buvo suformuluoti taip, kad ligonis galėtų trumpai patvirtinti savo tikėjimą ir nuoširdų gailestį už padarytas nuodėmes. Tokia praktika leido pasauliečiams atlikti dalį dvasinių funkcijų, kai kunigas negalėjo atvykti laiku. Tai buvo revoliucinga, nes pabrėžė asmeninį žmogaus santykį su Dievu ir artimųjų atsakomybę už kito žmogaus išganymą.
Šie nurodymai apėmė ir tam tikrus elgesio standartus budėjimo metu:
- Paskutiniųjų sakramentų priėmimo skatinimas ligoniui dar esant sąmoningam.
- Šventųjų paveikslų ir nukryžiuotojo laikymas tiesioginiame ligonio matymo lauke.
- Nuolatinis maldų kalbėjimas balsu, kol žmogus dar gali jas suvokti.
- Mirštančiojo skatinimas viešai atleisti visiems savo priešams ir skriaudėjams.
Istorinis poveikis ir kultūrinė sklaida
Traktato populiarumas greitai peržengė lotyniškai kalbančio elito ribas ir kūrinys buvo išverstas į visas pagrindines Europos kalbas. Jis tapo tikru viduramžių bestseleriu, nes atitiko didžiulį tuometinį saugumo poreikį visatą valdančio chaoso ir dažnai netikėtos mirties akivaizdoje. XV amžiuje šis kūrinys tapo mirties menu vadinamo žanro pagrindu, kuris vėliau evoliucionavo į kitas formas, pavyzdžiui, dramatiškus mirties šokius ar baroko laikų pamokslus. Jis suformavo visos Europos požiūrį į gyvenimo pabaigą, pabrėžiant ne fizinį išnykimą, o sąmoningą perėjimą į kitą būvį.
Ši tradicija turėjo įtakos ir vėlesniems literatūros kūriniams bei teologinėms diskusijoms apie sielos nemirtingumą. Net ir reformacijos laikais, nepaisant didelių nesutarimų dėl sakramentų prigimties, idėja apie teisingą pasiruošimą mirties valandai išliko aktuali tiek katalikams, tiek protestantams. Kūrinys paliko gilų pėdsaką meno istorijoje, nes medžio raižiniai, sukurti šiems traktatams, tapo ikoniškais pavyzdžiais, kaip vaizduoti dvasinę įtampą ir kovą tarp gėrio bei blogio žmogaus sąmonėje.
Nors šiandieninis požiūris į mirtį yra labiau medikalizuotas ir dažnai vengiamas viešojoje erdvėje, originalaus traktato idėjos vis dar randa atgarsį šiuolaikinėje kultūroje. Šiuolaikinio hospiso judėjimas ir dvasinės pagalbos ligoninėse praktikos turi tam tikrų bendrų bruožų su viduramžių Mirties meno tradicija. Abiem atvejais pripažįstama, kad mirties procesas nėra tik biologinis reiškinys, bet reikalauja dvasinio ir emocinio palydėjimo, ramybės suteikimo ir žmogaus orumo išsaugojimo iki pat paskutinio atodūsio.
Menas mirti (Ars Moriendi)
Žemiau pateikiamas tekstas yra „The Book of the Craft of Dying“ – 1490 m. anglų kalbos versijos (angl. Middle English) abridgmentas, t. y. sutrumpinta ir adaptuota Ars Moriendi versija, išversta iš prancūzų kalbos. Naudojamas leidimas: 1917 m. kritinis leidimas, parengtas pagal Williamo Caxtono tradiciją.
Mirimo meno knyga (The Book of the Craft of Dying)
Viljamas Kakstonas (William Caxton)
ČIA PRADEDAMA MIRIMO MENO KNYGA
Kadangi mirties slenkstis ir šio pasaulio tremties vargas dėl nemokėjimo mirti atrodo stebėtinai sunkus bei pavojingas, taip pat baimingas ir siaubingas ne tik paprastiems, neišsilavinusiems žmonėms, bet ir dvasininkams bei pamaldiems asmenims, šiame traktate apie mirimo meną (The Craft of Dying) pateikiamas trumpas paraginimas, skirtas mokyti ir paguosti tuos, kurie atsidūrė ties mirties riba. Šis paraginimas turėtų būti subtiliai apsvarstytas, pastebėtas ir suprastas žmogaus sielos žvilgsniu, nes jis neabejotinai yra ir gali būti naudingas visiems tikriems krikščionims, siekiantiems išmokti ir įgyti žinių, kaip gerai mirti.
Šį traktatą sudaro šešios dalys:
Pirmoji dalis skirta mirties aukštinimui ir mokslui apie tai, kaip gerai mirti.
Antrojoje dalyje aptariamos mirštančiųjų patiriamos pagundos.
Trečiojoje dalyje pateikiami klausimai, kuriuos reikėtų užduoti mirties patale gulinčiam žmogui, kol jis dar gali kalbėti ir suprasti.
Ketvirtojoje dalyje pateikiama informacija su tam tikrais maldavimais tiems, kurie ruošiasi mirti.
Penktojoje dalyje pateikiami nurodymai mirštantiesiems.
Šeštojoje dalyje užrašytos maldos, kurias mirštantiesiems turėtų kalbėti šalia esantys žmonės.
PIRMASIS SKYRIUS, KURIAME AUKŠTINAMA MIRTIS IR MOKOMA GERAI MIRTI
Nors kūniškoji mirtis yra baisiausia iš visų bauginančių dalykų, kaip teigia Filosofas (Aristotelis) savo trečiojoje „Etikos“ knygoje, visgi dvasinė sielos mirtis yra tiek pat baisesnė ir šlykštesnė, kiek siela yra vertesnė ir brangesnė už kūną. Kaip sako pranašas Dovydas (David): „Nuodėmingųjų mirtis yra pati baisiausia“ (Mors peccatorum pessima). Tačiau tas pats pranašas sako: „Viešpaties akyse brangi Jo šventųjų mirtis“ (Preciosa est in conspectu Domini mors sanctorum eius), nesvarbu, kokia kūniška mirtimi jie bemirtų.
Taip pat turėtum suprasti, kad ne tik šventųjų kankinių mirtis yra tokia brangi, bet ir visų kitų teisingų ir gerų krikščionių mirtis. Be to, net ir visų nuodėmingų žmonių mirtis – kad ir kokie nedėlingi, pikti ar prakeikti jie buvo visą savo gyvenimą iki pat paskutinės akimirkos – yra priimtina ir brangi Dievo akyse, jei tik jie miršta tikros atgailos, gailesčio, tikro tikėjimo, dorybės ir Šventosios Bažnyčios meilės būsenoje. Kaip sako Šventasis Jonas Apreiškimo knygoje (Apocalypse): „Palaiminti numirėliai, kurie miršta Viešpatyje“ (Beati mortui qui in Domino moriuntur).
Todėl Dievas sako ketvirtajame Išminties knygos (Book of Sapience) skyriuje: „Teisusis, jei ir anksti mirtų, ras atgaivą“ (Justus si morte procupatus fuerit, in refrigerio erit). Taip nutiks kiekvienam mirštančiajam, jei jis tvirtai laikysis ir išmintingai valdys save pagundose, kurios jį ištiks mirties agonijoje ar kovoje, kaip bus paaiškinta vėliau. Apie gerų žmonių mirties aukštinimą vienas išmintingas vyras sakė taip: mirtis yra ne kas kita, kaip išėjimas iš kalėjimo ir tremties pabaiga; sunkios naštos, tai yra kūno, nusimetimas; visų ligų pabaiga; visų pavojų išvengimas; visų blogų dalykų sunaikinimas; visų pančių sutraukymas; prigimtinės skolos sumokėjimas; sugrįžimas į savo tėvynę ir įžengimas į palaimą bei džiaugsmą.
Todėl septintoje Koheleto knygoje (Ecclesiastes) sakoma: „Mirties diena geresnė už gimimo dieną“ (Melior est dies mortis die nativitatis). Tai suprantama tik kalbant apie gerus žmones ir Dievo išrinktuosius. Mat blogų ir atstumtųjų nei gimimo diena, nei mirties diena negali būti vadinama gera. Tad kiekvienas tobulas krikščionis, o taip pat ir kiekvienas kitas žmogus, nors ir netobulas ar vėlai nusigręžęs nuo nuodėmės, jei tik jis nuoširdžiai gailisi ir tiki Dievą, neturėtų liūdėti, nerimauti ar bijoti kūno mirties, kad ir kokiu būdu ar dėl kokios priežasties ji būtų jam skirta. Jis turėtų džiaugsmingai ir savo noru, pasitelkdamas protą, kuris valdo jo jusliškumą, priimti mirtį ir kantriai ją ištverti, visiškai suderindamas ir patikėdamas savo valią Dievo valiai bei Jo sutvarkymui. Jei jis nori išeiti ir mirti gerai bei saugiai, turi prisiminti išminčiaus žodžius: „Gerai mirti reiškia mirti džiaugsmingai ir savo noru“ (Bene mori, est libenter mori).
Dėl tos pačios priežasties tas pats išminčius priduria: „Ne dienos ar metai leidžia man sakyti, kad gyvenau pakankamai ilgai, o tik protinga mano širdies ir sielos valia“. Kadangi pagal pareigą ir prigimtinę teisę visi žmonės privalo mirti, ir tai turi įvykti taip, tada ir ten, kur panorės Visagalis Dievas, o Dievo valia visuomet yra gera, teisinga ir teisi visuose dalykuose. Kaip Jonas Kasianas (John Cassian) sako savo „Pokalbiuose“ (Collations): Visagalis Dievas savo išmintimi ir gerumu viską, kas nutinka – tiek sėkmę, tiek nesėkmę – galiausiai sutvarko mūsų naudai ir mūsų labui; Jis labiau rūpinasi savo išrinktųjų vaikų sveikata ir išganymu, nei mes patys galime ar mokame.
