Sofoklio tragedija „Edipas karalius“ (Oidipous Tyrannos, lot. Oedipus Rex) – vienas garsiausių Antikos dramos kūrinių.
Kūrėjas – Sofoklis, vienas iš trijų didžiųjų graikų tragediografų (kartu su Aischilu ir Euripidu). „Edipas karalius“ sukurta apie 429 m. pr. Kr. ir pirmą kartą pastatyta Atėnuose Dionisijų šventėje. Tai viduriniojo laikotarpio Sofoklio drama, dažnai laikoma klasikinės tragedijos viršūne – net Aristotelis ją „Poetikoje“ vadina tobulu tragedijos pavyzdžiu.
Kūrinyje pasakojama istorija apie Tėbų karalių Edipą, kuris, nežinodamas tiesos apie save, ieško žmogžudžio, nužudžiusio ankstesnį karalių Lają – o galiausiai atranda, kad tas žudikas yra jis pats. Citata „Aš buvau tas, kurio ieškojote – pats savo žudiko auka“ (eil. apie 1325) perteikia tragedijos kulminaciją, kai Edipas suvokia siaubingą tiesą: jis pats nužudė savo tėvą ir vedė savo motiną Jokastą.
Religinis ir filosofinis šio kūrinio kontekstas labai svarbus. Antikinėje Graikijoje žmogaus likimas buvo suvokiamas kaip dieviškai nulemtas – net didžiausias protas ar dorybė negalėjo pabėgti nuo moiros (likimo) ir Apolono pranašystės. Edipas, bandydamas išvengti pranašystės, pats ją įvykdo – tai lemtingos ironijos esmė. Tragedija nagrinėja žinojimo ribas, kaltės be kaltės paradoksą ir žmogaus aklumą tiesai, tiek pažodine, tiek dvasine prasme.
„Edipas karalius“ taip pat turi stiprų religinį sluoksnį: pranašas Tiresijas, Apolono orakulas, aukos ir išganymo idėja. Nors Edipas nusikalto nežinodamas, jo kančia tampa tarsi apsivalymu, o aklumas – praregėjimu dvasine prasme.
Kūrinyje ūkis, valdžia ir moralė susipina į vieną dramą apie žmogų, kuris ieško tiesos, bet žūsta ją suradęs. Tai pasakojimas apie žmogaus ir dievų santykį, apie žinojimą, kuris išlaisvina, bet kartu sunaikina.
Oidipous Tyrannos
VEIKĖJAI
EDIPAS – Tėbų karalius, tragiškas herojus, kuris pats nesuvokdamas įvykdo pranašystę – nužudo tėvą ir veda savo motiną, tapdamas kaltės ir likimo aukos simboliu.
JOKASTĖ – Edipo žmona ir motina, kuri ilgai neigia tiesą, o ją suvokusi pasikaria, įkūnydama žmogaus bejėgiškumą prieš likimą.
ANTIGONĖ ir ISMENĖ – Edipo dukterys, liudininkės jo žlugimo, vėliau simbolizuojančios ištikimybę ir moralinį tvirtumą net kančioje.
KREONTAS – Jokastės brolis, Edipo valdžios varžovas, vėliau perimantis sostą, atstovaujantis tvarkai ir valstybės įstatymui.
TEIRESIJAS – aklas pranašas, kuris mato daugiau nei regintys ir atskleidžia Edipo kaltę, tapdamas tiesos balsu tragedijoje.
Dzeuso ŽYNYS – dievų tarnas, perduodantis orakulų žinią ir primenantis, kad žmogaus likimas pavaldus aukštesnei valiai.
Korinto PASIUNTINYS – atvykėlis, pranešantis apie Polibo mirtį ir netyčia atskleidžiantis Edipo kilmės paslaptį.
PIEMUO – vienintelis gyvas Lajo žmogžudystės liudininkas, kurio prisipažinimas patvirtina baisiausią tiesą.
Edipo rūmų TARNAS – antraeilis, bet simboliškas veikėjas, liudijantis Edipo aklumo ir žlugimo scenas.
Tėbiečių senių CHORAS – tautos balsas, moralinis stebėtojas, apmąstantis žmogaus nuodėmę, dievų valią ir neišvengiamą likimą.
Dievo žyniai, Edipo asmens sargybiniai ir vergai, Jokastės tarnaitės. Kreonto asmens sargybiniai, berniukai ir mergaitės maldautojai.
PROLOGAS
Aikštė priešais karaliaus rūmus Tėbų pilyje. Būrys paauglių ir vaikų, žynių vedami, su alyvų
puokštėmis, apvyniotomis baltom vilnonėm juostom, ateina ir, padėję puokštes, susėda ant aukurų
pakopų
Iš rūmų išeina Edipas
EDIPAS
Vaikai, senolio Kadmo jaunos atžalos!
Ko sėdite liūdni aplink šiuos aukurus,
Alyvom apsikaišę kaip maldautojai?
O miestas skęsta dūmuos degančių aukų
Ir šventos giesmės maišos su vaitojimais.
Aš nenorėjau nieko kito siųst, vaikai,
Kad man praneštų, kas yra, ir išėjau
Štai pats, visų garbingu šaukiamas Edipas.
Todėl prabilki, seni, tavo priedermė
Kalbėti už vaikus. Su kuo atėjote:
Su baime ar su viltimis? Norėčiau jums
Padėt visokiam reikale. Beširdis būčiau,
Jei neatjausčiau jūsų, čia susėdusių.
ŽYNYS
Edipai didis, mūsų krašto viešpatie!
Pažvelki, kokio amžiaus susirinkom čia,
Prie tavo aukurų: vaikai, dar nepajėgūs
Kadmas – Tėbų įkūrėjas.
Toliau paskrist, ir metų prislėgti žyniai
(Aš Dzeuso tarnas), ir jaunuomenės žiedai
Rinktiniai. Minios su alyvų šakomis
Apsėdę ir Paladės šventyklas abi,
Ir ant Ismeno kranto pelenus šventus.
Juk miestas, kaip tu pats matai, jau baigia skęsti,
Taip baisiai blaškomas, nelaimių mariose,
Negali atsispirt prieš kruvinas bangas,
Kurios atšniokštę jį užliejo virš galvos.
Nemezgė žiedo, džiūsta žemėj pumpurai,
Galvijai krinta lankose ir moterys
Negyvą gimdo vaisių, o ugningas dievas,
Beširdis maras , miestą baigia verst kapais.
Per jį tuštėja Kadmo giminės namai,
Ir juodas Hadas lobsta iš vaitojimų.
Ne dievas tu, ne kaip pas dievą atėjau
Prie tavo židinio su šiais vaikais maldauti.
Bet iš žmonių mes pirmu laikome tave
Ir kasdienos varguos, ir kai dievai mus plaka.
Juk tuį Kadmo miestą tuosyk vos atėjęs
Išvadavai nuo duoklės, kur ilgai mokėjom
Nuožmiam viliūgui Sfinksui, mįslę menančiam .
Ir ją įmint mūsiškių nieks tau nepadėjo
Ir nepamokė: dievas davė, kad tave
Geradariu laikytų ir vadintų žmonės.
Dabar, Edipai, viską valdanti galva,
Atėjome tavęs prašyti nuolankiai:
Pagalbą kokią nors suraski mums, dievų
Išgirdęs balsą ar žmogaus pamokytas.
Žinok, prityrusiojo vyro sprendimus
Sėkmė ir laimė vainikuoja visados.
Tad eik ir gelbėk miestą, vyrų vyre tu,
Tad eik juo rūpintis. Ir šiandien dar šalis
Už pirmą žygį tą vaduotoju vadina.
Kas tavo karaliavimą minės geru,
Jei, tuosyk prisikėlę, vėl pražūsim greit?
lsmenas – Bojotijos upė, tekanti per Tėbus.
Arėjas, kuris buvo ne vien karo, bet ir visokio žudymo, taigi ir maro dievas.
Sfinkso užmenama mįslė buvusi tokia:
Padaras žemėj yra ir dvikojis drauge, ir trikojis,
Ir keturkojis vardu tuo pačiu ir pralenkia jis vienas
Visa, kas juda ore, vandenynuos ir žemėj ropoja.
Betgi, juo kojų daugiau atsiremtiį taką jis turi,
Juo mažesniu greitumu įstengia paslinkti jo kūnas.
O Edipo atsakymas buvęs:
Prapulčiai savo dabar, mirties piktavardi skelbėjau,
Atsaką mano išgirsk: klastą jis tavo pabaigs.
Padaras tas – žmogus. Bekalbis ir silpnas užgimęs,
Žemėje keturiomis šliaužioja pirmus metus.
Bėga diena po dienos, subręsdamas kūnas stambėja –
Ir štai dvikojis žvalus žengia sau tvirtu žingsniu.
Bet ir senatvė čia pat, ir kaip atsparą trečią jis ima
Lazdąį savo rankas kretančiam kūnui paremt.
Tu miestą atstatyk ant tvirto pamato.
Geri ženklai tave lydėjo, kai tuomet
Mums laimę atnešei, geri telydi šiandien.
Jei šalį šią valdyt norėsi, kaip valdei, –
Su žmonėmis geriau nei tuščią ją valdyki.
Tvirtovė tau ir laivas nieko nebereikš,
Kai viduje gynėjų nebebus narsių.
EDIPAS
Vaikai bedaliai! Ne naujiena man: žinau,
Ko trokšdami atėjot. Man ne paslaptis,
Kad kenčiate visi, tačiau tarp kenčiančių
Nėra nė vieno, kurs kentėtų tiek kiek aš.
Nes jūsų skausmas slegia jus tiktai dėl vieno,
Tik dėl savęs, ne dėl kitų, o man širdis
Dėl miesto rauda, dėl savęs ir dėl tavęs.
Todėl jūs ne iš miego žadinat mane.
Nežinote, kiek ašarų išliejau aš,
Kiek rūpesčio takų išklaidžiojau mintim.
Ilgai ieškojęs, vieną priemonę radau
Ir jos tuojau ėmiausi: Menoikėjo sūnų
Kreontą, savo svainį, pasiunčiauį Delfus
Pas Febą ir liepiau orakulą paklausti,
Kokiais veiksmais ir žodžiais miestą gelbėt man.
Dabar skaitau dienas, ir daros neramu,
Kas atsitiko jam, kad pernelyg ilgai
Negrįžta: daug ilgiau, negu kad priderėjo.
Tegu tik jis sugrįš, tuomet prakeiktas būčiau,
Darydamas ne visa, ką man dievas lieps.
ŽYNYS (prie jo priėjus vaikams )
Į gera eina tavo žodis: šie vaikai
Man ką tik pranešė, kad grįžta jau Kreontas.
EDIPAS
Galingas Apolone! Teneša jis mums
Išganymą taip džiugų, kaip jo akys spindi!
ŽYNYS
Atrodo, džiaugsmą neša, nes kitaip galvos
Vaisingi laurai jam nepuoštų vainiku.
EDIPAS
Tuojau mes pamatysim, žodis jį pasieks.
Sūnau tu Menoikėjo, viešpatie ir svaini!
Su kokia ištarme nuo dievo pareini?
Prisiartina Kreontas
KREONTAS
Labai gera. Aš pasakysiu: ir vargai,
Gera linkme pakrypę, gali laimę nešti.
EDIPAS
Ką dievas tau atsakė? Nei paguodos man
Iš tavo žodžių nėr, nei priežasties nerimti.
KREONTAS
Jei nori prie visų čia esančių išgirsti,
Galiu kalbėt, jei liepsi – eisiu ir vidun.
EDIPAS
Kalbėki prie visų. Dėl jųjų nedalios
Aš kankinuos labiau nei dėl savęs paties.
KREONTAS
Galiu pranešti, ką iš dievo išgirdau.
Galingas Apolonas aiškiai liepia mums
Išrauti krašto piktžaizdę, išaugusią
Šioj žemėj, ir neduoti likt negydytai.
EDIPAS
O kaip išraut ir kas yra ta piktžaizdė?
KREONTAS
Ištremti turim ar krauju nuplauti kraują,
Kuris ir neša miestui negandus visus.
EDIPAS
O kokio gi žmogaus likimą mena jis?
KREONTAS
Pirmiau, valdove, Lajas buvo mūsų viešpats,
Prieš tai, kai tu mūs krašto vairą paėmei.
EDIPAS
Žinau jį iš kalbų, bet matęs jo nesu.
KREONTAS
Jį užmušė, ir dievas reikalauja aiškiai,
Kad atpildo ranka paliestų žudikus.
EDIPAS
O kurgi jie? Kur rasti mums senos kaltės
Be ženklo dingusius lig šiolei pėdsakus?
KREONTAS
Šioje šaly – pasakė jis. Tik ieškantis
Galės atrasti, o gaišuojančiam pradings.
EDIPAS
O kurgi, ar namie, ar laukuose plačiuos,
Ar svetimam krašte atrado mirtį Lajas?
KREONTAS
Jis dievo iškeliavo klaust, kaip sakė mums,
Ir niekad nebegrįžo iš kelionės tos.
EDIPAS
Ir nei pasiuntinys, nei kelio bendras joks
Nematė ir parodymų negali duoti?
