Paieškos rezultatai (1673) pagal: Dievo malonė

Cistersų vienuolis ir mistikas Bernardas Klervietis (Bernardus Claraevallensis, 1090–1153), vienas įtakingiausių viduramžių teologų, traktate „De Diligendo Deo“ („Apie Dievo meilę“, PL 182, 979) aprašė keturis meilės laipsnius – dvasinės kelionės pakopas, kuriomis žmogaus meilė pamažu išsivalo nuo savimeilės ir virsta gryniausia dieviška meile. Šis veikalas parašytas popiežiui Inocentui II, tačiau kupinas asmeninės patirties ir išpažintinio … [Skaityti toliau…]

„Περὶ Προσευχῆς“ (Perì Proseuchēs) – tai vienas intymiausių ir brandžiausių Evagrijaus Pontiečio kūrinių, parašytas apie 390–395 metus Kellijų dykumoje Egipte. Lotyniškas pavadinimas: „De Oratione“. Angliški pavadinimai: „On Prayer“, „Chapters on Prayer“. Lietuviški atitikmenys: „Apie maldą“, kartais – „Malda be vaizdinių“. Tai nėra ilgas traktatas, o 153 trumpi skyriai (kephalaia), kiekvienas – vienas ar keli sakiniai, … [Skaityti toliau…]

Philokalia – tai vienas įspūdingiausių dvasinės literatūros rinkinių, koks tik kada nors buvo sudarytas. Pats žodis „Philokalia“ kilęs iš graikų kalbos: „philo“ reiškia meilę, o „kalos“ – grožį. Taigi pavadinimas nusako meilę grožiui, tačiau ne išoriniam, o vidiniam – dieviškajam grožiui, kuris atsiskleidžia žmogaus sieloje per maldą ir dvasinį apsivalymą. Lietuviškai kartais vartojamas terminas „Filokalija“, … [Skaityti toliau…]

„De Opificio Mundi“ – tai vienas reikšmingiausių Filono Aleksandriečio (apie 20 m. pr. Kr. – 50 m. po Kr.) filosofinių traktatų, parašytas graikų kalba. Lietuviškai kūrinys paprastai vadinamas „Apie pasaulio sukūrimą“ arba „Apie pasaulio sukūrimo tvarką“. Tai pirmasis iš Filono penkių vadinamųjų „Mozaikinių komentarų“, kuriuose jis interpretuoja Pradžios knygą filosofiniu būdu. Traktatas sukurtas Aleksandrijoje, helenistinės … [Skaityti toliau…]

Aristotelis, nors gyveno keturis šimtmečius prieš Kristų, tapo vienu iš svarbiausių intelektinių šaltinių, per kurį Ortodoksų Bažnyčia formavo savo teologinę kalbą – nuo Kapadokijos tėvų iki Palamos. Aristotelio logika padėjo ortodoksijai kalbėti tiksliau, bet kartu kėlė pavojų – per didelis racionalumas grasino ištirpinti paslaptį teoretiniuose terminuose. Jo logika ir metafizika nebuvo priimtos tiesiai iš antikos … [Skaityti toliau…]

Publius Ovidius Naso kūrinys „Epistulae ex Ponto“ (liet. „Laiškai iš Ponto“) yra eleginių laiškų rinkinys, parašytas poetui esant tremtyje. Darbas suskirstytas į keturias knygas. Pirmos trys sukurtos apie 12–13 m. po Kristaus, o ketvirtoji išleista kiek vėliau. Šis kūrinys buvo tarsi dvasinis ir literatūrinis išgyvenimo dokumentas, kuriame poetas liudija savo asmeninę izoliaciją ir siekia palaikyti … [Skaityti toliau…]

Sofoklio tragedija „Edipas karalius“ (Oidipous Tyrannos, lot. Oedipus Rex) – vienas garsiausių Antikos dramos kūrinių. Kūrėjas – Sofoklis, vienas iš trijų didžiųjų graikų tragediografų (kartu su Aischilu ir Euripidu). „Edipas karalius“ sukurta apie 429 m. pr. Kr. ir pirmą kartą pastatyta Atėnuose Dionisijų šventėje. Tai viduriniojo laikotarpio Sofoklio drama, dažnai laikoma klasikinės tragedijos viršūne – … [Skaityti toliau…]

Dešimt Egipto rykščių – tai Dievo siunčiamos nelaimės, aprašytos Išėjimo knygoje (Iš 7–12), kurios privertė faraoną paleisti izraelitus iš vergijos. Tai ne atsitiktinės katastrofos, o tikslūs teismo aktai: kiekviena rykštė demaskuoja egiptiečių dievus (pvz., Hapi – Nilo dievą, Heket – varlių deivę) ir rodo Izraelio Dievo viršenybę. Rykštės didėja intensyvumu – nuo nemalonių iki mirtinų, … [Skaityti toliau…]