Kadangi, kaip minėta, mes jokiu būdu negalime nei pabėgti, nei išvengti, nei pakeisti neišvengiamos mirties būtinybės, turime priimti savo mirtį tada, kai Dievas norės, noriai ir džiaugsmingai, be jokio murmėjimo ar prieštaravimo, per savo sielos valios galybę ir drąsą, kurią valdo protas ir tikras supratimas, net jei paprastas jusliškumas ir mūsų kūno trapumas tam natūraliai priešintųsi ar kovotų prieš tai. Todėl Seneka (Seneca) sako: „Pakęsk lengvai ir nekaltink to, ko negali pakeisti ar išvengti“ (Feras, non culpes, quod immutare non vales). Tas pats mąstytojas priduria: „Jei nori pabėgti nuo to, kas tave spaudžia, tau nereikia būti kitoje vietoje, tau reikia būti kitu žmogumi“.
Be to, tam, kad krikščionis galėtų mirti gerai ir tinkamai, jam reikia mokėti mirti; kaip sako vienas išmintingas vyras: „Mokėti mirti reiškia turėti paruoštą širdį ir sielą tam, kas aukščiau, kad kada mirtis beiškiltų, ji rastų jį pasirengusį ir jis be jokio svyravimo ją priimtų, tarytum tas, kuris laukia trokštamo savo mylimo draugo atėjimo“. Mokėti mirti – tai visuomet turėti širdį ir sielą atgręžtą į Dievą, kad ištikus mirčiai žmogus būtų visiškai pasirengęs ir be jokio priešinimosi ją priimtų, lyg priimtų savo labai mylimą ir patikimą draugą bei bičiulį, kurio ilgai laukė ir tikėjosi.
Šis mokslas yra pats naudingiausias iš visų mokslų, ir juo ypač dvasininkai turėtų nuolatos ir kruopščiau nei kiti žmonės domėtis, kad galėtų jį perprasti, nes dvasinis luomas to reikalauja labiau nei iš kitų. Nepaisant to, kiekvienas pasaulietis, tiek mokytas, tiek paprastas žmogus, nesvarbu, ar jis pasirengęs mirti, ar ne, vis tiek turės mirti tada, kai Dievas panorės. Todėl kiekvienas žmogus – ne tik dvasininkas, bet ir kiekvienas geras bei pamaldus krikščionis, trokštantis gerai ir saugiai mirti, turėtų gyventi taip ir visuomet taip elgtis, kad galėtų saugiai mirti bet kurią valandą, kai Dievas panorės. Taigi, jis turėtų kantriai priimti savo gyvenimą ir trokšti mirties, kaip Šventasis Paulius, kai sakė: „Trokštu iškeliauti ir būti su Kristumi“ (Cupio dissolvi et esse cum christo). Ir šį kartą tiek pakaks trumpai pasakyti apie mirimo meną ir mokslą.
ANTRASIS SKYRIUS, KURIAME APTARIAMOS MIRŠTANČIŲ ŽMONIŲ PAGUNDOS
Tegul visi žmonės neabejotinai žino, kad mirštantieji paskutinėje savo ligoje ir pabaigoje patiria didžiausias ir sunkiausias pagundas, kokių niekada anksčiau per visą gyvenimą nėra turėję. Iš jų penkios yra pačios svarbiausios.
I. Pirmoji pagunda yra susijusi su tikėjimu, nes tikėjimas yra visų žmonių sielos sveikatos pamatas. Tai liudija Apaštalas, sakydamas: „Niekas negali dėti kito pamato“ (Fundamentum aliud nemo potest ponere). Todėl Šventasis Augustinas (Saint Austin) sako: „Tikėjimas yra visų gėrybių pamatas ir žmogaus išganymo pradžia“ (Fides est bonorum omnium fundamentum, et humane salutis initium). O Šventasis Paulius sako: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Sine fide est impossibile placere Deo). Ir Šventasis Jonas (S. John) sako: „Kas netiki, jau yra nuteistas“ (Qui non credit jam iudicatus est). Kadangi tikėjimas turi tokią didelę galią, kad be jo niekas negali būti išgelbėtas.
Todėl velnias iš visų jėgų stengiasi paskutinę akimirką žmogų visiškai atitraukti nuo tikėjimo, o jei to nepavyksta, jis uoliai darbuojasi sėdamas abejones arba kaip nors nukreipdamas iš kelio, klaidindamas prietaringomis ir klaidingomis klaidomis ar erezijomis. Tačiau kiekvienas geras krikščionis yra įpareigotas – net jei ir negali jų suvokti protu – tikėti ir visiškai pasitikėti ne tik pagrindiniais tikėjimo teiginiais, bet ir visu Šventuoju Raštu; taip pat visiškai paklusti Romos Bažnyčios įstatymams ir stabiliai juose pasilikti bei mirti. Mat vos tik jis pradeda klysti ar abejoti bet kuriuo iš jų, jis iškart pasitraukia iš gyvenimo kelio ir praranda sielos išganymą. Tačiau žinok tvirtai ir be abejonės, kad šioje ir visose kitose toliau sekančiose pagundose velnias negali tau pakenkti nei viršyti žmogaus galių jokiu būdu, kol žmogus naudojasi savo laisva valia ir sveiku protu, nebent jis pats savo noru sutiktų su ta pagunda.
Todėl joks tikras krikščionis neturėtų bijoti jo iliuzijų, melagingų grasinimų ar išgalvotų baimių. Mat kaip pats Kristus sako Evangelijoje: „Velnias yra melagis ir melo tėvas“ (Diabolus est mendax et pater eius). Todėl vyriškai, tvirtai ir ištikimai laikykis bei ištverk; ir mirk tikrame tikėjime, vienybėje bei paklusnume mūsų motinai Šventajai Bažnyčiai.
Kai kuriose vienuolijose naudinga ir gera, kai žmogus yra mirties agonijoje, garsiai jam kartoti Tikėjimo išpažinimą, kad ligonis būtų sutvirtintas tikėjimo stabilume, o piktosios dvasios, kurios negali to girdėti, būtų išvarytos ir pasitrauktų nuo jo. Taip pat ligonį tikrame tikėjime turėtų ypač stiprinti stabilus mūsų šventųjų tėvų – Abraomo, Izako ir Jokūbo – tikėjimas. Taip pat kantrybė ir ištikimas Jobo tikėjimas, moters Raabės, Achoro ir kitų panašių asmenų tikėjimas. Taip pat apaštalų, daugybės kankinių, išpažinėjų ir mergelių tikėjimas. Mat per tikėjimą visi jie, kurie buvo prieš mus, ir visi, kurie yra dabar ar bus ateityje, patinka ir patiko bei patiks Dievui. Mat, kaip jau minėta: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“.
Taip pat dvejopa nauda turėtų skatinti kiekvieną ligonį būti stabilų tikėjime. Pirma: tikėjimas gali viską, kaip liudija pats mūsų Viešpats Evangelijoje sakydamas: „Tikinčiam viskas galima“ (Omnia possibilia sunt credenti). Antra: tikėjimas išpildo žmogui viską. Kaip sako mūsų Viešpats: „Ko tik melsdamiesi prašysite, tikėkite, kad gausite, ir tai jums bus duota“ (Quicquid orantes petitis, credite quia accipietis, et fiet vobis). Net jei pasakytumėte kalnui, kad jis pasikeltų ir pultų į jūrą – taip, kaip Kapsijos (Capsye) kalnai, Karaliui Aleksandrui Didžiajam meldžiant, susiglaudė.
II. Antroji pagunda yra neviltis, nukreipta prieš viltį ir pasitikėjimą, kurį kiekvienas žmogus turėtų turėti Dievu. Mat kai ligonis yra smarkiai kankinamas kūno skausmų ir ligos, velnias labiausiai stengiasi pridėti sielvartą prie sielvarto visais įmanomais būdais, primindamas jam jo nuodėmes, kad įstumtų jį į neviltį.
Be to, kaip sako popiežius Inocentas (Pope Innocent) savo trečiojoje knygoje apie žmonijos nedorybes: kiekvienas žmogus, tiek geras, tiek blogas, prieš sielai paliekant kūną, mato Kristų ant kryžiaus – geras žmogus savo paguodai, o blogas žmogus savo sumišimui, kad susigėstų praradęs savo išpirkimo vaisių.
Taip pat velnias vėl atneša į mirties akivaizdoje esančio žmogaus mintis tas nuodėmes, kurias jis padarė ir kurių neišpažino, kad tuo nuviltų jį. Tačiau dėl to joks žmogus neturėtų pulti į neviltį. Mat net jei koks nors vyras ar moteris būtų padarę tiek vagysčių, žmogžudysčių ar tiek kitų nuodėmių, kiek yra vandens lašų jūroje ar žvyro akmenėlių pakrantėje, nors jie niekada anksčiau nebūtų už jas atlikę atgailos ar jų išpažinę – ir tuomet neturėtų laiko dėl ligos, kalbos praradimo ar laiko trūkumo jų išpažinti – vis tiek jie niekada neturėtų nevilti. Mat tokiu atveju tikras vidinis širdies gailestis su noru išpažinti nuodėmes, jei tik pakaktų laiko, yra pakankamas ir Dievo priimamas, kad žmogus būtų išgelbėtas amžinai. Kaip pranašas sako psalmėje: „Sutrintos ir nuolankios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi“ (Cor contritum et humiliatum, Deus, non despicies). Ir Ezechielis taip pat sako: „Kurią valandą nusidėjėlis atsivers ir atsidūs, jis bus išgelbėtas“ (In quacunque hora conversus fuerit peccator, et ingemuerit, salvus erit).