KREONTAS
Pražuvo jie, išskyrus vieną, kurs pabėgo,
Bet nusigandęs viena teatsiminė.
EDIPAS
O ką? Tas viena daug galės mums atidengti,
Jei nors mažutis spindulys vilties sužibs.
KREONTAS
Plėšikai jį užpuolė, sako, ir jis krito
Ne nuo galybės vieno, o nuo aibės rankų.
EDIPAS
Iš kur plėšikas būtų ėmęs tiek drąsos,
Jei aukso jam iš čia nebūtų pažadėję?
KREONTAS
Kai kas galvojo taip, tačiau, kai Lajas žuvo,
Nebuvo kas pagelbėtų nelaimėje.
EDIPAS
Kokie gi negandai, karaliui žuvus taip,
Sukliudė visa tai išaiškint ir ištirti?
KREONTAS
Mįslėm vylingom Sfinksas vertė mus žiūrėt
Vien kas po kojom ir šią paslaptį palikti.
EDIPAS
Iškelsiu viską vėl aikštėn nuo pat pradžios.
Labai gerai, kad Febas, ir gerai, kad tu
Pasukot mano mintį žuvusiojo linkui.
Tikru bendražygiu regėsit ir mane,
Kai keršysiu už šitą šalį ir už dievą.
Ne dėl kitų, kur ne tokie man artimi,
O dėl savęs piktadarystę ginsiu lauk.
Užmušęs jį žudikas greit gal panorės
Ir man atkeršyt savo kruvina ranka.
Tad, jį užstodamas, aš pats save ginu.
Dabar, vaikai, jūs kuo greičiausiai kelkitės
Nuo šių pakopų ir paimkit alyvas .
Tegu kas nors čia Kadmo žmones suvadina,
Aš noriu viską padaryt, ir lai mus regi
Laimingus su dievu arba pražūstančius.
(Nueinaį rūmus)
ŽYNYS
Tad kelkimės, vaikai, juk mes atėjom čia
Kaip tik dėl to, ką mums valdovas pažada.
O Febas, tokią ištarmę atsiuntusis,
Mūs gelbėt teateis ir marą sustabdys.
Malda išklausyta, todėl, pakėlę žalumynus nuo aukurų pakopų, maldautojai išeina. Į sceną pamažu
žengia penkiolika senių, sudarančių chorą
PARODAS
CHORAS
I strofa
Dzeuso meilingasis žodi! Ką atneši Tėbams šlovingiems
Iš Delfų, auksu žėrinčių?
Baimė užgniaužia mums kvapą, širdis nusigandusi dreba,
Būk maloningas mums, Febe!
Teiksies įvesti gal apeigą naują mums,
Ar atgaivinsi, kurią nugramzdino jau
Amžiaiį užmarštį,
Tarki, Vilties auksasparnės sūnau, nemirtingasai žodi!
I antistrofa
Tu pirmutinė, o Dzeuso duktė, nemirtinga Atėne,
Su savo seseria didžia
Artemide, kurios sostas mūs miesto aikštėj apvalainėj,
Ir Febu, šauliu taiklinguoju –
Jūs, išganinga trejybe, apšvieskite!
Jei kada negandus jūs atitolinot,
Miestui mūs nešančius
Mariomis skausmą ir vargą – ištieskite ranką ir šiandien.
II strofa
Nei galo, nei krašto kančių nėra,
Tas antkrytis palietė jau visus.
Jei prašymas išklausytas, prašytojas alyvas pasiima ir grįždamas laiko jas rankose, kad artimieji gerą naujieną pamatytų iš tolo.
Nebeturi mūs išmonė ginklo
Kuo besiginti. Nei žemė derlinga
Želmens nebeželdo, nei vargšės gimdyvės
Iš skausmo verksmingo vilnių nebestengia išnirti.
Ir šen, ir ten vėlės it virtinės paukščių greitsparnių
Lekia lengviau už liepsnas nesuvaldomas
Į Vakario dievo krantą .
II antistrofa
Be galo, be krašto jos lekia ten,
Laukuos guli kūnai neapverkti
Ir vėl mirtį be perstojo sėja.
Žmonos ir motinos, senos ir jaunos,
Prie aukuro bėga – išganymo uostan.
Ten dūsauja, verkia ir meldžia pagalbos nelaimėj.
Ir giesmės ten, ir nevilties aimanavimai aidi.
Dzeuso duktė auksarūbe, išgirski mus
Ir duok pagalbą aiškią!
III strofa
Arėją gi, kurs nūn be skydų
Ir be iečių šėldamas,
Mus karščiais degina, tas priešas atšiaurus,
Išvyk iš mūs šalies, lai bėga sumuštas,
Nublokškiį marias, į rūmus Amfitritės
Arį nemeilingus svečiams
Trakų vandenis .
Jei neišplėšia ko naktis –
Tą pagrobia tuoj diena.
O Dzeuse, tėve mūsų,
Kurs ugnies žaibais valdai,
Nutrenk jį savo galingu griausmu.
III antistrofa
O Febe viešpatie, paleidęs
Sūkurį lakių strėlių
Nuo auksu pavytos templės, išgelbėk mus
Nuo galžudos. Su liepsninguoju žibintu
Iš Likijos kalnų ateiki, Artemide.
O atžala mūsų šalies,
Bakche auksamitri!
„Valio“ palydimas šauksmų,
Su bakchantėmis ateik8
Vakaris dievas – Hadas, mirusiųjų karalystės valdovas, nes jo kraštas – vakaruose, saulės leidimosi šaly.
Amfitritė – marių dievo Poseidono žmona; marių vanduo nuplauna bet kokį antkrytį. Trakija – Arėjo gimtinė. Sofoklis čia galvoja
ne kaip tėbietis, o kaip atėnietis. Tėbiečiams Arėjas, kaip Afrodit ės vyras ir Tėbų įkūrėjo Kadmo žmonos Harmonijos t ėvas, buvo
genties globėjas. Tuo aiškinamas trakų karingumas ir „nemeilingumas svečiams“.
Ir žerk vėduodamas
Skaisčiai plieskiančiu deglu
Bešlovį dievą iš tarpo dievų.
Choro maldos metu Kreontas nueina. Prisirenka žmonių. Iš rūmų išėj ęs, palengva prislenka
Edipas
PIRMAS EPEISODIJAS
EDIPAS (choro vadovui)
Prašai ir gausi, ko prašai: jei mano žodį
Sutiksite priimt ir gintis nuo ligos,
Ateis pagalba ir nelaimės palengvės.
Man svetima žinia, apie kurią kalbėsiu,
Kaip svetimas ir įvykis, tad negaliu toli
Nusekt jo pėdsakais: nėra parodymų.
Už jus vėlesnis aš gyventojas mieste.
Dėl to viešai, kadmiečiai, jums visiems paskelbiu:
Kas žinot apie Lają, sūnų Labdako,
Kas tas žmogus, kurio ranka jį užmušė,
Ateikit, įsakau, ir viską man praneškit
Jei prisibijo kas apkaltinimą kelt
Pats prieš save – težino: nieko pikto jam
Neatsitiks, tremtin išeis iš miesto sveikas,
O jei galvažudys kas kitas ar kitos
Šalies, kas žino – tenetyli. Jį už tai
Apdovanosiu ir lydės mūs dėkingumas.
O jei tylėsit jūs ir mano šiuos žodžius
Paniekinsit iš baimės dėl savęs ar draugo –
Tuomet išgirskit iš manęs, ką aš nusprendžiau:
Tebūna jis prakeiktas, vis tąsia, kas jis.
Šaly, kurią valdau kaip viešpats visagalis.
Tenepriims jo niekas, tenesveikins jo
Ir teneleis maldų ir atnašavimų
9
Jam būti dalyviu ir šlėktis vandeniu .
Tegins kiekvienas iš namų kaip žmogų, kurs
Kaltės dėme mus suteršė, kaip šiandien sakė
Man Delfų dievas, paslaptį atverdamas.
Ir taip darydamas tampu aš bendrininkas
Ne vien tik dievui, bet ir vyrui žuvusiam.
Prakeikiu tą, kas tai padarė, – ar jis vienas
Kur slepiasi lig šiol, ar su kitais drauge, –
Kad vilktų jis varguos ir nedalioj dienas.
Kas treji metai ant Kitairono kalno prie Tėbų būdavo triukšmingai švenčiama šventė Bakcho garbei. Lydėdamos iš šventovės
nešamus šventuosius indus, elnių kailiais apsigaubusios merginos bakchantės nakčia bėgdavoį Kitaironą, mosuodavo gebenėmis
ir vynuogienojais apvyniotom lazdelėm ir mušdavo būgnus, o žiūrovų minia pritardama šaukdavo.
Kai mirusiems šeimos nariams ir namų dievams globėjams buvo meldžiamasi ir aukojama, netur ėjo maišytis joks svetimas
žmogus, kitaip viskas eidavo niekais. Lygiai taip pat dalyvauti viešuose aukojimuose ir apsiplauti švęstuoju vandeniu galėjo vien
savieji. Tremtinys ir prakeiktasis nebelaikomas savu ir lieka be dievų globėjų, o tai baisiau už viską.
O jei šituos namuos prie mano židinio
Gyventų jis ir aš žinočiau – ant manęs
Tekrinta prakeiksmas, kurį kitiems mečiau.
Ir jus įpareigoju visa tai įvykint
Vardan manęs ir dievo, ir gimtosios žemės,
Kuriai dievai žadėjo nevaisingaiž ūt
Jei veiksmo šio iš jūs nereikalautų dievas,
Vis tiek jums nederėjo be bausm ės palikti
Geriausio vyro ir valdovo žudikus.
Turėjot juos surast. Kai mano rankose
Dabar valdžia, kurią pirmiau jisai turėjo,
Kai teko man jo guolis ir našlė žmona
(Ir net bendrus vaikus, jei jo šeimos nebūtų
Aplankius nedalia, aš būčiau užauginęs:
Dabar jo galvą skaudžiai palietė lemtis) –
Sūnų tad vietoj, kaip už savo tėvą, aš
Už jįį kovą stosiu ir darysiu viską,
Kol suieškosiu žmogų, kurs nužudė jį,
Jį – sūnų Labdako, sūnaitį Polidoro,
Agenoro garsaus ir Kadmo atžalą10,
Ir kas nevykdys žodžio šio – tegu dievai
Nei jo laukuos neleidžia grūdui bręst jokiam,
Nei žmonai jo gimdyt vaikų, ir jis težūsta
Tokiuos kaip šiandien neganduos ir dar baisesniuos.
Tuo tarpu jums visiems, tikrieji Kadmo ainiai,
Kurie man pritariat, lai šventas Teisingumas
Bus bendrininkas, ir dievų palaima jus telydi.
Žmonės išsiskirsto
CHORO VADOVAS
Kaip tu prakeikei, taip, valdove, atsakysiu:
Ne aš jį užmušiau nei tau galiu parodyt,
Kas jo žudikas. Mįslę mums atsiuntęs Febas
Turėjo pasakyt, kieno tai buvo darbas.
EDIPAS
Teisybę tu kalbi, tačiau dievus priverst,
Kai jie nenori ko, žmogus yra bejėgis.
ANTRAS CHORISTAS
Aš siūlau kitą išeitį, kaip man atrodo.
EDIPAS
Jei būtų ir trečia – nelik jos nepasakęs.
ANTRAS CHORISTAS
Polidoras, Lajo senelis, taip pat buvo Tėbų karalius. Agėnoras – Kadmo tėvas.
Ką viešpats Febas – lygiai tą Teiresijas,
Žinau, regėti gali. Jį teiraudamies,
Valdove, viską sužinosime geriausiai.
EDIPAS
Ir čia aš negaišau ir padariau, kas reikia.
Kreontui patariant, jau du kartus siunčiau
Šauklius pas jį, ir nuostabu, kad jo vis nėr.
TREČIAS CHORISTAS
Yra kitokių neaiškių, senų gandų.
EDIPAS
Kokių gandų? Kiekvienas žodis man svarbus.
TREČIAS CHORISTAS
Jį, sako, užmušė keleiviai kažkokie.
EDIPAS
Ir aš girdėjau. Betgi jų nematė niekas.
TREČIAS CHORISTAS
Bet jei žudikui baimės dar yra širdy,
Tai, tavo prakeiksmą išgirdęs, jis nelauks.
EDIPAS
Kas nedreba prieš darbą – žodžio nebijos.
Berniuko vedamas pasirodo Teiresijas
CHORO VADOVAS
Tačiau yra, kas jį išaiškins. Atveda
Vaikai žiniuonį dievišką, kurs tarp žmonių
Regėt teisybei vienas turi dovaną.
EDIPAS
Teiresijau, kurs viską išmanai, kas vieša
Ir kas slaptinga žmogui žemėj ir danguj!
Nors miesto neregi, tačiau tu supranti,
Kaip kenčia jis nuo negandų. Esi tu vienas
Visa pagalba mūsų ir išganymas,
Nes Febas mums, jei iš šauklių dar negirdėjai,
Per mūsų siųstą žmogų davė atsaką,
Kad maro pabaigos sulauksime vien tuosyk,
Jei mes ištyrę rasim Lajo žudikus
Ir juos pasmerksim mirt ar iš šalies ištremsim.
Tad negailėk žinios, kurią gavai iš paukščių,
Arba apreikšk kitu, kuriuo gali, būdu
Ir gelbėki save ir miestą, ir mane,
Vaduoki nuo kaltybės mus prieš žuvusį.
Mes kliaunamės tavim, o duot pagalbą žmogui,
Kuo moki ir gali, – tauriausia priedermė.
TEIRESIJAS (pats sau)
Deja! deja! Baisu žinot! Iš to nėra
Naudos žiniūnui. Tiesą šią žinau seniai,
Bet pamiršau, kitaip nebūčiau čion atėj ęs.
EDIPAS
O kas yra, kad taip be ūpo atėjai?
TEIRESIJAS
Paleisk mane namo. Lengviau bus kęst tau savo,
O man gi savo dalią, jei manęs klausysi.
EDIPAS
Netiesą čia kalbi ir tu nemyli miesto,
Auginusio tave, jei ištarmę slepi.
TEIRESIJAS
Mat aš regiu, jog ir tavieji žodžiai neina
Į gera tau, ir man taip gali atsitikti.
(Nori eiti)
CHORAS
O, dėl dievų! Žinodamas nenusigręžk
Nuo mūs su atsaku, maldaujam nuolankiai.
TEIRESIJAS
Tai neišmanymas visų! Neskelbdamas
Nelaimės tau, išvengsiu jos ir sau pačiam.
EDIPAS
Ką tu kalbi? Žinai ir nesakai. Galvoji
Išduoti mus visus ir miestą pražudyt?
TEIRESIJAS
Nenoriu skausmo sau ir tau. Kam veltui stengies
Išgauti iš manęs? Geriau neklausinėk.
EDIPAS
Prakeiktas senis! Tu ir akmenį galėtum
Išvesti iš kantrybės. Pasakysi man
Ar užsispyręs ir beširdis pasiliksi?
TEIRESIJAS
Man atkaklumą prikiši, o pats savy
Jo dar didesnio nematai ir plūst drįsti.
EDIPAS
O kas galės nerūstauti, girdėdamas
Baisius žodžius, kai miestą tu paniekinai?
TEIRESIJAS
Ateis savaime, nors tylėjimu slepiu.
EDIPAS
O kas ateis, tu privalai man pasakyti.
TEIRESIJAS
Daugiau nė žodžio nesakysiu. Jeigu nori,
Gali išliet rūstybę, kiek tik jos turi.
EDIPAS
Ir pasakysiu viską, kai mane supykdei,
Kaip aš galvoju. Tad žinok: atrodo man,
Kad prisidėjai prie šio darbo, nors žudei
Ne savo rankom, betgi jei nebūtum aklas,
Sakyčiau drąsiai: vieno darbas tai!
TEIRESIJAS
Ir tai tiesa. Pareiškiu: tavo ištarmė
Tave paliečia patį, ir nuo šios dienos
Nei šių žmonių tu nebekalbink, nei manęs,
Nes nusikaltimu šią žemę suteršei.
EDIPAS
Tu taip begėdiškai drįsti švaistytis žodžiais
Ir gal tikiesi išsisukti nuo bausmės?
TEIRESIJAS
Išsisukau: tiesos galybė mano pusėj.
EDIPAS
Kieno pamokytas? Negi žiniūno menas čia.
TEIRESIJAS
Vien tavo. Man nenorinčiam ištraukei žodį.
EDIPAS
Tau žodį? Pakartok, kad jį geriau suprasčiau.
TEIRESIJAS
Nesupratai ar tik mane mėginti nori?
EDIPAS
Nepersakyčiau dar kitam, tad pakartok.
TEIRESIJAS
Tu pats žudikas tas, kurį surasti nori.
EDIPAS
Nepasidžiaugsi, taip įžeidęs antrąsyk!
TEIRESIJAS
Sakyti dar kai ką, idant labiau įsiustum?
EDIPAS
Kalbėk, kiek nori sau, vis tiek tuščia byla.
TEIRESIJAS
Tau paslaptis begėdiškieji santykiai
Su mylimais, ir nežinai, koks vargas tau.
EDIPAS
Manai tu džiaugtis, nuolat taip kalbėdamas?
TEIRESIJAS
Manau, jei turi dar teisybė kiek reikšmės.
EDIPAS
Kitų teisybė turi, o tavoji – ne.
Tu aklas ausimis, protu ir akimis.
TEIRESIJAS
O vargše! Tyčiojies tu iš manęs dėl to,
Dėl ko kiti greit tyčiosis ir iš tavęs.
EDIPAS
Tamsioj nakty gyvendamas, tu nekenksmingas
Nei man, nei kam kitam, šviesybę reginčiam.
TEIRESIJAS
Ne man likimo lemta yr tave parblokšti:
Skaistusis Apolonas pats tuo pasirūpins.
EDIPAS
Kreonto pramanyta visa tai ar tavo?
TEIRESIJAS
Negi Kreontas tavo pražūtis – tu pats.
EDIPAS
O turtai ir galybe, ir mene iš menų11
Šiam godulystės pilname gyvenime!
Pavydą kokį baisų slepiat už savęs,
Jei dėl šitos valdžios, kurią man miestas
Kaip dovaną, neprašius, davėį rankas,
Čia menas – žiniuonystė, aiškiaregystė.
Kreontas, mano senas, išmėgintas draugas,
Iš pasalų jau šliaužia, kad mane nuverstų,
Pakišdamas žiniuonį tą su pinklėmis,
Klastingą valkatą, kurs permato kiaurai,
Iš ko jam pelnas, o savam mene – žabalius.
Sakyk, kur tu buvai, žiniūne tiesakalbi?
Kodėl, kai buvo čia mįsliaminė pabaisa,
Gentainiams įminimo tuosyk nesakei?
O mįslę jos įmint ne pirmas sutiktas
Žmogus galėjo – čia reikėjo žiniuonies.
O tos galybės tau nei paukščiai nedavė,
Nei dievas joks neįkvėpė. Tik aš atėj ęs,
Edipas, nieko nežinodamas, nutildžiau ją,
Protu įminęs mįslę, ne iš paukščio skrydžio.
Dabar mane bandai nuverst, galvodamas.
Kad pats arčiau stovėsi prie Kreonto sosto.
Raudodami, manau, ir tu, ir patarėjas
Nuplausit kaltę ištremty. Nebūtum senas –
Pajustum pats tą patį, ką kitam rengi.
CHORO VADOVAS
Mums, žiūrint iš šalies, atrodo, kad ir jo
Kalboj rūstybė slypi, ir tavoj, Edipai.
Nereikia betgi šito, privalu žiūrėti,
Kaip dievo duotą ištarmę geriau įvykdyt.
TEIRESIJAS
Nors tu valdovas, bet ir man tebūna leista
Lygiom tau atsakyt, ir aš turiu čia teisę.
Ne tavo tarnas aš esu, bet Loksijo12
Irį globėjus sau Kreonto neprašau.
Sakau, iš mano žabalumo tyčiojies,
Tu – regintis, bet nematai nelaimės savo,
Nei kur tu gyveni, nei kas namiškiai tau.
Žinai, iš ko tu gimęs? Slaptas priešas tu
Esi saviesiems šiam pasauly ir anam13.
Ir močios prakeiksmas, ir tėvo trenks tave
Baisiais dviem kojos spyriais iš šitos šalies,
Nūn šviesą regintį, vėliau – tamsybes vien.
Ar bus dar įlanka, ar Kitaironas koks,
Kurs tavo aimanom tuojau nesuskardės,
Kai sužinosi, kad jungtuvių uoste vietos
Tavajam laivui nėr, nors atplaukei laimingai.
Tu nežinai ir aibės negandų kitų,
Jog tėvas tu vaikams ir brolis jų esi.
Dėl viso to Kreontą tu ir mano lūpas
Purvais drabstyk, tačiau pasauly tarp žmonių
Nerasi už save labiau sutraiškyto.
Loksijas – Apolono pravardė: „vingiuotas“, „supainiotas“.
Jokastei – šiame, Lajui – aname pasaulyje.
EDIPAS
Ar galima pakęsti tokius jo žodžius!
Kad tu prasmegtum! Ir greičiau! Neatsigręžęs
Išeik iš šių namų ir kvapo nepalik!
TEIRESIJAS
Nebūčiau nė atėj ęs, jei nebūtum kvietęs.
EDIPAS
Aš nežinojau, kad kalbėsi kvailystes.
Kitaip nebūčiauį namus nė kviesdinęs.
TEIRESIJAS
Kvailys aš tikras tavo akyse likau.
Tėvams, pagimdžiusiems tave, buvau išminčius.
(Nori eiti)
EDIPAS
Tėvams? Palauki! Kas mane pagimdė žemėj?
TEIRESIJAS
Ir pagimdys, ir pražudys diena šitoji.
EDIPAS
Mįslėm per daug neaiškiom visa tu kalbi!
TEIRESIJAS
Ar ne geriausias įminėjas tu m įslių?
EDIPAS
Tu tyčiojies iš to, kuo didis būt galiu.
TEIRESIJAS
Sėkmė šitoji buvo tavo pražūtis.
EDIPAS
Bet jei išgelbėjaušį miestą – man vis tiek.
TEIRESIJAS
Gerai, aš eisiu jau.
(Berniukui)
Išvesk mane, vaikeli.
EDIPAS
Tegu sau veda. Būdamas čia, nerimo
Per daug keli. Išeik – ir bus našta lengvesnė.
TEIRESIJAS
Išeisiu, tik pasakęs, ko čia atėjau,
Ne tavo veido nusigandęs. Neužmuši gi.
Aš tau sakau: žmogus, kurio seniai tu ieškai,
Grūmodamas ir skelbdamas visiems, kad jis
Nužudė Lają – tas žmogus gyvena čia,
Svetimšaliu vadinas, betgi pasirodys,
Kad jis tėbietis iš gimimo, nors ta laime
Neapsidžiaugs: iš reginčio taps neregiu
Ir, elgeta iš turčiaus virtęs, kelio sau
Ieškos lazda, klajodamas po svečią šalį.
Ir pasirodys, kad saviems vaikams jis – brolis
Drauge ir tėvas, moteriai, kur jį pagimdė –
Ir vyras, ir sūnus, o tėvo tikrojo
Ir bendražmonis, ir žudikas. Pagalvok,
Namo parėj ęs, ir, jei rasi, kad meluoju,
Sakyki, kad aš kvailas ir ne žiniuonis.
Berniuko vedamas Teiresijas nueina. Edipas žengiaį rūmus
PIRMAS STASIMAS
CHORAS
I strofa
Kas tas, kur uola tiesakalbė
Delfuos paminėjo 14,
Jog tą baisų, kruviną darbą
Jo ranka padarė?
Nūn metas jau bėgti jam
Už žirgą ristąjį greičiau
Į juodus tyrlaukius.
Liepsnomis ir žaibais žaižaruodamas,
Vis jį veja įširdęs Kronido sūnus,
O paskui bėga pulku
Nenumaldomos furijos.
I antistrofa
Nuo aukšto, snieguoto Parnaso
Balsas atskardėjo:
Pėdsakų to vyro slaptingo
Tur visi ieškoti.
O jis per gūdžias girias
Ir skardžiais niūriais kalnų,
Kaip jautis nuo sparvų,
Kiek tik paneša kojos bedalį jį,
Nuo ištarmės pabėgt norėdamas, lekia,
Delfai stovėjo uolotame Parnaso plokš čiakalnyje. Tarp uolų buvo ir garsusis Apolono orakulas.
O toji suksis virš jo,
Kol jis gyvas bus žemėje.
II strofa
O, kiek baisių man širdyje
Kelia minčių tas žiniuonis,
Juo nei tikėt, nei netikėt…
Kas man daryt, pats nežinau.
Aš vilties sparnais lakioju, nesakau nei taip, nei ne.
Negirdėjau niekada,
Kad Polibo sūnui Lajas būtų buvęs priešas koks.
Negirdžiu to ir dabar:
Kurgi įkaltis bent vienas, kur įrodymas koks nors
Priešais nuomonę žmonių,
Amžina šlove Edipą gaubiančią?
Labdako sūnus nekaltas, aš tikiu.
II antistrofa
Dzeusui tik ir Febui šviesiam
Skirtį žmogaus duota žinot,
O žiniuonis – žemės sūnus,
Kuo jis valios pranokti mus?
Kliautis juo neišmintinga. Vienu tik protu žmogus
Kitą žmogų gal pralenkti.
Gali šmeižti sau, kiek nori, bet kol žodis neįvyks,
Mes galvosime kitaip.
Kas nematė, kaip prieš Sfinksą lengvasparnį ėjo jis?
Savo išmintį parodė
Ir atsidavimą tikrą miestui mūs.
Tad pikta širdim neturim atmokėt.