Todėl Šventasis Bernardas sako: „Dievo gailestingumas ir malonė yra didesni už bet kokią nedorybę“. O Augustinas, aiškindamas Joną, sako: „Mes niekada neturėtume nevilti dėl jokio žmogaus, kol jis dar gyvas, nes nėra tokios didelės nuodėmės, kurios nebūtų galima išgydyti, išskyrus pačią neviltį“. Ir Šventasis Justinas taip pat sako: „Visos nuodėmės, kurias žmogus padarė anksčiau, negali jam pakenkti nei jo pasmerkti, nebent jis savo širdyje būtų patenkintas tuo, ką padarė“. Todėl niekas neturėtų nevilti, net jei būtų įmanoma, kad jis vienas būtų padaręs visas įmanomas pasaulio nuodėmes. Mat per neviltį žmogus negauna nieko kito, tik dar labiau įžeidžia Dievą; visos kitos jo nuodėmės tampa dar sunkesnės Dievo akyse, o amžinoji bausmė dėl to begališkai padidėja tam, kuris taip neviltį jaučia.
Todėl prieš neviltį, kad ligonis savo mirties akivaizdoje pajustų tikrą pasitikėjimą Dievu, jį turėtų labai patraukti Kristaus padėtis ant kryžiaus. Apie tai Šventasis Bernardas sako taip: koks žmogus gi nebūtų pakerėtas ir patrauktas vilčiai bei visiškam pasitikėjimui Dievu, jei jis uoliai atkreiptų dėmesį į Kristaus kūno padėtį ant kryžiaus? Pažvelk ir pamatyk: Jo galva nuleista tave pasveikinti; Jo burna pasiruošusi tave pabučiuoti; Jo rankos išskėstos tave apkabinti; Jo plaštakos pervertos, kad tau duotų; Jo šonas atvertas, kad tave mylėtų; visas Jo kūnas ištiestas, kad atiduotų tau save visą. Todėl niekas neturėtų nevilti dėl atleidimo, bet visiškai pasitikėti Dievu, nes vilties dorybė yra labai giriama ir pelno didelius nuopelnus prieš Dievą. Kaip Apaštalas sako ir ragina mus: „Nepraraskite savo vilties ir pasitikėjimo Dievu, nes tai turi didelį atlygį“ (Nolite amittere confidentiam vestram quae magnam habet remunerationem).
Be to, tam, kad joks nuodėmingas žmogus jokiu būdu nenuviltų – kad ir kaip sunkiai, skaudžiai, dažnai ar ilgai būtų nusidėjęs, mes turime akivaizdžių pavyzdžių: Petrą, kuris išsigynė Kristaus; Paulių, kuris persekiojo Šventąją Bažnyčią; Matą ir Zachiejų (Matthew and Zaccheus), muitininkus; Mariją Magdaleną (Mary Maudeleyn), nuodėmingą moterį; moterį, sugautą svetimaujant; plėšiką, kabantį ant kryžiaus šalia Kristaus; Mariją Egiptietę ir daugybę kitų sunkių nusidėjėlių.
III. Trečioji pagunda yra nekantrumas, nukreiptas prieš meilę, kuria esame įpareigoti mylėti Dievą virš visko. Mat tie, kurie serga, savo mirties patale patiria nepakeliamai didelį skausmą, sielvartą ir vargą; ypač tie, kurie miršta ne dėl natūralios senatvės – kas, kaip rodo patirtis, nutinka retai, – bet dažnai miršta nuo atsitiktinės ligos, pavyzdžiui, karštinės, pūlinio ar kitų sunkių, skausmingų ir ilgų ligų. Tai daugelį žmonių, ypač tuos, kurie nėra pasirengę mirti ir miršta prieš savo valią bei stokojantys tikros meilės, padaro tokius nekantrius ir murmančius, jog kartais dėl sielvarto ir nekantrumo jie tampa tarsi pamišę ir netekę proto, kaip teko matyti nutinkant daugeliui. Taip tampa akivaizdu ir tikra, kad tie, kurie miršta tokiu būdu, stokoja tikros meilės. Tai liudija Šventasis Jeronimas (Saint Jerome), sakydamas: „Jei kas nors su sielvartu priima ligą ar mirtį, tai yra ženklas, kad jis nepakankamai myli Dievą“ (Si quis cum dolore egritudinem vel mortem susceperit, signum est quod Deus sufficienter non diligit).
Todėl žmogui, kuris nori gerai mirti, būtina nemurmėti dėl jokios ligos, kuri jį ištinka prieš mirtį ar mirštant – kad ir kokia skausminga ar sunki, ilga ar trumpa ji būtų. Mat kaip Šventasis Grigalius (Saint Gregory) liudija savo „Moraluose“: „Visi dalykai, kuriuos kenčiame, yra teisingi, todėl esame labai neteisingi, jei murmame dėl teisingos kančios“ (Justa sunt cuncta que patimur, et ideo valde injustum est si de justa passione murmuramus). Tuomet kiekvienas turėtų būti kantrus, kaip sako Šventasis Lukas: „Savo kantrybe išlaikysite savo sielas“ (In patientia vestra possidebitis animas vestras). Mat per kantrybę žmogaus siela yra saugiai išlaikoma, o per nekantrumą ir murmėjimą ji prarandama ir pasmerkiama. Tai liudija Šventasis Grigalius savo homilijoje sakydamas: „Joks murmantis negaus dangaus karalystės, ir joks ją gavęs negali murmėti“ (Regnum coelorum nullus murmurans accipit, nullus qui accipit murmurare potest).
Tačiau kaip sako didysis mokslininkas Albertas Didysis (Albert), kalbėdamas apie tikrą atgailą: jei tikrai atgailaujantis žmogus džiaugsmingai atsiduoda visoms ligų negandoms ir bausmėms už savo nuodėmes, kad tuo galėtų deramai atsilyginti Dievui už savo nusižengimus, juo labiau tuomet kiekvienas ligonis turėtų kantriai ir džiaugsmingai ištverti savo paties ligą, kuri nepalyginamai lengvesnė už daugelį kitų ligų, kurias kenčia kiti žmonės. Būtent liga prieš žmogaus mirtį jam yra tarsi skaistykla, kai ji ištveriama taip, kaip dera – tai yra kantriai, džiaugsmingai ir su laisva bei malonia širdies valia. Mat tas pats mokslininkas Albertas sako: mums reikia turėti laisvą, malonią valią Dievui ne tik tuose dalykuose, kurie mums teikia paguodą, bet ir tuose, kurie mums teikia sielvartą. Šventasis Grigalius sako: „Dieviškuoju sutvarkymu vyksta taip, kad ilgesnei nuodėmei skiriama ilgesnė liga“ (Divina dispensatione agitur, ut prolixiori vicio prolixior egritudo adhibeatur). Todėl tegul kiekvienas ligonis, o ypač tas, kuris mirs, sako taip, kaip Šventasis Justinas sakė Dievui: „Čia pjauk, čia degink, kad tik man atleistum amžinybėje“ (Hic seca, his ure, ut in eternam michi parcas). O Šventasis Grigalius sako: „Gailestingasis Dievas skiria laikiną griežtumą, kad netektų imtis amžino keršto“ (Misericors deus temporalem adhibet severitatem, ne eternam inferat ultionem).
Ši nekantrumo pagunda kovoja prieš meilę, o be meilės joks žmogus negali būti išgelbėtas. Todėl, kaip sako Šventasis Paulius: „Meilė kantri, ji visa pakelia“ (Caritas paciens est, omnia suffert). Tikra meilė yra kantri ir viską ištveria. Šiuose žodžiuose verta pastebėti, kad jis kalbėjo apie visų dalykų ištvėrimą, nieko neišskirdamas. Vadinasi, visos kūno ligos pagrįstai turėtų būti ištveriamos kantriai, be murmėjimo ir sunkumo. Todėl, kaip sako Šventasis Augustinas (Saint Austin): „Mylinčiajam nėra nieko sunkaus ar neįmanomo“ (Amanti nichil impossibile, nichil difficile).
IV. Ketvirtoji pagunda yra savimeilė arba žmogaus pasitenkinimas savimi; tai dvasinė puikybė, kuria velnias gundo ir klaidina pačius pamaldžiausius, dorybingiausius ir tobuliausius žmones. Kai velnias mato, kad negali atitraukti žmogaus nuo tikėjimo, negali pastūmėti jo į neviltį ar nekantrumą, tuomet jis puola jį per savimeilę, sėdamas į širdį tokias pagundas: „O, koks tu tvirtas tikėjime! Koks stiprus viltyje! Koks pastovus kantrybėje! O, kiek gerų darbų esi padaręs!“ ir panašias mintis. Tačiau prieš šias pagundas Izidorius Sevilietis (Isidore) sako taip: nesididžiuok, nesigirk, įžūliai savęs nekelk ir nesureikšmink, nieko gero nepriskirk sau. Žmogus gali patirti tiek daug malonumo tokioje savimeilėje, kad už tai gali būti pasmerktas amžiams.
Todėl Šventasis Grigalius (Saint Gregory) sako: „Žmogus, kuris prisimena savo padarytus gerus darbus ir tuo didžiuojasi savyje, tuojau pat puola prieš Tą, kuris yra nuolankumo autorius“. Tad mirštantysis, pajutęs, kad yra gundomas puikybės, privalo nusižeminti ir tapti nuolankus mąstydamas apie savo nuodėmes; jis niekada nežino, ar yra vertas amžinos meilės, ar neapykantos, tai yra išganymo ar pasmerkimo. Visgi, kad jis nepultų į neviltį, jis turi pakelti širdį į Dievą su viltimi, tvirtai tikėdamas, kad Dievo gailestingumas yra virš visų Jo kūrinių, kad Dievas yra teisingas visais savo žodžiais, kad Jis yra tiesa ir teisingumas, kuris niekada neklaidina ir nėra klaidinamas, kuris prisiekė pats savimi ir per pranašą pasakė: „Kaip aš gyvas, sako Viešpats Dievas, aš netrokštu nusidėjėlio mirties“ (Vivo ego, dicit dominus, nolo mortem peccatoris). Visagalis Dievas sako: „Pats savimi noriu ne jokio nusidėjėlio mirties ar pasmerkimo, bet kad jis atsiverstų į Mane ir būtų išgelbėtas“. Kiekvienas žmogus turėtų sekti Šventuoju Antanu (Saint Antony), kuriam velnias pasakė: „Antanai, tu mane nugalėjai; nes kai norėjau tave iškelti per puikybę, tu išlikai žemai per nuolankumą, o kai norėjau tave nutraukti žemyn per neviltį, tu išlikai aukštai per viltį“. Taip turėtų daryti kiekvienas žmogus, tiek ligonis, tiek sveikas, ir tuomet velnias bus nugalėtas.