ANTRAS EPEISODIJAS
KREONTAS
Gentainiai vyrai! Išgirdau baisius žodžius,
Kaip kaltina mane valdovas mūs Edipas,
Ir neiškentęs ateinu. Jei šių dienų
Nelaimėse jis mano, kad aš jam ką nors
Darbais ir žodžiais pikta padaryt norėjau –
Sudie ilgai gyventų mano metų džiaugsmui,
Jei gandas toks prislėgs. Kentėsiu aš ne vien
Dėl įtarimo, kylančio iš paskalų, –
Kur kas daugiau; jei pikta miestui aš geidžiu,
Piktadarys aš jūsų ir savos šeimos.
CHORO VADOVAS
Toks priekaištas išsprūdo jam, bet patikėk,
Greičiau iš pykčio bus, ne iš širdies gelmių.
KREONTAS
Bet reiškė žodis tas, kad, mano prikalbėtas,
Žiniūnas pramanytas paskleidė kalbas?
CHORO VADOVAS
Kalbėjo taip, bet nežinau to priežasties.
KREONTAS
Turbūt rimtu žvilgsniu ir nedrumstu protu
Toks kaltinimas buvo mestas prieš mane?
CHORO VADOVAS
Aš nežinau. Ką daro galingieji, neregiu.
Bet štai valdovas pats išeina iš namų.
Pasirodo Edipas
EDIPAS
Tu čia? Drįsti ateit! Ir tokias jau geras
Turi akis, jog lįst po mano stogu tau
Ne gėda, išryškėj ęs to žmogaus žudike
Ir sosto manojo grobėjau atviras?
Sakyki, dėl dievų! Bailumą ar kvailumą
Tu mano pastebėj ęs, ryžais taip daryti?
Aš nepasergėsiu, kaip tavo užmačios
Prišliauš klastingai, ar gal nemokėsiu gintis?
Ar ne kvailystė tavo toks sumanymas –
Be turtų ir be šalininkų siekt valdžios,
Kuriai ir pinigo daug reikia, ir žmonių?
KREONTAS
Žinai, ką tau daryt? Po savo žodžių šių
Jiems lygius išklausyk ir tuosyk spręsk, kaip nori.
EDIPAS
Tu moki pakalbėt, tik nebemoku aš
Klausyt, nes pamačiau, koks tu baisus man priešas.
KREONTAS
Tu paklausyk, ką pasakysiu apie tai.
EDIPAS
Nė nekalbėk man apie tai, jog tu ne priešas.
KREONTAS
Jei tu galvoji, kad beprotiška puikybė
Yra tau turtas, – neišmanėlis esi.
EDIPAS
Jei tu manai, kad giminė, padaręs pikta,
Išvengs bausmės, – tu neišmanėlis esi.
KREONTAS
Teisybė tavo, sutinku. Bet nuoskaudą,
Kurią sakais patyręs iš manęs, išdėstyk.
EDIPAS
Kalbėjai tu, ar nekalb ėjai man, kad reikia
Pasiųsti žmogų kviest žiniūno to garsaus?
KREONTAS
Ir šiandien tos pačios aš nuomonės esu.
EDIPAS
Ar daug praėjo laiko nuo tada, kai Lajas…
KREONTAS
O ką padarė jis? Visai nesuprantu.
EDIPAS
Užpultas krito kur be pėdsakų jokių?
KREONTAS
Daugybė metų jau praėjo nuo tada.
EDIPAS
Žiniūnas ar jau vertės savo amatu?
KREONTAS
Išminčium buvo, gerbiamu visų kaip šiandien.
EDIPAS
O mano vardą ar minėjo jis kada?
KREONTAS
Nepaminėjo niekad mano akyse.
EDIPAS
O jūs nesiėmėt išaiškinti žudiko?
KREONTAS
O kaipgi, ėmėmės. Bet nieko nesuradom.
EDIPAS
Kodėl gi tas išminčius žodžio netarė?
KREONTAS
Aš nežinau, o ten, kur nežinau, – tyliu.
EDIPAS
Galėtum pasakyti, ką gerai žinai?
KREONTAS
O ką gi taip? Žinosiu – neužginčysiu.
EDIPAS
O tai, kad jei nebūtų su tavim sutaręs,
Manęs nebūtų Lajo žudiku vadinęs.
KREONTAS
Jei jis taip sakė, pats žinai. Bet lygia teise
Ir aš tave paklausiu, kaip ir tu mane.
EDIPAS
Gali sau klaust. Bet žudiku nepadarysi.
KREONTAS
Gerai. Tu vyras mano seseriai ar ne?
EDIPAS
O kaipgi! Čia nė klausimo negali būti
KREONTAS
Ir šalį lygia dalimi su ja valdai?
EDIPAS
Visur ir visada jos norus aš įvykdau.
KREONTAS
O aš, trečiasis, ar ne lygus su jumis?
EDIPAS
Bet blogas draugas šiandien pasirodei mums.
KREONTAS
O ne! Jei viską taip kaip aš tu paskaičiuotum.
Pirmiausia pasvarstyk, kur laimės bus daugiau:
Ar būti valdovu su rūpesčiais ir baime,
Ar snūduriuot ramiai ir smaguriaut valdžia?
Nei man pačiam dar niekad neužėjo noras
Karaliaus vardą, o ne valią jo turėt,
Nei kitas nenorės, kas turi sveiką protą.
Dabar ramiai man eina viskas iš tavęs,
Jei pats valdyčiau, tektų daug kur prisiversti.
Kodėl karaliaus sostas turi būt mielesnis
Negu be rūpesčių galybė ir valdžia?
Toks kvailas dar nesu, kad siekčiau ko nors kita,
O ne buities, kur grožis jungias su nauda.
Dabar visi man šypsos, sveikina mane,
Dabar, kad jiems padėtum, šaukiasi manęs:
Dėl to pasisekimas tikras kiekvienam.
Ir man atsižadėti to vardan ko kita?
Ne! Sveikas protas nesimaišo taip lengvai!
Nei pats neprisileisiu aš tokios minties,
Nei duosiu kam kitam save prie to palenkti.
O tam patikrint eikį Delfus ir paklausk,
Ar aš teisingai pranešiau tau ištarmę.
Tuomet, jei rasi, kad ką nors dariau išvien
Su žiniūnu, – užmušk mane ne vien tik savo
Balsu, o dviem iš karto – savo ir manuoju.
Bet aiškiai neįrodęs, man kaltės nemesk.
Juk neteisinga taip lengvai nedorėlius
Gerais apšaukti ir nedorėliais geruosius.
Atstumti dorą draugą – ne kas kita juk,
Kaip griauti sau gyvenimą, kuris toks mielas.
Tik su laiku suprasi viską aiškiai pats,
Nes laikas teparodo, kas iš tikro doras,
Kai piktavalį tu pažinsi ir per dieną.
CHORO VADOVAS
Gražiai pasakė bijančiam suklupt, valdove,
Kas greitai sprendžia, tam pavojus apsirikti.
EDIPAS
Kai pasalūnas skuba prie manęs su pinklėm,
Ir aš turiu juk greitai išeities ieškot.
Jei lauksiu sau ramiai, tai kėslai jo visi
Bus įgyvendinti ir mano pralaimėta.
KREONTAS
Tai ko tu nori? Iš šalies mane ištremti?
EDIPAS
O ne! Mirties aš noriu, o ne ištrėmimo.
KREONTAS
Kai man įrodysi, kaip aš pavydžiu tau.
EDIPAS
Kalbi kaip priešgina, nenorintis paklusti?
KREONTAS
Tu kliedi, aiškiai jau matau.
EDIPAS
Tiktai savim.
KREONTAS
Galėtum ir manim.
EDIPAS
Tu niekšas palikai.
KREONTAS
O jei apsirinki?
EDIPAS
Vis tiek turi paklusti!
KREONTAS
Blogam valdovui – niekados!
EDIPAS
O mieste, mieste!
KREONTAS
Mieste ir mano juk dalia, ne tavo vieno.
CHORO VADOVAS
Valdovai, liaukitės. Pačiu laiku Jokastė
Iš rūmų jūsų laimei eina skubina.
Su jos pagalba vaidą jums reikės išspręsti.
JOKASTĖ
Ko leidžiat, nelaimingi, jūs liežuviams kelti
Šias rietenas kvailas, ir gėdos jums nėra
Skaičiuoti nuoskaudas, kai kenčia taip šalis?
Tu grįžkį rūmus, o tu eik namo, Kreontai.
Iš menko nieko nedarykite nelaimės.
KREONTAS
O seserie! Edipas, tavo vyras, graso
Baisia bausme – skirsiąs man viena iš dviejų:
Ar ištrėmimą iš gimtos šalies, ar mirtį.
EDIPAS
Tikra teisybė. Aš nutvėriau, žmona, jį
Sumanymus piktus bevykdant prieš mane.
KREONTAS
Kad nesidžiaugčiau niekad, kad prakeiktas žūčiau,
Jei tau ką padariau, kaip kaltini mane.
JOKASTĖ
Vardan dievų, Edipai, patikėki juo,
Pabūgęs priesaikos, darytos prieš dievus
Ir prieš mane, ir prieš visus čia esančius.
KOMAS
Strofa
CHORAS
Būk širdim ir protu
Maloningas, meldžiu.
EDIPAS
Norit jūs, kad nusilenkčiau?
CHORAS
Neblogas buvo pirma,
Davė priesaiką dabar, Atleiski jam.
EDIPAS
Ko prašot – žinot?
CHORAS
Žinom.
EDIPAS
Tai sakykit man.
CHORAS
Tu nemesk ant jo, taip prisiekusio,
Šitokios kaltės be įrodymų.
EDIPAS
Žinokite gerai, kad to prašydami
Jūs prašote mirties ar ištrėmimo man.
CHORAS
Tepaliudys mums dievas aukštasai
Helijas danguj: tepražūnam mes
Be dievų ir be draugo pagailos,
Jei tokių minčių turime širdy!
Širdį taip slegia mums krašto nelaimės,
O kas bus, kai prie jų prisidės dar kiti
Negandai dėl vaidų judviejų?
EDIPAS (Jokastei)
Tegu sau eina, nors man galvą reiks padėti
Ar, užsitraukus gėdą, būti ištremtam.
(Chorui)
Ne jo, o jūsų lūpos gailestį širdy
Sužadino. O jo nekęsiu, kur bebūtų.
KREONTAS
Dabar pyksti, kad nusileidai, ir gailėsies,
Rūstybė kai praeis. Toks būdas iš tiesų
Skausmingai slegia žmogų kaip sunki našta.
EDIPAS
Paliksi tu mane ar ne?
KREONTAS
Išeisiu, tavo
Paniekintas, o jų akims toks pat kaip buvęs.
(Išeina)
Antistrofa
CHORAS
Ko delsi tu, moterie,
Vesti jįį namus?
JOKASTĖ
Kad sužinočiau, kas čia buvo.
CHORAS
Apkaltino be pamato,
Užgavo žodis neteisingas.
JOKASTĖ
Abudu jie kalti?
CHORAS
Tiesa.
JOKASTĖ
Dėl ko tas vaidas?
CHORAS
Pagailėki tu kenčiančios šalies,
Vaidas snaudžia nūn, nebežadink jo.
EDIPAS
Žiūrėk, prie ko priėjot, nors geri j ūs žmonės:
Mane apleidžiat ir užduodat širdį man?
CHORAS
Mes, valdove, tau sakėme nesyk:
Būtume bepročiai ir visai akli,
Jei tave apleist ryžtumės kada.
Nuo nelaimių baisių mūsų šalį
Kitada sugebėjai apginti,
Būki jai vairininkas ir šiandien.
JOKASTĖ
Vardan dievų, karaliau, pasakyk ir man,
Dėl ko tokia rūstybė kilo tau širdy?
EDIPAS
Tave labiau už juos aš, moterie, gerbiu.
Klausyki, ką Kreontas sugalvojo man.
JOKASTĖ
Kalbėki, jei rimtai gali dėl vaido skųstis.
EDIPAS
Mane jis pavadino Lajo žudiku!
JOKASTĖ
Ar pats pramanė, ar išgirdęs iš kitų?
EDIPAS
Žiniuonį tą, raganių, pasiuntė jis man,
Kad lūpos jo paties nesuteptos paliktų.
JOKASTĖ
Tu mintį atitrauk dabar nuo šių kalbų,
Manim tikėki ir žinok: nėra nė vieno
Tarp mirtingųjų, kas galėtų pranašauti.
Aš tau įrodysiu tai pavyzdžiu geru.
Kadaise Lajui, nesakau aš, kad nuo Febo
Paties – nuo jo žynių atėjo ištarmė,
Kad jam likimo lemta žūti nuo sūnaus,
Kuris turėsiąs gimt iš jo ir iš manęs.
Tačiau, kaip eina paskalos, jį užmušė
Kokie plėšikai sankryžoj trijų kelių.
O kūdikiui gležnam trys dienos nesuėjo,
Kai tėvas jam kojytes suveržė diržu
Ir svetima ranka jį išmetė kalnuos.
Tad Apolonas neišlaikė žodžio sūnui,
Kad jis užaugsiąs tėvo žudiku, nei Lajui,
Kad žūsiąs nuo sūnaus, ko jis labai bijojo.