V. Penktoji pagunda, kuri gundo ir slegia labiausiai kūniškus ir pasaulietiškus žmones, per daug užsiėmusius išoriniais laikinais dalykais: tai jų žmonos, vaikai, kūniški draugai, pasaulietiški turtai ir kiti dalykai, kuriuos jie anksčiau neadekvačiai mylėjo. Tas, kuris nori gerai ir saugiai mirti, turi visiškai ir galutinai išmesti iš savo minties visus laikinus ir išorinius dalykus ir pilnutinai pasivesti Dievui. Todėl didysis mokslininkas Dunsas Škotas (Duns Scotus) ketvirtojoje „Sentencijų“ knygoje sako taip: bet kuris ligonis, matydamas, kad mirs, jei jis savo valia sutinka noriai mirti ir visiškai pritaria mirčiai – tarytum būtų pats savo noru pasirinkęs mirties skausmą ir kantriai jį kenčia – jis atsilygina Dievui už visas lengvas (venial) nuodėmes. Tuo jis taip pat atlieka dalį atgailos, kurią turėtų atlikti už mirtinas nuodėmes. Todėl tokioje būtinybėje yra labai naudinga ir visiškai būtina, kad žmogus visuose dalykuose suderintų savo valią su Dievo valia, kaip tai privalo daryti kiekvienas, tiek ligonis, tiek sveikas. Tačiau retai matoma, kad koks nors pasaulietiškas ar kūniškas žmogus – ar net dvasininkas – norėtų ruoštis mirčiai; dar blogiau, kad jis net nenori nieko girdėti apie mirtį, nors iš tiesų sparčiai artėja prie savo pabaigos, tikėdamasis išvengti mirties. Tai pats pavojingiausias ir netinkamiausias dalykas krikščioniui, kaip sako gerbiamas mokslininkas Paryžiaus Kantorius (Cantor Pariensis/Petrus Cantor).
Tačiau reikia gerai pastebėti, kad velnias visose šiose minėtose pagundose negali priversti jokio žmogaus, nei jokiu būdu jo nugalėti, kad šis jam pritartų – kol žmogus naudojasi protu – nebent jis pats savo noru jam nusileistų. To kiekvienas geras krikščionis ir kiekvienas nusidėjėlis – kad ir koks didelis jis būtų – privalo saugotis labiau už viską. Mat Apaštalas sako: „Dievas yra ištikimas ir neleis jūsų gundyti virš jūsų jėgų, bet su pagunda duos ir išeitį, kad galėtumėte ją atlaikyti“ (Fidelis Deus qui non patietur vos temptari supra id quod potestis, sed faciet etiam cum temptatione proventum ut possitis sustinere).
Todėl sakoma: Dievas yra ištikimas savo pažaduose ir duoda mums malonę galingai, vyriškai ir ištvermingai priešintis; suteikdamas mums jėgų, kad nebūtume nugalėti, malonės nuopelnams gauti ir tvirtybės pergalei pasiekti. Jis suteikia tokį dorybės augimą, kad galėtume kentėti ir neparkristi, o tai pasiekiama per nuolankumą. Mat kaip sako Šventasis Augustinas: „Krosnyje nesudega tie, kurie neturi puikybės vėjo“. Todėl kiekvienas žmogus, teisingas ar nusidėjėlis, tegu nusižemina ir visiškai atsiduoda į galingą Dievo ranką; su Jo pagalba jis tikrai pasieks pergalę prieš visas pagundas, blogybes, sielvartus ir pačią mirtį.
TREČIASIS SKYRIUS, KURIAME PATEIKIAMI KLAUSIMAI, UŽDUODAMI MIRŠTANTIEMS JŲ PATALE, KOL JIE DAR GALI KALBĖTI IR SUPRASTI
Dabar pateikiami klausimai tiems, kurie artėja prie mirties, kol jie dar turi protą ir kalbą. Jei žmogus nėra visiškai pasirengęs mirti, jis gali būti geriau informuotas ir paguostas. Kaip sako ir moko vyskupas Šventasis Anzelmas (Saint Anselm), esantiems tokioje būklėje turėtų būti užduodami šie klausimai.
Pirmiausia paklausk jo:
Broli, ar džiaugiesi, kad mirsi su Kristaus tikėjimu? Ligonis atsako: Taip.
Ar gerai žinai, kad nepadarei visko taip, kaip turėjai padaryti? Jis atsako: Taip.
Ar dėl to gailiesi? Jis atsako: Taip.
Ar turi visišką norą pasitaisyti, jei turėtum pakankamai laiko gyventi? Jis atsako: Taip.
Ar visiškai tiki, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, mirė už tave? Jis sako: Taip.
Ar dėkoji Jam už tai iš visos širdies? Jis atsako: Taip.
Ar tikrai tiki, kad negali būti išgelbėtas kitaip, kaip tik per Kristaus mirtį ir Jo kančią? Jis atsako: Taip.
Tuomet visuomet dėkok Jam už tai, kol tavo siela dar kūne, ir visą savo pasitikėjimą sutelk tik į Jo kančią ir mirtį, nepasitikėdamas niekuo kitu. Šiai mirčiai visiškai pasivesk. Į Jo mirtį visiškai save įvyniok; ir jei tau į mintis ateitų arba priešas jas įpirštų, kad Dievas tave teis, sakyk taip:
„Viešpatie, aš išstatau mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį tarp savęs ir savo blogų darbų, tarp savęs ir teismo; kitaip aš su Tavimi nesiginčysiu“.
Jei Jis sakytų: „Tu nusipelnei pasmerkimo“, sakyk atgal: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį aš statau tarp savęs ir savo piktų nuopelnų, o Jo garbingos kančios nuopelnus aš aukoju vietoje tų nuopelnų, kuriuos turėjau turėti, bet, deja, neturiu“. Sakyk taip pat: „Viešpatie, pastatyk mano Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį tarp manęs ir savo teisingumo“.
Tada tegul jis tai pasako tris kartus: „Į Tavo rankas, Viešpatie…“ (In manus tuas, Domine). Į Tavo rankas, Viešpatie, pavedu savo sielą. Ir tegul bendruomenė ar šalia esantys sako tą patį. Jei jis negali kalbėti, tegul tie, kurie stovi aplinkui, sako: „Į Tavo rankas, Viešpatie, pavedame jo sielą“ (In manus tuas, Domine, commendamus spiritum eius). Taip jis miršta saugiai ir nemirs amžinai.
Nors šie aukščiau paminėti klausimai yra tinkami ir pakankami dvasininkams bei pamaldiems asmenims, visgi visi krikščionys – tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai – pagal garbingo mokslininko Paryžiaus kanclerio (Chancellor of Paris/Jean Gerson) mokymą, savo gyvenimo pabaigoje turėtų būti ištiriami, paklausiami ir informuojami aiškiau apie jų sielų būklę ir sveikatą.
I. Pirma: Ar visiškai tiki visais pagrindiniais tikėjimo teiginiais, taip pat visu Šventuoju Raštu visuose dalykuose pagal šventų ir tikrų Bažnyčios daktarų aiškinimą; ar atsisakai visų erezijų, klaidų ir Bažnyčios pasmerktų nuomonių; ar džiaugiesi, kad mirsi su Kristaus tikėjimu, vienybėje ir paklusnumo dvasioje Šventajai Bažnyčiai?
Ligonis atsako: Taip.
II. Antrasis klausimas turi būti toks: Ar pripažįsti, kad daug kartų, įvairiais būdais ir sunkiai įžeidei savo Viešpatį Dievą, kuris tave sukūrė iš nieko? Mat Šventasis Bernardas sako apie Giesmių giesmę: „Gerai žinau, kad joks žmogus negali būti išgelbėtas, jei nepažįsta savęs; iš tokio pažinimo žmoguje auga nuolankumas, kuris yra jo sveikatos motina, taip pat Dievo baimė, kuri, kaip yra išminties pradžia, taip yra ir žmogaus sielos sveikatos pradžia“.
Jis atsako: Taip.
III. Trečiasis klausimas turi būti toks: Ar sielojiesi širdyje dėl visų nuodėmių, kurias padarei prieš aukščiausią didybę, Dievo meilę ir Dievo gerumą; dėl viso gėrio, kurio nepadarei, nors galėjai padaryti; dėl visų malonių, kurias apleidai – ne tik iš mirties baimės ar bet kokios kitos bausmės, bet labiau dėl meilės Dievui ir Jo teisingumui, ir dėl to, kad neįtikote Jo didžiam gerumui bei malonei; ir dėl deramos meilės tvarkos, kuria esame įpareigoti mylėti Dievą virš visko; ir už visus šiuos dalykus prašai Dievo atleidimo? Ar trokšti savo širdyje tikrai žinoti visus savo nusižengimus ir užmarštis prieš Dievą ir dėl jų visų specialiai atgailauti?
Jis atsako: Taip.
IV. Ketvirtasis klausimas turi būti toks: Ar tikrai ketini ir turi visišką norą pasitaisyti, jei galėtum ilgiau gyventi; ir daugiau niekada nebenusidėti mirtinai, sąmoningai ir savo valia; ir verčiau džiaugsmingai paliktum ir prarastum visus žemiškus dalykus, kad ir kokie brangūs jie tau būtų, o kartu ir savo kūno gyvybę, negu dar kartą mirtinai įžeistum Dievą? Be to, ar meldi Dievą, kad Jis duotų tau malonės ištverti šiame pasiryžime?
Jis atsako: Taip.
V. Penktasis klausimas turi būti toks: Ar visiškai savo širdyje atleidi visų rūšių žmonėms, kurie kada nors iki šiol tau padarė kokią nors žalą ar skriaudą žodžiu ar darbu, dėl meilės ir pagarbos mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, iš kurio pats tikiesi atleidimo; ir ar pats prašai atleidimo visų tų, kuriuos kaip nors esi įžeidęs?
Jis atsako: Taip.
VI. Šeštasis klausimas turi būti toks: Ar nori, kad visi dalykai, kuriuos bet kokiu būdu neteisėtai įgijai, būtų visiškai grąžinti tiek, kiek gali ir esi įpareigotas pagal savo turtą; ir verčiau paliktum bei išsižadėtum visų pasaulio gėrybių, jei negalėtum pasielgti kitaip?
Jis atsako: Taip.
VII. Septintasis klausimas turi būti toks: Ar visiškai tiki, kad Kristus mirė už tave ir kad niekada negali būti išgelbėtas kitaip, kaip tik per Kristaus kančios gailestingumą; ir ar už tai dėkoji Dievui iš visos širdies tiek, kiek gali?
Jis atsako: Taip.
Tas, kuris tikrai, su gera sąžine ir tiesa, be jokios vaidybos gali atsakyti „taip“ šiems septyniems klausimams, turi pakankamai aiškų įrodymą dėl savo sielos sveikatos, kad jei jis taip mirtų, jis būtų tarp tų, kurie bus išgelbėti.
Kas kito nėra paklaustas šių septynių klausimų mirties pavojaus akivaizdoje – nes yra labai mažai žmonių, išmanančių šį mirimo meną – tas privalo pats prisiminti tai savo sieloje, paklausti savęs ir subtiliai pajusti bei apsvarstyti, ar jis yra taip pasirengęs, ar ne. Mat be tokio galutinio pasirengimo žmogus neabejotinai negali būti išgelbėtas amžinai. O tas žmogus, kuris yra pasirengęs taip, kaip paminėta, tegul su baime visiškai pasiveda Kristaus kančiai; ir nuolatos – kiek tik gali ir kiek liga leidžia – galvoja apie Kristaus kančią; nes tuo labiausiai nugalimos ir panaikinamos visos velnio pagundos bei klastos.
KETVIRTASIS SKYRIUS, KURIAME PATEIKIAMI NURODYMAI IR TAM TIKRI MALDAVIMAI MIRŠTANTIEMS
Be to, kadangi Šventasis Grigalius sako: „Kiekvienas Kristaus veiksmas yra mūsų instrukcija ir mokymas“, todėl tai, ką Kristus darė mirdamas ant kryžiaus, tą patį turėtų daryti kiekvienas žmogus savo pabaigoje, pagal savo supratimą ir jėgas. Kristus ant kryžiaus padarė penkis dalykus. Jis meldėsi, nes sakė šias psalmes: „Mano Dieve, mano Dieve, pažvelk į mane“ (Deus, Deus meus, respice in me) ir visas kitas psalmes iki tos eilutės: „Į Tavo rankas, Viešpatie“ (In manus tuas, Domine). Taip pat Jis šaukė ant kryžiaus, kaip liudija Apaštalas. Taip pat Jis verkė ant kryžiaus. Taip pat Jis patikėjo savo sielą Tėvui ant kryžiaus. Taip pat savo noru atidavė dvasią ant kryžiaus.
Pirma, Jis meldėsi ant kryžiaus. Taip ir ligonis mirties akivaizdoje turėtų melstis; būtent savo širdyje, jei negali burna. Mat Šventasis Izidorius sako: geriau yra melstis tyliai širdyje be jokio išorinio garso, nei melstis vien žodžiais be širdies pamaldumo.
Antra – Jis šaukė. Taip turėtų kiekvienas mirštantis stipriai šaukti širdimi, ne balsu. Nes Dievas labiau kreipia dėmesį į širdies troškimą nei į balso šauksmą. Širdies šauksmas Dievui yra ne kas kita kaip didelis žmogaus troškimas gauti nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą.
Trečia – Jis verkė. Savo kūniškomis akimis ir širdies ašaromis, kaip ženklu, kad kiekvienas mirdamas turėtų verkti savo širdies ašaromis, tai yra tikrai atgailauti už visus savo blogus darbus.
Ketvirta – Jis paveda savo sielą Dievui. Taip turėtų daryti kiekvienas žmogus savo pabaigoje, sakydamas širdyje ir lūpomis, jei gali (o jei ne – tai bent širdyje): „Viešpatie Dieve, į Tavo rankas pavedu savo dvasią; nes Tu tikrai mane brangiai nupirkai“.
Penkta – Jis savo noru atidavė dvasią. Taip turėtų daryti kiekvienas mirdamas; tai yra, jis turėtų mirti savo noru, visiškai suderindamas savo valią su Dievo valia, kaip privalo.
Todėl, kol mirštantysis gali kalbėti ir naudotis protu, tegul jis sako šias maldas:
MALDA
O Tu, Aukščiausioji Dievybe ir begalinis Gėri, gailestingiausia ir šlovingiausia Trejybe, kuri esi didžiausia Meilė; pasigailėk manęs, vargšo ir nuodėmingo žmogaus, nes Tau visiškai pavedu savo sielą.
MALDA
Mano Viešpatie Dieve, maloniausias Gailestingumo Tėve, parodyk savo gailestingumą man, savo vargšui kūriniui. Padėk dabar, Viešpatie, mano nuskriaustai ir apleistai sielai paskutinėje jos valandoje, kad pragaro šunys manęs neprarytų. Saldžiausias ir mieliausias Viešpatie, mano Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo mielas Sūnau, dėl Tavo švenčiausios kančios garbės ir galios priimk mane į savo išrinktųjų skaičių. Mano Išganytojau ir Atpirkėjau, aš visiškai atsiduodu Tavo malonei ir gailestingumui, nepalik manęs; pas Tave, Viešpatie, ateinu, neišvaryk manęs. Viešpatie Jėzau Kristau, prašau Tavo rojaus ir palaimos ne dėl savo nuopelnų, nes esu tik dulkės, pelenai ir nuodėmingas vargšas, bet per Tavo šventosios kančios galią ir poveikį, kuria Tu teikeisi ir norėjai mane, nuodėmingą vargšą, nupirkti savo brangiuoju krauju ir įvesti į savo rojų.
Ir tegul jis dažnai sako šią eilutę: „Viešpatie, Tu sutraukei mano pančius, todėl dėkosiu Tau su garbinimo auka“ (Dirupisti Domine vincula mea, tibi sacrificabo hostiam laudis et nomen Domini invocabo). Mat ši eilutė, kaip sako Kasiodoras (Cassiodorus), turi didelę galią nuodėmėms atleisti, jei ji tris kartus su tikru tikėjimu pasakoma žmogaus gyvenimo pabaigoje.
MALDA
Viešpatie Jėzau Kristau, dėl to kartėlio, kurį už mane iškentėjai ant kryžiaus, o labiausiai tą valandą, kai Tavo švenčiausia siela apleido Tavo kūną, pasigailėk mano sielos jai sunkiai išeinant.
Taip pat vėliau, su visu įmanomu uolumu ir pamaldumu, širdimi ir lūpomis tegul jis šaukiasi mūsų Valdovės Šventosios Marijos (Saint Mary), kuri yra pati veiksmingiausia ir labiausiai padedanti visiems nusidėjėliams prieš Dievą, sakydamas taip:
MALDA
O šlovingoji Dangaus Karaliene, gailestingumo Motina ir visų nuodėmingųjų prieglobsti; sutaikyk mane su savo saldžiuoju Sūnumi, mano Viešpačiu Jėzumi, ir melsk už mane, nuodėmingą vargšą, Jo didžio gailestingumo, kad dėl meilės tau, mieloji Valdove, Jis atleistų man mano nuodėmes.
Tada tegul jis meldžiasi angelams, sakydamas taip:
Šventieji dangaus angelai, meldžiu jus, kad pagelbėtumėte man dabar išeinančiam iš šio pasaulio, galingai išlaisvintumėte mane ir saugotumėte nuo visų mano priešų bei priimtumėte mano sielą į savo palaimingą draugiją; o ypač tu, mano gerasis angele, kuris buvai nuolatinis mano saugotojas, paskirtas Dievo.
Tada tegul jis tokiu pačiu būdu pamaldžiai meldžiasi visiems apaštalams, kankiniams, išpažinėjams ir mergelėms – o ypač tiems šventiesiems, kuriuos jis labiausiai mylėjo ir garbino būdamas sveikas – kad jie padėtų jam dabar, jo pabaigoje ir didžiausiame poreikyje. Po to tegul jis tris ar daugiau kartų sako šiuos žodžius, kurie priskiriami Šventajam Justinui (Saint Justin):
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybė; ir Jo kančios galia; ir šventojo kryžiaus ženklas; ir mūsų Valdovės Šventosios Marijos mergystė; ir visų šventųjų palaiminimas; ir visų angelų apsauga; ir visų Dievo išrinktųjų užtarimas; tebūna tarp manęs ir mano matomų bei nematomų priešų šią mano mirties valandą. Amen.
Po to tegul jis sako šią eilutę:
Suteik man, Viešpatie, šviesią pabaigą, kad mano siela niekada nekristų žemyn; bet duok man amžinąją palaimą, kuri yra švento mirimo atlygis (Largire clarum vespere / Quo vita nusquam decidat / Sed premium mortis sacre / Perennis instet gloria).