Štai kaip žiniūnų žodžiai pasitvirtina.
Nėra ko jų žiūrėti. Dievas, jei ko nori,
Kad būtų žinoma, lengvai apreiškia pats.
EDIPAS
Beklausant man šių tavo žodžių, moterie,
Galva pradėjo suktis ir širdis dreb ėti.
JOKASTĖ
Prislėgė vėl koks rūpestis, kad taip kalbi?
EDIPAS
Aš, rodos, išgirdau, tu pasakei, kad Lajas
Nukautas buvo sankryžoj trijų kelių?
JOKASTĖ
Visi tuomet kalbėjo ir dabar dar kalba.
EDIPAS
O kur vietovė ta, kur įvykis tas buvo?
JOKASTĖ
Fokidės šalyje, toj vietoj, kur keliai
Sueina ir iš Delfų, ir iš Daulijos.
EDIPAS
O kiek praėjo laiko nuo to įvykio?
JOKASTĖ
Šaukliai mieste paskelbė žinią liūdnąją,
Ir tu netrukus krašto sostą užėmei.
EDIPAS
O Dzeuse! Ką nusprendei su manim daryti?
JOKASTĖ
Kodėl, Edipai, visa taip dediesį širdį?
EDIPAS
Neklausk manęs, o pasakyk, koks buvo Lajas,
Kaip jis atrodė ir kiek metų buvo jam?
JOKASTĖ
Jis buvo aukštas, galva žilstelėjusia,
O išvaizda nedaug kuo skyrės nuo tavęs.
EDIPAS
Deja! dejai Atrodo, būsiu ant savęs
Tą prakeikimą baisų metęs nežiniom.
JOKASTĖ
Ką tu kalbi? Manį tave kraupu žiūrėti.
EDIPAS
Man jau baisu: aiškiaregys bus tas žiniūnas.
Aiškės labiau, jei viena dar tu pasakysi.
JOKASTĖ
Kraupu ir man. Bet klausk: žinosiu – pasakysiu.
EDIPAS
Kaip menkas, paprastas žmogus keliavo Lajas
Ar kaip valdovas, su gausinga palyda?
JOKASTĖ
Penki iš viso buvo, vienas tarpu jų
Šauklys, važiavo Lajas vienu vežimu.
EDIPAS
Oi, oi! Jau viskas aišku. Tik dar pasakyk,
Kas žinią apie tai jums atnešė, valdove?
JOKASTĖ
Jo tarnas, kurs pabėgo vienas iš visų.
EDIPAS
Ir mūs namuos tebegyvena jis lig šiol?
JOKASTĖ
Nebe. Parėj ęs ir pamatęs, kad valdžia
Jau tavo rankose, o Lajas užmuštas,
Pastvėrė ranką man ir prašė nuoširdžiai,
Kad kaimenių ganyt jį siųsčiauį laukus,
Idant nė akys jo neberegėtų miesto.
Ir išsiunčiau, nors jis, kaip pavyzdingas tarnas,
Galėjo susilaukt malon ės daug daugiau.
EDIPAS
Ar negalėtų jis netrukus čion ateit?
JOKASTĖ
Galės ateit. Bet kam jo reikia tau dabar?
EDIPAS
Bijau, kad aš nebūčiau, moterie, per daug
Pasakęs tau, kodėl aš noriu jį matyti.
JOKASTĖ
Ateis tas tarnas. Bet ir aš verta, karaliau,
Žinoti visa, kas taip slegia širdį tau.
EDIPAS
Neliks tau paslapties, kai baimė taip toli
Jau nužengė. Kam artimesniam už tave
Galėčiau guostis aš, tokios dalios sulaukęs?
Polibas korintietis buvo tėvas man,
O motina Meropė, kilus iš Doridės.
Buvau aš pagarboj kaip pirmasai pilietis
Lig įvykio, kuris, nors vertas paminėti,
Tačiau nebuvo vertas mano sielvarto.
Puotos metu, per daug išgėręs vyno, svečias
Vadint mane pradėjo netikru s ūnum.
Ir aš prislėgta širdimi tą visą dieną
Kentėjau, o kitos sulauk ęs nuėjau
Paklausti motinos ir tėvo. Jie piktu
Šmeižtu palaikė žmogui žodį pramestą.
Džiaugiausi tokiu jų atsakymu, tačiau
Tas įžeidimas knietė vis ir nedavė
Nurimti man, nes per giliai įsismelkė.
Ir aš slaptai nuo tėvo ir nuo motinos
Einuį Delfus, betį tai, ko keliavau,
Paliko Febas neatsakęs, tiktai atskleidė
Baisias nelaimes ir kančias, pareikšdamas,
Kad man žadėta vesti motiną, su ja
Turėt vaikų, kurių žmogaus akis baisėsis,
Ir tapti savo tikro tėvo žudiku.
Išgirdęs visa tai, aš bėgau iš Korinto,
Kur žvaigždės kelią rodė man ir kojos vedė,
Kad neregėčiau išsipildžius negandų,
Kuriuos man lėmė pranašavimai pikti.
Ir taip ligi tos vietos aš atkeliavau,
Kur tas valdovas buvo užmuštas, sakai.
Teisybę pasakysiu tau aš, moterie.
Buvau atėj ęs jau lig tosios kryžkelės,
Kai šauklį sutikau15, už jo gi vežime
Ristais žirgais man tiesiai priešais lėkė vyras,
Kurį mini. Mane per jėgą vertė trauktis
Iš kelio ir vežėjas jo, ir senis pats.
Vežėjui, bandan čiam nustumt maneį šalį,
Įširdęs tvoju aš, o senis, tai pamatęs,
Nutaiko metą, kai ėjau prie ratų jo,
Ir dvišaku rimbu per galvą kerta man.
Bet atkentėjo jis ne taip: akies mirksniu
Lazda suduotas smarkiai rankos štai šitos,
Aukštielninkas ant kelio krito jis iš ratų.
Tuomet juos užmušiau visus. Jei atsiras
Dabar tarp to žmogaus ir Lajo koks ryšys –
Kas bus tada nelaimingesnis už mane,
Kas bus labiau dievų nekenčiamas pasauly,
Jei nevalia nei svetimam, nei mūsų žmogui
Mane priimtiį namus ir žodį tarti,
Bet reikia vyt nuo slenksčio? Ir ne kitas kas,
Aš pats užtraukiau tokį prakeikimą sau.
Velionio šventą patalą teršiu aš rankom,
Kurios jį užmušė. Ar aš ne šventvagis,
Ar ne visų prakeiktas? Jei turiu aš bėgti
Ir sergėtis nesusitikti kur savų,
Gimtojon žemėn kojos neįkelt arba
Jungtuvių saitais susirišt su motina
Ir gyvastį atimt tikrajam savo tėvui
Polibui, kurs mane pagimdė ir augino, –
Kas, tardamas, jog dievas žiauriai elgiasi
Šauklio asmuo buvo šventas ir neliečiamas. Jis vyko su Tėbų valdovu kaip jo sargybinis Fokidės šaly ir drauge kaip
važnyčiotojas.
Su bedaliu žmogum, netiesą pasakys?
Oi ne, oi ne! Dievų šventasis galingume!
Tenesulaukiu tos dienos, teišnykstu
Aš iš akių žmonėms pirmiau, nei pamatysiu
Tokios baisios nelaimės dėmę ant savęs!
CHORO VADOVAS
Ir mums, valdove, neramu, bet kol žmogaus,
Ten buvusio, neiškvotei, turėki viltį.
EDIPAS
O iš tiesų nedaug vilties belieka man –
Palaukti, kol ateis piemuo tas iš ganyklų.
JOKASTĖ
O kokią gi paguodą jis atneš atėj ęs?
EDIPAS
Paaiškinsiu aš tau: matysiu, kad jis sako
Tą patį, kaip ir tu, – ir nerimas praeis.
JOKASTĖ
O ką reikšminga tu girdėjai iš man ęs?
EDIPAS
Kalbėj ęs tas pabėgusis, sakei, kad Lają
Plėšikai užmušė. Tad jeigu jis dabar
Sakys tą patį skaičių – užmušiau ne aš,
Nes vienas niekada nelygus daugeliui.
Bet jei sakys, kad vienas, tuosyk aišku bus,
Kad ta baisi kaltybė krinta ant manęs.
JOKASTĖ
Koks žodis mus pasiekė, tokį persakiau,
Ir šiandien išsiginti jis nebegalės:
Girdėjo visas miestas jį, ne aš viena.
O jeigu savo žodį ir mainytų jis,
Tai niekaip neįrodys, viešpatie, kad Lajas
Tikrai taip žuvo, kaip jam lėmė Loksijas:
Esą turėsiąs mirt nuo mano vaiko rankos.
Bet tas nelaimingasis negalėjo niekad
Užmušti jo, nes žuvo pats pirmiau už jį.
Dėl to aš nebepaisysiu daugiau jokių
Jau pranašysčių nei dabar, nei kitą kartą.
EDIPAS
Teisingai tu galvoji. Bet pasiųsk ką nors,
Kad piemenį pakviestų, nebegaišk ilgiau.
JOKASTĖ
Pasiųsiu aš tuojau. Bet eikimeį vidų.
Aš nedarysiu nieko, kas nemiela tau.
Abu išeina
ANTRAS STASIMAS
CHORAS
I strofa
Kad mums lemties būtų leista
Šventą išlaikyt kuklumą žodžiuos
Ir visuos darbuos, kaip įstatymai prisako,
Esantys virš mūs galvos!
Dangaus žydrynė – jų gimtasis kraštas,
Olimpas16 – jų tėvas, pagimdė juos
Ne žmogaus išmintis
Mirtinga, ir ji nenulydės jų užmaršties miglon,
Juose dievo galybė, jie nepasenstantys.
I antistrofa
Valdžia gimdo išdidumą,
Išdidumas, prisiglėbęs daug tuščių,
Žalingų ir beprasmiškų daiktų,
Laiptan aukščiausian įkopia
Ir tuoj stačia galva krintaį bedugnę.
Ten kojos nebus tvirtai
Jam kur pastatyt. O tu,
Galingas dieve, žūti neleisk, kas už miestą kovos.
Kol mus dievas globos, nepasiduosime.
II strofa
Jeigu rankoms kas ir žodžiams
Leis puikybės eit keliu,
Visai negerbdamas tiesos
Ir nebijodamas dievų –
Lai trenkia jį piktas likimas:
Bus auka už išdidumą.
Jei sau tik naudą gobsis neteisėtai
Ir nieko šventa neturės,
Ir viską duos paliest kaltybės rankai –
Kas bevalios rūstybės strėle
Nuo jo širdies šalin pakreipti?
Jei tokie darbai visur bus gerbiami,
Olimpas – čia ne kalnas, o dangus.
Kam šventasai šokis mums?
II antistrofa
Mes nebeisim jau maldauti
Žemės vidurin šventajan –
Neiį šventovę aukštą Abuos,
Neiį Olimpiją daugiau17,
Tol, kol ranka neabejinga
Aiškaus ženklo mums neduos.
O Dzeuse visagalis tu, kurs viską
Valdai: jei garbina tave –
Tegu tai žino tavo amžina valia.
Ištarme šventa dėl Lajo
Ėmė jau nebetikėti,
Apolonui niekur jau nebėr garbės,
Pražus pamaldumas.
TREČIAS EPEISODIJAS
JOKASTĖ
(Dviejų tarnaičių lydima, išeina pro vidurines
duris su alyvų puokštėmis, perrištomis baltais
vilnoniais raiščiais, ir su smilkalais)
Didžiūnai garbūs mūs šalies! Nusprendžiau eiti
Ašį dievų šventoves su žalių alyvų
Vainikais rankose ir smilkalais kvapiais.
Edipo siela mat per daug giliai paskendus
Visokiuos rūpesčiuos, ir jis nebeįstengia
Protingai spręst iš praeities apie šią dieną
Ir klauso vien tik to, kas jam baisybes kelia.
(Į Apolono aukurą)
Nebegalėdama pati jo suraminti,
Skubėjau prie tav ęs, likieti Apolone18,
Nes tu mums artimiausias iš visų dievų,
Ir nuoširdžiai meldžiu, priimk šią mano auką
Ir duok laimingą išeitį iš negandų.
Dabar visi mes drebam, jį regėdami,
Kaip laivo vairininką, baimės pritrenktą.
Deda šakeles ant aukuro, tarnaitės uždega ugnį ir įberia smilkalų
PASIUNTINYS
Iš jūs, draugai, ar negalėčiau sužinoti,
Abų mieste, Fokidėje, buvo sena Apolono šventykl a; Olimpija – lyguma Elidėje, Peloponese, garsi ne vien žaidimais, bet ir kaip
Dzeuso šventovė.
Ar Apolono kultas Likijoje (Mažosios Azijos pietvakarių kampe) buvo savas iš senų senovės, ar jį įvedė graikai, tebėra
neišaiškinta. Dėl panašaus skambėjimo su graikišku žodžiu „lykos“ (vilkas), likietį Apoloną imta tapatinti su Apolonu, ginančiu
kaimenes nuo vilkų („lykios“).
Kurie Edipo, jūsų viešpaties, namai?