Jei ligonis nemoka visų šių maldų arba negali jų pasakyti dėl sunkumo ar ligos, tegul kas nors iš esančių šalia jas sako prieš jį, kad jis aiškiai girdėtų, keisdamas žodžius, kuriuos reikia pakeisti kalbant už kitą. O mirštantysis, kol jis turi protą, tegul pamaldžiai meldžiasi savyje, širdimi ir troškimu, kaip tik moka ir gali, ir taip atiduoda dvasią Dievui; ir jis bus saugus.
PENKTASIS SKYRIUS, KURIAME PATEIKIAMI NURODYMAI TIEMS, KURIE MIRŠ
Svarbu pastebėti ir atkreipti dėmesį, kad labai retai kas – net tarp dvasininkų ir pamaldžių žmonių – laiku pasirengia mirčiai taip, kaip turėtų. Kiekvienas mano gyvensiąs ilgai ir netiki, kad numirs greitai; neabejotinai tai kyla iš gudrios velnio pagundos. Dažnai matoma, kad daugelis žmonių dėl tokios tuščios vilties ir pasitikėjimo aptingo, apleido save ir mirė nepalikę testamento, nepasirengę ar netikėtai. Todėl kiekvienas, kuris myli ir bijo Dievo bei rūpinasi žmogaus sielos sveikata, tegul uoliai skatina ir įspėja kiekvieną savo artimą krikščionį, kuris serga ar yra kokiame nors kūno ar sielos pavojuje, kad šis pirmiausia, virš visų kitų dalykų ir be jokių atidėliojimų, pasirūpintų dvasiniais vaistais savo sielai.
Mat dažnai, kaip sako tam tikras dekretas, kūno liga kyla iš sielos ligos; todėl popiežius tame pačiame dekrete griežtai įpareigoja kiekvieną kūno gydytoją (leech) neduoti ligoniui jokių kūniškų vaistų tol, kol šis nebus įspėtas ir paskatintas ieškoti savo dvasinio gydytojo. Tačiau šio patarimo dabar beveik visi nepaiso ir daro priešingai; mat žmonės greičiau ir uoliau ieško vaistų kūnui nei sielai. Taip pat visos mūsų blogybės ir negandos, pagal teisingą Dievo teismą, visada ištinka žmones dėl nuodėmių; kaip liudija pranašas, sakydamas: „Nėra mieste nelaimės, kurios Viešpats nebūtų siuntęs“ (Non est malum in civitate, quod Deus non fecit). Nereikėtų suprasti, kad Dievas daro nuodėmės blogį, bet Jis skiria bausmę už nuodėmę.
Todėl kiekvienas ligonis ir kiekvienas kitas žmogus, esantis pavojuje, turėtų būti uoliai raginamas pirmiausia susitaikyti su Dievu; priimti dvasinius vaistus, tai yra Šventosios Bažnyčios sakramentus; surašyti savo testamentą ir teisėtai sutvarkyti savo namų bei kitus reikalus, jei tokių turi. Ir niekam nereikėtų iš pradžių teikti per daug vilties dėl kūno pasveikimo. Priešingai, dabar dažnai daroma taip, kad kyla didelis pavojus sieloms; ypač tiems, kurie jau akivaizdžiai artėja prie mirties, nes nė vienas iš jų nenori nieko girdėti apie mirtį.
Kaip sako didysis mokslininkas Paryžiaus kancleris (Chancellor of Paris/Jean Gerson): dažnai dėl tokio tuščio ir apgaulingo guodimo bei melagingo kūno sveikatos žadėjimo ir pasitikėjimo tuo, žmonės puola į amžiną pasmerkimą. Todėl ligonis turėtų būti konsultuojamas ir raginamas pasirūpinti savo sielos sveikata per tikrą gailestį ir išpažintį – jei tai jam bus naudinga, tai labai pasitarnaus ir jo kūno sveikatai; taip jis bus ramiausias ir saugiausias.
Kadangi, liudijant Šventajam Grigaliui (Saint Gregory), žmogus retai kada jaučia tikrą gailestį, ir kaip Šventasis Augustinas (Saint Austin) taip pat sako, pavėluota atgaila gyvenimo pabaigoje retai kada yra tikra ar pakankama amžinam išganymui. Ypač tiems, kurie visą savo laiką iki tol nei Dievo įsakymų, nei savo savanoriškų įžadų nesilaikė veiksmingai ir nuoširdžiai, o tik veidmainiškai.
Todėl kiekvienam tokiam žmogui, atsidūrusiam prie savo pabaigos, reikia patarti, kad jis savo proto galia, kiek įstengia, siektų tikros atgailos; tai reiškia – nepaisant ligos sielvarto ir mirties baimės – kad jis naudotųsi protu ir verstų save jausti visišką pasibjaurėjimą visomis nuodėmėmis dėl Dievo; ir priešintųsi savo prigimtiniam polinkiui nusidėti. Kad jis nepultų į neviltį, apginkluokite jį tuo, kas pasakyta antroje dalyje apie nevilties pagundą. Raginkite jį būti stiprų sieloje prieš kitas pagundas; mat velnias negali jo priversti nė vienai iš jų pritarti.
Taip pat reikia apsvarstyti, ar jis nėra suvaržytas kokiomis nors Bažnyčios bausmėmis (censures); jei taip, tegul jis būna pamokytas atsiduoti Šventosios Bažnyčios sutvarkymui, kad galėtų būti atleistas (assoiled). Jei mirštantysis turi daugiau laiko apmąstymams, šalia esantys gali jam skaityti pamaldžias istorijas ir maldas, kurios jam labiausiai patiko būnant sveikam; arba priminti Dievo įsakymus, kad jis giliau susimąstytų, ar nėra jiems nusižengęs.
Jei ligonis prarado kalbą, bet supranta klausimus ar maldas, tegul atsako kokiu nors išoriniu ženklu ar širdies pritarimu. Visgi labai svarbu paskubėti su klausimais, kol jis dar neprarado kalbos; nes jei jo atsakymai neatrodo pakankami sielos išganymui, reikia rasti geriausią būdą jam padėti. Tada jam turėtų būti tiesiai pasakyta apie pavojų, į kurį jis gali pakliūti, net jei jis dėl to labai išsigąstų. Geriau ir teisingiau, kad jis jaustų gailestį su išganinga baime ir būtų išgelbėtas, nei būtų pasmerktas dėl meilikavimo ir melagingo nutylėjimo. Krikščionių religijai netinka ir yra pernelyg velniška slėpti mirties ir sielos pavojų nuo mirštančiojo vien dėl baimės jį sutrikdyti. Pranašas Izaijas (Isaye/Isaiah) elgėsi priešingai: kai karalius Ezekijas (Ezcchiel/Hezekiah) gulėjo mirties patale, jis jam nemeilikavo, bet tiesiai ir išganingai jį išgąsdino sakydamas, kad jis mirs; nors visgi tą kartą jis nenumirė. Ir Šventasis Grigalius taip pat išganingai išgąsdino vienuolį turtuolį (approprietary), kaip skaitoma ketvirtojoje jo „Dialogų“ knygoje.
Taip pat pateikite ligoniui nukryžiuotojo atvaizdą, kuris visuomet turėtų būti šalia ligonių, arba mūsų Valdovės, ar kito šventojo, kurį jis mylėjo. Taip pat šalia ligonio tegul būna šventinto vandens; dažnai juo apšlakstykite jį ir kitus esančius šalia, kad piktosios dvasios pasitrauktų. Jei dėl laiko trūkumo visko padaryti neįmanoma, tada kalbėkite maldas, ypač skirtas mūsų Išganytojui Jėzui Kristui. Kai žmogus miršta, jam neturėtų būti primenami kūniški draugai, žmona, vaikai, turtai ar jokios laikinos gėrybės, nebent dvasinė nauda to reikalautų.
Šiame reikale, kuris yra mūsų paskutinis ir didžiausias poreikis, kiekvienas žmogus turėtų labai subtiliai ir uoliai apsvarstyti visus punktus; nes nė vienas nebus apdovanotas vien už žodžius, bet ir už darbus, atitinkančius žodžius. Kaip sakoma knygoje „Dieviškosios tiesos santrauka“ (Compendium of the Truth of Divinity): kas nori miršta gerai, saugiai ir pelnytai, tas turi dar būdamas sveikas uoliai mokytis šio mirimo meno, o ne laukti, kol mirtis pasibels į duris.
Sakau tau tiesą, brangus broli ar sesuo, tikėk manimi: kai mirtis ar sunki liga tave ištinka, pamaldumas tave apleidžia; ir kuo labiau jos tave griebia, tuo toliau bėga pamaldumas. Tai tiesa, žinau tai iš patirties. Todėl, jei nenori klysti – jei nori būti saugus – uoliai daryk ką gali, kol esi sveikas, kol tavo penki pojūčiai ir protas veikia, kol esi savo paties ir savo darbų šeimininkas.
O Viešpatie Dieve, kiek daug žmonių be skaičiaus, laukusių iki pat galo, save apleido ir amžinai apgavo. Atkreipk dėmesį, broli ar sesuo, ir saugokis, kad tau taip nenutiktų. Niekas tegul nesistebi, kad mirštantiems skiriama tiek dėmesio ir uolumo; mat jie tuo metu yra tokiame pavojuje, kad, jei būtų įmanoma, visas miestas turėtų skubėti pas mirštantįjį; kaip įprasta kai kuriose vienuolijose, kur nustatyta, kad išgirdę lentos mušimą (table smitten), visi broliai, kad ir kur būtų, viską metę turi bėgti pas mirštantįjį. Skaitoma, kad dvasininkai ir moterys – dėl savo luomo orumo – neturėtų bėgti niekur kitur, kaip tik pas mirštantįjį arba kilus gaisrui.