Arba, jei žinot, pasakykit, kur jis pats.
CHORO VADOVAS
Jo rūmai štai šitie, jis viduje, svety,
O šioji moteris – vaikų jo motina.
PASIUNTINYS
Tebūna tad laiminga per visas dienas
Laimingų draugėje valdovo moteris.
JOKASTĖ
Ir tu laimingas būk, svety, nes vertas to
Už gerą žodį. Betgi prašom pasakyti,
Ko atvykai ir kokią žinią atnešei?
PASIUNTINYS
Namams ir tavo vyrui gerą, moterie.
JOKASTĖ
Sakyki, kokią ir kas atsiuntė tave?
PASIUNTINYS
Aš iš Korinto, o žinia, kur pasakysiu,
Džiaugsminga bus tikriausiai ir liūdna podraug.
JOKASTĖ
O kas yra, kad taip dvejopa jos reikšmė?
PASIUNTINYS
Mat Istmo žemės žmonės savo viešpačiu
Turėti jūs valdovą nori, kaip girdėjau.
JOKASTĖ
Tai kaip dabar? Polibas senas nebe viešpats?
PASIUNTINYS
Nebe. Jau jį mirtis parvarėį kapus.
JOKASTĖ
Ką tu sakai, žmogau? Tai mirė jau Polibas?
PASIUNTINYS
Mirtis mane terauna, jei sakau netiesą.
JOKASTĖ
Girdi, mergaite, tu valdovui tai pranešk,
Tuojau nubėgus.
Tarnaitė nubėga
O jūs, ištarmės dievų!
Kur jūs dabar? Užmušti jį bijodamas,
Seniai Edipas nuo jo bėga, ir dabar
Jį palietė likimo, ne žmogaus ranka.
EDIPAS (išeidamas pro vidurines duris)
Jokaste, mylimiausia mano moterie!
Dėl ko tu pašaukei mane čia iš namų?
JOKASTĖ
Klausyk, ką sako šitas vyras, ir žiūrėk,
Kur dingo šiandien šventos dievo ištarmės.
EDIPAS
O kas jis, tas žmogus, ir ką jis sako man?
JOKASTĖ
Jis iš Korinto su žinia, jog tavo tėvo
Polibo gyvo nebėra, kad mirė jis.
EDIPAS
Ką tu sakai, svety? Paaiškink viską pats.
PASIUNTINYS
Jei tai pirmiau už viską privalu pranešti,
Gerai žinoki: jis išėjo mirusių šalin.
EDIPAS
Ar pinkles spendė kas, ar mirė nuo ligos?
PASIUNTINYS
Ir menkas stumtelėjimas paguldo seną.
EDIPAS
Liga papjovė vargšą, kaip atrodo man.
PASIUNTINYS
Ir senas amžius jau turėjo atsiliepti.
EDIPAS
Deja! deja! Kas bežiūrės tau, moterie,
Į Delfų pranašingą židinį arį
Paukščius, padangėj klykian čius, kurie man lėmė,
Kad būsiu tėvo žudiku? Jis numirė
Ir ilsis žemėje šaltoj, o aš gi čia,
Nelietęs durklo… O gal ilgesys manęs
Jį numarino? Tuosyk žuvo per mane.
Su ištarmėm visom, kurios nereiškia nieko,
Polibas ilsis jau šešėlių šalyje.
JOKASTĖ
O viso to aš tau ar nesakiau anksčiau?
EDIPAS
Sakei. Bet baimė man neleido to suprasti.
JOKASTĖ
Nuo šios dienos tu jųį širdį nebeimk.
EDIPAS
Kaip gali gi negąsdint motinos vedimas?
JOKASTĖ
O ko bijoti žmogui, jei likimo žaismas
Jį valdo ir jo protas nieko nepakeis?
Geriausia taip gyvent, kaip kam savaime eina.
Su motina jungtuvių tu nenuogąstauki:
Ne vienas mirtingasis juk yra sapnuos
Su motina gulėj ęs. Bet kas to visai
Į širdį neima, tokiam lengviau gyventi.
EDIPAS
Gražiai čia tavo būtų viskas pasakyta,
Jei motinos gyvos nebūtų. Bet dabar
Gyva, tad nors gražiai sakai, bijoti reikia.
JOKASTĖ
Bet tėvo kapas – prošvaistė šviesi migloj.
EDIPAS
Taip – prošvaistė. Tačiau kol ji gyva – baisu.
PASIUNTINYS
Kokios gi moteries jūs šitaip bijote?
EDIPAS
Polibo mirusio žmonos, žmogau, Meropės.
PASIUNTINYS
O kuo gi ji sukėlė tokią baimę jums?
EDIPAS
Man dievo ištarmė yra, svety, baisi.
PASIUNTINYS
Valia ar nevalia ją svetimam žinoti?
EDIPAS
Kodėl gi ne? Kadai apreiškė Loksijas,
Kad man su motina reikėsią susituokti
Ir tėvo kraują savo rankomis praliet.
Todėl aš nuo Korinto taip toli seniai
Jau gyvenu. Radau čia laimę sau, tačiau
Tėvų akis regėt – už viską maloniau.
PASIUNTINYS
Ir to bijodamas gimtinę palikai?
EDIPAS
Ir kad netapčiau tėvo žudiku, žmogau.
PASIUNTINYS
Ar nuo šios baimės neišvadavau tavęs,
Valdove, aš, atėj ęs su geriausiais norais?
EDIPAS
Už tai pelnytum tikrą mano dėkingumą.
PASIUNTINYS
Tavęs parkviest dėl to labiausiai ir ėjau,
Kad, kai namo pargrįši, būtum geras man.
EDIPAS
Bet aš nebūsiu niekad su tėvais drauge.
PASIUNTINYS
Tu, vaike, aiškiai nežinai, ką pats darai…
EDIPAS
O kas gi, seni? Dėl dievų, sakyk man viską.
PASIUNTINYS
Jei būgštauji dėl to sugrįžtiį namus.
EDIPAS
Bijau, kad neįvyktų Febo ištarmė.
PASIUNTINYS
Kad sau neužsitrauktum kaltės už tėvus?
EDIPAS
Iš tikro taip, žmogau. Man nuolat to baisu.
PASIUNTINYS
Ir nežinai, jog tu be reikalo drebi?
EDIPAS
Kodėl be reikalo? Juk aš gi vaikas jiems.
PASIUNTINYS
Todėl, kad tu ne iš Polibo giminės.
EDIPAS
Ką tu kalbi! Polibas ar ne tėvas man?
PASIUNTINYS
Jis tėvas tau kiek aš, nė truput ne daugiau.
EDIPAS
Palauk! Pasak tavęs, ne tėvas lygus tėvui?
PASIUNTINYS
Dėl to gi, kad nei mano tu sūnus, nei jo.
EDIPAS
Tad kaipgi jis mane vadino sūnumi?
PASIUNTINYS
Kaip dovaną, žinok, iš mano rankų gavęs.
EDIPAS
Iš tavo?! Svetimų? Ir taip didžiai mylėjo?
PASIUNTINYS
Taip jį pamokė neturėjimas vaikų.
EDIPAS
Ar pirkęs tu mane, ar radęs jam davei?
PASIUNTINYS
Radau miškinguos Kitairono skardžiuose.
EDIPAS
O kur tu keliavai tuomet per tas vietas?
PASIUNTINYS
Man buvo duotos kaimenės kalnuos ganyti.
EDIPAS
Tad vaikščiojai tenai kaip samdinys piemuo?
PASIUNTINYS
Ir aš tave, sūnau, tuomet išgelbėjau.
EDIPAS
Ar baisiai kenčiantį ant rankų paėmei?
PASIUNTINYS
Tegu paliudys tavo kojų sąnariai.
EDIPAS
Aiman! Kam negandus senus tu primeni!
PASIUNTINYS
Kojytes, pervertas diržu, aš tau paleidau.
EDIPAS
Tad lydi nešlovė mane nuo vystyklų!
PASIUNTINYS
Nuo tavo laimės tos ir vardas duotas tau19.
EDIPAS
Ar močia taip, ar tėvas? Dėl dievų, sakyk!
PASIUNTINYS
Aš nežinau. Kas davė, tas geriau žinos.
EDIPAS
Ar tu iš kito paėmei, ar pats radai?
PASIUNTINYS
Ne pats, o kitas man piemuo atidavė.
EDIPAS
Koks kitas? Gal gali smulkiau paaiškinti?
PASIUNTINYS
Tik tiek: jis Lajo žmogumi save vadino.
EDIPAS
Ar to, kuris karalium buvo čia seniau?
PASIUNTINYS
Taip, to paties. Jis buvo jo bandų piemuo.
EDIPAS
Ar jis dar gyvas? Ar galėčiau pamatyti?
PASIUNTINYS
Jūs galite geriau žinot, jūs – vietiniai.
EDIPAS (į chorą)
Ar iš didžiūnų kas, kurie čia stovite,
Pažįsta piemenį, dabar čia minimą?
Gal kaime kur regėjot, o gal čia mieste?
Praneškit man. Pats laikas jau išaiškint visa.
Gr. Oidipus – sutintakojis.
CHORO VADOVAS
Atrodo, ne koks kitas, o tas iš laukų,
Kurį norėjai pamatyti. Apie jį
Geriau tau už Jokastę niekas nepraneš.
EDIPAS
Ar, moterie, manai, jog tas piemuo, kurio
Mes siuntėme pakviest, tas pats, kur sako svečias?
JOKASTĖ
O ką? Ką sakė jis? Tu dėmesio nekreipk
Ir, kas kalbėta, atsiminti nenorėk.
EDIPAS
To niekados nebus, kad aš, turėdamas
Šitas žinias, neaiškinčiau, kas man tėvai!
JOKASTĖ
O, dėl dievų! Jei tau gyvenimas brangus,
Nesiteirauk. Užtenka jau, kad aš kenčiu.
EDIPAS
Tu nebijok per daug. Nors pasirodys aiškiai,
Kad aš nuo motinos trečios kartos esu
Jau vergas tris kartus – netapsi žemakilmė!
JOKASTĖ
Maldauju, paklausyk ir nedaryki to.
EDIPAS
Nepaklausysiu, kolei bus man viskas aišku.
JOKASTĖ
Dėl tavo labo patariu, kas tau geriausia.
EDIPAS
Dėl to gerumo aš seniai jau kankinuos.
JOKASTĖ
Kad, vargše, tu nesužinotum, kas esi!
EDIPAS (asmens sargybiniams)
Ar kas atves nuėj ęs man tą piemenį?
O ji tegu didžiuojas aukšta gimine.
JOKASTĖ
Deja! deja! Koks vargšas tu! Vien tai galiu
Apie tave sakyt ir niekad nieko kita.
(Išeina)
CHORO VADOVAS
Kodėl, Edipai, didžio skausmo prislėgta
Išėjo tavo moteris? Bijau, kad jos
Tylėjimas skaudžia nelaime nesibaigtų.
EDIPAS
Tegu sau baigias, kuo tik nori! Savo kilmę,
Kokia žema ji būtų, noriu pamatyti.
O ji puikybėn keliasi, kaip moteris,
Ir jai mat nešlovė, kad aš prastų tėvų.
O aš galiu vadintis Laimės sūnumi,
Ji buvo man gera ir gėdos neužtrauks.
Ji – mano motina, o mėnesiai yra
Man giminės: per juos mažutis aš ir didis.
Aš apsigimęs toks ir niekad, nebebūsiu
Kitoks, kurs nenorėtų atieškot kilmės.
TREČIAS STASIMAS
CHORAS
Strofa
Jei mes žiniuonys šiandien,
Jei mūs protas veikia teisingai ir kliaunas Olimpu,
O Kitairone,
Tai rytoj per pilnatį20
Gausi šlovę tu kaip Edipo tikroji gimtinė,
Kaip jo motina ir auklė,
Ir mes šoksim tavo garbei, nesgi tu ištiesei ranką
Mūsų valdovui.
O tu, Apolone galingas, duok mums malonę.
Antistrofa
Kas gi tau močia, vaikeli,
Yr iš nimfų, amžiais nesenstančių? Ar kalnų Pano
Draugė mieloji,
Ar žmona galbūt paties
Loksijo, plačių lygumų ir ganyklų globėjo,
Ar Kilenės viešpačiui21,
Ar galingam Bakchui, aukštų kalnynų valdovui,
Padovanojo kadaise
Viena Helikono dievaičių22, žaidžiančių su juo?
Tragedija turėjo b ūti rodoma 12–14 elafeboliono (pagal dabartinį kalendorių antra kovo ir pirma balandžio pusė) dienomis, o
penkioliktą buvo Mėnulio pilnaties (Pandijų) šventė.
Hermis, gimęs Kilenės kalne Arkadijoj.
Helikono dievaitės – mūzos.
KETVIRTAS EPEISODIJAS
Iš dešinės, dviejų tarnų lydimas, artinasi piemuo
EDIPAS
Jei aš turiu, didžiūnai, jo nematęs niekad,
Dabar atspėt – atrodo, piemenį regiu,
Kurio mes ieškom. Savo amžiumi didžiu
Bus vienametis su Korinto žygūnu.
Be to, pažįstu jo palydovus abudu,
Kaip mūs namų tarnus. Bet jums yra lengviau
Nuspręst: tą piemenį jūs esate regėję.
CHORO VADOVAS
Pažįstu jį, tiesa. Už jį patikimesnio
Piemens nė vieno Lajo namuose nebuvo.
EDIPAS
Pirmiausia aš paklausiu svečią iš Korinto:
Ar jį turi galvoj?
PASIUNTINYS
Tą patį, kur matai.
EDIPAS
Dabar, žmogau, pažvelk man tiesiaiį akis
Ir atsakyk, ko klausiu: Lajui priklausei?
PIEMUO
Jo vergas, bet ne pirktas, o namuos užaugęs23.
EDIPAS
O kokį darbą dirbai? Iš ko gyvenai?
PIEMUO
Didesnę pusę amžiaus prie bandų praleidau.
EDIPAS
Kurioj gi vietoj tu daugiausia gyvenai?
PIEMUO
Kitairone ir jo laukų platybėse.
EDIPAS
O šitą žmogų iš tenai ar tu pažįsti?
Namie užaugę vergai buvo labiau vertinami ir buvo uolesni kaip tikri šeimynos nariai.
PIEMUO
O kam to reikia? Apie kokį žmogų tu?
EDIPAS
Kurs stovi štai. Turėjai reikalų su juo?
PIEMUO
Aš negaliu iš atminties tuoj pasakyti.
PASIUNTINYS
Nenuostabu, valdove. Bet aš aiškiai jam
Priminsiu, ką pamiršo, nes žinau, kad jis
Atsimena, kaip tuosyk Kitairono kloniuos
Su dvejetu bandų du vyrai klaidžiojo
Prie vienas kito nuolat bent tris vasaras.
Nuo pat pavasario lig rudenio dienų.
Atėjus žiemai, gindavom abu namo,
Ašį savuosius, o jisaiį Lajo tvartus.
Ar taip, kaip aš sakau, mes darėm, ar nedarėm?
PIEMUO
Teisybę tu sakai, nors jau seniai tai buvo.
PASIUNTINYS
Dabar sakyk, ar atmeni, kaip man davei
Tuomet berniuką, kad augintume jį sau?
PIEMUO
Kam visa to? Dėl ko mane tu klausinėji?
PASIUNTINYS
Žiūrėk, bičiuli, štai tas mūsų kūdikis!
PIEMUO
Kad tu prasmegęs būtum! Nenutilsi dar!
EDIPAS
Jo nevainoki, seni. Ne už jo žodžius,
O už tavuosius juk labiau derėtų bausti
PIEMUO
Kuo aš prasikaltau, šviesiausias viešpatie?
EDIPAS
Kad nesakai apie berniuką, kur jis klausia.
PIEMUO
Jis kalba, ko nežino. Veltui stengiasi.
EDIPAS
Geruoju nesakai – sakysi verkdamas!
PIEMUO
O dėl dievų! Senam man pikta nedaryk.
EDIPAS (sargybiniams)
Ko niekas neužlaužiat rankų žmogui šiam?
PIEMUO
Kodėl? Aš nelaimingas! Ko gi nori tu?
EDIPAS
Davei berniuką žmogui šiam, kaip tvirtina?
PIEMUO
Daviau. Geriau prasmegęs būčiau aš tą dieną!
EDIPAS
Prasmegsi, jei teisybės nesakysi man.
PIEMUO
O jeigu pasakysiu, žūsiu dar greičiau.
EDIPAS (sargybiniams)
Šis senis, kaip atrodo, stengias vilkinti.
PIEMUO
O ne! Seniai sakiau, kad jam daviau berniuką.
EDIPAS
O kur gavai? Jis buvo tavo ar kitų?
PIEMUO
Ne mano buvo, ne. Kitur buvau jį gavęs.
EDIPAS
O iš kurių tėbiečių, iš kurių namų?
PIEMUO
O, dėl dievų! Valdove, nebeklausk daugiau.
EDIPAS
Pražuvęs, jei reikės tave dar sykį klausti!
PIEMUO
Jis buvo gimęs Lajo namuose kažkur.
EDIPAS
Kieno jis? Vergo ar karaliaus giminės?
PIEMUO
Deja! Baisumą patį reikia pasakyti.
EDIPAS
O man – išgirsti jį. Bet išklausyt turiu.
PIEMUO
Jį laikė Lajo sūnumi. Bet ten, viduj,
Žmona tavoji pasakys geriau, kaip buvo.
EDIPAS
Tai ji tau davė kūdikį?
PIEMUO
Tiesa, valdove.
EDIPAS
O kam reikėjo to?
PIEMUO
Kad aš jį nužudyčiau.
EDIPAS
Tai darė motina?
PIEMUO
Bijojo ištarmės.
EDIPAS
Kokios?
PIEMUO
Kad jis turėsiąs nužudyt tėvus.
EDIPAS
O tu dėl ko šiam seniui jį atidavei?
PIEMUO
Iš gailesčio, valdove. Aš maniau, kad jį
Į kitą šalį išsineš, iš kur jis pats.
O jis nelaimei baisiai jį išgelbėjo.
Jei tu tikrai esi tas pats, kaip sako jis,
Žinok – baisiausia nedalia tau buvo gimti.
EDIPAS
Deja! deja! Dabar jau viskas paaiškėjo.
O saule! Šviesk man paskutinį kartą šiandien,
Man – gimusiam iš tų, kaip neturėjau gimti,
Kurs gyvenau, su kuo gyvent nebuvo teisės,
Ir užmušiau, ko nederėjo man užmušt.
Visi išeina. Lieka choras
KETVIRTAS STASIMAS
CHORAS
I strofa
Jums, žemės vaikai, deja!
Koks niekingas atrodo man
Jų gyvenimas visas.
Ar laimę sau rado kas
Patvaresnę negu toji,
Kur, nespėjus švystel ėti,
Tuoj užgęsta vėl?
Tavo likimas man pamoka,
Tavo, vargšas Edipai, tavo:
Nieko iš mirtingųjų aš
Jau nebelaikysiu laimingu.
I antistrofa
Paleista taiklia strėle
Laimės vaisių sau nurėškei
Svarų kaip niekados,
O Dzeuse! Užmušęs tą
Sfinksą su letenom baisiom,
Mįslę menantį, – nuo žūties
Kaip mūras šalį apgynei.
Šaukies karalium nuo tuomet,
Didžiausioj pagarboj esi
Ir viešpatauji laimingai sau
Galinguose Tėbuos.
II strofa
O šiandien laimės kam mažiau už jį?
Kieno tokia kaltė? Nuo ko baisiau
Likimas veidą nugręžė?
Edipai, mūsų šlovintas!
Uostan įplaukei
Didingan ir baisian,
Kur tėvas ir sūnus
Džiaugės tuo pačiu guoliu.
Kaipgi tėvų laukai lig šiol,
O nelaimingasai, tave
Tyliai pakęsti galėjo?
II antistrofa
Nenorint laikas, viską regintis,
Tieson patraukia nelemtas jungtuves
Tarp gimdančios ir gimusio,
O Lajo vargšas vaike tu!
O kad, o kad mes
Neregėtume tavęs!
Graudžios ašaros
Dabar liejasi upėmis.
Betgi teisybę sakome:
Tik per tave atsikvėpėm,
Gavę sudėti kiek akis.
EKSODAS
TARNAS (išeidamas iš Edipo rūmų)
Didžiūnai, šioj šaly labiausiai gerbiami!
Kokių baisybių jūs išgirsit ir matysit,
Kiek skausmo kęsit, jeigu Labdako namams
Tebesat atsidavę taip ištikimai.
Nei Istras, rodos man, nei Fasis nevalios24
Nuplaut nešvarumus, kur slypi šiuos namuos.
Iškils tuojauį šviesą dar kita nelaimė,
Pačių užsitraukta. O skausmas visuomet
Baisiausias būna tas, kur patys pasidarom.
CHORO VADOVAS
Betrūksta viena mums: kad tai, ką sužinojom,
Dar būtų ne baisiausia. Ką turi pranešti?
TARNAS
Greičiausias daiktas pasakyt, o jums išgirsti
Naujieną, kad Jokastės dieviškos nebėr.
CHORO VADOVAS
O nelaimingoji! Ir kaltas kas dėl to?
TARNAS
Tik ji pati. Bet skausmo dėl šio įvykio
Jums tokio nebebus, nes jums regėt neteko.
Tačiau, kiek man dar liko atminties sveikos,
Išgirsk, ką ji turėjo, vargšė, iškentėti.
Kai, siuto genama, įbėgo ji vidun,
Į prieangį, tuoj puolė prie jungtuvių lovos
Ir rovė plaukus sau, kiek rankom pagalėjo.
Vidun įpuolus, smarkiai užtrenkė duris
Istras – Dunojus; Fasis – pasakiška upė Kolchidėje, tapatinama su Rionu.
Ir klykė, šaukė Lają, mirusį seniai.
Ir vis minėjo meil ės vaisių, nuo kurio
Jis žuvęs ir žudiko motiną palikęs,
Kad būtų jo vaikų gimdytoja baisi.
Prakeikė guolį, kur ji gimdžius dvi kartas:
Iš vyro vyrą sau ir iš sūnaus vaikus.
Tačiau aš nežinau tikrai, kaip mirė ji.
Įpuolė šaukdamas Edipas, ir dėl to
Mes jos nelaimių neregėjom pabaigos:
Žiūrėjom vien į jį, kaip baisiai blaškėsi
Ir šlitinėdamas mums šaukė durklą duoti
Ir kad žmona – jam ne žmona, o močia vien
Ir dviguba dirva gimt jam ir jo vaikams.
Taip šėlstančiam parodė kelią dievas koks,
Bet ne žmogus kuris iš buvusių prie jo.
Jis, baisiai klykdamas, lyg būtų vedęs kas,
Prie suvertinių durų šoko ir, išplėšęs
Iš slenksčio įvarus gilius25, įpuolė menėn,
Ir mes pamatėm žmoną kadaruojančią
Nuo palubės tvirtų trisluoksnių virvių kilpoj.
Išvydęs ją, iš skausmo suvaitojo baisiai
Ir virvę tuoj atleido, tuosyk ji ant žemės
Susmuko, vargšė, buvo net žiūrėt šiurpu.
O jis tuomet ryžtingai iš drabužio jos
Išplėšė auksines sages, kuriom ji puošės,
Ir susivarė tiesiaiį akių vyzdžius,
Tarydamas, kad jos neberegėtų jau
Nei kiek jis iškentė, nei kiek pridarė pikta.
Tegu tamsoj regės nūn tuos, kurių regėt
Neprivalėjo ir geriau neb ūtų matę.
Taip šaukdamas, jisai ne kartą – daugelsyk
Sau dūrėį akis, o kraujas srūdamas
Suvilgė barzdą jam, ne atskiri lašai
Varvėjo iš akių, o plūdo tamsios srovės
Kaip iš dangaus lietus, kai plūsta su ledais.
Įvyko taip dėl abiejų, ne dėl jo vieno,
Nelaimė pribaigė ir moterį, ir vyrą.
Sena palaima buvo iš tiesų kadais
Tikra palaima, o su šia diena beliko
Vien aimanos, kaltė, mirtis ir nešlovė –
Kokiais tiktai vardais vadinas negandos,
Nerasi nė vienos, kur būtų mus aplenkus.
CHORO VADOVAS
O kaip dabar, ar skausmas vargšą kiek atleido?
TARNAS
Atverti rūmus šaukia ir parodyti
Durys senovėje varst ėsi ant ašies: jos galiukai kyšojo iš durų viršaus ir apačios ir buvo įleistiį metalu išklotas skylutes slenkstyje
ir staktos viršuje.
Kadmiečiams žmogų tą, kurs tėvą užmušė,
O motiną – man gėda žodį tą ištarti.
Ištremti prašo iš šalies ir nebebus
Ilgiau namuos, nes metė prakeikimą sau.
Tik aišku, reiks jam paspirties ir kelvedžio,
Nes tokio vargo nepakels žmogaus pečiai.
Jis pasirodys jums, nes atsišauna durų
Sklendė, ir jūs išvysit baisų reginį,
Kurs ir pikčiausiam priešui širdį sugraudins.
Tarnų vedamas, išeina Edipas
KOMAS
CHORO VADOVAS
Net baisu pažiūrėtį kančias šio žmogaus!
Tai už visa baisiau, ką man teko kada
Pamatyti baisaus. Koks apsėdo tave
Pamišimas, sūnau? Ir koks dievas smarkiu
Ir galingu šuoliu taip pašoko ūmai
Prieš varganą tavąją dalią?
Koks tu vargšas dabar! Net pažvelgti kraupu
Į tave, nors labai daug norėčiau aš klaust,
Pasvarstyti drauge, sužinot ir patirt,
Tik tu sukeli baisų man šiurpą.
EDIPAS
Nelaimingas, deja, nelaimingas aš nūn.
Ir kur kelias dabar mane vargšą nuves?
Į kur balsas nuskries per akląsias erdves?