ŠEŠTASIS SKYRIUS, KURIAME PATEIKIAMOS MALDOS, KURIAS MIRŠTANČIĄJAM TURĖTŲ SAKYTI KAS NORS IŠ ESANČIŲ ŠALIA
Galiausiai reikia žinoti, kad toliau sekančios maldos gali būti tinkamai sakomos virš ligonio, kuris artėja prie pabaigos. Jei tai dvasinis asmuo, susirinkus bendruomenei, pirmiausia sakoma litanija su psalmėmis ir maldomis. Po to, jei jis dar gyvas, tegul kas nors iš esančių šalia sako toliau pateiktas maldas. Jos gali būti dažnai kartojamos, kad sužadintų ligonio pamaldumą – jei jis dar supranta.
Tačiau tai neturėtų būti daroma iš būtinybės, tarsi be to jis negalėtų būti išgelbėtas; bet dėl ligonio naudos ir pamaldumo tai yra gerai daroma. Tarp pasauliečių šios maldos tesako pagal jų pamaldumą ir laiko galimybes.
Bet, deja, yra labai mažai žmonių – ne tik tarp pasauliečių, bet ir įvairiose vienuolijose – kurie išmano šį meną ir nori būti šalia bei padėti mirštantiems; klausinėti jų, raginti ir melstis už juos, kaip paminėta – ypač kai mirštantieji dar nesitiki mirti, todėl jų sieloms kyla didelis pavojus. Šiose maldose, jei sakysi jas pats sau, keisk žodžius atitinkamai; mat aš jas užrašau taip, kaip kitas turėtų sakyti už tave.
Dėl tos meilės, kuri privertė Tave būti sužeistą ir mirti už žmonijos išganymą, Tu, garbingiausias ir maloniausias Dievo Sūnau, dėl savo palaiminto dangiškojo Tėvo ir dėl mūsų tapęs Žmogumi; saldusis Viešpatie Jėzau, pilnas gailestingumo, atleisk savo tarnui už tai, ką jis nusikalto mintimis, žodžiais ir darbais, visais savo jausmais, troškimais, jėgomis ir sielos bei kūno pojūčiais; ir suteik jam tą pakankamą atitaisymą, kuriuo Tu nuplauni visas pasaulio nuodėmes; užpildyk visus jo apsileidimus savo šventu gyvenimu, kurį gyvenai nuo savo prasidėjimo iki mirties valandos; ir suteik jam visų gerų darbų vaisių, kurie Tau patiko visuose Tavo išrinktuosiuose nuo pasaulio pradžios iki galo. Saldusis Viešpatie Jėzau, kuris gyveni ir viešpatauji su Tėvu ir Šventąja Dvasia, vienas tikras Dievas per amžius. Amen.
Dėl tos karščiausios meilės sąjungos, kuri paskatino Tave – visų gyvų dalykų gyvybę – įsikūnyti iš mūsų Valdovės ir su dideliu dvasios sielvartu mirti dėl mūsų; mes šaukiamės Tavo maloniausios širdies šaknų, kad atleistum savo tarno sielai visas nuodėmes; savo šventu gyvenimu ir vertingais kančios nuopelnais užpildyk visus jo apsileidimus ir leisk jam bei mums visiems pajusti Tavo gailestingumo gausybę; o ypač šiam asmeniui, mūsų broliui, kurį Tu nusprendei pakviesti prieš savo šlovingąją Didingumą. Leisk jam pasirodyti prieš Tave su saldžia kantrybe, tikra atgaila ir visišku atleidimu; su teisingu tikėjimu, tvirta viltimi ir tobula meile; kad jis mirtų palaimingai, tarp Tavo saldžiausių apsikabinimų ir saldžiausių pabučiavimų, Tavo amžinai garbei ir šlovei. Amen.
MALDA
Į Tavo begalinio ir neužgesinamo gailestingumo rankas, šventasis Tėve, teisingasis ir mylimiausias Tėve, mes pavedame savo brolio, Tavo tarno, dvasią, pagal tą didžią meilę, kuria Tavo palaimintojo Sūnaus šventoji siela pavedė save Tau ant kryžiaus; nuoširdžiai melsdami, kad dėl tos neišmatuojamos meilės, kuria Tavo šventoji Dievystė visiškai patraukė į save tą palaimintą Tavo Sūnaus sielą, dabar, paskutinę jo valandą, Tu maloniai priimtum mūsų brolio, Tavo tarno, dvasią toje pačioje meilėje. Amen.
Šventasis Mykolas (Saint Michael), mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus arkangelas, padėk mums prieš mūsų aukščiausiąjį Teisėją. O tu, garbingiausias galiūne ir gynėjau, kuris niekuomet negali būti nugalėtas, būk šalia mūsų brolio, tavo tarno, dabar sunkiai besigrumiančio savo pabaigoje; galingai apgink jį nuo pragaro drakono ir nuo visų piktosios dvasios klastų. Be to, meldžiame tavęs, kuris esi toks tyras ir garbingas Dievo tarnas, kad paskutinę mūsų brolio gyvenimo valandą tu lengvai ir maloniai priimtum jo sielą į savo šventą glėbį ir nuvestum ją į atgaivos, ramybės bei poilsio vietą. Amen.
Visuomet tyra ir palaiminta mergele Marija (Mary), vienintelė pagalba ir parama kiekviename sielvarte bei būtinybėje, padėk mums maloniai ir parodyk mūsų broliui, tavo tarnui, savo šlovingąjį veidą dabar, jo gyvenimo pabaigoje. Atitolink nuo jo visus priešus per tavo brangaus mylimo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, ir šventojo kryžiaus galią; ir išlaisvink jį nuo visų kūno ir sielos ligų, kad jis galėtų dėkoti ir garbinti Dievą per amžius. Amen.
Mano saldžiausias Atpirkėjau (Redemptor), gailestingiausias Jėzau ir maloniausias Viešpatie, dėl to sielvarto kupino balso, kurį turėjai savo žmogiškume, kai turėjai mirti už mus ir buvai taip išsekintas sielvarto bei savo kančios vargų, jog šaukei jaučiasi Tėvo apleistas; nebūk toli nuo savo brolio, Tavo tarno, bet suteik jam savo pagalbą iš savo gailestingumo jo mirties valandą. Atsimink jo sielos sunkų sielvartą ir skausmą, nes paskutinę išėjimo valandą, silpstant dvasiai, jis nebeturi jėgų šauktis Tavęs pagalbos; bet per kryžiaus pergalę ir per Tavo šventosios kančios bei meilingos mirties galią, mąstyk apie jį ramybės, o ne sielvarto mintimis, bet gailestingumo ir paguodos; ir visiškai išlaisvink jį nuo visų kančių. Tomis pačiomis rankomis, kurias leidai prikalti aštriomis vinimis prie kryžiaus dėl jo, gerasis Jėzau ir mielas Tėve, išlaisvink jį nuo jam skirtų kankinimų ir nuvesk į amžinąją palaimą bei poilsį su džiaugsmingu balsu ir Tavo gailestingumo pažinimu. Amen.
Gailestingiausias Viešpatie Jėzau Kristau (Jesu Christ), Dievo Sūnau, dėl tos rekomendacijos vienybės, kuria mirdamas ant kryžiaus pavedėte savo šventąją sielą savo dangiškajam Tėvui, mes pavedame Tavo neišmatuojamam gailestingumui mūsų brolio, Tavo tarno, sielą; melsdami Tavo gailestingojo gerumo, kad dėl visos pagarbos ir nuopelnų Tavo švenčiausios sielos, kuria visos sielos yra išgelbėtos ir išlaisvintos iš mirties skolos, Tu pasigailėtum mūsų brangaus brolio, Tavo tarno, sielos; gailestingai išlaisvindamas ją iš visų vargų bei skausmų, ir dėl Tavo mielosios Motinos meilės bei užtarimo, nuvestum ją į amžiną Tavo saldžiausio ir gailestingiausio veido kontempliaciją. Amen.
Gailestingasis ir malonusis Dieve, kuris dėl savo gailestingumo didybės pašalini nuodėmes tų, kurie tikrai gailisi, ir per savo atleidimo malonę panaikini praėjusių nuodėmių kaltes, mes meldžiame, kad Tu gailestingai pažvelgtum į mūsų brolį, Tavo tarną, ir maloniai išklausytum jo, visa širdimi prašančio visų savo nuodėmių atleidimo. Atnaujink jame, gailestingiausias Tėve, visa, kas jame sugedo dėl kūniško trapumo ar buvo suteršta velnio apgaulės, ir prijunk jį prie Šventosios Bažnyčios kūno vienybės bei padaryk jį Šventojo Atpirkimo nariu. Pasigailėk, Viešpatie, jo dejonių, pasigailėk jo ašarų ir priimk į Tavo susitaikinimo sakramentą tą, kuris nesitiki nieko kito, tik Tavo gailestingumo; per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen.
Brangus broli, pavedu tave Visagaliui Dievui ir atiduodu tave Jam, kurio kūrinys tu esi, kad kai tavo žmogiškumas per mirtį sumokės savo skolą, tu vėl sugrįžtum pas Dievą, savo kūrėją, kuris tave sutvėrė iš žemės dulkių. Kai tavo siela išeis iš tavo kūno, šlovingos angelų draugijos pasitiks tave: pergalės kariuomenė, garbingi teisėjai ir šventųjų apaštalų senatoriai susitiks su tavimi: puiki, balta, švytinti šventųjų išpažinėjų draugija su nugalėtojų gausiu šlovingų kankinių skaičiumi apsups tave: džiaugsminga šventųjų mergelių draugija priims tave, o garbinga šventųjų patriarchų bendrija atvers tau poilsio ir džiaugsmo vietą bei paskirs tave būti tarp jų amžinai.