Kur tu, demone, atvedei šiandien?
CHORO VADOVAS
Į negirdėtus, neregėtus negandus.
I strofa
EDIPAS
Tamsa! Tamsa!
Naktis be pabaigos, jos siaubo žodžiai neišreikš,
Ji virš žmogaus jėgų, grūmoja prapultim baisia.
Vargas!
Vargai bekraščiai! Kūną veria sopuliai.
O sielą slegia suvokimas nedalios.
CHORO VADOVAS
Tokioj baisioj nelaimėj mums nenuostabi
Nei dviguba kančia, nei skundas dvigubas.
I antistrofa
EDIPAS
Bičiuli tu!
Tu vienas iš visų man nuoširdus lig šiol likai,
Ir šiandien rūpi tau, kaip neregiui pagelbėt
Vargas man!
Nepasislėpsi tu, pažįstu aiškiai aš,
Ir aklas būdamas, iš balso nūn tave.
CHORO VADOVAS
Taip baisiai padarei! Ir kaip galėjai tu
Gesinti sau akis? Koks demonas pakurstė?
II strofa
EDIPAS
Tai Apolonas buvo, Apolonas vien,
Jis negandus visus man užbaigė kančiom.
Akis aš išsivėriau pats sava ranka.
Kam dar tos akys man,
Jei nieko malonaus regėti nebėra?
CHORO VADOVAS
Įvyko taip, kaip tu sakai.
EDIPAS
Į ką dar man žiūrėti,
Kam žodį meilų pasakyt
Arba iš ko išgirsti jį?
lšveskit iš šalies, išveskite greičiau,
Išveskite, mieli, mane kaip pražūtį,
Visų prakeiktą ir dievų nekenčiamą labiau
Čia žemėj už visus.
CHORO VADOVAS
Kenti, o vargše, tu ir kančią supranti,
Ir būtų laimė man nepažinot tavęs.
II antistrofa
EDIPAS
Tegu pražūsta tas, kas grandines sunkias
Ganyklose man nuėmė ir nuo mirties
Išgelbėjo tuomet – nesu d ėkingas jam.
Jei būčiau žuvęs aš,
Nebūčiau nei draugams, nei sau dabar našta.
CHORO VADOVAS
Taip būtų juk ir man geriau.
EDIPAS
Nebūčiau tėvo galžuda
Ir nevadintų nūn manęs
Nieks vyru moters, iš kurios gimiau.
Nedorėlis aš nūn ir nešlovės sūnus,
Aš dalijaus guoliu su tais, kur man tėvai.
Jei bus blogybė kur, viršesnė už visas –
Edipo bus jinai.
CHORO VADOVAS
Aš nežinau, ar man šį tavo žingsnį girti,
Nes daug geriau nebūti kaip gyvent aklam.
EDIPAS
Nebekalbėk, jog negerai aš padariau,
Nebėr man ko prikaišiot nei patarinėti.
Aš nežinau, kokiom akim reikėtų man
Pažvelgtį savo tėvą Hado karalystėj
Ir vargšę motiną: už tai, ką jiems abiem
Aš padariau, – man kilpa per maža bausmė.
Ar malonu man būtųį vaikus žiūrėti,
Į mano atžalas, man taip išžėlusias?
Ne! Mano akys nepažvelgtų niekados!
Neiį šį miestą, jo kuorus, neiį dievų
Šventus paveikslus – visa, ką aš, vargšų vargšas
Ir laimingiausias Kadmo Tėbuose žmogus,
Pats sau išplėšiau, duodamas įsakymą
Visiems vaikyt nedorėlį, kurs pasirodys
Prieš dievą nešvarus ir Lajo giminę.
Ir tokią dėmę šiandien radęs ant savęs,
Kaip drįsčiau aš jiems žvelgti tiesiaiį akis?
O ne! Jei užsitvenktų dar man ausyse
Girdėjimo versmė, tuomet nebūtų kliūčių
Nuo visko užsiverti mano vargšui kūnui:
Aš būčiau neregys ir kurčius. Juk smagu
Gyventi, kai vargai už sąmonės ribų.
Kam, Kitairone, priėmei mane, kodėl
Priėmęs tuoj nenužudei, kad aš žmonėms
Neatidengčiau paslapčių, iš kur esu?
O tu, Polibai, ir Korinte, ir namai,
Seniau vadinėsi gimtiniais, kaip gražiai
Su piktžaizdėm širdy mane jūs užauginot!
Nedoras šiandien aš nedorėlių sūnus.
O, trys keliai ir nuošalus slėny miške,
Ir ąžuolyne, ir tu, kryžkelės siauryme,
Kuri iš mano rankų mano draug ir tėvo
Sugėrei kraują – ar atsimenate dar,
Ką padariau aš jums ir ką veikiau po to,
Į čia atėj ęs? O, jungtuvės jūs, jungtuvės!
Mane išželdėt ir toliau be perstojo
Tą pačią sėklą sėjot ir parod ėte
Tėvus ir brolius, ir vaikus to pačio kraujo.
Ir nuotakas, ir motinas, ir žmonas – visa,
Ką žmonės laiko taip begėdiškais darbais.
Bet negražu kalbėt, kas negražu daryti.
Tad paskubėkit, dėl dievų, mane paslėpti
Kur nors svetur arba užmuškit, arį jūrą
Išmeskit, kad manęs neberegėtumėt.
Jūs teikitės prieit ir vargšo prisiliesti,
Malonūs būkit, nebijokit. Mano gėdos
Nė vienas mirtingasis nevalios pakelt.
CHORO VADOVAS
Įvykdyt tavo prašymo, matau, ateina
Kreontas, jis patars ir viską padarys,
Nes vienas lieka krašto sargu po tavęs.
EDIPAS
Deja! Kokiais gi žodžiais man prakalbint jį?
Ir kaip galės pasitikėti jis manim
Po to, kai aš taip neteisingai jį užpuoliau?
Ateina Kreontas. Renkasi žmonės
KREONTAS
Ne juoktis iš tavęs, Edipai, atėjau
Ir ne prikaišiot tau senųjų nuoskaudų.
(Chorui)
Ir jei, didžiūnai, nebejaučiat pagarbos
Jūs padermei žmonių – nors saulės viešpatės
Pagerbkit gaivią šviesą ir nerodykit
Jai piktžaizdės nepridengtos: jos nepakęs
Nei žemė, nei lietus šventasis, nei diena.
Paimkit ir parveskit jį greičiau namo.
Vienų tik artimųjų priedermė šventa
Regėti ir girdėti giminių nelaimes.
EDIPAS
O dėl dievų! Tu mano baimę sužlugdei
Ir geras ateini pas žmogų priblokštą.
Tad išklausyki dėl savęs, ne dėl manęs.
KREONTAS
Kokios gi paslaugos geidauji iš manęs?
EDIPAS
Išmeski kuo greičiausiai iš šalies mane,
Kur joks žmogus mirtingas neprakalbintų.
KREONTAS
Tai padaryčiau, tikras būk, tik dar turiu
Pirmiau paklausti dievą, kaip ir ką daryti.
EDIPAS
Bet dievo ištarmė seniai jau aiški man:
Kaip tėvo galžudai piktam skirta mirtis.
KREONTAS
Tai buvo ištarta, tačiau kol nežinioj
Mes esame, geriau jo valios pasiklausti.
EDIPAS
Dėl tokio vargano žmogaus dar klausti jums?
KREONTAS
Dabar ir tu gal jau tikėtum dievo žodžiais.
EDIPAS
Tad leisk tave prašyt ir viską tau pavesti.
Jokastei kapą tu supilk, kaip pats norėsi,
Nes tavo priedermė saviškiais pasirūpint.
O aš kol gyvas būsiu, reikalauk griežtai,
Kadį gimtinį miestą niekad neužeičiau.
Leisk man gyvent kalnuos, kur mano Kitaironas,
Garsusis tas, kurį ir motina, ir tėvas
Anuomet dar gyvam paskyrė man kapu:
Temirsiu aš tenai, kur jie mane marino.
Bet viena aš žinau: manęs nenumarins
Liga nei priežastis kita – paskirtas mirčiai
Išvengiu jos vien tam, kad dar baisiau kentėčiau.
Likimas mano lai lig galo eis kaip ėj ęs.
O dėl vaikų, Kreontai, dėl berniukų tu
Galvos nesuki: vyrai jie, ir jiems bėdos
Gyvenime nebus, vis tiek kur atsidurtų.
Tačiau mergaitėm, vargšėm apgailėtinom,
Kuriom lig šiolei niekad stalo su valgiu
Vienom nestatė, o sodino prie manęs
Ir, ką lytėjau aš, dalinosi ir jos –
Mergaitėm pasirūpink tu ir leisk dar sykį
Paliest jas rankom ir jų dalią apraudoti.
Prieik, valdove!
Prieik, taurus žmogau! Palietęs rankom jas,
Lai jausiuos turintis kaip tuosyk, kai regėjau.
Ką aš kalbu?
Atvedamos verkiančios Antigonė ir Ismenė
Ar ne mieląsias, dėl dievų, aš raudančias
Girdžiu dabar, ar ne Kreontas pagailėjo
Manęs ir atsiuntė vaikus brangiuosius mano?
Ar tai tiesa?
KREONTAS (laikydamas mergaites)
Tiesa. Aš pasirūpinau atvesti jas,
Žinau, tau džiaugsmas bus, kurio tu pasiilgęs.
EDIPAS
Gyvenk laimingas ir šiame kely tave
Tegu geresnis kaip mane palydi dievas.
Vaikai, kur esat jūs? Prieikite arčiau,
Ateikite čionai, prie jūsų brolio rankų,
Kurios jus privertė regėti šiandien tokias
Jūs tėvo ir gimdytojo akis, nors jos
Pirmiau jam švietė kaip šviesiausias švyturys.
O aš, vaikai, nei klausęs, nei žinodamas,
Pradėjau jus iš ten, kur pradžią pats gavau.
Aš jus apraudu, nes regėt nebegaliu,
Galvodamas, koks judviem bus dabar kartus
Gyvenimas tarp svetimų žmonių pasauly.
Į kokias iškilmes nueisit jūs kada,
Į kokią šventę, iš kurios negrįžtumėt
Su ašarom namo, užuot ten džiūgavę?
O kai užaugsit ir bus metas jums tekėti,
Ar atsiras žmogus, kurs drįs, vaikai, jus imti
Drauge su nešlove ir su prakeikimu,
Kurs amžinai slėgs jūsų ir manus tėvus?
Kokios tiktai nėra baisybės? Savo tėvą
Jūs tėvas užmušė, su savo motina
Susiteršė, ir jūs gyvybę gavote
Iš dirvos tos pačios, kuri išželdė ji.
Štai jūsų nešlovė, ir kas galės jus vesti?
Nerasit tokio, ir turės, vaikai, jūs dienos
Tuščiai, be žiedo, netekėjusioms nuvysti.
Sūnau tu Menoikėjo! Vienas juk nuo šiandien
Lieki joms tėvu. Mes, gimdytojai tikrieji,
Abu pražuvom. O! neleisk kaip elgetoms
Klajot pasauly seserėčioms vienišoms,
Neduok, kad jų dalia prilygtų manajai,
Pasigailėki jų. Mat kokios dar jaunutės
Našlaitės jau, kurioms užuovėja – vien tu.
Tu pažadėk, taurusis, ir paspausk man ranką.
O jums, vaikai, jei protą jau turėtumėt,
Galėčiau daug patart. Dabar gi palinkėsiu:
Gyvenkit, kaip duos dievas, ir lai sekas jums
Gyventi laimingiau, negu gyveno tėvas.
KREONTAS
Užtenka lieti ašarų. Į vidų eik.
EDIPAS
Klausyti reiks, nors nesaldu.
KREONTAS
Gražu juk visa, kas laiku.
EDIPAS
Žinai, su kokia sąlyga?
KREONTAS
Žinosiu, kai praneši ją.
EDIPAS
Iš šalies mane išsiųsk.
KREONTAS
Prašai, kas dievui tepriklauso.
EDIPAS
Bet aš nekenčiamas dievų.
KREONTAS
Juo greičiau jie išklausys.
EDIPAS
Tu taip manai?
KREONTAS
Ko nemanau, nemėgstu tuščiomis kalbėti.
EDIPAS
Todėl išveski jau mane.
KREONTAS
Dabar tu eik, palik vaikus.
EDIPAS
O! neatimk jų iš manęs!
KREONTAS
Negeiski viską iškovoti!
O ką ir iškovosi tu, gyvenime visai nereiks.
Edipas, Kreontas, vaikai ir tarnai išeina
CHORO VADOVAS
O jūs, Tėbų žemės sūnūs! Štai Edipas, regite,
Sfinkso mįslės įminėjas ir valdovas m ūs garsus.
Į jo laimę be pavydo nevaliojo niekas žvelgt,
Ir kokių skausmų bedugnėj atsid ūrė šiandien jis!
Taigi dieną paskutinę turim atsimint visi
Ir nė vieno, kas mirtingas, nevadint laimingu tol,
Kol gyvenimo jis slenkstį peržengs be jokių skausmų.