Tegu niekada nepažįsti to, kas baisu tamsoje, kas griežia dantis liepsnojančioje ugnyje. Tie, kurie baudžia kankinimais, teužleidžia tau vietą ir nekenkia tau. Tie, kurie seka Šėtoną (Sathanas) su visais jo tarnais, ateidami prieš tave, teišsigąsta šventųjų angelų akivaizdoje ir tepabėga į amžinos nakties tamsą, į didžią ir neramią pragaro jūrą. Mūsų Viešpats pakyla ir Jo priešai išsisklaido; ir tepabėga tie, kurie Jo nekenčia, nuo Jo veido. Teišnyksta jie kaip dūmai, ir kaip vaškas tirpsta prieš ugnį, taip tepražūsta nusidėjėliai nuo Dievo veido; o teisingieji tegul puotauja ir džiaugiasi Dievo akivaizdoje. Visos priešingos Šėtono legijos ir tarnai tebus nedrąsūs trukdyti tavo kelionei. Kristus teišlaisvina tave iš kankinimų, tas, kuris teikėsi už tave mirti. Kristus, Dievo Sūnus, tenuveda tave į linksmuosius Rojaus džiaugsmus, ir tikrasis Ganytojas tepažįsta tave tarp savo avių. Jis teišriša tave iš visų tavo nuodėmių ir tepastato tave savo dešinėje pusėje, tarp savo išrinktųjų vaikų, kad galėtum matyti savo Atpirkėją veidas į veidą ir, nuolatos būdamas šalia Jo, savo akimis atvirai matytum palaimintą amžinąją tiesą; ir tarp palaimintos Dievo vaikų draugijos džiaugtumėtės Dievo kontempliacijos džiaugsmu be galo. Amen.
MALDA
Išeik, krikščioniškoji siela (Christian Soul), iš šio pasaulio Visagalio Tėvo vardu, kuris tave sukūrė iš nieko; Jėzaus Kristaus (Jesu Christ), Jo Sūnaus vardu, kuris kentėjo už tave; ir Šventosios Dvasios vardu, kuri buvo įlieta į tave. Šventieji angelai, sostai ir viešpatystės, kunigaikštystės, valdžios ir galybės, cherubinai ir serafimai tesusitinka su tavimi. Patriarchai ir pranašai, apaštalai ir evangelistai, kankiniai, išpažinėjai, vienuoliai ir atsiskyrėliai, mergelės ir našlės, vaikai ir nekaltieji tepadeda tau. Visų kunigų ir diakonų bei visų Šventosios Bažnyčios laipsnių maldos tepadeda tau; kad tavo vieta būtų ramybėje, o tavo buveinė dangiškojoje Jeruzalėje per amžius; tarpininkaujant mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kuris yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Amen.
ČIA BAIGIASI NAUDINGAS TRAKTATAS APIE MIRIMO MENĄ (DE ARTE MORIENDI)
ISTORINĖS PASTABOS
Bodlio bibliotekoje (Bodleian Library) saugomi trys šio traktato rankraščiai: Douce MS 322, Rawlinson MS C. 894 ir Bodleian MS 423. Ši transkripcija paimta iš pastarojo, nes jis atrodo seniausias. Jis randamas dideliame rudame tome, kuriame yra penki skirtingi rankraščiai, surišti sero Tomo Bodlio (Sir Thomas Bodley). Kai kurie parašyti ant popieriaus, kiti – ant pergamento. Mūsų knyga yra ketvirtoji iš eilės, parašyta ant pergamento aiškia ir kruopščia ranka, tikriausiai datuojama XV a. viduriu. Skyrių antraštės raudonos, didžiosios raidės – mėlynos ir raudonos, o pirmajame puslapyje nubrėžtas rėmelis, kuris taip ir nebuvo užbaigtas.
Kaip ir daugelis kitų to meto anglų raštų, „Mirimo menas“ (The Craft of Dying) buvo priskiriamas Ričardui Roliui (Richard Rolle). Gali būti, kad jis jį išvertė į anglų kalbą, tačiau senesnio lotyniško originalo autorius nežinomas. Buvo manoma, kad jį parašė Žanas le Šarljė de Žersonas (Jean le Charlier de Gerson), garsusis Paryžiaus kancleris, žinomas dėl ryšio su traktatu „Apie Kristaus sekimą“ (De Imitatione Christi). Žersonas tikrai parengė ilgą traktatą lotynų ir prancūzų kalbomis, pavadintą Opusculum Tripartitum. Tačiau ši knyga yra daug trumpesnė už angliškąją versiją, ir joje nėra nieko, kas atitiktų pirmuosius du „Mirimo meno“ skyrius; be to, III ir V skyriuose minimas „kilmingas“ ir „didis mokslininkas, Paryžiaus kancleris“ turi būti pats Žersonas.
Iš tiesų autorystės klausimas ir įvairios traktatų versijos, kataloguose paprastai įtraukiamos pavadinimu Ars Moriendi, yra gana sudėtingos ir neaiškios. Atrodo, kad egzistuoja bent trys skirtingos knygos: lotyniškas traktatas, kurio vertimas pateikiamas čia; labai populiarios ksilografinės knygos (block-books) Ars Moriendi, kurių egzistuoja daugybė kopijų; ir retesnė prancūziška knyga L’Art de bien Vivre et bien Mourir, kuri, atrodo, yra susijusi su ksilografinėmis knygomis. Lotyniškas traktatas randamas trimis pavadinimais: De Arte Moriendi, Tractatus de Arte Moriendi ir Speculum Artis Moriendi. Egzistuoja daug spausdintų versijų, seniausia iš jų priskiriama Matui iš Krokuvos (Mathieu de Cracovie), Vormso vyskupui, datuojama 1470 ar 1472 m. Kitas leidimas išspausdintas Venecijoje 1478 m. Dauguma vėlesnių leidimų buvo spausdinami Paryžiuje, juose yra papildomų maldų ir paraginimų.
Man dar nepavyko atsekti prancūziškų versijų, iš kurių Viljamas Kakstonas (William Caxton) sako išvertęs savo traktatą „sutrumpintą mirimo meno mokslą“. Veraro (Verard) Paryžiuje 1493 m. išleista knyga L’Art de bien Vivre et bien Mourir yra visai kita knyga. Ji buvo išversta į labai prastą anglų kalbą 1503 m. Šios knygos viršelyje yra pastaba, kad ją atkartojo Vinkinas de Vordas (Wynkyn de Worde) 1505 m. sausio 21 d. de Vordo leidimas yra kalbiškai geresnis už 1503 m. vertimą.
Ksilografinės Ars Moriendi knygos yra labai gausios ir įdomios. Jos buvo itin populiarios Anglijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Paprastai jose būna vienuolika iliustracijų, vaizduojančių penkias didžiąsias pagundas, tykančias sielos mirties valandą. Šios pagundos įkūnytos baisių demonų pavidalu, kuriuos atstumia angelai, šventieji ir mūsų Valdovė, esanti didžioji tarpininkė ir paskutinė mirštančiojo viltis. Iliustracijoje, paimtoje iš garsiosios Britų muziejaus (British Museum) ksilografinės knygos, išleistos Kelne apie 1450 m., vaizduojamas Gerasis Angelas, ateinantis sustiprinti mirštančiojo, kurį gundo godumo velnias. Prie lovos galvūgalio stovi mūsų Valdovė, šalia jos palaimintasis Sūnus ant kryžiaus. Kitoje pusėje yra figūra, vaizduojanti Gerąjį Ganytoją su trimis avimis ir lazda rankoje. Žemiau esantis angelas bando pridengti vyro ir moters figūras nuo ligonio žvilgsnio, primindamas jam užmiršti giminaičius ir visą dėmesį skirti neregimiems dalykams. Čia matomas tik vienas bejėgis ir piktas velnias, iš neviltis šaukiantis: „Ką man daryti?“ (Quid faciam?).
Užbaigiant galiu pasakyti, kad suvokiu šių pastabų nepakankamumą; bet kuo ilgiau dirbi su rankraščiais ir senais leidiniais, tuo daugiau atrodo likę neatrasta. Tikiuosi, kad bent jau paruošiau dirvą kitiems tyrinėtojams.
Čia užbaigiamas pagrindinis ir išsamiausias 1917 metų rinkinio tekstas. Tai buvo centrinė kūrinio dalis, padedanti pamatus visai vėlyvųjų viduramžių mirimo kultūrai. Toliau pateikiamas likusių traktatų sąrašas, kuriuos surinko ir publikavo Fransė M. M. Komper (Frances M. M. Comper).
Kiti rinkinio „Mirimo menas ir kiti ankstyvieji anglų traktatai apie mirtį“ (The Book of the Craft of Dying, and other early English tracts concerning death) tekstai:
- Sutrumpintas mirimo meno traktatas (An Abridgment of the same) – tai glausvesnė versija, kurią iš prancūzų kalbos išvertė ir išleido pirmasis anglų spaustuvininkas Viljamas Kakstonas (William Caxton).
- Skyrius iš „Išminties laikrodis” (A Chapter taken from the Orologium Sapientiae) – garsiojo vokiečių mistiko Henriko Suzo (Henry Suso) poetiškas žvilgsnis į mirtį kaip į aukščiausią išminties pamoką.
- Skyrius iš „Visų bokštų bokštas” (A Chapter taken from the Toure of all Toures) – retas traktatas, kuriame mirtis ir žmogaus siela vaizduojami per dvasinės architektūros ir tvirtovės gynybos metaforas.
- Skyrius iš „Tobulo gyvenimo forma” (A Chapter taken from the Form of Perfect Living) – žymaus anglų atsiskyrėlio ir mistiko Ričardo Rolio (Richard Rolle) tekstas, pabrėžiantis meilės Dievui svarbą paskutinėmis akimirkomis.
- Mirštančio kūrinio rauda (A Lamentation of the Dying Creature) – dramatiškas, alegorinis dialogas tarp sielos ir dangiškųjų pagalbininkų, primenantis viduramžių moralitė pjeses.
Šie tekstai papildo vienas kitą ir sukuria vientisą viduramžių žmogaus pasaulėžiūros paveikslą. Kiekvienas jų turi savo unikalų toną – nuo sauso teologinio mokymo iki jautrios poetinės raudos.